Egoizmo baubas

Daugeliui turbūt neįprastai ir netikėtai nuskambės raginimas vertinti save patį. Ar tuo neskatinsime egoizmo ir pasipūtimo? Pasirodo, ši tema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų Europos kraštų, kur psichologijos žinios kur kas plačiau pasklidusios. Psichologas J. A. Garcia- Monge SJ tvirtina, kad “egoizmo baubas labai dažnai išbaido sveiką savęs meilę”. Kartu jis pabrėžia, kad “sveika savęs meilė” labai reikšminga dviem esminėms kunigo gyvenimo sritims: maldai ir veiklai.

Dažnai atsitinka, kad malda tampa vidiniu monologu, pilnu priekaištų, nepasitenkinimo ir didelių reikalavimų sau patiems. Tuo tarpu autentiška krikščioniška malda neįmanoma be meilės ir įsiklausymo nuotaikos. O tam visų pirma reikalingas savęs priėmimas ir meilė. Savęs nevertinimas taip pat padaro mus priklausomus nuo kitų pripažinimo, nuo mūsų darbų pasisekimo, planų įvykdymo. Negailestinga savęs kritika, nepagrįsta baimė ir kaltės jausmas, nusiminimas ir vilties praradimas gali ne tik susilpninti, bet ir visai nuslopinti kunigo apaštalinį užsidegimą.

To paties autoriaus nuomone, nemažai maldos, tikėjimo, afektyvinių problemų, kurias patiria kunigai, vienuoliai ir seminaristai, turi psichologinį pagrindą – nepakankamą savęs vertinimą. Tai nepastebimai veikia jų gyvenimą ir ypač pasireiškia kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, patyrus asmeninę ar pastoracinę nesėkmę, išgirdus griežtą kritiką ir pan.

"Kirmino teologija"

Kodėl daugelis tikinčiųjų, kunigų, vienuolių yra blogos nuomonės apie save, menkai save vertina, jaučiasi apimti paralyžiuojančios baimės ir kaltės?

Viena iš priežasčių yra tai, kad niekaip negalime patikėti savo žmogišku orumu ir verte. Juk esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Jėzaus Kristaus atpirkti ir išgelbėti, esame Dievo vaikai, Žmogaus Sūnaus broliai ir seserys, Šv. Dvasios šventovės, pašaukti kurti Dievo karalystę, regėti Dievą veidas į veidą ir t.t. Visa tai priimame protu, bet ne visu savo vidumi ir širdimi. Kaip tik savo viduje, dažniausiai net nesąmoningai, laikomės priešingos nuomonės. Manome, kad paženklinti nuodėme nuo pat pradėjimo, esame lyg nedorybių šaltiniai, amžinos bausmės verti nusidėjėliai, kurie tyriausiose Dievo akyse tėra tik “sliekai ir kirmėlės”, kaip Jobui dėstė vienas jo bičiulių (Job 25, 4-6).
Dažnai esame aukos vadinamosios “kirmino teologijos”, kuri susiformavo dėl klaidingo Dievo ir mūsų santykių su juo suvokimo. Prieš Dievą jaučiamės “kirminais”, o ne “vaikais”. Dievą įsivaizduojame kaip policininką, teisėją, nepermaldaujamą valdovą, reikalaujantį iš savo kūrinių nepaliaujamos kančios, kaip atlygio už įžeistą jo didybę. Šis nesąmoningai priimtas Dievo įvaizdis sukelia nesveiką asmeninio nevertumo pojūtį. Dėl jo dažnai kyla neurotinis perfekcionizmas: keliami perdėti ir nerealistiniai reikalavimai. Nepajėgdamas įgyvendinti tokių tobulumo idealų, ne vienas kunigas ar vienuolis jaučia nuolatinį nepasitenkinimą savimi ir didelę kaltę. Nestebina, kad kai kuriuos šitaip suformuotus kunigus ar vienuolius apima nusiminimas, neviltis, ypač tada, kai gyvenimas ar darbas klojasi ne taip, kaip norėtų. Dažnai tai atsitinka vadinamosios “brandaus amžiaus” krizės metu.

