Visuotinė taika kyla iš individo teisingumo
 

1. Teisingumas visada lydi taiką ir sudaro su ja pastovų bei dinamišką santykį. Teisingumo ir taikos tikslas yra kiekvieno ir visų gerovė; todėl ir teisingumas, ir taika reikalauja tvarkos bei tiesos. Iškilus pavojui vienam, susvyruoja abu; pažeidžiant teisingumą, grėsmė keliama ir taikai.

Individo teisingumas ir visuotinė taika yra artimai tarpusavyje susiję. Todėl šiuo laišku Pasaulinės taikos dienos proga norėčiau pirmiausia kreiptis į valstybių vadovus, visada turėdamas galvoje, jog šiandienos pasaulis, nors daug kur paženklintas įtampų, smurto bei konfliktų, siekia naujos sąrangos ir stabilesnės pusiausvyros, kalbant apie tikrą bei patvarią taiką visai žmonijai.

Teisingumas ir taika nėra abstrakčios sąvokos ar tolimi idealai. Tai vertybės, kurios kaip bendras paveldas įskiepytos į kiekvieno asmens širdį. Individai, šeimos, bendruomenės ir tautos – visi pašaukti gyventi teisingai ir siekti taikos. Išvengti šios pareigos negali niekas.

Šią akimirką mintimis esu su tais, kurie prieš jų valią įtraukti į skausmingus konfliktus, – išstumtaisiais, vargšais ir visokiausio išnaudojimo aukomis. Tai žmonės, savo kūnu jaučiantys taikos stoką bei skausmingus neteisingumo padarinius. Kas galėtų likti abejingas jiems, trokštantiems teisingo bei tikrai taikingo gyvenimo? Visiems privalu rūpintis, kad šis jų troškimas būtų patenkintas: visiškas teisingumas galimas tik tada, kai visi dalijasi juo lygiai.

Teisingumas yra ir moralinė dorybė, ir teisinė sąvoka. Kartais jis vaizduojamas figūra užrištomis akimis; tačiau iš tikrųjų teisingumui tenka uždavinys įžvalgiai ir akylai garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyrą bei skatinti teisingą dalijimąsi išlaidomis ir nauda. Teisingumas ne griauna, bet kuria; jis sutaiko ir netrokšta keršto. Atidžiau panagrinėjus, jis šaknijasi meilėje, kurios reikšmingiausia išraiška yra gailestingumas. Todėl teisingumas, atskirtas nuo gailestingos meilės, yra šaltas ir griaunantis.

Teisingumas yra dinamiška ir gaivinanti dorybė; jis gina bei skatina neįkainojamą asmens orumą ir rūpinasi bendrąja gerove, nes yra santykių tarp individų bei tautų saugotojas. Žmogus negyvena vienas. Nuo pirmosios savo egzistencijos akimirkos jis santykiauja su kitais taip, kad jo, kaip paskiro žmogaus, gerovę lydi visuomenės gerovė. Abu šiuos aspektus vienija jautrios pusiausvyros santykis.

Teisingumas remiasi pagarba žmogaus teisėms

2. Žmogaus asmuo yra iš prigimties apdovanotas visuotinėmis, neliečiamomis bei neatimamomis teisėmis. Tačiau jos nėra izoliuotos. Mano garbingasis pirmtakas popiežius Jonas XXIII mokė, jog asmuo “turi ir teises, ir pareigas, tiesiogiai ir kartu kylančias iš pačios jo prigimties”1 Būtent teisingu antropologiniu šių teisių bei pareigų pagrindu, taip pat jų glaudžiu tarpusavio santykiu remiasi visas taikos apsauginis pylimas.

Pastaraisiais amžiais šios žmogaus teisės buvo suformuluotos įvairiose principinėse deklaracijose bei įpareigojančiuose įstatymuose. Teisingumo bei laisvės siekiančių tautų bei nacijų istorijoje šių teisių paskelbimas su teisėtu pasididžiavimu prisimenamas dar ir dėl to, kad šis įvykis dažnai būdavo išgyvenamas kaip lūžio momentas po individų bei ištisų tautų orumo pažeidinėjimų.

