Misticizmas žmogaus gyvenime
 

Vienintelis dalykas, galintis išgelbėti pasaulį nuo visiško moralinio žlugimo, yra dvasinė revoliucija. Tokios revoliucijos reikalauja pati krikščionybės esmė. Jeigu visi krikščionys gyventų tuo, ką jie išpažįsta tikį, ši revoliucija įvyktų. Svarbiausia revoliucinės dvasios išraiška yra troškimas išsižadėti pasaulio, atsiskirti ir susijungti su Dievu. Krikščionims belieka patvirtinti savo tikėjimą visiškai ir aiškiai atsisakant pasaulio, kaip to reikalauja jų Krikšto pašaukimas. Tai, žinoma, neatitrauktų jų nuo socialinio šio pasaulio gyvenimo, nes jis yra viena iš svarbiausių vaisingo krikščioniško apaštalavimo sąlygų.

Žmonija susiduria su didžiausia istorijoje krize, nes pačios religijos padėtis yra kritiška. Dabarties neramumai penkiuose žemynuose, kai kiekvienas bijo būti sunaikintas, paklupdė daugelį žmonių. Tai neturėtų sukurti iliuzijos, jog pasaulis sugrįštąs pas Dievą. Nepaisant to, devynioliktojo amžiaus “neribotos pažangos” ir fizikinių mokslų “visagalybės” mitų akcentavimas atvedė pasaulį į sumaištį. Daugelis nesąmoningai krypsta dvasinės ir moralinės integracijos link, kuri vienintelė akivaizdžiai teikia viltį. Ji pagrįsta filosofine bei teologine tiesa,  suteikiančia galimybę laisvai pasireikšti pagrindiniam religiniam žmogaus instinktui. Šis judėjimas yra taip paplitęs, kad net garsus psichoanalitikas Karlas Jungas teigia:

Aš gydžiau šimtus pacientų, kurių dauguma buvo protestantai, mažesnioji dalis – žydai ir ne daugiau kaip penki ar šeši – tikintys katalikai. Iš visų pacientų mano antrojoje gyvenimo pusėje ... nebuvo nė vieno, kurio problema būtų kita, nei  religinio požiūrio į gyvenimą susigrąžinimas. Turėčiau pasakyti, kad jie visi sirgo, nes buvo praradę tai, ką visais amžiais gyvosios religijos teikė savo pasekėjams, ir nė vienas iš jų visiškai neišgijo, jei neatstatė savo religinės pasaulėžiūros. (1)

Didžioji problema, su kuria susiduria krikščionybė, nėra Kristaus priešai. Vidiniam Bažnyčios gyvenimui persekiojimai niekada nepadarė daug žalos. Tikroji religinė problema glūdi sielose tų, kurie širdyse tiki Dievą ir pripažįsta, kad jų pareiga yra Jį mylėti ir Jam tarnauti, bet to nedaro!

Pasaulis, kuriame gyvename, yra išdžiūvusi dirva Dievo Tiesos grūdui. Šiuolaikinis Amerikos miestas nėra palanki vieta pamilti Dievą. Jo negalima mylėti, nepažįstant. Ir Jo negalima pažinti, nerandant trupučio laiko ir tylos, kurioje galėtume melstis ir galvoti apie Jį, įsigilinti į Jo tiesą. Mūsų civilizacijoje nėra lengva rasti nė laiko, nė ramybės. Ir net išpažįstantys, jog tarnauja Dievui, dažnai yra priversti gyventi, nerasdami nė vieno iš jų, ir taip aukoti savo vidinio gyvenimo viltis. Bet kiek šis aukojimasis gali tęstis, netapdamas išsisukinėjimu? Tiesa yra tai, jog mes negalime pasišvęsti Dievui, sykiu negyvendami vidinio gyvenimo.