“Būk draugas sau pačiam”

Ar įvertinu save, priimu tokį, koks esu? Ar pripažįstu savo geras savybes ir laimėjimus? Ar vertinu save tiek, kiek iš tikro esu vertas? Ar ramiai pripažįstu savo klaidas, ribotumą, nesėkmes? Ar atleidžiu pats sau? Ar elgiuosi nepriklausomai, kartu jausdamas solidarumą su kitais? Ar ginu savo teises, nepažeisdamas kitų? Ar pakankamai rūpinuosi savimi pačiu?..

Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus parodo, kaip vertinu save: savo būtį, kas aš esu, savo kūno, proto ir dvasios savybių visumą, kuri nulemia mano asmenį. Čia paliečiama visa mano elgsena, tai yra kaip aš mąstau, ką jaučiu ir kaip elgiuosi savo paties atžvilgiu.

Šie atsakymai labai svarbūs, nes visas mūsų gyvenimas vienaip ar kitaip priklauso nuo savęs vertinimo. Kuo save vertiname pozityviau, tuo pajėgesni tampame nugalėti priešiškumus, tuo kūrybiškesni esame, tuo pagarbiau ir nuoširdžiau linkę bendrauti su kitais, tuo daugiau džiaugsmo mums teikia pats faktas, kad gyvename.

Antra vertus, negatyvus savęs vertinimas daro negatyvią įtaką. Turbūt nėra tokios psichologinės problemos, kuri nebūtų susijusi su nepakankamu savęs vertinimu: ne tik baimė, depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais, studijų bei darbo nesėkmės, bet ir prievarta, emocinis nebrandumas, net savižudybės ir nusikaltimai.

Be abejo, savęs vertinimas neatskiriamai susijęs su krikščioniškų ir humanistinių vertybių sistema. Neginčijamai pripažįstame, kad visi ir kiekvienas žmogus be išimties (taip pat aš pats) turi fundamentalią ir nepanaikinamą asmens vertę, kuri reikalauja besąlygiškos ir visuotinės pagarbos jam.

Asmuo, kuris pakankamai vertina save patį, daugiau ar mažiau pasižymi tokiomis savybėmis:
1. Tikra pagarba sau pačiam kaip asmeniui (nepriklausomai nuo to, ką galėtų nuveikti ar įsigyti) ir visam tam, ką turi pozityvaus: talentai, sugebėjimai, kūno, proto, dvasios savybės... Tokiam žmogui malonios jo paties savybės, jis nesipūsdamas džiaugiasi savo laimėjimais.

2. Tolerantiškas ir viltingas savo ribotumo, trūkumų, klaidų ir nesėkmių priėmimas; savo asmenybės “tamsiųjų pusių” pripažinimas; baimės neaptemdytas troškimas augti ir keistis į gerą pusę; atsakomybės priėmimas be liguisto savęs kaltinimo. Toks žmogus nori būti nugalėtojas, bet nepalūžta pralaimėjęs, jo neišgąsdina jo paties trūkumai.

3. Supratingas ir pozityviai meilus jausmas sau pačiam. Toks asmuo “taikiai gyvena”su savo mintimis, jausmais, vaizduote, kūnu;  moka pasinaudoti vienatve, bet nepaniekina bendravimo; jaučiasi “savo kailyje”.

4. Dėmesys ir protingas rūpinimasis realiais savo poreikiais, tiek fiziniais, tiek ir psichiniais, intelektualiniais bei dvasiniais. Toks asmuo labiau vertina gyvenimą nei mirtį, gerą savijautą nei kančią, saugo savo fizinį integralumą ir be reikalo nerizikuoja. Tačiau taip pat yra pajėgus priimti ir net pasirinkti kančią, skausmą ar net mirtį dėl asmens ar kilnaus tikslo.