Prieš penkiasdešimt metų, po karo, kuris kai kurioms tautoms reiškė net teisės egzistuoti neigimą, Jungtinių Tautų generalinė asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo formalus aktas, pasiektas po liūdnos karo patirties bei įkvėptas troškimo iškilmingai pripažinti lygias teises visiems asmenims bei visoms tautoms. Šiame dokumente skaitome tvirtinimą, atsispyrusį laiko tėkmei: “Visų žmonijos šeimos narių įgimtojo orumo ir jų lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas”2. Ne mažiau dėmesio nusipelno ir baigiamieji dokumento žodžiai: “Šioje deklaracijoje nieko nevalia aiškinti taip, kad tai implikuotų kokios nors valstybės, grupės ar asmens teisę imtis veiklos ar veiksmų, kuriais būtų siekiama sugriauti čia suformuluotas teises bei laisves”3. Tragiška, kad šis potvarkis dar ir šiandien atvirai pažeidinėjamas priespauda, konfliktais, korupcija arba, dar klastingiau, mėginimu naujai aiškinti Visuotinės deklaracijos formuluotes, sąmoningai iškraipant jų prasmę. Deklaracijos būtina laikytis kaip vientisos visumos, atsižvelgiant į jos dvasią ir raidę. Kaip sakydavo garbingos atminties popiežius Paulius VI, ji lieka vienas iš Jungtinių Tautų šlovingiausių nuopelnų, “ypač pagalvojus apie reikšmę, priskirtiną jai kaip patikimam keliui į taiką”4.

Šiais metais iškilmingai švenčiamų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos penkiasdešimtųjų metinių proga dera priminti, jog “žmogaus teisių skatinimas bei apsauga tarptautinei bendrijai yra prioritetinis uždavinys”5. Tačiau sukaktį temdo tam tikri šešėliai, kuriuos meta atsargi laikysena dviejų esminių žmogaus teisių sąvokos savybių – jų visuotinumo bei nedalomumo – atžvilgiu. Šiuos esminius bruožus būtina vėl ryžtingai patvirtinti norint atmesti kritiką tų, kurie kultūros ypatingumo argumentu dangsto žmogaus teisių pažeidinėjimus, ir tų, kurie griauna žmogaus orumo sąvoką, neigdami būtinybę įstatymais įtvirtinti socialines, ekonomines bei kultūrines teises. Visuotinumas ir nedalomumas yra du pagrindiniai principai, reikalaujantys įskiepyti žmogaus teises į įvairias kultūras bei sutvirtinti jas įstatymiškai, idant jos būtų gerbiamos be išlygų.

Pagarba žmogaus teisėms ne tik reiškia jų apsaugą įstatymais. Ji taip pat turi apimti visus aspektus, kylančius iš žmogaus orumo, kiekvienos teisės pagrindo, sąvokos. Šiuo požiūriu itin svarbu skirti deramą dėmesį auklėjimo sričiai. Be to, privalu atsižvelgti į būtinybę skatinti žmogaus teises; ši pareiga yra meilės žmogaus asmeniui kaip tokiam vaisius, nes meilė “gali daugiau už teisingumą”6. Skatinant žmogaus teises, būtina dėti daugiau pastangų, kad būtų apsaugotos šeimos, “natūralios ir pamatinės visuomenės ląstelės”7, teises.

Globalizacija remiantis solidarumu

3. Didžiulius geopolitinius pokyčius, vykusius nuo 1989-ųjų, lydėjo tikros pervartos visuomeninio gyvenimo bei ūkio srityse. Ūkio ir finansų globalizacija tapo tikrove; vis geriau suvokiame su informacijos technologija susijusios sparčios pažangos padarinius. Stovime ant naujos epochos slenksčio, epochos, ne tik žadinančios didžiules viltis, bet ir keliančios nerimastingus klausimus. Kokie bus dabar vykstančių pokyčių padariniai? Ar visi žmonės galės gauti naudos iš visą pasaulį aprėpiančios rinkos? Ar bent visi galės gyventi taikoje? Ar santykiai tarp valstybių taps teisingesni? O gal ekonominė konkurencija bei varžymasis tarp tautų bei nacijų įstums žmoniją į dar nestabilesnę padėtį?