To priežastis – aiški. Visa, ką darome tarnaudami Dievui, turi būti atgaivinta Jo malonės jėga. Bet malonės mums skiriama atitinkamai pagal mūsų pasirengimą ją priimti, veikiant vidinėms teologinėms dorybėms: tikėjimui, vilčiai, meilei. Šioms dorybėms išlaikyti reikia visapusiško ir nuolatinio mūsų intelekto ir valios ugdymo. Bet dažnai išorinės įtakos kliudo šiam augimui, apakindamos mus aistra ir nukreipdamos nuo antgamtinio tikslo. Tai – neišvengiama, bet su tuo reikia kovoti nuolatinėmis rekolekcijomis, meditacija, malda, studijomis, aistrų numalšinimu ir nors trumpa vienuma bei nuošalumu.

Žinoma, neįmanoma ir netgi nepageidautina, kad kiekvienas krikščionis paliktų pasaulį ir įstotų į Trapistų vienuolyną. Nepaisant to, netikėtas amerikiečių susidomėjimas kontempliatyviu gyvenimu gana aiškiai įrodo, kad kontempliacija, asketizmas, minties malda ir pasaulio išsižadėjimas yra tie dalykai, kuriuos turi atrasti mūsų laikų krikščionys. Vargu ar kyla pavojus, kad mes apleisime apaštališką darbą ir išorinę veiklą. Paskutiniame pamoksle popiežius Pijus XII atkreipė dėmesį į tai, kad kai kur išorinė veikla yra galbūt per daug pabrėžiama, ir priminė katalikams, jog jų asmeninis šventumas ir vienybė su Kristumi giliame vidiniame gyvenime yra patys svarbiausi dalykai. Jo Šventenybė rašo:

Negalime tylėti nesirūpindami tais, kurie dėl tam tikrų aplinkybių taip įsitraukė į išorinės veiklos sūkurį, kad apleido svarbiausią [krikščionių] pareigą – savo šventėjimą. Jau paskelbėme raštu, kad manantys, jog pasaulis gali būti išgelbėtas tuo, kas teisingai vadinama “veiksmo erezija”, turėtų padaryti geresnę išvadą. (2)

Tai, jog komunistai priešinosi viskam, kas yra “bourgeois”, įpareigoja kiekvieną rimtą komunistą praktikuoti griežtą ir beveik religinį asketizmą visko, ką vertina jo nekenčiama visuomenė, atžvilgiu. Aš sakau, jog taip buvo, nes aišku, kad stalinistinė imperija greitai pasiekė tokį lygį, kuriame visa, kuo buvo grindžiamas buržuazinis materializmas, tapo stalinistiniu idealu. Kad krikščionybė, kovojanti dėl išlikimo atvirame pasipriešinime prieš materialistinės visuomenės norus, pasitvirtintų, krikščionys turi ryžtingiau veikti agere contra, parodyti pozityvų “pasipriešinimą”, kuris yra krikščioniškosios asketinės “revoliucijos” pagrindas. Tikrasis Dievo pažinimas gali būti įgytas tiktai šio pasipriešinimo kaina.

Mes, kurie gyvename vadinamajame atominiame amžiuje, įgavome ypatingą sugebėjimą atsitraukti ir apmąstyti istoriją, lyg ji būtų reiškinys, įvykęs prieš penkerius tūkstančius metų. Mums patinka kalbėti apie mūsų laikus, tarsi juose nedalyvautume. Stebime taip objektyviai, tarsi visa tai mūsų neliestų, vyktų vitrinoje. Jeigu ieškai atominio amžiaus, pažvelgk į savo vidų, nes tu, tai – jis. Ir, deja, aš taip pat.

Blogis, esantis šiandieniniame pasaulyje, turėtų būti pakankamas ženklas, jog mes nežinome tiek daug, kiek tariamės žiną. Iš tiesų, keista, kad šiuolaikinis žmogus, kuris turėtų tiek daug žinoti, nežino beveik nieko.  Keisčiausia, jog kitais laikais žmogus, kuris žinojo mažiau už mus, iš tiesų žinojo daugiau.