Šios keturios savęs vertinimo savybės reikalauja tam tikro savęs pažinimo, tai yra žmogus turi atkreipti dėmesį į savo vidinį pasaulį, įsiklausyti į vidinį balsą.

Žodžiu, kai kalbame apie savęs vertinimą, kalbame apie šios klystančios, bet nepakartojamos ir vertingos žmogiškos būtybės, tai yra mūsų pačių, pripažinimą. Tai nėra narcicizmas, nes tikrai save vertinantis asmuo yra atviras ir atidus kitam, pripažįsta jį ir jo teises; žino, kad be solidarumo neįmanomas jo paties pripažinimas; jis priima akivaizdų tarpusavio priklausomybės faktą ir puikiai supranta, kad negalėtų gyventi atsiribojęs, nepriklausomas nuo kitų, nes kaip “vaisiai noksta saulėje, taip žmogus bręsta šalia kito asmens bendradarbiaudamas su juo”(G. Torrente Ballester).

Mylėk (savo artimą, kaip) save patį

Visiems be išimties: vyrams ir moterims, vaikams ir jaunuoliams, pagyvenusiems ir seniems, kunigams ir vienuoliams nepaprastai svarbu žinoti, kad jie yra pripažįstami kaip asmenys, ir pasijusti tokiems. Tinkamas savęs vertinimas prisideda prie mūsų laimės ir sėkmės kūrimo, lygiai kaip ir mus supančių žmonių laimė bei sėkmė. Todėl svarbu išmokti teisingai save vertinti. Pateikiame paprastą ir praktišką trijų dalių schemą, kuri gali padėti suprasti ir sustiprinti savęs vertinimą.

1. Kitų mums teikiamas pripažinimas

Iš to, kaip tėvai vertina vaikus, vaikai suvokia, ko jie yra verti. Šitoks kito žmogaus pripažinimas vaikui gyvybiškai būtinas. Tačiau ir suaugusiam žmogui be galo svarbu išmokti priimti, pasidžiaugti įvertinimu, pagarba, dėmesingumu, šiltu jausmu – nuoširdžiu kitų pripažinimu.

Psichologijos žinių skleidėjas Powell vienoje savo knygų juokauja, kad jei kas nuoširdžiai jį giria, jis, užuot menkinęs savo nuopelnus, kaip paprastai būna, sako: “Tęskite, prašom tęskite toliau!” Sugebėjimas džiaugsmingai priimti įvertinimą, pripažinimą, jautrumą yra paprasčiausias būdas sustiprinti savęs vertinimą. Gera kas vakarą prisiminti tą dieną, kada jautėmės pripažinti, įvertinti, ir iš naujo pasidžiaugti tomis akimirkomis. Galimas dalykas, kad tokių momentų pastebėsime daugiau nei tikėjomės.

Tikinčio žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindas yra pajutimas, kad pats Dievas jį “pripažįsta”, “priima” ir myli. Vaizdingai tariant, Dievas mus myli ne todėl, kad sukūrė, bet mes esame sukurti todėl, kad Dievas mus myli.

2. Savęs pripažinimas

Kuo labiau bręstame, tuo mažiau esame priklausomi nuo išorinio pripažinimo, nuo kitų ir galime išsiugdyti sugebėjimą patys save stiprinti bei pripažinti. Čia reikia pabrėžti žodį “išsiugdyti, išmokti”, nes kalbame apie nusiteikimą, kurį gal praradome per aplaidumą ir kurį normalias problemas turintis žmogus gali išsiugdyti savo jėgomis.

Turime išmokti pozityviai (ir realistiškai) galvoti apie save, bent jau sąmoningai suvokti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, savo pasiekimus bei pralaimėjimus. Turime būti labiau nusiteikę save suprasti ir atleisti, negu liguistai kaltinti, smerkti ir bausti.

