2000-ieji: teismo diena ar jubiliejus?

418 metų rudenį šv. Augustinas gavo laišką, kuriame Salonų (dabar Splitas) arkivyskupas Hesychijus klausia, ar jis manąs, kad pasaulio pabaiga visiškai arti. Daugiau negu 25 metus baimės, kartais panikos jausmas kaustė lotyniškajame pasaulyje gyvenusių krikščionių širdis. Nepaisydami šiam laikotarpiui būdingo santykinio klestėjimo bei fakto, jog kaip imperijoje vyraujančio religinio sąjūdžio nariai jie gali laisvai praktikuoti tikėjimą bei naudotis privilegijomis, krikščionių rašytojai daugelyje Vakarų vietovių reiškė nuolatinio nesaugumo jausmą. Jie garsiai spėliodavo, ar nebus taip, kad nauji pavojai – ypač agresyvių, migruojančių germanų tautų destabilizuojantis buvimas Romos imperijoje – žymi ne tik imperijos, bet ir pačios istorijos irimą.

Gotų armijai 410 metais nusiaubus Romos miestą, turtingesni piliečiai – ir krikščionys, ir pagonys – ėmė masiškai keltis į saugesnes provincijas ir klausinėti, kokia kaltės dalis turėtų tekti krikščionių Bažnyčiai už tai, kad susilpnėjo senos romėniškosios tradicijos, garantavusios miestui – bent taip buvo manoma – nepažeidžiamumą daugelį šimtmečių.

Papildomais pabaigos ženklais daugelis laikė ir 418 metų vasaros gamtines katastrofas – daug kur siautusią sausrą, žemės drebėjimus Palestinoje ir Šiaurės Afrikoje, netgi saulės užtemimą. Hesychijus, sutrikęs ir be abejo spaudžiamas savo dvasininkų bei pasauliečių nurodyti sielovados gaires, laišku kreipėsi į žmogų, kurio kaip Šventojo Rašto aiškintojo reputacija atrodė žadėjo patikimą atsakymą į daugybę žmonių kamavusį klausimą: ar šie įvykiai iš tiesų yra Danielio bei Naujojo Testamento Apreiškimo knygose išpranašautos katastrofos, žyminčios, jog paskutinis teismas čia pat?

Augustino atsakymas į Hesychijaus laišką buvo santūrus, pagarbus ir gana trumpas. Jis pabrėžė Jėzaus žodžių, kuriais jis atsako į tą patį klausimą evangelijose bei Apaštalų darbuose, svarbą: “Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia” (Apd 1, 7; plg. Mk 13, 32; Mt 24, 36). Norėdamas pagelbėti vyskupui aiškinti Biblijos pranašystę, jis dar pridūrė atitinkamų ištraukų iš savo amžininko Jeronimo Komentarų apie Danielių. Laišką užbaigė, siūlydamas Hesychijui pasidalyti savo įžvalgomis apie laikų pabaigą bei ragindamas jį “priimti šį mūsų atsakymą kaip kūrinį to, kuris tikrai labiau norėtų žinoti negu nežinoti apie jūsų klausiamus dalykus; tačiau kadangi dabar nesu pajėgus šių žinių turėti, esu labiau linkęs išpažinti nežinojimą, kuris yra atsargus, o ne žinojimą, kuris klaidingas” (Ep. 197.5).

Galbūt netikėtai Augustinui Hesychijus atsiliepė, dėkodamas jam už atsakymą, bet mandagiai suabejodamas tiek jo, tiek Jeronimo egzegezei būdingu agnostiniu požiūriu į laikų pabaigą. Akivaizdu, jog Dievui, visų laikų valdovui, nebuvę neįmanoma apreikšti ateities įvykius savo pranašams ir tiems, kurie skaito jų raštus. Be to, Naujasis Testamentas sako, jog antrasis Viešpaties atėjimas turėtų būti ne vengtina tema, bet tai, “kas mylėtina ir trokština” (Ep. 198.4). Nors ir pripažindamas, jog galbūt neįmanoma tiksliai apskaičiuoti šio atėjimo laiko, Hesychijus manė, jog dabartiniai įvykiai pakankamai aiškiai rodo, kad jis visiškai arti. Neužmiršdamas visaip pabrėžti savo proto ribotumą, Hesychijus argumentuoja, jog “kai matau ženklus ir tikiu, kad jie rodo jo atėjimą, manau esant tinkama ir man jo laukti netrukus pasirodant, ir maitinti tuo tikinčiuosius, idant jie galėtų ‘mylėti jo atėjimą’ tuo pačiu laukimo laipsniu…” (ten pat, 5).

Augustinas, nenorėdamas, kaip jam būdinga, palikti tokią svarbią diskusiją neužbaigtą, atsakė į antrą Hesychijaus laišką ilgu ir apgalvotu traktatu apie Šventajame Rašte pranašaujamą pasaulio pabaigą (Ep. 199). Jis pradeda pritardamas Hesychijaus nuomonei, jog kiekvienas tikintis krikščionis turėtų, kaip akina Paulius, trokšti Viešpaties atėjimo per visą mūsų žemiškąją kelionę. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume mėginti apskaičiuoti istorijos pabaigos laiką. Paprasčiausiai privalome gyventi nuolatos pasirengę susitikti su Viešpačiu arba paskutiniojo teismo dieną, arba mūsų pačių mirties momentu. “Ne tas, kuris tvirtina, jog Viešpats arti, ‘myli jo atėjimą’, – argumentuoja Augustinas, – nei tas, kuris tvirtina, jog jis nėra arti; priešingai, tai tas, kuris laukia jo, artimo ar tolimo, nuoširdžiu tikėjimu, nepajudinama viltimi ir karšta meile”.

Tada Augustinas ima griauti kai kuriuos labiausiai paplitusius būdus, kuriais iš Biblijos pranašiškų bei apokaliptinių raštų mėginama išgauti prognozuojamus faktiškus skaičius – kai, pavyzdžiui, šešios kūrimo “dienos” prilyginamos žmonijos istorijos 6000 metų remiantis tuo, kad Viešpačiui “tūkstantis metų yra lyg viena diena” (plg. Ps 90, 4), arba kai manoma, jog Danielio išpranašauti “septyniasdešimt savaičių metų” iki visiško išganymo įgyvendinimo žymi laiką tarp Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo. Pasak Augustino, nė vieno iš šių įvaizdžių neįmanoma interpretuoti visiškai vienaprasmiškai, o ir kitų Šventajame Rašte pranašaujamų pabaigos ženklų, pavyzdžiui, erezijų bei nežaboto nedorumo, gausiai būta visais laikais. Nuo apaštalų laikų krikščionys iš tiesų buvo įsitikinę – ir teisingai – gyveną “paskutiniosiomis dienomis”:

“Tada tai buvo paskutinės dienos; juo labiau jos tokios yra dabar, net jeigu iki pabaigos būtų likę tiek pat dienų, kiek jų yra praėję nuo Viešpaties įžengimo į dangų iki šiandienos – arba jei jų būtų likę dar daugiau ar mažiau. Mes paprasčiausiai nežinome, nes ‘ne mūsų reikalas žinoti laiką’ arba momentus, ‘kuriuos Tėvas nustatė savo galia’; tačiau mes žinome, jog gyvename paskutiniais laikais, paskutinėmis dienomis, paskutinę valandą, kaip ir apaštalai; tiems, kurie gyveno po jų ir iki mūsų, tai taikytina dar labiau, mums – dar labiau ir dar labiau tiems, kurie ateis po mūsų, kol galiausiai ateis tie, kurie, kaip būtų galima pasakyti, bus paskutinieji iš paskutiniųjų, ir tas, kuris bus pats paskutinis ir apie kurį Viešpats sako: ‘Aš prikelsiu jį paskutinę dieną’. Tačiau kada tai bus, neįmanoma žinoti.”