Siekiant teisingesnės visuomenės bei patvaresnės taikos globalizacijos keliu žengiančiame pasaulyje, tarptautinėms organizacijoms tenka neatidėliotina pareiga padėti skatinti atsakomybės už bendrąją gerovę jausmą. Kita vertus, siekiant šio tikslo, iš akių niekada nevalia išleisti žmogaus asmens, kuris turėtų būti kiekvieno socialinio projekto centras. Tiktai taip Jungtinės Tautos galės virsti tikra “tautų šeima”, kokios reikalauja jų pradinis uždavinys – “skatinti socialinę pažangą bei geresnes gyvenimo sąlygas didesnėje laisvėje”8. Taip reikia kurti pasaulio bendruomenę, kuri remtųsi “tarpusavio pasitikėjimu, abipuse parama ir pagarba”9. Trumpai tariant, iššūkis yra garantuoti solidarumu pagrįstą globalizaciją, globalizaciją be marginalizacijos. Tai akivaizdi teisingumo pareiga, kupina reikšmingų moralinių implikacijų ekonominiam, visuomeniniam, kultūriniam bei politiniam tautų gyvenimui.

Sunki užsienio skolų našta

4. Dėl silpno finansinio bei ekonominio potencialo kai kurioms tautoms ir ištisoms pasaulio sritims iškilusi grėsmė būti atkirstoms nuo vis globališkesne tampančios ekonomikos. Kitos, nors ir turėdamos didesnių išteklių, jais, deja, negali pasinaudoti dėl įvairių priežasčių: dėl neramumų, vidinių konfliktų, atitinkamų struktūrų stokos, aplinkos užterštumo, paplitusios korupcijos, nusikalstamumo ir dar kitų priežasčių. Globalizaciją būtina susieti su solidarumu. Reikalinga ypatinga pagalba, kad  šalys, savo jėgomis nepajėgiančios sėkmingai prasiskverbti į pasaulio rinką, galėtų pataisyti savo esamą nepalankią padėtį. Tokią pareigą jų atžvilgiu reikėtų jausti teisingumo vardan. Tikroje “tautų šeimoje” niekas negali būti atstumtas; priešingai, paramos susilaukti turėtų silpniausiasis, trapiausiasis, idant jis galėtų visiškai išskleisti savo potencialias jėgas.

Čia noriu paminėti vieną iš didžiausių sunkumų, su kuriais šiandien tenka susidurti mažiau turtingoms tautoms. Turiu galvoje sunkią užsienio skolų naštą, darančią žalą šių tautų ūkiui ir stabdančią jų socialinę bei politinę pažangą. Tarptautinės finansinės institucijos šiuo požiūriu neseniai ėmėsi reikšmingų iniciatyvų, kuriomis mėginama koordinuotai sumažinti šį skolų kalną. Nuoširdžiai linkiu toliau žengti šiuo keliu, lanksčiai taikant numatytas sąlygas, kad visos tam atrinktos tautos jau iki 2000 metų galėtų iš to gauti naudos. Šiuo požiūriu daug galėtų nuveikti turtingesnės šalys, remdamos tokių iniciatyvų įgyvendinimą.

Skolų klausimas yra dalis platesnės problemos, kurią sudaro nesiliaujantis, dažnai net kraštutinis, skurdas bei globalizacijos procesą lydinčių naujų nelygybės reiškinių atsiradimas. Siekdami globalizacijos be marginalizacijos, neturėtume ilgiau pakęsti pasaulio, kuriame vienas šalia kito gyventų nenusakomai turtingi žmonės ir visiški vargšai, reikalingiausių gyvenimo priemonių neturintys beturčiai ir žmonės, beatodairiškai švaistantys tai, ko kitiems taip žūtbūtinai reikia. Tokie kontrastai žeidžia žmogaus asmens orumą. Norint pašalinti skurdą, tinkamų priemonių tikrai netrūksta, įskaitant paskatas pasaulio ekonominėms instancijoms nuosekliai investuoti į visuomenę bei gamybą. Tačiau tam reikia tvirto tarptautinės bendrijos pasiryžimo veikti. Pagirtinų žingsnių šia kryptimi jau esama, tačiau ilgalaikiam sprendimui reikalingos visų, taip pat ir minėtų problemų kamuojamų valstybių, sutelktų pastangų.

Reikalinga pagarbos įstatymams kultūra

5. Ką galima pasakyti apie didelės nelygybės reiškinius tautų viduje? Kraštutinis skurdas, kad ir kur būtų, yra pirmutinė neteisingumo apraiška. Jo išnaikinimas turėtų būti visų prioritetas – ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu.