Žinoma, šiame žmonių pasaulyje visais laikais buvo blogis ir didelis aklumas. Po saule nėra nieko naujo, netgi vandenilinės bombos (kuri buvo sukurta mūsų tėvo Adomo). Tiesa yra ir tai, kad didžiausios nevilties amžiai kartais tapdavo triumfo ir vilties amžiais. Mažai būtų naudos parašyti knygą apie Kopimą Tiesos link, jeigu nebūtų vilties išgydyti žmoniją. Dabar, kai  supratome mūsų barbariškumo pagrindą, atrodo, jog vėl atgijo viltis civilizacijai, nes geros valios žmonės trokšta būti civilizuoti labiau negu kada nors. Ir dabar, turint didžiules galimybes, tiesioginis susidūrimas su blogiu dar labiau nei kada nors skatina žmones tapti šventus. Nes iš prigimties žmogus yra linkęs gėriui, o ne blogiui. Šalia prigimties, mes turime tai, kas yra daug vertingiau – Dievo malonę, kuri galingai mus veda begalinės Tiesos link ir yra neatsakoma nė vienam jos trokštančiam.

Žmogaus laimė ir net jo sveikata priklauso nuo jo moralinės būsenos. Kadangi visuomenė neegzistuoja pati sau tuštumoje, bet yra sudaryta iš individų, visuomenės problemos negali būti visiškai išspręstos, neatsižvelgiant į moralinį individų gyvenimą. Jeigu gyventojai yra sveiki, miestas bus sveikas. Jeigu gyventojai yra laukiniai gyvūnai, miestas bus džiunglės.

Bet pati moralė nėra tikslas. Dorybė krikščioniui dar nėra atlygis. Mūsų atlygis yra Dievas. Moralus gyvenimas veda į kažką, esantį už jo ribų – į vienybės su Dievu patyrimą ir į mūsų perkeitimą Jame. Šis perkeitimas yra ištobulinamas kitame gyvenime, šlovės šviesoje. Dar žemėje žmogus, per mistinę kontempliaciją, gali būti apdovanotas išankstiniu dangaus nuojauta. Ir nesvarbu, ar jis tai patiria, ar ne, nes tikintis žmogus per savo tikėjimo dorybę jau gyvena danguje. Conversatio nostra in ceolis!

Tai, jog kontempliacija yra pažįstama labai nedaugeliui žmonių, nereiškia, kad ji yra nesvarbi žmonijai kaip visumai.

Pagaliau, jeigu visuomenės išgelbėjimas priklauso nuo moralinės ir dvasinės individų sveikatos, kontempliacija tampa didžiai svarbi, nes ji yra vienas iš dvasinio brandumo požymių. Tai glaudžiai susiję su šventumu. Pati santvarka neatneš išganymo. Nėra ramybės be gailestingosios meilės. Nėra tvarkos be šventųjų.

2

Prigimtis primeta mums tam tikrą vystymosi būdą, kuriuo turime sekti, norėdami atskleisti savo geriausias galimybes ir bent iš dalies pajusti buvimo žmogumi laimę. Šis būdas turi būti tinkamai suprastas, o jo pagrindiniai elementai kruopščiai apdoroti. Priešingai mums nepavyktų. Tai galima pasakyti labai paprastai, vienu sakiniu: Mes turime pažinti tiesą, privalome mylėti pažintąją tiesą ir elgtis pagal mūsų turimos meilės saiką.
Kokie yra šio “būdo”, apie kurį kalbu, elementai? Pirmiausia ir visų svarbiausia: aš turiu prisitaikyti prie objektyvios realybės. Antra, šis prisitaikymas pasiekiamas mano aukščiausių dvasinių sugebėjimų – proto ir valios – dėka. Trečia, reikia parodyti, jog visa mano būtybė, vadovaujama valios, veikia taip, kad visu savo moraliniu gyvybiškumu ir vaisingumu rodo, jog  gyvenu darnoje su tikrąja pasaulio tvarka.

Tai yra pačios svarbiausios žmogaus raidos pakopos. Jos atskleidžia psichologinę būtinybę, be kurios žmogus negali išsaugoti protinės ir fizinės sveikatos.

