Mūsų Viešpaties krikštas

Kristaus Krikštas (C)
Iz 42, 1-4.6-7; Apd 10, 34-38; Lk 3,15-16.21-22
 

Šiandien mes švenčiame Jėzaus krikštą, pirmą viešą jo gyvenimo įvykį. Jonas Krikštytojas skelbė dykumoje atsivertimo krikštą, Viešpaties valia visus žmones ragindamas atsiversti, nes “atėjo metas”. Priimdamas Jono krikštą Jėzus pradėjo savo viešąją pamokslininko ir stebukladario veiklą.

Jau nuo seno Zacharijo ir Elzbietos sūnus Jonas, Jėzaus giminaitis, pranašavo artimą Mesijo atėjimą ir krikštijo Jordano upėje. Visi Judėjos ir Jeruzalės žmonės bėgo Jo klausytis, nes daugybė tikėjo, jog jis ir yra lauktasis Mesijas. Jono Krikštytojo vykdytasis krikštas anaiptol nebuvo kokia nors išskirtinė apeiga. Priešingai, panašiai elgėsi pamaldūs žydai, norėdami pakeisti savo gyvenimą ir išsivaduoti iš dvasinės vidutinybės. Jie krikštydavosi, patvirtindami savo troškimą tobulėti ir tuo pačiu metu trokšdami nusivalyti nuo praeities klaidų. Jono krikšte buvo pasinaudota šia senovine apeiga, rengiant tautą netrukus prasidėsiantiems naujiesiems laikams.

Jėzus, kaip ir visi pamaldūs žydai, priėmė Jono krikštą Jordano upėje. Pirmiausia mums kyla klausimas: kam Jėzui reikėjo atgailos krikšto? Šia prasme tai, kad Jonas Krikštytojas sakosi esąs nevertas krikštyti Jėzų, yra visiškai suprantama. Juk argi ne pačiam Jonui derėtų būti Jėzaus pakrikštytam?.

Šventasis Lukas, pasakodamas apie Jėzaus krikštą, pažymi, jog jis įvyko “visai tautai krikštijantis”. Tai, jog krikštijosi visa tauta, buvo pakankama priežastis ir Jėzui priimti krikštą. Nuo pat gimimo Jėzus gyveno panašiai kaip visi paprasti žydų vaikai ir jaunuoliai.Pirmiausia jis buvo pagal tradiciją apipjaustytas, po to paaukotas šventykloje. Jis dalyvaudavo kasmetinėse kelionėse į Jeruzalę. Jėzus niekuo nesiskiria iš kitų. Jis yra jaunas žydas, ištikimas įstatymo reikalavimams. Ši ištikimybė jau yra pamokanti. Jėzus pažymi, kad jis iš tiesų solidarizuojasi su visa tauta. Jis ne vien tik laikosi visų nuostatų kaip kiti žydai.. Jam pažįstamos visos žmogiškojo būvio dimensijos.

Žinoma, Jėzus neturėjo jokios nuodėmės nei kaltės, kurią reiktų atleisti. Jo krikšto negalima suvokti kaip atgailą už nuodėmes, kurių jis negalėjo padaryti. Leisdamasis krikštytis ir visą gyvenimą laikydamasis atgailautojo nuostatos, Jėzus norėjo prisijungti prie žmogaus troškimo permaldauti Dievą ir atsiteisti jam.

Jau vien dėl šios priežasties Jėzaus krikštas mums brangus. Jis atskleidžia, jog Kristus yra kaip vienas iš mūsų, solidarus su mūsų troškimais, tiesos ir tyrumo siekimu. Tai pirmasis dalykas, kurį suvokiame išgirdę apie slėpiningą Viešpaties krikštą. Tačiau tai dar ne viskas. Kai po krikšto Jėzus meldėsi, jis išgirdo balsą iš dangaus. Lukas mums pasakoja: “Atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia... nusileido ant jo... o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi”.

Į Jėzaus maldą, tokią kaip kiekvieno iš mūsų, solidarią su visais, dangus atsako nuostabiu ženklu. Beje, šis ženklas nėra nelauktas. Mūsų tik ką skaityta Izaijo ištrauka baigėsi žodžiais: “Štai mano tarnas... suteikiau jam savo dvasios”. Jau nuo seno tauta laikė to Izaijo skelbtojo “tarno”, atversiančio naują erą –. Dievo siųstojo žmogaus, to,apie kurį Petras tik ką girdėtame Apaštalų darbų skaitinyje, pasakė, kad “Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe”. Viena vertus, krikšto metu Jėzus pasirodo esąs solidarus su visais, kaip vienas iš mūsų. Tačiau taip pat Jis pasirodo kaip tasai, kuris ateina visa pakeisti ir perkeisti, nes yra tam paskirtas ir apdovanotas Dievo Dvasios galia. Čia yra patvirtinama Jo, kaip Dievo tarno, funkcija, kurią Izaijas taip nusakė: “Neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsiojoje sėdintiems suimtiesiems paleisti”. Tarno dėka Jėzaus krikštas tampa naujų dalykų pradžios ženklu. Jau Jono krikšte ryškėja bruožai to kito krikšto, apie kurį Jėzus kalbės apstulbusiems pranašams, paskelbdamas savo kančią ir mirtį, Izaijo išpranašautą tarno laukiantį sunaikinimą.

Taigi Jėzaus krikštas, patvirtinantis solidarumą su visais žmonėmis, taip pat paskelbia išlaisvinimo darbą, įvyksiantį per galutinį krikštą, kurį šis krikštas dar tik  ženklina - tai yra kraujo krikštą. Dar toliau gilinantis, mums atsiskleidžia ir trečiasis dar vienas, trečiasis aspektas.

Jonas Krikštytojas tik ką sakėsi nesąs  vertas krikštyti Jėzaus, ir skelbė jog Jėzus “krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi”. Iki šiol jau suvokėme, jog Jėzaus krikštas išreiškė solidarumą su mumis visais, parodė Jėzaus misijos svarbą ir kainą už tos misijos įvykdymą. Jono Krikštytojo komentaras atskleidžia dar vieną Jėzaus krikšto dimensiją. Jis ženklina dar vieną krikštą, kurį gaus Jėzaus mokiniai, tačiau nebe vandens krikštą, o krikštą “Šventąja Dvasia ir ugnimi”. Apaštalų darbuose skaitydami apie Sekminių įvykį, mes geriau suvoksime šiandienos Luko Evangelijos prasmę. Ugnies liežuvių pavidalu pasirodo Dvasia. Ten taip pat aprašomas Dvasios poveikis, panašiai kaip ir po Jėzaus krikšto; panašiai kaip ir Jėzus apaštalai pripildomi Šventąja Dvasia. Kaip Jėzaus tarnystė prasidėjo po jo krikšto, veikiant Šventajai Dvasiai, taip ir gimstanti Bažnyčia statoma Šventosios Dvasios galybe. Jei Jėzaus krikštas rodo naujojo kūrinio atsiradimą, jis taip pat ženklina naujosios tautos gimimą, kuris prasidės Sekminėse Dvasios dovanos dėka.  Jėzaus krikštu skelbiamas visos kūrinijos krikštas arba atsinaujinimas, taip pat ir mūsų asmeninis krikštas, dėl kurio tapome Dievo vaikais, gyvu Dvasios veikimu, leidžiančiu dalyvauti Kristaus mirtyje ir prisikėlime.