Nevalia nutylėti ir korupcijos ydos, griaunančios daugelio tautų visuomeninę bei politinę plėtrą. Tai plintantis reiškinys, klastingai įsigaunantis į daugelį visuomenės sektorių, besityčiojantis iš įstatymo ir niekinantis teisingumo bei tiesos taisykles. Su korupcija sunku kovoti, nes ji pasirodo įvairialypėmis formomis: išnaikinus ją vienoje srityje, ji vėl atsiranda kitoje. Drąsos reikia jau vien ją pasmerkti. Norint ją sunaikinti, reikalinga nepalenkiama valdžios institucijų valia, taip pat dosni visų tvirtos moralinės sąžinės palaikomų piliečių parama.

Didelė atsakomybė šioje kovoje aiškiai tenka viešojo gyvenimo pareigūnams. Jų pareiga yra nenuilstamai stengtis teisingai taikyti įstatymus ir siekti visų viešojo valdymo veiksmų skaidrumo. Tarnaudama piliečiams, valstybė yra tautos išteklių valdytoja, privalanti juos naudoti bendrosios gerovės labui. Geram valdymui reikia tikslios kontrolės bei absoliutaus sąžiningumo visuose finansiniuose bei ūkiniuose sandėriuose. Jokiu būdu nevalia leisti, kad visų gerovei skirtos lėšos tarnautų kitokiems asmeniško ar net nusikalstamo pobūdžio interesams.

Nesąžiningas viešujų piniginių lėšų naudojimas ypač skausmingas vargšams, kurie pirmieji pajunta pagrindinių, asmens sklaidai būtinų paslaugų stoką. Korupcijai įsimetus į teisingumo vykdymo sistemą, vargšai vėlgi yra tie, kurie skausmingiausiai patiria padarinius: delsimus, nekokybišką darbą, struktūros netobulumus ir atitinkamos gynybos trūkumą. Dažnai jiems nelieka nieko kita, kaip iškęsti piktnaudžiavimus galia.

Ypač rimtos neteisingumo formos

6. Esama ir kitokių taikai grėsmę keliančių neteisingumo formų. Čia norėčiau paminėti dvi, pirmiausia teisingos kreditavimo sistemos nebuvimą. Vargšai dažnai priversti likti už normalios finansinės sistemos ribų arba kreiptis į skrupulų neturinčius pinigų skolintojus, šiuo žingsniu dar labiau pablogindami ir taip jau keblią padėtį. Todėl kiekvienas asmuo privalo rūpintis, kad vargšams būtų suteikta galimybė gauti kreditą lygiomis sąlygomis ir palankiomis palūkanomis. Įvairiose pasaulio dalyse iš tiesų jau yra finansinių institucijų, palankiomis sąlygomis teikiančių mikrokreditus sunkumus išgyvenantiems asmenims. Tokios iniciatyvos skatintinos, nes tai yra būdas su šaknimis išrauti gėdingą lupikavimo nelaimę, – rūpinantis, kad visiems būtų prieinamos finansinės lėšos, būtinos žmogaus orumą atitinkančiai šeimų bei bendruomenių plėtrai.

O ką pasakytume apie didėjančią prievartą moterų, mergaičių bei berniukų atžvilgiu? Šiandien tai yra vienas iš labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidinėjimų ir, kas labai tragiška, net tapo karo ginklu bei bauginimo priemone: įkaitais įmamos moterys, žiauriai žudomi vaikai. Čia dar reikėtų paminėti priverstinės prostitucijos bei vaikų pornografijos prievartą, taip pat vaikų išnaudojimą, kai jie verčiami dirbti tikros vergijos sąlygomis. Norint sustabdyti šių prievartos formų plitimą, būtina imtis konkrečių iniciatyvų, ypač atitinkamų įstatymiškų priemonių ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu. Kad, kaip pabrėždavau ankstesniuose pasisakymuose, žmogaus orumas būtų pripažįstamas bei gerbiamas, teks įtemptai dirbti auklėjimo bei kultūros skatinimo srityse. Juk etiniame ir kultūriniame visos žmonijos bei kiekvieno individualaus asmens pavelde jokiu būdu neturėtų trūkti vieno elemento – suvokimo, kad visi žmonės yra lygūs orumu, kad jie nusipelno vienodos pagarbos ir turi vienodas teises bei pareigas.