Išdėsčiau šiuos mūsų prigimties pagrindus tam, kad vėliau galėčiau jais remtis. Kontempliacijoje galime išskirti tuo pačius pamatinius elementus, bet jau daug aukštesnio lygmens.  Nes kontempliacija yra malonė. Tiesa, su kuria ji mus sujungia, yra ne abstrakcija, bet Realybė ir pats Gyvenimas. Meilė, kuri mus sujungia su Tiesa, yra Dievo dovana ir mumyse gali pasireikšti tiktai tiesiogiai veikiant Dievui. Veikla, galutinis ir tobuliausias to vaisius, yra toks be galo mylintis gailestingumas, kad susitelkia į savęs aukojimą, kuriam neegzistuoja laikas ir kuriame nėra judesio, nes visa tobulybė yra sulaikoma beribiame momento blyksnyje, kuris yra amžinas.

Tai – sudėtingi dalykai. Grįžtant prie mūsų paprasto teiginio: jog mes turime žinoti tiesą ir šią tiesą, kurią žinome, mylėti, aš nekalbu apie atskirų faktų, teiginių tiesą, bet apie Tiesą kaip tokią. Pati tiesa yra realybė, susijusi su protu. Tiesa, kurią žmogus nori pažinti, yra transcendentinė realybė, kurios ypatingos tiesos tėra tik daliniai pasireiškimai. Kadangi mes patys tikrai egzistuojame, ši tiesa nėra nuo mūsų taip toli, kaip įsivaizduojame.

Mūsų įprastinis budrus gyvenimas yra tik egzistavimas, kurio didžiąją dalį praleidžiame tarsi už savęs ir realybės, nes įsitraukiame į tuščius rūpesčius, persekiojančius žmogų kiekviename žingsnyje. Bet kartais atsitinka taip, kad mes staiga lyg pabundame ir pilnutinai suvokiame  dabartinės realybės prasmę. Tokie atradimai negali būti įsprausti į jokias formules ir apibrėžimus. Tai – asmeninė patirtis, kitam neperteikiama intuicija. Įgijus tokią patirtį visai paprasta suvokti visą smulkmenų, pripildžiusių mūsų mintis, tuštumą. Atgauname ramybę ir pusiausvyrą, kurios visuomet turėtų būti su mumis, ir suprantame, kad gyvenimas – per daug didelė dovana, kad jį švaistytumėme kažkam menkesniam už tobulumą.

Tiems, kurie šiuolaikiniame pasaulyje plaukia pasroviui nepasikliaudami niekuo kitu, tik savo galiomis, tokios suvokimo akimirkos yra trumpalaikės ir bevaisės. Nors žmogus gali prabėgomis pamatyti savo dvasios įgimtą vertę, pati prigimtis nėra pajėgi patenkinti jo dvasinių troškimų.

Tiesa, kurios reikia žmogui, nėra filosofinė abstrakcija, bet pats Dievas. Kontempliacijos paradoksas yra tas, jog Dievas niekada nėra visiškai pažįstamas, jeigu Jis nėra mylimas. Ir mes negalime Jo mylėti, jeigu nevykdome Jo valios. Tai paaiškina, kodėl šiuolaikinis žmogus, kuris tiek daug žino, vis vien yra neišmanėlis. Nes jame nėra meilės. Šiuolaikinis žmogus nemato vienintelės svarbios tiesos, nuo kurios priklauso visa kita.

Dievas apsireiškia pačiu ypatingiausiu būdu ir pasirodo pasauliui ten, kur Jis yra pažįstamas ir mylimas. Jo šlovė neapsakomai šviečia tuose, kuriuos Jis sujungė su savimi. Tie, kurie visiškai nepažįsta Dievo, gali būti tikri, kad mes, kurie tariamės Jį pažįstantys, patvirtiname šią tiesą ne tik “visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį”(3), bet, pirmiausia, liudydami tai savo gyvenimais. Nes Kristus savo kunigiškoje maldoje sakė: "Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai" (4).

