Ženklas ir reikšmė

2 eilinis sekmadienis (C)
Iz 62, 1-5; 1 Kor 12, 4-11; Jn 2, 1-12

Mūsų kasdieniniame gyvenime tiek daug ženklų, jog mes nebesuspėjame jų apmąstyti, o tiesiog priimame kaip duotybę. Mūsų keliai ir gatvės nusėtos eismo reguliavimo ženklais, pakelėse pilna reklaminių skelbimų bei ženklų. Automobilio vairuotojas lemputės žybsniais rodo numatomą manevrą. Rankos mostu pasveikiname sutiktą draugą. Kiekvienas skaičius ar raidė yra komunikacijos priemonė. Mūsų šiandienos visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas be komunikacijos ženklų.

Prieš keletą dešimtmečių kanadietis mokslininkas ir rašytojas Marshall McLuhan vaizdžiai atskleidė, kaip masinės informacijos priemonės, kinas, radijas ir televizija pavertė pasaulį tarsi didžiuliu kaimu. Elektroninės komunikacijos priemonės leidžia sužinoti naujienas iš kito pasaulio krašto greičiau, negu iš lūpų į lūpas perduodamos gatvės kaimynų apkalbos.

Komunikacijos idėja susijusi su Dievo apsireiškimu žmogui. Dievas, bendraudamas su žmogumi, naudojasi žmogui  suprantamais ženklais. Dievas kalba žmogui per įvykius, asmenis, “ženklus”, atskleidžiančius Dievo perduodamą  žinią. Be ženklų, kaip bendravimo priemonių, Dievo apsireiškimai liktų nesuprantami ir nenaudingi, panašiai kaip užsienio kalba be vertėjo. Nuostabūs Dievo darbai yra jo būties sklaida, o jo ženklai leidžia žmogui pažinti Dievą ir jo perteikiamą žinią.

Evangelistas  Jonas geriausiai suvokė  šį dalyką ir paskyrė pirmąją savo Evangelijos pusę aiškindamas Jėzaus atliktus “ženklus”, kuriais jis norėjo apsireikšti savo tautai. Šios dienos Evangelijos skaitinys pateikia pirmąjį tokį ženklą – Galilėjos Kanos vestuvėseįvykdytą stebuklą. Jonas  yra vienintelis evangelistas, pateikęs šį įvykį Jėzaus viešojo gyvenimo pradžioje. Pasakojimo pa baigoje evangelistas paaiškina tikslą, dėl ko buvo padarytas stebuklas: “Taip Jis parodė savo šlovę ir mokiniai įtikėjo Jį”. Jėzus apreiškė savo tikrąją tapatybę tokiais ženklais, kuriuos išvydę ar išgirdę žmonės galėtų patikėti juo.

Jėzaus naudoti ženklai buvo dviejų rūšių: žodžiai – ženklai ir veiksmai – ženklai. Jo žodiniai ženklai padėjo jam prisistatyti atėjusioms jo paklausyti  minioms. Jo veiksmo ženklai – kai kurie iš jų buvo stebuklingi darbai – nurodė jo galią kūrinijos atžvilgiu. Jėzus nesiekė vien sukrėsti savo klausytojų ar sujaudinti jų padarytais stebuklais vien tam, kad juos nustebintų. Norėdami pajusti pilnutinį jo daromų ženklų turinį, žmonės turėjo tikėjimu atverti savo ausis ir širdis. Kitais žodžiais tariant, jo ženklų reikšmė ir prasmė yra svarbesnė už pačius ženklus.

Vandens pavertimo vynu ženklas buvo reikšmingas  ne tik todėl, kad Jėzus atsiliepė į savo  motinos prašymą ir parodė malonę jaunavedžių porai. Žinoma, šis veiksmas būtų pakankamai prasmingas vien kaip paklusnumo ar maloningumo aktas, tačiau Jonas tikėjimu į Kristų įžvelgia šiame veiksme žymiai daugiau negu tik vieną stebuklą tarp daugelio kitų. Jonui šis ženklas pasirodo esąs sakramentas.

Sakramentai yra Kristaus vykdomi žodžio ir veiksmo ženklai. Jis yra pirminis jų vykdytojas. Jėzus yra sakramentuose lygiai taip, kaip Jis kūniškai dalyvavo Kanos vestuvėse. Jėzus perteikia save per sakramentus ir juose. Per sakramentus ir juose Jėzus projektuoja savo paveikslą į mus.

Dar vienas reikšmės klodas ir evangelisto norėta perteikti mintis glūdi stebuklo sąsajoje su vestuvių puota. Kaip dažnai Šventąjame Rašte kalbama apie santuoką! Dažnai sutuoktuvių pokylis ženklina Dievo santykį su savo tauta. Izraelis yra Viešpaties sužadėtinė. Naujojo Testamento laikais Kristus pasirodo kaip sužadėtinis. Ar galime gyvenime įsivaizduoti glaudesnį ryšį tarp dviejų asmenų, kaip  jaunikio ir jaunosios? Vargu ar Dievas galėjo pasirinkti geresnį ženklą norėdamas nusakyti  glaudų ryšį su  savo tauta. Kristus pasirinko sutuoktuvių pokylį simbolizuodamas naujosios Mesijo eros pradžią.

Tam tikra prasmeKanos stebuklo ženklą galime pavadinti stilizuotu. Jame glūdi daugiau rekšmės, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Evangelistas Jonas čia nurodo į Eucharistijos sakramentą, kuomet vanduo ir vynas perkeičiami į Kristaus kraują. Nuostabu, kad Kristus perkeičia vandenį į vyną, tačiau dar nuostabiau, kad jis perkeičia vandenį ir vyną į save patį. Šios sakramantinės nuorodos įžvelgiamos tik tikėjimo dvasioje.

Jaunikis, išreiškęs savo meilę jaunajai daugybe būdų, tačiau pats raiškiausia yra tai, kad jis atiduoda visą save. Jis sako savo nuotakai: “aš taip myliu tave, kad atsiduodu visa ką turiu ir kas esu”. Dievas apreiškia savo meilę kūrimo dovana, o Kristuje jo meilė apsireiškia asmeniu. Kristus savo ruožtu apreiškia savo meilę sakramentais, ypač Eucharistija. Eucharistija yra kaip sutuoktuvių pokylis, kurio metu jaunikis ir jaunoji susivienija. Vandens pavertimas vynu Kanos vestuvių pokylyje buvo Jėzaus dovana jį pakvietusiai jaunavedžių porai. Vandens ir vyno perkeitimas į patį Jėzųra jo dalyvavimo dovana. Taip  Kristus mums apreiškia savo šlovę, o mes turime tikėti į jį.