Tada Augustinas ima išsamiai nagrinėti Naujojo Testamento apokaliptines ištraukas, argumentuodamas, kad vienos iš jų sietinos su Jeruzalės sugriovimu 70 m. po Kr., kitos – su Kristaus “atėjimu” į Bažnyčios gyvenimą. Praktiškai kiekviena šių ištraukų yra miglotos. Kalbėdamas apie Jėzaus pranašystę, jog prieš pabaigą Evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, Augustinas atkreipia dėmesį, jog apaštališkoji naujiena dar nėra žinoma daugeliui sričių, ir tvirtina, kad “nuo mūsų paslėpta, kada pasaulis ‘nuo jūros iki jūros’ bus pripildytas Bažnyčios, nešantis vaisius ir augantis”.

Baigdamas laišką, Augustinas siūlo Hesychijui tris nuostatas, kurių laikų pabaigos atžvilgiu galėtų laikytis asmuo, ištikimai “mylintis Viešpaties atėjimą”. Galima sakyti: “Budėkime ir melskimės, nes jis ateis greitai”; galima sakyti: “Budėkime ir melskimės, nes šis gyvenimas, nors Viešpaties atėjimas toli, yra trumpas bei stokojantis tikrumo”; arba galima sakyti: “Budėkime ir melskimės, nes šis gyvenimas yra trumpas bei stokojantis tikrumo, ir mes nežinome, kada Viešpats ateis”. Būtent trečioji nuostata, pasižyminti mokytu nežinojimu, pasak Augustino, rimčiausiai atsižvelgia į Evangelijos raginimą budėti.

Ankstyvesnės Augustino pažiūros

Augustinas ne visada buvo toks atsparus spekuliacijoms apie laikų pavidalą bei trukmę. Kai kuriuose savo ankstyviausių raštų jis iš tiesų rėmėsi sena Romos literatūrine tradicija, skirsčiusia istoriją į “savaites”- amžius arba tūkstantmečius, kurių paskutinysis būsiąs kosminio atnaujinimo aukso amžius, “Šabo poilsis”, išpildysiantis pažadą dėl tūkstantmetės Kristaus bei prisikėlusių šventųjų karalystės prieš prasidedant galutiniam gėrio ir blogio jėgų susidūrimui, apie kurį užsimenama Apreiškimo knygos 20-ajame skyriuje.

Tačiau netrukus Augustinas ėmė gana atsargiai vertinti tokius skaičiavimus ir mieliau tapatinti būsimą “Šabą” su amžinąja palaima (pvz., Conf. 13, 35; De civ. Dei 22, 30). Būdamas įžvalgus Šventojo Rašto skaitytojas bei skelbėjas, jis vis geriau suvokė, kad vaizdais bei skaičiais, kuriais Biblija kalba apie galutinius istorijos susidūrimus ir viltis, norėta ne pateikti paskutiniųjų dienų scenarijų, bet apreikšti gilesnes tiesas apie žmoniją bei jos santykį su Dievu. Sykiu – ypač antroje De civitas Dei dalyje – jis lygiai taip pat atsargiai vertina teiginį, jog Kristaus karalystės pilnatvė jau atėjo istorinės Bažnyčios ar krikščioniškųjų imperatorių valdymo pavidalu.

Amžinasis Dievo miestas, dangiškojoje Jeruzalėje susirinkusių žmonių bei angelų visuomenė jo požiūriu yra galutinio išganymo, tikėjimo, malonės ir tobulos meilės bendruomenė, kurios pilnatvė yra anapus laiko ribų ir kurios nevalia tapatinti su kokios nors žmonių visuomenės žemišku pavidalu, nors jos galia ir pradėta justi per keliaujančios Bažnyčios sakramentinę komuniją. <…>

Pasak Augustino, krikščionis visada tiki, kad pabaiga arti, nes Kristus, mūsų istorijos pabaiga, visada yra arti; tačiau mėginti išreikšti jo artumo jutimą tiksliomis laiko sąvokomis, apskaičiuoti jo galutinio pasirodymo bei istorijos galutinio perkeitimo datą bei numatyti šių įvykių pobūdį reikštų pažeisti slėpinį, jo karalystės slėpiningumą.

Tačiau nepaisant Augustino išlygų, pagunda apskaičiuoti – remiantis įvairiais Biblijos įvaizdžiais bei įspėjimais kaip pagrindu, leidžiančiu laikyti savo gyvenamą laiką galutine istorijos stadija, ar mėginant išgauti iš Biblijos tikslią informaciją apie laikų pabaigą – toliau stipriai tebetraukė krikščionis; jai jie neatsispiria ir šiandien.

Pabaiga arti

Beveik kiekvienas dėl mūsų dėmesio besivaržančių bulvarinių periodinių leidinių numeris siūlo naujus bei “neatidėliotinus” skaitinius apie tai, ką Biblija kalba apie pabaigos artumą. Apvalūs skaičiai tebeatrodo grėsmingi ir kupini prasmės: pavyzdžiui, faktas, kad iki naujojo tūkstantmečio pagal Vakarų skaičiavimą liko mažiau negu 1000 dienų, padidino daugelio žmonių būgštavimus, jog įžengiame į galutinės istorinės krizės laikotarpį. Kaip parodė nesena Heaven’s Gate bendruomenės masinė savižudybė Pietų Kalifornijoje, net Halėjaus-Bopo kometos pasirodymas šiandienos amerikiečiams gali reikšti tą patį, ką ir kai kuriems Augustino laikų romėnams, – grėsmingą kosminės krizės ženklą, daugelio žmonių sunaikinimo bei stebuklingo kelių apšviestųjų išgelbėjimo šauklį.

Krikščionybės istorijoje šis gresiančios pražūties bei radikalaus pokyčio jausmas, grindžiamas bibliniais vaizdiniais bei pažadais, išpildytais “laiko ženklais” (plg. Mt 16, 3), buvo nuolat pasikartojantis reiškinys, paprastai atsirandantis persekiojimo laikais arba tarp nuo daugumos atsiskyrusių krikščionių grupių. III amžiaus pradžioje Tertulijanas iš Kartaginos buvo įsitikinęs, kad žmonijos istorijos pabaigos kosminės nelaimės, išpranašautos Šventajame Rašte, neišvengiamai arti, ir kad antikristas, “aistringai trokštantis krikščionių kraujo, jau visiškai čia pat” (De fuga in persecutione, 12).

