Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas kun. Antanas Saulaitis SJ atsako į "Bažnyčios žinių" klausimus.
 

Prašome papasakoti, kaip geografiniu požiūriu pasiskirsčiusi Jėzaus Draugija ir kokią vietą joje užima Lietuvos ir Latvijos provincija?

23 tūkstančiai Jėzaus Draugijos narių susiskirstę į 10 grupuočių, arba asistencijų. Vienai iš jų, Vidurio Europos asistencijai, priklauso abi Vokietijos provincijos, Šveicarija, Austrija, Olandija, Vengrija ir mes, Lietuvos bei Latvijos jėzuitai. Jei kurioje nors teritorijoje darbuojasi nedaug jėzuitų, jie sudaro Jėzaus Draugijos sritį.

Istoriškai taip susiklostė, kad į Lietuvą jėzuitai prieš 430 metų atvyko iš Austrijos provincijos. Tai suformavo ryšių su Vakarų Europa tradiciją. Remdamiesi šia tradicija 1923 – 1924 m. Lietuvoje jėzuitų vienuoliją atkūrė vokiečių jėzuitai. Todėl daugiausiai tiesioginių ryšių turime su Vokietija. Mūsų jaunimas mokosi vokiečių kalbos, nes dalį savo studijų atliks vokiškai kalbančiuose kraštuose. Tiesa, paprastai dalis studijų vyksta vienoj šaly, kita dalis – kitoj. Visai įmanoma, kad žmogus kurį laiką gyventų Vokietijoje ar Austrijoje, po to Prancūzijoje ar Italijoje.

Prieš karą egzistavo Latvijos ir Estijos jėzuitų misija, kur dirbo olandai jėzuitai. Iš jų keli žuvo, kiti turėjo išvažiuoti dėl sovietų okupacijos. Dabar liko 5 latviai jėzuitai. Užuot atskyrus mažą grupę, 1992 m. buvo sudaryta bendra Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija. Sykiu sudaryta Rusijos sritis, kurios užuomazga buvo 12 mūsų provincijos jėzuitų. Dabar jų jau dvigubai daugiau, juos valdo vyresnysis iš Maskvos. Iš Lietuvos provincijos atidavėme vyskupą Juozą Vertą, reziduojantį Novosibirske, tėvą Kazimierą Žilį, dirbantį Baltarusijoje. Rusijos sričiai priklauso ir Ukraina.

Kokia Vakarų išeivijoje besidarbuojančių lietuvių jėzuitų priklausomybė?

Per Antrąjį pasaulinį karą Slovakijos, Vengrijos ir mūsų provincijos studentai atsidūrė už geležinės uždangos, sugrįžti buvo neįmanoma. Kad neišsibarstytų, jie sudarė atskirus vienetus Kanadoje, JAV, Vakarų Europoje, daugiausia rūpindamiesi savo tautybės žmonių sielovada. Kadangi oficialiais būdais susisiekti su Lietuva negalėjome, mes, išeivijos jėzuitai, turėjome asmenį, ėjusį provincijolo pareigas, nors oficialiai jis nebuvo provincijolas. Šias pareigas paeiliui ėjome po šešerius metus. Taip tęsėsi nuo 1949 iki 1990 metų, kol atsirado galimybė vėl susivienyti ir turėti vieną provincijolą. Vienu metu užsienyje buvo 30 lietuvių jėzuitų, dabar yra 15. Kiti – iš Lietuvos atvykę studentai.

Stipriausias išeivijos jėzuitų centras yra Čikagoje. Ten buvo pagrindinė užsienio lietuvių kolonija užsienyje ir pagrindinė jėzuitų darbavietė. Kai prieš 30 metų įstojau į Jėzaus Draugiją, Čikagoje dirbo 17 lietuvių jėzuitų. Iš ten išsiskirstėm sielovadai į Braziliją, Urugvajų, Klivlendą (JAV). Pastaruoju metu Čikagoje buvome septyniese, dabar liko šeši lietuviai jėzuitai.

Lietuvių jėzuitų Amerikoje būta 1931 metais. Jie dirbo visose lietuvių parapijose, anais laikais surinko milijoną dolerių jėzuitų gimnazijai.

Visi, kurie po karo įstojome į Jėzaus Draugiją, rengėmės vietinėse amerikiečių jėzuitų provincijose bei naujokynuose. Niekad išeivijoje neturėjome ir neplanavome turėti savo atskiro naujokyno.

Kaip nuo šventojo Ignaco laikų iki pastarosios generalinės Jėzaus Draugijos kongregacijos 1995 m. kristalizavosi tai, ką įprasta vadinti vienuolijos charizma?