Nėra prasmės studijuoti Dievo tiesas ir gyventi gyvenimą, kuriame nėra Kristaus Kryžiaus. Iš tiesų to negali padaryti nė vienas, kartu neparodydamas visiško krikščionybės prasmės nesuvokimo. Nes krikščioniškas gyvenimas jokiu būdu nėra paprasčiausia filosofija ar moralės normų sistema. O tuo labiau – socialinė teorija.

Kristus nebuvo protingas žmogus, atėjęs mokyti doktrinos. Jis yra Dievas, tapęs žmogumi, tam, kad įvykdytų mistinį žmonijos perkeitimą. Žinoma, Jis atnešė doktriną, kuri buvo didesnė už bet kurią kitą, skelbtą prieš tai ar po to. Bet  ši doktrina nėra vien tik moralinės idėjos ir asketizmo taisyklės. Kristaus mokymas – naujo gyvenimo sėkla. Žmogaus perkeitimas prasideda, kai jis tikėjimu priima Dievo pasaulį. Tai jį pakelia virš pasaulio ir jo paties prigimties ir perkelia jo mintis bei troškimus į antgamtinį lygį. Jis tampa dieviškosios prigimties dalininku, Dievo Sūnumi, ir Kristus gyvena jame. Nuo to momento, jo sielos gelmėse atsiveria durys į amžinybę, ir jis gali tapti kontempliatyviu. Tada, ant spindinčios šviesos gelmės krašto žmogus gali matyti, kad yra gamta. Tuomet jis užsidegs troškimu pamatyti tiesos pilnatvę ir, kaip Mozė Sinajaus debesyje, šauks: “Parodyk man savo veidą!”

3

Šios knygos tikslas – apibūdinti kontempliatyvios patirties prigimtį, aptarti  būtiną vidinę askezę, vedančią į tai, ir trumpai apžvelgti brandžią kontempliaciją. Kai tikėjimas atsiveria į gilų dvasinį supratimą ir, peržengęs bendrojo suvokimo ribas, patenka į tamsą, kuri gali būti apšviesta tiktai meilės ugnimi, žmogus pradeda pažinti Dievą vieninteliu būdu, galinčiu patenkinti jo sielą.

Idėjos mums kalba tiesą apie Dievą, bet jų šviesa yra toli gražu netobula, nes žmogus, kuris yra pilnutinai patenkintas šiomis žiniomis, bet nedega noru pažinti Dievą per meilę, iš tiesų Jo niekada ir nepažinojo. Bet jeigu kontempliatyvus Dievo patyrimas peržengia bendrąjį suvokimą, ar tai yra visai subjektyvu? Ar skatina visiškai atmesti mokslinę tiesą? Ar tai išvengia bet kokios valdžios? Ar mistikas, – tai tam tikras religingas genijus, gyvenantis visiškai atsiribojęs savo erdvėje, kuris nieko daugiau nedomina? Galbūt priežastis, dėl kurios William James pripažino mistinės patirties pagrįstumą, buvo ta, jog, atsakant absoliučiai teigiamai į šiuos klausimus, tai visiškai atitiko jo pragmatizmą.

Visos anksčiau minėtos problemos sudaro šios knygos turinį. Trumpai išdėstysiu savo nagrinėjimų išvadas.

Pirmiausiai kontempliatyviam gyvenimui reikalingas atsiribojimas nuo jutimų, tačiau tai nėra visiškas jutiminės patirties atmetimas. Tai iškyla virš proto; tuo tarpu vidinėje askezėje protas atlieka svarbiausią uždavinį; ir be jo mes negalėtume saugiai eiti misticizmo keliu. Mistinė malda iškyla virš natūralaus proto veikimo, bet iš esmės ji visuomet vadovaujasi protu. Galiausiai aukščiausioji žmogaus dvasios paskirtis yra antgamtiškai perkeisto proto darbas palaimingame Dievo regėjime. Tačiau neatskiriama kontempliacijos dalis yra valia, nes iš tiesų nėra kontempliacijos be meilės. Meilė yra ir pradinis kontempliacijos taškas, ir jos teigiamas džiaugsmas.