Po 40 metų Kiprijonas, to paties Šiaurės Afrikos miesto vyskupas, laikė jo dienomis siautusias epidemijas bei vyraujantį politinį nestabilumą ženklais, kad “pasaulis paseno” ir ritasi mirtin. “Žinau, kad tai buvo išpranašauta, – rašo jis apie savo amžiaus vargus, – ir kad teismo dienai artėjant, pasipiktinęs Dievas savo pasmerkimu turėtų vis labiau čaižyti žmonių giminę” (Ad Demetrianum, 5).

VI ir V amžiaus krikščionys, kuriems buvo būdingas toks pats susvetimėjimo bei krizės jausmas, darydami prielaidą, jog Išganytojas buvo gimęs paskutinio 6000 metų istorijos tūkstantmečio viduryje, galima pabaigos data linko laikyti 500 metus.

X amžiuje, artėjant jau 1000 metams, pamokslininkai Prancūzijoje atvirai skelbė, jog naujasis tūkstantmetis atnešiąs pasaulio pabaigą. 960 m. vokiečių vienuolis atsiskyrėlis Bernardas Tiuringietis tvirtino vizijomis regėjęs gresiančią galutinę katastrofą, o abatas Abbo iš Fleury praneša apie susijaudinimą, kurį 970-aisiais Lotaringijoje sukėlė gandai, jog pasaulio pabaiga įvyksianti 992 metais, kai Apreiškimo šventė pirmą kartą po daugelio dešimtmečių sutapsianti su Didžiuoju penktadieniu.

Joachimas Fiorietis, XII amžiaus Kalabrijos abatas bei mistinis Šventojo Rašto aiškintojas, tarėsi radęs Biblijoje įrodymų, kuriais grindė sudėtingą žmonijos istorijos schemą. Pasak jo, Tėvo amžių – santuokos instituto dominuojamą sandoros su Izraeliu laikotarpį – pakeitęs Sūnaus amžius – dvasininkų dominuojamas Bažnyčios laikotarpis, – kuris savo ruožtu netrukus užleisiąs vietą naujam Dvasios amžiui, kurio branduolį sudarysiančios naujos “dvasinės” religingų vyrų bei moterų bendruomenės, iš esmės perkeisiančios Bažnyčią bei visuomenę ir žymėsiančios istorijos pabaigos pradžią.

Reformacijos laikotarpiu įvairios radikalios grupės Vokietijoje vėl ėmė skelbti artimą pasaulio pabaigą: XVII amžiaus Anglijos puritonai laikė savo politinę kovą, kuriai vadovavo Kromvelis, Bažnyčios galutinio mūšio su antikristu pradžia; net ir pasibaigus pilietiniam karui Anglijoje, jų konfratrai Šiaurės Amerikoje tebelaikė savo bendruomenę tūkstantmetės teisiųjų karalystės pradžia.

Vokiečių pietistas Johannas Albrechtas Bengelis, remdamasis Šventuoju Raštu, XVIII amžiuje apskaičiavo, jog antrasis Kristaus atėjimas ir jo tūkstantmetės karalystės pradžia įvyksianti 1836 metų birželio 18-ąją, sekmadienį. Sakoma, jog XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje maždaug 20 000 žmonių persikėlė iš Viurtembergo į Kaukazą, kad didžiojo įvykio metu būtų šalia Ararato kalno.

Jungtinių Valstijų baptistų pamokslininkas Williamas Milleris XIX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje susilaukė daug pasekėjų, skelbdamas, jog atidus Šventojo Rašto skaitymas parodęs, kad katastrofų paženklinta pasaulio pabaiga ir Kristaus karalystės atėjimas įvyksią 1843 metais. Kai kurie iš jo šalininkų, susibūrę į grupuotę, kuri vėliau tapo žinoma kaip “adventistų” sąjūdis, net buvo nurodę kelias tikslias tų metų datas. Prognozėms neišsipildžius, jie, peržiūrėję savo skaičiavimus, paskelbė, jog pasaulio pabaiga įvyksianti 1844 m. kovo 22-ąją, vėliau spalio 22-ąją. Nusiminimą bei sumaištį, kuriuos, praėjus paskutiniajai datai, išgyveno sąjūdžio nariai neįprastai atšiaurią 1844 – 45 metų žiemą, istorikai vėliau pavadino “Didžiuoju nusivylimu”. Iš sąjūdžio likučių išaugo Septintosios dienos adventistų Bažnyčia.

Šiuolaikiniai požiūriai

Entuziastinga aiškių pranašingų įspėjimų, kad pabaiga arti, paieška Šventajame Rašte tebėra būdinga daugeliui šiandienos evangelikų. John Nelsono Darby išplėtotasis “dispensionalizmas” arba istorijos skirstymas į septynis Apvaizdos amžius, iš kurių paskutinysis yra tas, kuriuo gyvename, stipriai tebeveikia “fundamentalistines” protestantų Bažnyčias.

Nepaisant plataus įvairių atspalvių bei variacijų spektro, tokia mąstysena aiškiai daro milžinišką įtaką daugeliui religingų protų. Pavyzdžiui, Hal Lindsey knyga The Late Great Planet Earth, kurios 18 milijonų egzempliorių buvo parduota per 10 metų nuo jos pirmojo leidimo 1970-aisiais, stipriai veikė Amerikos užsienio politikos architektus devintajame dešimtmetyje. Autoriui pavyko patraukliai perteikti Biblijoje rastas pabaigos laikotarpio detales Šaltojo karo, Izraelio kaip tautos atsikūrimo bei pasaulinės branduolinės katastrofos realios galimybės realijomis.

Kartais religinės grupės vėl surizikuoja bei nustato galimos pabaigos datą. Dažniau ši naujiena įvelkama į bendresnes sąvokas, tačiau jos turinys lieka toks pats: gyvename laikais, kuriuos, remiantis bibline pranašyste, galime laikyti paskutinėmis žmonijos istorijos dienomis. Kosminė katastrofa, didingas Kristaus atėjimas bei tūkstantmetė teisiųjų karalystė yra čia pat.

Galima nusistebėti, kodėl toks tuojau įvyksiančios apokalipsės laukimas amžiais vyravo daugybės krikščioniškųjų grupių tikėjime, nepaisant fakto, jog iki šiol jis visados pasirodydavo klaidingas. Atrodo, jog krikščionys, manantys, jog istorijos pabaiga čia pat, dažniausiai geba, neprarasdami tikėjimo, gana lengvai susitaikyti su uždelsimu, net įveikti žlugusių vilčių sukeltą nusivylimą ir nepaliaujamai skelbti skubią naujieną, nekreipiant dėmesio į tai, kad praėjusios kartos yra skelbusios ją lygiai taip pat primygtinai, bet tuščiai. Priežastis, matyt, ta, jog apokaliptinėmis viltimis bei tūkstantmečio lūkesčiais reiškiasi ne tiek noras numatyti ateitį, kiek mėginimas konkrečiomis savo laiko ir gyvenimo sąvokomis perteikti visada greta esančio rimto bei galingo Dievo, besirūpinančio savo tikinčiaisiais, realybę.

