Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis apžvelgia svarbiausius praėjusių metų Bažnyčios gyvenimo momentus ir ateities perspektyvas.

Kokiais poslinkiais mūsų Bažnyčioje galima pasidžiaugti apžvelgiant praėjusius metus?

Pirmiausia paminėčiau naujos vyskupijos įkūrimą. Šiauliai –- didelis Lietuvos miestas, kur sielovadinio darbo specifika skiriasi nuo kaimo. Taigi įkurta nauja vyskupija. Aišku, kiek sumažėjo Kauno, Panevėžio ir Telšių vyskupijos, tačiau Šiaulių krašto sielovada sustiprės. Neužmirškime, jog greta Šiaulių – Kryžių kalnas, labai svarbi Lietuvai vieta, kuri ir ateityje bus dvasinio atsinaujinimo ir maldingų kelionių centras. Į Šiaulius paskirtas jaunas, pajėgus vyskupas, buvęs Kauno Tarpdiecezinės seminarijos rektorius, visu savo gyvenimu parodęs, kad jis tikrai myli žmones ir nori būti arčiau jų. Manau, kad tuo džiaugiasi ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos tikintieji. Taip pat buvo paskirti du vyskupai pagalbininkai: Rimantas Norvila, ką tik baigęs studijas Romoje, bus didelė parama arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, o aš labai džiaugiuosi, kad buvęs jėzuitų provincijolas tėvas Jonas Boruta galės man talkinti ganytojiškame darbe Vilniaus arkivyskupijoje. Vyskupas J. Boruta palaiko ryšius su akademine visuomene, inteligentija, todėl jam pavedžiau tvarkyti visus mokslo ir švietimo reikalus.

Taigi vyskupų paskyrimas – vienas svarbiausių praėjusių metų įvykių. Už tai turėtume būti dėkingi buvusiam nuncijui, kuris to labai norėjo.

Dar vienas svarbus momentas Bažnyčios gyvenime susijęs su sielovada. Nuo kovo mėnesio įvestas privalomas pasirengimas Santuokos sakramentui. Ketinantiems bažnytine santuoka tuoktis jaunuoliams organizuojami specialūs pokalbiai apie šio sakramento svarbą, apie santuokos psichologinę, fiziologinę ir juridinę pusę, kad jaunavedžiai geriau suvoktų jų laukiančius sunkumus, įsipareigojimus ir atsakomybę, jog bažnytinė santuoka visam gyvenimui. Tokiu būdu prisidedama prie šeimos stiprinimo. O krašto atsinaujinimas priklauso nuo šeimos: čia perduodamos geriausios tradicijos, tik čia vaikas gali patirti meilę. Taigi pasirengimą santuokai norėtume tobulinti ir ateityje.

Taip pat norėčiau paminėti pirmąkart vykusį visuotinį Lietuvos moterų vienuolių susirinkimą. Tiek metų gyvenusios slaptą gyvenimą seserys pasirodė visuomenei. Nors joms sunku pradėti naują bendruomeninį gyvenimą, bet jos nori eiti tuo keliu ir tarnauti visuomenei. Aš jau sakiau daugelį kartų, kad Bažnyčiai reikia motiniškos rankos ir širdies. Ir džiaugiuosi, jog Lietuvoje pamažu atgyja vienuoliškas gyvenimas. Tas vienuolijų atsinaujinimas – labai gražus ženklas.

Dar paminėčiau jaunimo suvažiavimą Paryžiuje, kuriame dalyvavo ir šimtai lietuvių. Kiek man teko girdėti, jie parsivežė pačius gražiausius įspūdžius. Aš ten vedžiau katechezę vienoje Paryžiaus parapijoje. Apie 1400 jaunuolių iš Lietuvos bendravo su bendraminčiais iš visų kraštų. Jie turėjo progos pajusti Bažnyčios universalumą ir pagilinti savo tikėjimą. Daugeliui jų tai buvo pirmasis susitikimas su visuotine Bažnyčia. Tai labai svarbu visai Lietuvos Bažnyčiai: jaunimas grįžo kupinas entuziazmo ir atvirumo pasauliui, nebijantis liudyti savo tikėjimo.

Dar vienas svarbus įvykis, tiesa Lietuvoje mažiau žinomas, – tarptautinis šeimų suvažiavimas Rio de Žaneire. Šeimų susitikime dalyvavo ir viena šeima iš Lietuvos. Popiežiaus susitikimo su šeimomis metu parodytas dėmesys liudija, kad šeimą Bažnyčia laiko pasaulio atsinaujinimo pagrindu.

Tai tokie svarbiausi momentai. Bet pagrindinis dalykas – pokyčiai mūsų Bažnyčioje, imkim kad ir pamaldumo formas. Vidinis mūsų religingumas pamažu virsta gyvu Kristaus ieškojimu, noru susitikti su Kristumi asmeniškai. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijoje, Trinapolyje įsikūrusiuose Rekolekcijų namuose, nuo rugpjūčio mėnesio apsilankė daugiau kaip 500 žmonių. Vadinasi, dvasingumo alkis didelis. Tai tik vienas pavyzdys. Lietuvoje vis gausėja mažų grupelių, tokių kaip "Gyvieji akmenys", organizuojamos Atsinaujinimo dienos. Dievas ir tikėjimas negali būti abstrakcija. Jaunimas nori susitikti su gyvu Kristumi. Aš matau daug gražių iniciatyvų. Tai ir yra Bažnyčios atsinaujinimo ženklai.