Be to, kontempliacijos prielaida yra asketizmas. Susijungus tarpusavyje proto, valios ir visos mūsų būtybės veikimui, per kontempliaciją visa mūsų asmenybė paaukojama Dievui. Pagrindinė šio didingo darbo veikiančioji jėga yra Dievas. Kontempliacija yra Jo dovana, kurią Jis gali panaudoti savo nuožiūra. Trumpai tariant, jos negalima laimėti savo dosnumu. Tačiau iš tiesų šią dovaną Dievas skiria tiems, kurie yra dosniausi, atsisakydami bet kokio prisirišimo prie malonumų, nesusijusių su tyru tikėjimu.

Pagaliau, mistinę kontempliaciją kaip kiekvieną kitą malonę, įgyjame per Kristų. Kontempliacija – Kristaus gyvenimo sieloje pilnatvė, kuri visų pirma priklauso nuo antgamtinio Kristaus sakramentų skverbimosi. Mumyse šį darbą atlieka Šventoji Dvasia, kuri, malonės dėka, kartu su kitais dviem dieviškais Asmenimis, yra mūsų sieloje. Aukščiausioji kontempliacijos viršūnė – mistinė vienybė su Dievu, kurioje siela ir jos sugebėjimas tarsi persikeičia Dievuje ir tampa sąmoningais slapto Dieviškų Asmenų Trejybės gyvenimo dalyviais prigimties vienybėje.

Šiame darbe man labiausiai rūpėjo ne aprašyti ar pabrėžti aukščiausias mistinės patirties pakopas, bet išdėstyti tam tikrus svarbiausius dalykus, kurie yra labiausiai susiję su asketiniu pasirengimu priimti mistinės maldos malones. Svarbiausias iš šių klausimų –  proto ir valios ryšys kontempliacijoje.

Priežastis, dėl kurios pasirinkau būtent šį klausimą, yra ta, jog mums gresia didelis klaidingo misticizmo pasklidimas. Kada pasaulis yra didelėje sumaištyje, nerealūs dalykai tampa neginčijama tiesa. Panika, kaip ir bet kuri kita aistra, aptemdo žmogaus protą ir jis pasitenkina, rasdamas išeitį išvengti viso, kas jį glumina, pavadindamas tai “antgamtišku” dalyku. Todėl turėtų būti pakankamai aišku, jog tradicinis krikščioniškas misticizmas, nors jis, žinoma, nėra toks intelektualus kaip Platono ir jo pasekėjų mistinė filosofija, bet jokiu būdu nėra neracionalus ir neintelektualus.

Nėra visiškai jokio prieštaravimo tarp krikščioniškojo mistizimo ir gamtos mokslų, fizikos, metafizikos bei dogmatinės teologijos. Kontempliacija yra virš proto ribų, bet jokiu būdu neniekina proto šviesos. Šių dienų popiežiai pabrėžė harmonijos svarbą tarp “įgytos” ar spekuliatyvios išminties ir “suteiktos” išminties, kuri yra Šventosios Dvasios dovana, ir tikroji kontempliacija. Popiežius Pijus XI, iškeldamas šventąjį Tomą Akvinietį pavyzdžiu kunigams ir teologams, pabrėžė, kad Angeliškojo Daktaro šventumas pirmiausia buvo nuostabioje spekuliatyviojo pažinimo ir jam suteiktos kontempliacijos vienybėje, ir tai drauge kurstė jo tobulos Dievo meilės liepsną taip, kad visa šventojo teologija turėjo vieną tikslą: atvesti mus į vidinę ramybę su Dievu.

Pijus XII savo enciklikoje Humani Generis pabrėžė, jog meilės dėka mistinėje kontempliacijoje egzistuoja tobulas teologinių mokslų ir “įgimto” Dievo pažinimo atitikimas. Bet kartu jis papriekaištavo už padrikus filosofinius teiginius, kurie trikdė proto ir valios darbą spekuliatyviai pažįstant dieviškus dalykus.