Senojo Testamento apokalipsė

Apokaliptinis žanras yra suleidęs gilias šaknis į sluoksniuotą Izraelio religinės tradicijos dirvą. Jis aiškiai remiasi senovės pranašų paveldu: deginančiais moraliniais Amoso ir Izaijo iššūkiais, gyvais “Viešpaties dienos” atėjimo aprašymais Izaijo bei Joelio knygose, vizijų vaizdais, į kuriuos tokie pranašai, kaip Ezekielis ir Zacharijas, įvilko pažadus apie tautos atkūrimą bei perkeitimą. Jis taip pat aiškiai remiasi Izraelio bei jo kaimynų senąja išminties tradicija; kaip ir Biblijos išminties knygoms, jam būdingas žavėjimasis skaičiais, formomis bei paradoksais, griežtas moralinis tonas, stebėjimasis iracionalumu, žmonijos istorijos laikymas “tuštybe”, taip pat išminties literatūrą grindžiantis įsitikinimas, kad tas pats Dievas, kurio “garbė yra paslėpti dalykus” (plg. Pat 25, 2), yra ir kūrėjas, teisėjas (plg. Koh 11, 9; 12, 14), gynėjas ir supratimo davėjas (Pat 2, 6 – 9). Pagaliau žodis apocalypse, vėliau pridurtas prie tokio žanro kūrinių, kilęs iš graikų kalbos ir reiškia “apreiškimą”, iki šiol paslėptos tikrovės “atidengimą”.

Pirmasis, visiškai išsiskleidęs apokaliptinės raštijos žiedas, kaip žinome, yra Danielio knyga, vienas iš vėlyviausių hebrajų Biblijos kūrinių. Nors pirmuose šešiuose skyriuose ir galima aptikti senesnių tradicijų, pats tekstas, ypač istorinis pasakojimas vienuoliktame skyriuje, aiškiai liudija, jog jis buvo parašytas maždaug 164 ar 163 metais prieš Kristų, baigiantis didžiajam Įstatymo paisančių Palestinos žydų persekiojimui, kurį vykdė sirų-graikų karaliaus Antiocho IV Epifano okupacinės pajėgos.

Kaip ir kiti žydų bei krikščionių apokaliptiniai raštai, pasirodę vėliau ir sekę Danielio knyga kaip literatūriniu pavyzdžiu, šis kūrinys įspūdingai ir įtaigiai išreiškia sutrikimą ištikimų žydų, nebegalinčių rasti laiko įvykiuose nė menkiausio pagrindo vilčiai, kad jie išliks tauta tarp tautų, veiksnys politinėje arenoje.

Žmonijos istorija tapo tamsi ir neįžvelgiama. Danielis, pasakotojas, – pranašiška asmenybė, suvokianti savo paties bei savo tautos nuodėmingumą (9, 3 – 20) bei vaizduotėje nukelta į Babilono nelaisvės laikus prieš 400 metus – patiria kelias galingas, dramatiškas vizijas, regi siaubingus gyvūnus bei didesnes negu realybėje žmonių figūras, kurių reikšmę po to jam aiškina angelai. Vizijų prasmė yra susidūrimas ir išvadavimas; Dievo tauta kenčia didesnių, galingesnių “karalysčių” priespaudą, tačiau galų gale Izraeliui dovanojamas naujas ir amžinas suverenitetas; dabar jis – ne komiška figūra ar angelas, bet “tarsi žmogaus sūnus”, kuris “paveldės karalystę amžinai – per amžių amžius” (7, 18).

Visa Danielio knygos antrosios dalies drama vyskta prieš “Amžinojo “ didingą, ugnies liepsnos sostą, to, kuris teisia visas tautas ir atskleidžia istorijos knygas (7, 9 – 10). Tiktai Dievas, kuris nuo seno pasirinkęs Izraelį, gali suteikti supratimo, vilties bei dovanoti galutinę pergalę. Skleidžiantis Danielio vizijų įvykiams – kai kurie jų yra aiškūs gerai žinomos Izraelio praeities simboliai, o kitais išreiškiamas būsimo išgelbėjimo pažadas, – bei pasakotojui sužinant, kokie žodžiai yra paslaptyje ir  “užantspauduoti ligi pabaigos meto” “tiesos knygoje” (12, 9; 10, 21), skaitytojas irgi mokomas tikėti, kad, rodos, nepaliaujama priespauda bei smurtinė bedievystė Izraelio pasaulyje artinasi prie pabaigos. Klausimas Danieliui bei vėlesniems apokaliptiniams mąstytojams yra kada. Atsakymas, kelis sykius pakištas pirmuose šešiuose knygos skyriuose, yra “greitai”: už “vieno laiko, dviejų laikų ir pusės laiko”, t.y. už trejų su pusę metų (plg. 12, 7; 7, 25).

Pagrindiniai Danielio knygos antrosios dalies bruožai tapo naujos žydų religinės literatūros formos paradigma, nepertraukiamos apokaliptinės tradicijos bei mąstysenos šaltiniu. Priešais suverenų bei šlovingą Dievą, kuris vienintelis gali nuimti antspaudą nuo istorijos paslapčių bei teisti žmonių darbus, pranašiškam kalbėtojui apreiškiamos varomosios jėgos, veikiančios po grėsminga bei neperžvelgiama istorijos oda.

Dėl Dievo teisiųjų bei ištikimųjų priespaudos kaltos demoniškos jėgos, daug stipresnės už žmogiškuosius veikėjus, tačiau su jomis grumiasi dar galingesni, galiausiai nugalėsiantys angelų būriai. Iš tiesų pasaulis, kuriame persekiojami teisieji, nepaisant regimybės sparčiai artinasi prie pabaigos. Naujas pasaulis, kosmoso atkūrimas, mirusių teisiųjų prikėlimas bei sugrąžinimas žadami artimiausioje ateityje. Naujiena klausytojui, kuris turėtų būti pakankamai religingas, kad išgirstų, kas sakoma, apokalypsis – to, kas paslėpta, apreiškimas – yra paprasta: Dievas nėra miręs ar toli; Dievas tebėra galingiausias, ir Dievas žino apie savo tautos kančias. Tiems, kurie gali ištverti, kurie gali išsaugoti moralę bei nepaliaujamai ištikimai laikytis Įstatymo, žadamas naujas taikus, saugus bei laimingas gyvenimas – ne mums pažįstamame pasaulyje, pertvarkius jo esamas institucijas bei esamus galių santykius, bet šlovingame naujame pasaulyje, kurį mūsų širdys pajėgia tiktai miglotai nujausti. Ir žadama, jog tai bus greitai!