Vienu laiku XIX amžiuje vienuolijos buvo linkusios supanašėti. Visi dirbo parapijose labai panašų sielovados darbą – tiek pranciškonai, tiek jėzuitai ar kiti vienuoliai. Vatikano II Susirinkimas paskatino vienuolijas gilintis į tai, kodėl jos buvo susikūrusios, koks jų įkvėpimas ir kokia malonė ateina per steigėjų dvasią.

Jėzuitams apmąsčius savo pašaukimą, išryškėjo keli dalykai. Viena pagrindinių įžvalgų buvo tai, kad negali būti tikėjimo, jeigu nėra teisingumo. Pasak Šventojo Rašto, tikėjimas pasireiškia teisingumo darbais. Dėmesio reikia skirti ir tiems visuomenės sluoksniams, kurie atsidūrė visuomenės nuošalyje, pavyzdžiui, migrantams, pabėgėliams. Apie 100 jėzuitų ir 1000 pasauliečių dirba pabėgėlių stovyklose visame pasaulyje. Jėzuitai yra labai stiprūs Indijoje.

Antra svarbi sritis yra religijos ir kultūros sąveika. Čia turima galvoje žiniasklaida, įvairūs judėjimai, Europos vienijimasis, krikščioniškųjų vertybių skleidimas šiandienos civilizacijoje, kuri gali jau nebesuprasti Šventojo Rašto žodžių ar sąvokų. Kaip tokioje aplinkoje skleisti Evangeliją žmonėms suprantamu būdu? Kultūros ir religijos sąveika yra labai svarbi. Ne tik atskiri žmonės, bet ir pati kultūra kviečiama išgirsti Dievo žodį arba būti evangelizuota, t.y. stengiamasi, kad jos vertybės būtų krikščioniškos. Universitetuose tikėjimą ir socialinį teisingumą reikia ugdyti, ne vien šaltai dėstyti. Mūsų indėlis į kultūrą yra du šimtai aukštojo mokslo įstaigų. Jėzuitai darbuojasi ir Europos vienijimosi srityje, stengdamiesi, kad ekonominėse varžybose nebūtų užmirštas krikščioniškasis aspektas.

Popiežius Jonas Paulius II nepaprastai daug ir gerai rašo apie socialinius uždavinius. Deja, daugelis atkreipia dėmesį tik į jo pasisakymus moralės bei dogmų klausimais. Popiežius ypač pabrėžia socialinių institutų, socialinės veiklos svarbą. Pas mus, į Lietuvą, jėzuitai iš Vokietijos ar Olandijos atvyksta organizuoti socialinių kursų.

Vatikano II Susirinkimo nuostatos tik dabar gali laisvai skleistis vadinamojoje Rytų Europoje. Tačiau net ir tikėjimo varžymo laikais jėzuitai, neturėdami visų dokumentų, žinių bei ryšių, bet remdamiesi šv. Ignaco lavybomis, suprato tikėjimo ir teisingumo santykį. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika radosi grynai iš dvasinės nuojautos, kurią savo ruožtu įkvėpė šv. Ignaco Dvasinės pratybos. Tai labai puikiai liudija, kad tikėjimo ir teisingumo ryšys nėra dirbtinai sugalvotas ar kieno nors įpirštas. Jis kyla iš pačios Evangelijos.

Ar Jėzaus Draugijoje tebėra vienuolių, nesiekiančių kunigystės šventimų, vadinamųjų brolių? Kokios tendencijos pastebimos?

Brolių kažkodėl mažėja. Jėzuitai broliai būdavo taip pat gerai išsilavinę kaip ir kunigai. Vilniaus šv. Jonų bažnyčią išpuošę broliai turėjo kitą specialybę, nebūdavo kunigai, bet jiems patikdavo jėzuitų misija. Vėliau kažkaip paplito įsitikinimas – esą broliai negabūs, tinkami tik rankų darbui. Ir šiuo metu aš pažįstu brolių, kurie yra puikūs profesionalai, universitetų profesoriai. Jie turi pašaukimą jėzuitų misijai, bet ne kunigystei.

Kokios bendruomenės ar pasauliečių draugijos sėmėsi įkvėpimo iš ignaciškojo dvasingumo? Ar jėzuitai turi ką nors panašaus į pranciškonų tretininkus?

Praeitame šimtmetyje buvo įsteigta bene 1500, daugiausia moterų, vienuolijų. Jų konstitucijos daugiausia rėmėsi jėzuitų konstitucija arba pagrindiniais regulos straipsniais. Daugelis vienuolijų turi šį tą jėzuitiško, nes vienas iš jėzuitų užsiėmimų yra vesti įvairiausias rekolekcijas, tarnauti kitoms vienuolijoms, kunigams, taip pat diecezinėms seminarijoms.