Visa tai mums primena, jog krikščionio šventume protas vaidina ypač svarbų vaidmenį, ir nė vienas negali tikėtis pamilti Dievą, netrokšdamas Jo geriau pažinti ir studijuoti darbus tiesose, kurias Jis mums atskleidė apie save. Be to, krikščioniškos tobulybės ir šventumo pagrindas visada yra meilė, nes ji net šiame gyvenime sujungia mus tiesiogiai, be tarpininko, su Dievu. Taip pat meilė, kuri yra mūsų regėjimo Jį esant danguje vaisius, taps mums danguje tyriausiu džiaugsmu, nes poer ją mes ne tik galėsime suvokti Jo bekraštį dosnumą, bet taip pat atsidėkoti Jam iš Jo paties beribių darbų lobyno.

Tradicinis Bažnyčios mokymas, kuris yra taip stipriai akcentuojamas dabartinių popiežių enciklikose ir kuris sudaro Summa theologica šerdį, atmeta žmogaus supriešinimą jam pačiam. Sveikas katalikų teologijos protas niekuomet neleis asketui nuklysti angelizmo ar gnosticizmo šalikelėn. Bažnyčia nesiekia padaryti žmones šventais, sunaikindama jų žmogiškumą, bet nori juos, kartu su visais jų sugebėjimais ir talentais, pakelti į aukščiausią tobulumą, kurį graikų tėvai vadino “sudievinimu”. Kartu, Bažnyčia neleidžia žmogui susikurti iliuzijų. Ji aiškiai parodė įgimtų sugebėjimų menkumą, stengiantis savo jėgomis pasiekti Dieviškąją vienybę.

Yra du kraštutinumai, kurių reikia vengti. Viena vertus, klaidingas misticizmas teigia, jog žmogaus prigimtis turi galią ir teisę savo proto pastangomis gauti antgamtinius apreiškimus. Kita vertus, klaidingas misticizmas aptemdo protą, skatindamas atmesti tiesą tam, kad ieškotų Dieviškosios Vienybės aklos meilės ekstazėje, kada protas yra atmetamas, o sudievinimas priimamas kaip absoliuti dovana, kai iš ją gaunančiojo visiškai nereikalaujama pastangų.
Bet kokia yra mistinės kontempliacijos prigimtis? Pirmiausia tai yra antgamtinis Dievo, tokio, koks Jis yra, patyrimas. Ši patirtis yra laisva Dievo dovana, ir ji yra ypatingesnė nei visos kitos malonės, kurių reikia mūsų pasiaukojimui, nors tai – dalis natūralaus antgamtinio organizmo, per kurį esame pašventinti. Iš esmės mistinė patirtis yra gyvas ir sąmoningas sielos sugebėjimas dalyvauti paties Dievo gyvenime, pažinime ir meilėje. Ontologiškai šis dalyvavimas yra galimas tiktai todėl, kad pašvenčiamoji malonė mums suteikiama kaip nauja “būtybė”, papildanti mūsų prigimtį ir įgalinanti ją veikti, peržengiant visas jos galimybių ribas.

Tačiau dar ypatingiau mistinę patirtį sąlygoja nepaprasti Šventosios Dvasios įkvėpimai, kurie iš esmės yra pačioje sieloje ir nors nežymiai, bet pastebimi joje malonės dėka. Šių įkvėpimų tikslas – įgalinti sielą visiškai naujai ir nelauktai “pamatyti” ir įvertinti tikrąją realybę tiesų, esančių iki šiolei “negyventuose” abstrakčiuose teiginiuose apie Dievą. Bet visų svarbiausia ši patirtis mums leidžia prasiskverbti gilyn į mūsų sutapatinimo su Dievu malonės dėka tiesą. Kontempliatyvi patirtis tiksląja to žodžio prasme visuomet yra Dievo, suvokiamo ne kaip abstrakcija ir ne kaip tolima bei svetima Būtybė, bet kaip Dievo, slapta ir betarpiškai esančio sieloje, Jo begalinėje Realybėje ir Esmėje patirtis.