Krikščionių apokalipsė

Siekdama morališkai padrąsinti tikinčiuosius, kurie jautėsi nustumti į visuomenės pakraštį bei engiami, krikščionių apokaliptinė raštija, kurios keletą pavyzdžių turime iš pirmųjų Bažnyčios amžių, irgi naudojosi tomis pačiomis literatūrinėmis strategijomis. Nuo žydų apokaliptikos ji, savaime suprantama, skyrėsi pirmiausia vaidmeniu, kurį teikė Jėzui, prisikėlusiam Viešpačiui, krikščionių laikomam vieninteliu išgelbėtoju, savo asmeniu jau įgyvendinusiu pergalingąją Dievo karalystę. Tad Apreiškimo knyga arba Jono apokalipsė – vienintelis ištisas apokaliptinio žanro pavyzdys Naujajame Testamente – žymia dalimi yra dramatiškų vaizdų bei scenų iš įvairių Senojo Testamento pranašų knygų perdirbinys, kuriame gausu užuominų apie pirmojo amžiaus paskutiniųjų metų įvykius bei veikėjus.

Labiausiai į akis krintantis skirtumas nuo žydų apokaliptinių kūrinių yra tai, kad drama čia vyksta ne tik priešais soste sėdintį bei pergalingą Dievą (Apr 4, 2 ir toliau), bet ir priešais Avinėlį, iš kurios išvaizdos matyti, jog jis yra buvęs užmuštas, Avinėlį, turintį “septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę” (Apr 5, 6). Būtent Avinėlis, kuris buvo užmuštas, Dievo Dvasios siuntėjas, numiręs ir prisikėlęs Jėzus, atplėšia istorijos paslaptis bei apreiškia Dievo ateities planus; ir tai darydamas, jis girdi “naują giesmę”, kuria paaiškinama, kodėl jam patikėtas apreiškėjo vaidmuo: “Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje” (5, 9 – 10).

Devynioliktame skyriuje, po kelių simbolinių scenų, vaizduojančių ir priespaudą, ir Dievo tautos tvirtumą, autorius pateikia naują viziją. Jis regi ant balto žirgo sėdintį raitelį, ant galvos turintį daug diademų bei dėvintį krauju permirkusį drabužį; jo vardas – “Ištikimasis ir Teisusis”, “Dievo Žodis” (19, 11 – 14). Būtent šis triumfuojantis nesėkmės bei mirties nugalėtojas, dabar turintis “karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties” titulą, pradeda galutinį apkaliptinės dramos veiksmą, šėtono ir tamsos jėgų sunaikinimą, šventųjų prisikėlimą bei viešpatavimą tūkstantmetėje karalystėje, “naujo dangaus ir naujos žemės”, “naujosios Jeruzalės”, amžinos žmonių bendruomenės, kuriai skirta būti pergalingojo Avinėlio sužadėtine, kūrimą. Šio apokaliptinio kūrinio autorius, rodos, teigia, jog supratimo bei ateities vilties raktą sudaro nukryžiuoto Jėzaus prisikėlimas. Jo pergalė yra mūsų būsimos pergalės pagrindas, jo narsi ištikimybė bei tarnystė dabar turėtų būti mūsų gyvenimo būdas.

Ši trumpa pagrindinių apokaliptinių Biblijos tekstų apžvalga turėtų padėti įsisąmoninti bent kelis dalykus. Šiuo didingu, įtaigiai vaizdingu religinės literatūros žanru siekiama ne informacinių, bet religinių bei teologinių tikslų. Tokie kūriniai, kaip Danielio knyga ir, matyt, Apreiškimo knyga, yra teodicėja – tikėjimo aplogetika pasaulyje, kuriame tikėti atrodė pavojinga bei neprotinga – ir raginimas likti ištikimam, skirtas bendruomenei, juntančiai didžiulį visuomeninį spaudimą pasirinkti kitas religines gyvenimo formas. Jais nenorėta perteikti Dievo sankcionuotas užuominas, kada baigsis istorija, arba kaip konkrečiai atrodys jos pabaiga. Jie yra it spalvoti gobelenai, ryškių, iš ankstesnių pranašų knygų paimtų vaizdų koliažai, išdėstyti aplink įtaigias bei naujas suverenaus Dievo bei jo atpirktosios tautos ikonas. Jie yra dramatiškos poemos, kupinos liturginių atgarsių bei užuominų apie Izraelio praeities tradiciją. Juose esama patarlių, mįslių, galvosūkių, patenkinančių tikinčiųjų protą, trokštantį atskleisti istorijos prasmę,”nuplėšti antspaudus” ir išskleisti žmonijos istorijos Dievo akivaizdoje “ritinius”. Tačiau jais nenorėta papasakoti tikros “istorijos” apie ateitį, tolimą ar artimą. Jais norėta pasakyti mums, koks yra Dievas, kurį tikime, ir kokie turėtume būti jo akivaizdoje. Jais norėta – kosmiškai dramatiškomis sąvokomis – priminti mums Dievo pažadėtąjį išgelbėjimą.

Apokaliptinė perspektyva

Jeigu mes, krikščionys, priimdami Šventąjį Raštą, turėtume laikytis tokios apokaliptinės tradicijos sampratos, tai kaip reikėtų paaiškinti mąstyseną žmonių, linkusių įžvelgti kiekvieno amžiaus krizėse paraidišką ir galutinį išsipildymą to, ką, kaip manoma, pranašauja biblinė apokaliptika? Istorikas bei sociologas nesunkiai ras analogijų tarp kiekvieno amžiaus apokaliptiškai nusiteikusių krikščionių ir vėlyvosios žydų “kankinių” bendruomenės, kurioje, matyt, buvo sukurta Danielio knyga, savipratos. Apokaliptinė perspektyva pirmiausia būdinga tikintiesiems, kurie – pagrįstai ar nepagrįstai – jaučiasi nustumti į visuomenės pakraštį ar net persekiojami jų visuomenės vadovų. Tokia mąstysena būdinga žmonėms, nepajėgiantiems įžvelgti teigiamos savo laiko prasmės, nematantiems jokios realios galimybės žmogaus pastangomis pakeisti juos supančio pasaulio neteisybes bei iracionalumą, žmonėms, kurių nesutramdomas tikėjimas istorijos Dievu verčia juos kreiptis vien į Dievą prašant atskleisti prasmę, tikėtis, kad jis išspręs visas istorijos problemas sunaikinimu bei atkūrimu, ir karštai trokšti būtent šio drastiško sprendimo.

Analizuodamas apokalptinį mąstymą, jėzuitų psichoanalitikas William W. Meissner kūrinyje Thy Kingdom Come (1995) atkreipia dėmesį, jog tokiai religinei vilčiai būdingų simbolių bei temų ir nestabilių individų ar bendruomenių protus veikiančių patologinių jėgų derinys galis sukelti paranoidinę baimę ir agresiją: “Religiniai tikėjimai gali iškrypti, kai jie susilieja su archainėmis likanomis iš autistinio intrapsichinės bei subjektyvios fantazijos pasaulio, arba kai iliuziniai įsitikinimai [t.y. norų išsipildymą žymintys simboliai] klaidingai laikomi dabarties ar ateities tikrove. Bet kokiu atveju, simbolinis bei autentiškai religinis tikėjimo turinio matmuo pražūva… Apokaliptiniai tikėjimai, pagrindžiantys religiškai motyvuojamo fanatizmo formas, yra tapę šių pavojų aukomis. Patys tikėjimai galingai paveikiami pasąmoningų, paveldėtų bei infantilių fantazijų, negana to, juos lydi įsitikinimas, jog šios fantazijų sistemos bus įgyvendintos netrukus arba kada nors ateityje” (p. 347 ir toliau).