Kurti teisingumu pagrįstą taiką yra visų ir kiekvieno uždavinys

7. Visuotinė taika visiems kyla iš kiekvieno asmens teisingumo. Nė vienam nevalia nusišalinti nuo tokio svarbaus žmonijai uždavinio. Jis kviečia imtis darbo kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, kiekvieną priklausomai nuo jo arba jos kompetencijos bei atsakomybės.

Pirmiausia kreipiuosi į jus, valstybių galvos ir tautų vadovai, pagrindiniai teisinės valstybės savo atitinkamose šalyse sergėtojai. Ši aukšta tarnyba tikrai nėra lengva, bet tai – jūsų pirmutinė pareiga. Tegu valstybių santvarkos, kurioms tarnaujate, garantuoja teisingumą ir būna paskata tolesnei pilietinės sąmonės plėtrai.

Kuriant teisingumu pagrįstą taiką dar reikia visų visuomenės grupių pagalbos, kiekvienai dirbant savo įtakos srityje ir harmoningai sąveikaujant su kitomis bendruomenės grupėmis. Ypač norėčiau padrąsinti jus, mokytojai, kurie esate įsitraukę į visų lygių jaunosios kartos švietimą bei auklėjimą: ugdykite ją moralinių bei visuomeninių vertybių dvasia, žadinkite jos gyvą teisių ir pareigų jausmą, pradėdami nuo pačios mokyklos bendruomenės. Auklėti taikai per auklėjimą teisingumui – štai koks yra vienas pačių pirmutinių jūsų uždavinių.

Ugdymo procese niekas negali pakeisti šeimos, kuri yra tinkamiausia aplinka žmogiškai ugdyti jaunąją kartą. Nuo jūsų pavyzdžio, mieli tėvai, labai priklauso jūsų vaikų moralinės pažiūros: jas sąlygoja šeimoje bei už jos ribų puoselėjamų santykių pobūdis. Šeima yra pirmoji gyvenimo mokykla, ir šeimoje patirta įtaka yra lemtinga būsimam asmens vystymuisi.

Galiausiai kreipiuosi į jus, mieli pasaulio jaunuoliai, kurie spontaniškai trokštate teisingumo ir taikos: išsaugokite šių idealų siekimą ir kantriau bei ištvermingai įgyvendinkite juos konkrečiomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Būkite pasirengę pasipriešinti gundymams pasukti neteisėtais šalutiniais keliais, viliojančiais apgaulingais sėkmės bei turto miražais. Priešingai, branginkite tiesą ir tai, kas teisinga, net jei tai reikalautų aukos bei įpareigotų plaukti prieš srovę. Taip “iš individo teisingumo kyla visuotinė taika”.

Dalijimasis – kelias į taiką

8. Sparčiai artėja 2000 metų Jubiliejus, laikas, ypač skirtas Dievui, istorijos Viešpačiui, ir visiems primenantis visišką kūrinio priklausomybę nuo Kūrėjo. Tačiau Biblijos tradicijoje tai buvo ir laikas, kai būdavo išlaisvinami vergai, žemė grąžinama teisėtiems savininkams, atleidžiama nuo skolų ir nuosekliai atkuriamos Dievo norimos lygybės tarp visų tautos narių formos. Todėl tai palankus laikas įgyvendinti taikon vedantį teisingumą.

Tikėdami Dievą, kuris yra meilė, ir dalyvaudami visuotiniame Kristaus išganyme, krikščionys pašaukti elgtis teisingai ir su visais taikiai gyventi, nes “Jėzus mums duoda ne tik taiką. Jėzus mums duoda savo Ramybę drauge su savo Teisingumu. Jis yra Ramybė ir Teisingumas. Jis tampa mūsų Ramybe ir mūsų Teisingumu”10. Šiuos žodžius ištariau beveik prieš dvidešimt metų, tačiau dabarties radikalių pokyčių akivaizdoje jų prasmė tampa dar konkretesnė ir aktualesnė.