Tokia yra katalikiškojo misticizmo esmė. Siūlyčiau išstudijuoti ją,  išdėstytą “patikimiausio” Bažnyčios mistinio teologo, XVI a. ispanų karmelito šv. Kryžiaus Jono darbuose.

Šis didis Dievo tarnas, kuris prisidėjo prie šv. Teresės Avileitės darbo išgryninant karmelitų gyvenimą ir mokant pasaulį mistinės maldos, yra pačioje mistinės tradicijos viršūnėje, kuri būdavo priskiriama prie Pseudo-Dionysijaus. Šventasis Kryžiaus Jonas yra apofatinių teologų, Dievo tamsos pažinimo mokytojų vadas. Jis užbaigia ir įvykdo didžiausią graikų Tėvų mąstytojų tradiciją: šv. Grigaliaus Nysiečio, kuris buvo tikrasis apofatinės mokyklos įkūrėjas, Evagrijaus Ponticaus ir šv. Maksimo. Bet svarbiausia tai, kad jis išvengia visų dviprasmybių ir perdėjimų, būdingų patristiniam misticizmui, pagrįsdamas savo doktriną tvirtu tomizmu, įgytu Salamankos universitete.

Šventojo Kryžiaus Jono doktrina yra tokia aiški, tvirta ir universali, kad popiežius Pijus XI nedvejodamas galėjo pasakyti, jog jis “tarsi apšviestas aukštybių šviesa, savo permatomo aiškumo mistinės patirties analize nurodo sieloms tobulumo kelią”. Popiežius prideda: “Ir nors [šv. Kryžiaus Jono darbai] sprendžia sudėtingus ir neaiškius klausimus, jie yra pripildyti tokios didingos dvasinės doktrinos ir yra taip gerai pritaikyti juos studijuojančiųjų suvokimui, kad jie gali būti teisingai vadinami vadovu ir vadovėliu tikinčiam žmogui, kuris trokšta priimti tobulumo gyvenimą”(6).

Pačios šv. Kryžiaus Jono Mišios, Bažnyčios patvirtintos Discledo karmelitams, yra pripildytos biblinių vaizdų, kuriuos jis vartojo savo mistinės teologijos paaiškinimui. Šių Mišių įžanga yra trumpas, bet išraiškingas jo išsižadėjimo doktrinos ir “Nakties" kaip tikrojo kelio į Dieviškąją Vienybę išdėstymas.

Toks liudijimas parodo, kad Šventasis Sostas teikia daug reikšmės šio didžio šventojo mokymui ir užtarimui. Domėjimasis jo teologija plinta ir ypatingi mokslinės domininkonų teologijos darbai, atskledę svarbią darną tarp šventojo Kryžiaus Jono misticizmo ir dogminės šv. Tomo teologijos mums leidžia tvirtai tikint laukti, kad šv. Kryžiaus Jonas kada nors užims deramą katalikų mistinės teologijos doctor communis vietą. Anksčiau cituotą Apaštalinį laišką Pijus XI užbaigia mintimi, kad šių dienų teologai gali atsigręžti į šv. Kryžiaus Joną ir įstikinti jo kaip dvasinio gyvenimo mokytojo didingumu, "semdamiesi iš jo doktrinos ir darbų, visuose jo mokymuose esantį skaidrų tyrumą kažkada tryškusį iš krikščioniškos minties ir Bažnyčios dvasios šaltinio ištakų”.
 
 

1. C. G. Jung. Modern Man in Search of a Soul, (New York, Harcourt, Brace and Company), p. 264.
2. Menti Nostrae, 1950 rugsėjo 23.
3. 1 Pt 3, 15
4. Jn 17, 22-23
5. Sancti Thomae huc omnis theologia spectat ut ad intime vivendum in Deo nos adducat.
Pijus XI, Studiorum Ducem,
1927 birželio 29.
6. Apašališkasis laiškas,
1936 rugpjūčio 24, skelbiąs šv. Kryžiaus Joną visuotinės Bažnyčios mokytoju.