Suarez’o komentarai

Teologijos požiūriu, pagrindinė katalikų tradicija atkartodavo nuostatą, kurios, atsakydamas vyskupui Hesychijui, laikėsi Augustinas, išmintingai derinęs agnosticizmą, kalbant apie faktiškas istorijos pabaigos smulkmenas, su pagarba moralinei bei religinei apokaliptikos naujienai. Norėdami apibendrinti įprastinę katalikų teologijos nuostatą aiškinant Biblijos vietas, kuriose pateikiami apokaliptiniai įspėjimai, vargu ar rasime ką nors geriau už Francisco Suarez’o pastabas. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje gyvenęs didysis jėzuitų filosofas ir teologas, komentuodamas Tomo Akviniečio Summa Theologiae kristologinę dalį, rašo (1585): “Svarstydami apie pirmąją priežastį, dėl kurios pasaulis nesiliauja egzistuoti, negalime žinoti, ar jo pabaiga yra arti ar toli. Iš [Šventajame Rašte] duotų ženklų, žyminčių antrąjį Viešpaties atėjimą, praktiškai neįmanoma padaryti jokios išvados, kuri leistų mums suformuoti sprendimą. Juk šie ženklai, kurie atrodo esą išsipildę, yra labai bendri bei įprasti ir pasitaikydavę praktiškai kiekviename Bažnyčios amžiuje; tačiau jie nėra tie tikri ir ypatingi ženklai, apie kuriuos Kristus sako: ‘Visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio.’”

Tada Suarez’as vardija pirmųjų krikščionybės amžių rašytojus – Naujojo Testamento Paulių ir Judą, Bažnyčios tėvus Tertulijaną, Kiprijoną ir Jeronimą, – garsiai klausinėjusius, ar jie iš tiesų gyvena paskutinę istorijos valandą, ir daro išvadą: “Tad ilga žmonijos patirtis rodo, jog šių ženklų nepakanka, kad padarytume sprendimą dėl teismo dienos artumo. Juk tie patys ženklai, kurie dabar regimi, buvo prieš tūkstantį metų, tačiau teismas iki šiol neįvyko. Nebūta ir aiškesnių ženklų, rodančių, jog Viešpaties atėjimas čia pat. Šventieji taip kalbėjo arba dėl to, kad dabarties blogybės visada atrodo didesnės negu praeities, arba dėl to, kad jie patys jų labiau bijojo arba troško įkvėpti tokią baimę nusidėjėliams. Jie visada teisingai sakė, kad Viešpaties teismas yra vis arčiau ir arčiau; ir jie tikrai kalbėjo Šventojo Rašto dvasia, laikydami visą šio žmogiškojo gyvenimo trukmę trumpiausiu momentu palyginti su amžinybe. Tačiau jei kai kurie iš jų galbūt paprasčiausiai manė, kad pabaiga arti, tai jie iki galo nesuvokė – galbūt net nepastebėjo,– jog tie patys ženklai, kurie juos jaudino, buvo duoti ir prieš daugelį šimtmečių” (S. T., III, q. 59, a. 6: Disp. 53.4.10).

Biblinių “pabaigos ženklų” aiškinimą katalikų tradicijoje buvo linkstama ne tik nuspalvinti Augustino istoriniu agnosticizmu, bet ir atsverti kitu, teigiamesniu požiūriu į žmonijos istoriją, laikant istoriją ne vien užverta knyga, kurios antspaudus nuplėšti galima tik dieviškąja jėga, ne vien pasakojimu apie nuodėmingai užsispyrusį žmogų, besiritantį smurtiškos pabaigos link, bet ir daug žadančių galimybių vieta, kur jau laimėtas išganymas ir kur Bažnyčiai patikėta konkrečiai liudyti bei skelbti šį išganymą istorijos vaikams.

Galbūt dėl to, kad Bažnyčia nuo Augustino laikų paprastai buvo didelė bei stabili institucija, neišpainiojamai įausta į žmonių visuomenę, nors sykiu ir kritiška jos atžvilgiu, katalikų teologija bei pamokslavimas mažiau dėmesio skyrė apokaliptinėms ištarmėms apie artimą pabaigą negu visuomenės atžvilgiu kritiškesni protestantai. Katalikų mąstytojai, reiškę stiprias apokaliptines nuojautas (pavyzdžiui, kai kurie XIII a. pranciškonų “spiritualai” arba Girolamo Savonarola XV a. pabaigoje), paprastai atstovaudavo nedideliems, reformų Bažnyčioje reikalavusiems religiniams sąjūdžiams, labai kritikavusiems ir hierarchiją, ir pasaulietinę valdžią.

Nuo Vatikano II Susirinkimo

Katalikų tradicijai būdingas požiūris į apokaliptinį pažinimą bei istorijos pabaigą reiškiamas ir Vatikano II Susirinkimo “Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje” (1965). Gana išsamiai argumentavus, kad Jėzaus centrinės vietos istorijoje akcentavimas neprieštarauja žmogaus veiklos vertės bei moralinės autonomijos pripažinimui, dokumente prabylama apie krikščioniškuosius istorijos pabaigos lūkesčius (39): “Žemės ir žmonijos pabaigos laikas mums nežinomas, taip pat nežinomas ir visatos atnaujinimo būdas. Nuodėmės iškreiptas šio pasaulio pavidalas praeis. Bet esame mokomi, kad Dievas ruošia naują buveinę ir naują žemę, kur bus įgyvendintas teisingumas… Esame įspėti, kad žmogus nieko nelaimėtų, įgijęs nors ir visą pasaulį, bet pražudydamas save. Vis dėlto naujosios žemės lūkesčiai privalo ne susilpninti, bet, priešingai, sustiprinti rūpestį kultivuoti šią žemę, kur auga naujos žmonių šeimos kūnas, kuris jau dabar gali bent šiek tiek praskleisti uždangą nuo naujojo pasaulio. Nors žemiškąją pažangą ir reikia rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, Dievo karalystė labai suinteresuota dalykais, galinčiais padėti geriau sutvarkyti žmonių visuomenę.”

Priežastis, dėl kurios konstitucijoje nuolatos pabrėžiama ne priešprieša tarp Evangelijos ir žmogaus socialinio bei materialinio vystymosi, bet abipusiška jų svarba, yra krikščioniškoji Dievo Žodžio įsikūnijimo žmonijos istorijoje samprata. “Iš tiesų tikrai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys. Pirmasis žmogus Adomas buvo To, kuris turėjo ateiti, būtent Viešpaties Kristaus, įvaizdis. Kristus, galutinis Adomas, apreikšdamas Tėvo bei jo meilės slėpinį, apreiškia žmogui, koks turėtų būti žmogaus asmuo, bei atskleidžia jo aukščiausią pašaukimą” (22).