Turime išmokti aiškiai ir atvirai reikšti savo nuomonę ir jausmus, ginti savo teises, nepažeisdami kitų teisių ir nuoširdžiai jas gerbdami. Svarbu pasiekti pusiausvyrą tarp pastangų patenkinti savo poreikius ir pastangų patenkinti kitų poreikius; pasisiūlyti kitiems padėti tada, kai patys esame apsisprendę, o ne skatinami noro “patikti”. Reikia ištobulinti savo talentus, atrasti mumyse glūdinčias galimybes.

Galiausiai turime rūpintis savo fizine, psichine ir dvasine sveikata, tinkamai pailsėti ir atsigauti. Tai geriausias būdas išvengti pirmalaikio kitiems tarnauti pasišventusių žmonių nusialinimo ir pervargimo.

3. Vienų kitiems teikiamas pripažinimas

Parodydami kitiems nuoširdų dėmesį ir jautrumą, padėdami atrasti jų talentus ir galimybes, sąžiningai pripažindami nuopelnus, tikrai konstruktyviai kritikuodami ir autentiškai pagirdami, elgdamiesi su jais taip, kaip išmokome elgtis su savimi,  sustiprinsime ne tik tų žmonių savęs vertinimą, bet ir savo.

Iš esamės pozityvus, viltimi pagrįstas nusiteikimas kito žmogaus atžvilgiu labai reikšmingas bendruomeniniam gyvenimui. Kai žmogus jaučiasi vertinamas, išmoksta vertinti save.Toks nusiteikimas yra tada, kai tikrai domimės kito žmogaus gyvenimu, jo laime, kai esame atidūs bet kokiam gerumo, talento, sugebėjimų pasireiškimui, taip pat įžvelgiame ir atskleidžiame jo paslėptas galimybes. Toks nusiteikimas įkvepia žodžius, poelgius, veiksmus, kurie jam padeda pasinaudoti savo paties galiomis. Tam reikia daug kantrybės, nuoširdumo, tikslumo, nuolatinio paskatinimo, padrąsinimo, paramos,  pataisymo, kai jis būtinas. Taip iš tiesų išmokstame mylėti artimą, kaip save patį.

Savyje užsisklendęs žmogus

Socialinės ir kultūrinės aplinkos, kurioje gyvename ir dirbame (taip pat ir kunigai, ir vienuoliai), studijos rodo, kad daugelyje sričių vis labiau įsivyrauja narcicizmo – savimylos nusiteikimas. Kaip tik ši tendencija kelia įtarumą, kai kalbame apie savęs vertinimą. Todėl pateikiame šiuolaikinio narcizo – savimylos apibūdinimą, kad geriau suprastume, kas yra autentiškas savęs vertinimas.

Šių dienų narcizas (kaip ir visais laikais) trokšta save realizuoti (tai iš esmės geras dalykas), tačiau pasilieka prie išorinių dalykų: gesto, stiliaus, išorinio įvaizdžio. Jam visai nesinori pažvelgti giliau į savo vidų; jis nepasiekia tos savo gelmės, į kurią pažvelgęs žmogus supranta, kad “visi esame viena”. Kiti žmonės jam tėra tik “gyvi veidrodžiai”, kurie gali atspindėti jo pasiekimus. Savimyla vengia bet kokio saistančio įsipareigojimo, jo bendravimas paviršutiniškas ir trumpalaikis.

Tuo tarpu autentiškas savęs vertinimas remiasi giliu savęs pažinimu. Save vertinantis asmuo nebijo pažvelgti į savo vidų, ramiai priima visa, ką ten pastebi, kad ir kaip nemalonūs dalykai būtų. Toks asmuo remiasi asmeniškai pasirinkta vertybių sistema, pagal kurią pripažįsta esminį kiekvienos žmogiškos būtybės, taigi ir savo, vertumą bei orumą. Jis jaučiasi saugiai dėl teigiamo savęs pripažinimo; gali atsiverti kitiems, nes laiko juos vertus pagarbos ir dėmesio.