Šiemet buvo paskirtas ir naujas Šv. Sosto nuncijus Lietuvai. Susitikęs su valdžios atstovais, jis pirmiausia iškėlė Lietuvos ir Vatikano santykių perspektyvos bei Bažnyčios ir valstybės dialogo problemą. Kokią ateitį čia regite Jūs?

Šį darbą jau pradėjo buvęs nuncijus. Sukurtos tam tikros komisijos, kurios aptarinėja Bažnyčios ir valstybės santykius. Tiek valstybė, tiek Bažnyčia tarnauja Lietuvos žmogui. Tačiau yra tokių sričių, kur būtina aiškiau nustatyti mūsų bendradarbiavimą. Viena jų – mokyklos ir visa švietimo bei ugdymo sistema. Mūsų esamų ir būsimų seminarijų ir katalikiškų mokyklų juridinė padėtis, tikybos dėstymas mokyklose, net ir katalikiškų mokyklų finansavimas. Būtų gerai, kad čia viskas būtų suderinta. Idealus variantas – tarptautinė sutartis tarp Šv. Sosto ir valstybės. Švietimo srityje turėtų būti aišku, ko valstybė nori iš Bažnyčios ir ką Bažnyčia gali duoti, kaip galima bendradarbiauti auklėjant pilietį.

Kita sritis – karo kapelionų statusas. Ginkluotose pajėgose reikėtų nustatyti karo kapeliono pareigas ir vietą. Dabar jis turi du vadovus – Bažnyčią ir Krašto apsaugos ministeriją. Mums svarbiau ne kapeliono laipsnis karinėje struktūroje, o jo – dvasinio vadovo – statusas ir funkcijos. Turi būti vienas vyriausiasis kariuomenės kapelionas, paskirtas Vyskupų Konferencijos ir KAM susitarimu.

Trečioji sritis – Bažnyčios juridinė padėtis. Tai nesusiję su turto grąžinimu. Turiu galvoje tai, ko Bažnyčia šiandien gali tikėtis iš valstybės. Pavyzdžiui, labdara. Dabartinis labdaros įstatymas yra nepalankus Bažnyčiai, nes pagal jį valstybei reikia atsiskaityti už kiekvieną gautą drabužėlį. Artimo meilės darbai yra dalis Bažnyčios misijos ir mes norėtume tiksliai žinoti, nuo kokių mokesčių šioje srityje esame atleisti ir panašiai. Buvo atvejų, kai užsienio labdaros organizacijos, ketinusios skirti nemažai lėšų vienai ar kitai ligoninei atnaujinti, sužinojusios, jog 30% pinigų atiteks mokesčiams, nebuvo patenkintos. Kol kas sutarties projektai aptarti tik preliminariai. Tie dalykai turėtų būti svarstomi valstybės ir Vyskupų Konferencijos komisijoje ir pateikti Vyriausybei ir Šv. Sostui. Esame numatę tų darbų imtis, aišku, jeigu Vyriausybė to norės.

1998 - ieji – Šentosios Dvasios metai. Kokius reikšmingiausius darbus Jūs, kaip Vyskupų Konferencijos Pirmininkas, numatote?

Kalbant apie Šventąją Dvasią, sunku ką nors aiškiai planuoti. Ne be reikalo popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinė Naujosios Evangelizacijos veikėja. Ji – Bažnyčios siela. Kas nepriima Šventosios Dvasios, tam vyskupo autoritetas prilygsta vadybininko galiai. Kas nepriima Šventosios Dvasios, tam Bažnyčia yra tik kultūrinė žmogiška organizacija. Be Šventosios Dvasios ir mūsų liturgija yra tik senųjų tradicijų priminimas ar paprasčiausia vaidyba, o ne tikras Tikėjimu, Meile ir Viltimi paremtas kulto aktas. Labai svarbu tą suvokti. Tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio Bažnyčioje per mažai dėmesio kreipiama į Šventąją Dvasią. Juk ir Kristus yra pasakęs, kad nepaliks mūsų vienų. Mes turime įsisąmoninti, kad Bažnyčia veikia ne savo žmogiškomis jėgomis, bet yra Šventosios Dvasios veikiama. Ji savo tikslams gali panaudoti patį vargingiausią žmogų, kad padarytų stebuklą. Taigi Šventosios Dvasios metai mums turėtų būti įsisąmoninimo, kas yra tas svarbiausias mano ir Bažnyčios gyvenimo veikėjas, metai.

Jeigu Bažnyčia šiandien, po 2000 metų, gyva, tai liudija, jog yra joje kažkas dieviško. Manau, jog šie metai bus labai svarbūs būtent šia prasme.

Dėkojame.

Arkivyskupą A. J. Bačkį kalbino Artūras Matusas