Taigi Bažnyčia, kaip žmonių bendruomenė, skelbianti pasauliui Dievo karalystės Kristuje naujieną, turėtų būti “visuotinis išganymo sakramentas”, simbolizuojantis ir žmogui prieinamais būdais įgyvendinantis naują žmonijos kūrimą, kurį Dievas vien iš savo malonės pradėjo per Jėzaus asmenį bei veiklą. Bažnyčia pašaukta rimtai traktuoti pasaulį bei jo galimybes, stengtis pasaulį humanizuoti bei sukrikščioninti, mokytis iš pasaulio žmogiškosios išminties, nes Dievas, ateidamas gyventi ir, kaip ir mes, mirti pasaulyje, padarė jį savą precedento neturinčiu būdu. Pasak šios pastoracinės konstitucijos, tikėjimas Įsikūnijimu neišvengiamai verčia kitaip vertinti istoriją, kitaip žvelgti į artėjančią istorijos pabaigą (45): “Dievo Žodis, per kurį viskas yra padaryta, tapo kūnu, kad, būdamas tobulas žmogus, visus išganytų ir viską atbaigtų. Kristus yra žmonių istorijos tikslas, taškas, į kurį krypsta istorijos bei civilizacijų siekimai, žmonijos centras, visų širdžių džiaugsmas ir visų jų troškimų išsipildymas. Jis yra tasai, kurį Tėvas prikėlė iš mirties, išaukštino ir pasodino savo dešinėje, paskirdamas jį gyvųjų ir mirusiųjų teisėju. Jo Dvasios atgaivinti bei suvienyti keliaujame link žmogaus istorijos atbaigimo, visiškai atitinkančio jo meilės planus: ‘visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje’ (Ef 1, 10).”

Vadovaudamasis ta pačia dvasia, t.y. pripažindamas istorijos bei istorinių institucijų galimybes būti perkeistomis Dievo malone dėl Kristaus buvimo istorijoje, popiežius Jonas Paulius II neseniai pakvietė krikščionis bei visus tikinčius žmones tūkstantmečių sandūrą pažymėti ne kaip grėsmingų nuojautų bei krizės laiką, bet švęsti kaip apmąstymo, atsivertimo ir džiaugsmingo naujojo įsipareigojimo kurti meilės, teisingumo bei taikos kupiną žmonių bendruomenę metą.

Apaštališkajame laiške Tertio Millennio Adveniente (1994) popiežius kalba apie žmonių istorijos naujojo laikotarpio pradžią, pavartodamas šv. Pauliaus posakį “laiko pilnatvė” (Gal 4, 4). Laiką žmonės matuoja įvairiai, ir naujo šimtmečio ar tūkstantmečio pradžia vienoje sistemoje nesutaps su pradžia kitoje. Laiko periodų bei sukakčių pagal mūsų vakarietiškąjį kalendorių simbolinė svarba krikščionių tikėjimui yra ta, jog mes mėginame skaičiuoti istoriją nuo Dievo atėjimo mūsų pasaulin momento. Krikščionių požiūriu, būtent Įsikūnijimas suteikia laikui nepranokstamą pilnatvę, mums suprantamą tvarką bei prasmę, iš grėsmingos mįslės paversdamas jį apreiškimu bei gyvenimo be pabaigos siūlymu.

“Dievuje, – rašo popiežius Jonas Paulius II, – žmogus suranda savo pilnatvę – šią tiesą apreiškė Kristus. Žmogus pasiekia savo pilnatvę Dievuje, kuris per savo Amžinąjį Sūnų atėjo jo ieškoti. Dievo atėjimo į žemę dėka pasaulio sukūrimu pradėtas žmogiškasis laikas pasiekė savo pilnatvę. ‘Laiko pilnatvė’ iš tikrųjų yra amžinybė, o tiksliau – Tas, kuris yra amžinas, – Dievas. Įeiti į laiko pilnatvę reiškia pasiekti laiko pabaigą, peržengti jo ribas ir rasti pilnatvę Dievo amžinybėje.

Krikčionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo ‘laiko pilnatvė’ ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu” (9 – 10).

Popiežiaus tikslas nėra vien filosofinis laiko ir amžinybės apmąstymas; jis nori nurodyti priežastį, dėl kurios krikščionys – drauge su žydais bei musulmonais, kurie, bent bendrais bruožais, dalijasi tuo pačiu istoriniu, bibliniu tikėjimu – turėtų laikyti 2000 Vakarų kalendoriaus metus ne proga grėsmingoms, apokaliptinėms nuojautoms reikšti, bet nepakartojama galimybe “pašventinti laiką” malda bei Dievo atperkamojo buvimo istorijoje apmąstymu.

Jis atkreipia dėmesį į senovės Izraelio paprotį, nusakytą Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygose, kas septynerius metus duoti pailsėti žemei ir “jubiliejaus” metais, švenčiamais kas penkiasdešimt metų, grąžinti savininkams įkeistą nuosavybę, paleisti į laisvę vergus bei nubraukti ilgalaikes skolas.

Jubiliejai, kuriais buvo pripažįstamas laiko praeinamumas – laiko, kuriame Dievas išvadavo Izraelį iš vergovės, pavertė jį tauta bei davė žemę klestėti ir daugintis, – turėjo būti, bent kaip Įstatymo idealas, progomis atkurti pamatinę bendruomenės formą, kurios troško juos išgelbėjęs Dievas, nes socialinė lygybė, teisingumas, silpnųjų apsauga, požiūris į aplinką kaip Dievo nuosavybę buvo bendras bendruomenės paveldas.

Remdamasis šio senovinio papročio modeliu, popiežius Jonas Paulius II siūlo ir krikščionių Bažnyčioms pagalvoti apie artėjantį Įsikūnijimo tūkstantmetį kaip apie “nepaprastai didelį jubiliejų”; Dievo buvimo laike per Kristaus Išganytojo asmenį šventimas galėtų paskatinti mus tvirčiau įsipareigoti individualiai įgyvendinti savo tikėjimą, atnaujinti bendrą Bažnyčios gyvenimą ir naujomis jėgomis nešti pasauliui teisingumą, abipusę pagarbą bei taikią vienybę. Išoriškas “jubiliejaus” šventimas, džiaugsmas, reiškiamas sulaukus šios Kristaus atėjimo sukakties, pasak popiežiaus, “parodys, kaip Bažnyčia džiaugiasi Išganymu. Bažnyčia visus kviečia džiaugtis ir nori sudaryti sąlygas, kad išganymo atgaivą patirtų kiekvienas žmogus” (16).