Savęs vertinimo požymiai – pasiūlymai asmeniniam apmąstymui

Pozityvūs požymiai, rodantys pakankamą savęs vertinimą

Asmuo, kuris pozityviai save vertina:

– tvirtai tiki tam tikromis vertybėmis ir principais, yra pasirengęs juos ginti, tačiau jaučiasi pakankamai saugus ir pajėgia juos koreguoti, jei nauja patirtis parodo, kad klydo;
– sugeba veikti pagal savo įsitikinimus, pasitiki savo sprendimu ir nesijaučia kaltas, jei kitiems atrodo, kad elgiasi neteisingai;
– per daug nesirūpina tuo, kas įvyko praeityje, nei kas gali atsitikti ateityje;
– kaip asmuo, save laiko ir jaučiasi lygus bet kuriam kitam asmeniui, bet pripažįsta ypatingų sugebėjimų, profesinio prestižo ar ekonominės padėties skirtumus;
– laiko savaime suprantamu dalyku, kad kiti juo domisi ir vertina, bent jau tie, su kuriais bendrauja;
– nesileidžia manipuliuojamas, nors yra pasirengęs bendradarbiauti, jei jam atrodo priimtina;
– pripažįsta ir priima jame esančius įvairiausius tiek pozityvius, tiek negatyvius jausmus bei impulsus ir yra pasirengęs atskleisti juos kitam asmeniui, jei mano, kad tai reikalinga;
– pajėgia užsiimti įvairia veikla, pvz., dirbti, skaityti, žaisti, ilsėtis, keliauti, kalbėtis ir t. t.
– jautrus kitų poreikiams, atsižvelgia į bendro gyvenimo normas ir žino, kad neturi teisės turtėti ar pramogauti kitų sąskaita.

Negatyvūs požymiai, rodantys  nepakankamą savęs vertinimą

Asmuo, kuris nepakankamai save vertina, turi kai kuriuos iš šių požymių:

– griežta ir nesaikinga autokritika, palaikanti nepasitenkinimo savimi nuotaiką;
– perdėtas jautrumas kritikai, dėl kurios jaučiasi labai įžeistas, užsipultas; dėl savo nesėkmių kaltina kitus arba situaciją; ilgai išlaiko nuoskaudą tiems, kurie jį kritikuoja;
– chroniškas neryžtingumas ne dėl informacijos stokos, bet dėl perdėtos baimės suklysti;
– perdėtas noras patikti, dėl kurio beveik niekuomet neišdrįsta pasakyti NE; mano, kad dėl to gali prarasti kito gerą nuomonę ir palankumą;
– perfekcionizmas, kankinantis noras viską, ko tik imasi, daryti “tobulai”. Toks nusiteikimas sukelia vidinę kančią, kai nepavyksta pasiekti trokštamo tobulumo;
– neurotiškas savęs kaltinimas. Taip nusiteikęs žmogus kaltina ir smerkia save ne dėl poelgių, kurie ne visada yra objektyviai blogi; perdeda savo klaidų ir nusoižengimų dydį ir/arba nepaliaujamai dėl jų dejuoja, niekada visiškai sau neatleisdamas;
– priešiškumas, dažnai net dėl mažareikšmių dalykų, pasireiškiantis dirglumas, būdingas superkritikui, kuriam viskas atrodo blogai, viskas nuvilia ir niekas nepatenkina;
– depresinės tendencijos, perdėtas negatyvizmas (viską mato juodai: savo gyvenimą, ateitį ir visų pirma save patį) ir visiškas gyvenimo džiaugsmo nepriėmimas.

Reikia pasakyti, kad savęs vertinimas nėra pastovus ir visuomet gali pozityviai keistis. Giedras ir atviras žvilgsnis į save jau rodo, kad žmogus save vertina tam tikrose srityse pakankamai gerai ir yra pajėgus šį vertinimą stiprinti kitose srityse.
 

Pagal Jose-Vincente Bonet, Sé amigo de ti mismo: La autoestima en la vida religiosa y sacerdotal, “Sal Terrae” 78 (1990) parengė L. V.