Labiau negu kada nors anksčiau, krikščionys šiandien turi išsiskirti meile vargšams, silpniesiems bei kenčiantiesiems. Norint įgyvendinti šį daug jėgų reikalaujantį įpareigojimą, būtina visiškai pakeisti tariamąsias vertybes, verčiančias žmones siekti vien savo gerovės: galios, malonumo, begėdiško turtų kaupimo. Būtent taip radikaliai atsiversti iš tiesų kviečiami Kristaus mokiniai. Tie, kurie šiuo keliu stengiasi eiti, tikrai patirs, kas yra “teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje” ( Rom 14, 17), ir paragaus “taikingų teisumo vaisių” (Žyd 12, 11).

Viso pasaulio krikščionims norėčiau pakartoti Vatikano II Susirinkimo įspėjimą: “Pirma reikėtų patenkinti teisingumo reikalavimus ir kaip meilės dovanos nesiūlyti to, ką padaryti jau reikalauja teisingumas”11. Tikrai solidarią visuomenę galima sukurti tada, kai pasiturintys, padėdami vargšams, neapsiribos davimu tik to, kas jiems atlieka. Negana to, siūlyti materialinių gėrybių neužtenka: reikalinga dalijimosi dvasia, tokia, kad galimybę skirti savo pagalbą bei dėmesį vargstantiems broliams ir seserims laikytume garbės dalyku. Tegu krikščionys, kitų religijų pasekėjai ir nesuskaičiuojami geros valios vyrai bei moterys šiandien pasijunta pašaukti paprastam gyvenimo būdui, be kurio teisingas dalijimasis Dievo kūrinijos gėrybėmis negalėtų tapti tikrove. Vargstantys nebegali laukti ilgiau: būtiniausių dalykų gyvenimui jiems reikia dabar, ir todėl jie turi teisę gauti tai nedelsiant.

Šventoji Dvasia veikia pasaulyje

9. Pirmą advento sekmadienį prasidėjo antrieji tiesioginio pasirengimo Didžiajam 2000 metų Jubiliejui metai, skirti Šventajai Dvasiai. Vilties Dvasia veikia pasaulyje. Ji yra nesavanaudiškoje tarnyboje tų, kurie dirba greta išstumtųjų bei kenčiančiųjų, kurie svetingai priima imigrantus ir pabėgėlius, kurie narsiai atsisako dėl etninių, kultūrinių ar religinių priežasčių atmesti asmenį ar ištisą grupę. Ji ypač yra kilniadvasiškoje veikloje tų, kurie nepaliauja kantriai ir ištvermingai skatinti taiką bei susitaikymą tarp žmonių, anksčiau buvusių priešais ir priešininkais. Iš tiesų tai vilties ženklai, drąsinantys tuos, kurie siekia į taiką vedančio teisingumo.

Gerosios Naujienos širdis yra Kristus, visų taika ir susitaikymas. Tegu jo veidas nušviečia trečiojo tūkstantmečio slenkstį peržengti besirengiančios žmonijos kelią!

Tegu jo teisingumas ir ramybė tampa dovana visiems be išimties!

“…tada dykuma pavirs sodais,
o sodai suvešės kaip miškas.
Tada dykumoje apsigyvens teisingumas,
o teisumas soduose įsikurs.
Teisumo poveikis bus taika,
o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga,
amžiais tverianti” (Iz 32, 15 – 17).
 

Vatikanas, 1997 gruodžio 8-oji

Jonas Paulius II

1   Jonas XXIII. Encikl. Pacem in terris (1963 balandžio 11), I: AAS 55 (1963), 259.
2   Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Preambulė.
3  Ten pat, str. 30.
4   Laiškas Jungtinių Tautų 28-osios generalinės asamblėjos prezidentams Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25-ųjų metinių proga,
 1973 gruodžio 10: AAS 65 (1973), 674.
5   Vienos deklaracija, Pasaulio konferencija dėl žmogaus teisių, 1993 birželis, Preambulė.
6   Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 78.
7   Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 16, 3; plg. Šventojo Sosto pasiūlytoji Šeimos teisių chartija, 1983 spalio 22.
8   Jungtinių Tautų chartija, Preambulė.
9   Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų 50-ąją generalinę asamblėją, 1995 spalio 5, 14: L’Osservatore Romano, 1995 spalio 6, p. 7.
10   Jonas Paulius II. Homilija Niujorko Yankee stadione, 1979 spalio 2, 1: AAS 71 (1979), 1169.
11   Apostolicam actuositatem, 8.