Pasirinkimai ir iššūkiai

Iki antrojo krikščionybės tūkstantmečio pabaigos likus mažiau negu tūkstančiui dienų, galime įvairiai laukti trečiojo ar švęsti jį atėjusį. Rengdamiesi 2000 m. sausio 1-ajai, vieni, labiau sekuliarizuoti, jau rezervavo vietas pasaulio ištaigingiausiose naktiniuose klubuose arba numatė keliones į Ramiojo vandenyno salas, kur pirmiausia ima brėkšti kiekviena nauja diena pagal mūsų kalendorių. Kiti jau dabar nerimauja, ar jų kompiuterių programinė įranga pajėgs susitvarkyti su nauja datavimo sistema. Daugelis iš mūsų tų Naujųjų metų išvakarėse, matyt, vargiai atkreipsime didelesnį dėmesį į praeinantį amžių ir, pasveikinę naująjį viena ar dviem taurėmis prasto šampano, nueisime miegoti.

Tačiau tarp labai religingų žmonių ir tų, kurie lieka nuoširdžiai atviri tam, ką sako Evangelija, matyt, vyraus bent du požiūriai į artėjantį tūkstantmetį. Jo atėjimą galima laikyti teismo diena arba jubiliejumi, proga būgštauti dėl laiko tamsos bei trapumo arba proga džiaugtis, kad laikas tapo buveine, į kurią gyventi atėjo amžinas, gelbstintis Dievas.

Požiūris, kurį pasirinksime, ne tik lems būdus, kaip švęsime tą dieną ar tuos metus, bet ir stipriai įtaigos mūsų krikščioniškojo įsipareigojimo, mūsų politikos bei žmonių santykių sampratą. Akivaizdu, jog ir vieną, ir kitą požiūrį galima perdėti ir iškreipti. Tie, kurie laiko naująjį tūkstantmetį netrukus įvyksiančios pabaigos ženklų bei mūsų dabartinio pasaulio krizes aiškina apokaliptiškai, gali jausti pagundą paniekinti šiandienos uždavinius, kuriems mus šaukia krikščioniškoji atsakomybė, bei taip demonizuoti Evangelijai besipriešinančias kultūrines jėgas, kad nebūtų įmanomas joks politinis dialogas ar net civilizuotas pokalbis. Tie, kurie laiko naująjį tūkstantmetį galimybe švęsti Kristaus įžengimą į žmogaus istoriją bei jo tolesnį buvimą Bažnyčioje, gali jausti pagundą nepakankamai rimtai traktuoti laikinų dalykų ribotumą, kiekvienos žmonių institucijos ar programos radikalų nepajėgumą įgyvendinti Dievo karalystės metmenis ir stabais paversti krikščioniškosios kultūros idealus, krikščioniškąją politiką ar netgi krikščionių Bažnyčias.

Ir apokaliptinis požiūris, akcentuojantis laikinės dalykų tvarkos trapumą, ir Įsikūnijimu paremtas požiūris, pabrėžiantis atperkančiojo Kristaus buvimą šiame trapiame laike, yra esminiai evangelijų bei viso Naujojo Testamento naujienos elementai. Krikščionių tikėjimui bei krikščionių skelbimui visada privalu išsaugoti jų sveiką pusiausvyrą, galinčią maitinti krikščionių maldą bei veiklą.

Išsaugoti šią pusiausvyrą pavyks tik tada, kai visas religinis gyvenimas bus sutelktas į Kristaus asmenį bei darbus. Švęsdami liturgiją, per didžiąją Eucharistijos maldą, kuria šloviname Dievą už istorijoje padarytus darbus bei primygtinai prašome palengvinti visus mūsų žmogiškus vargus, mes, katalikai, skelbiame “tikėjimo paslaptį” iškalbiai bei iškilmingai paprastais žodžiais: “Kristus mirė, Kristus kėlės, Kristus vėl ateis”.

Kristus tikrai yra visa mūsų tikėjimo išpažįstama paslaptis, atgaivinanti mūsų tikėjimą; Kristus pasak Augustino, yra “nusižeminęs Dievas”, Dievas, su meile atiduodantis save mūsų labui, Dievas, kuris, pasak Ireniejaus, “tapo toks, kaip mes, idant galėtume tapti tokie, kaip jis” – sūnumis ir dukterimis drauge su Sūnumi, Dvasios, kurią jis lieja į mūsų širdis, galia meilėje grįžusiu į galutinę paslaptį, jo vadinamą “Tėvu”.

Kristus, tasai “vienatinis sūnus”, kurį Dievas atidavė mūsų pasauliui ir į mūsų rankas, nes “taip mylėjo pasaulį”, yra mūsų teisėjas ir teismas, tačiau sykiu ganytojas ir mokytojas, mūsų kelias ir mūsų gyvenimo duona. “Kristus mirė”, nes pakluso savo Tėvo misijai ir patyrė mūsų kietaširdiškumą bei buvo mūsų atstumtas. “Kristus kėlės”, bet pasiliko tarp mūsų kaip Viešpats bei palydovas, atveriantis mums Šventąjį Raštą, verčiantis degti mūsų širdis, apsireiškiantis mums laužiant duoną. “Kristus vėl ateis”, nes jis yra ne tik praeities bei dabarties, bet ir ateities Viešpats, nes jo misija pasaulyje nėra iki galo atlikta, nes pasauliui vis dar reikia apreiškimo, apokalipsės, teismo, perkeitimo, idant jis jam būtų pajungtas galutinai.

Norėdami išlaikyti savo tikėjimą gyvą bei ištikimą jo ištakoms, visada turėtume išsaugoti šį praeities, dabarties ir ateities, “buvo”, “yra” ir “bus”, individualiai akcentuojamų Kristaus paslapties išpažinime, suvokimą. Priešingu atveju mūsų tikėjimui gresia pavojus įpulti į gryną antikvarizmą, arba į gryną triumfalizmą, arba į gryną apokaliptizmą. Privalome visada prisiminti, kad Kristus, kurį vadiname Viešpačiu, yra sužeistas bei išprievartautas Kristus, istorijos auka, liudijanti radikalų žmonių politinių bei religinių sistemų nepajėgumą atspindėti Dievo gyvenimą. Tačiau taip pat reikia neužmiršti, kad Kristus, kurio laukiame vėl ateinant, šis šventųjų priešus sunaikinsiantis pergalingas raitelis ant balto žirgo yra tasai, kuris mums pažadėjo, jog būsiąs su mumis per visas dienas “iki pasaulio pabaigos”.

Popiežius Jonas Paulius II primena mums, jog išpažįstant tikėjimą į Jėzų Kristų neišvengiamai tenka pripažinti pamatinę laiko svarbą – jo skirtingumą nuo amžinybės, jo ribotumą bei skurdą, bet drauge ir jo pajėgumą tapti Dievo atgaivinančio buvimo sakramentu.

Grumdamiesi, idant išsilaikytume laiko “upės” paviršiuje, patirdami “smūgius” bei “įtampas” jau vien dėl to, kad gyvename supami pavojų bei netikrumo, mes, krikščionys, privalome neužmiršti, jog drauge su mumis grumiasi ir Jėzus, žadantis vėl ateiti šlovėje ir kviečiantis dabar dalytis jo triūsu mylint bei gydant šį trapų ir nuodėmingą pasaulį.
 

Vertė Gediminas Žukas