Tais laikais, kai jėzuitai vadovavo Vilniaus universitetui, reiškėsi jėzuitų sodalicija. Ji daug kur pasaulyje atgaivinama, labai puikiai gyvuoja Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir iš dalies JAV. Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės turi labai gerus įstatus bei gaires, nors yra nepriklausomos draugijos, palaiko su jėzuitais glaudžius ryšius. Dar vieną svarbų sambūrį sudaro jėzuitų gimnazijas, universitetus, pradžios mokyklas baigę žmonės. Jėzuitai vadovauja apie 600 mokslo ir beveik 200 aukštojo mokslo įstaigų. Šių mokyklų auklėtiniai irgi palaiko ryšius ir bendradarbiauja su jėzuitais. JAV ir Europoje yra nemažai savanorių. Tai įvairaus amžiaus pasauliečiai, kurie drauge su jėzuitais darbuojasi daugiausia socialinėje srityje, neturtingų žmonių mokyklose, institutuose. Kai kurie iš tų jaunuolių metams ar dvejiems prisideda prie jėzuitų, dirbančių tarp indėnų, eskimų, ten, kur yra sunku.

Per pastaruosius 15 metų atsirado kažkas panašaus į pranciškonų tretininkus. Tarp jėzuitų tai naujas reiškinys. Žmonės tam tikram laikui, tam tikru būdu pasižada būti tos vienuolijos bendrininkais. Bandymo laikotarpis yra labai skirtingas. Kai kuriose vienuolijose praktikuojamas tarsi laikinas įstojimas į bendruomenę. Pavyzdžiui, jei našlė ar jaunuolė nejaučia pašaukimo būti sesele, bet vis dėlto nori kaip nors prisidėti, ji rašo sutartį, kuria metams, dvejiems ar penkeriems įsipareigoja laikytis namų tvarkos, paklusnumo, kartu dirbti, prisidėti savo pastangomis ir lėšomis; praėjus nustatytam laikui, toks asmuo gali išeiti, daryti ką nori.

Ar šias naujas bendruomeninio gyvenimo formas nulemia tik vienuolystės pašaukimų mažėjimas? Gal tai laikytina pozityviu iššūkiu Bažnyčiai?

Šiuo atveju svarbiausias yra Bažnyčios noras – visų žmonių dalyvavimas, tarnystė ne tik šeimoje, bet ir darbe ar mokykloje. Ateinantis šimtmetis vadinamas pasauliečių Bažnyčios šimtmečiu. Taip buvo pradžioje, kai pagrindinį vežimą Bažnyčioje traukė tikintys pasauliečiai. Taip turėtų būti ir ateityje. Vienuolių tikslas yra padėti kitiems tą vežimą traukti. Būdingas šio šimtmečio ženklas – nuolatinio diakonato atgaivinimas. Pavyzdžiui, JAV, Brazilijoje yra po dešimtį tūkstančių diakonų. Lietuvoje nuolatinio diakonato kol kas neturime.

Pasaulyje santykinis vienuolių, kunigų skaičius mažėja. Yra vienuolijų, kurių nariai išmiršta arba susivienija su kitomis vienuolijomis. Bažnyčioje visada bus kokių nors vienuolijų. Išliks tos, kurios atsinaujina ir daro tai, kas aktualu. Tokiomis bendrijų formomis kaip, pavyzdžiui, pranciškonų tretininkų siekiam ne pagausinti vienuolių, bet skleisti Pranciškaus dvasią. Tą patį galima pasakyti ir apie jėzuitų sodalicijas; svarbu pasiūlyti atramą bendraminčių būrelyje, bendruomenėje. Ir ateities Bažnyčioje nebus įmanoma išlikti kataliku ar krikščioniu be būrelio, mažesnio už parapiją ir didesnio už šeimą.

O gal Jūsų minėta laikino įsipareigojimo forma susijusi su ilgalaikių įsipareigojimų krize ir kitose visuomenės srityse, pavyzdžiui, šeimoje?

Prieš 20–30 metų daug diskutuota apie vadinamąjį laikiną pašaukimą; pavyzdžiui, žmogus ateina į vienuoliją, dirba dvidešimt trisdešimt metų, po to gali pasitraukti. Tačiau popiežius sako, kad Dievas dovanų neatima.

Jei kas nors pas mus išdirba 10 ar 30 metų ir paskui išeina, mes tiesiog jam padėkojame: labai ačiū už 10 ar 30 metų darbą, tegul Viešpats lydi Jūsų kelius. Seniau į pasitraukiančiuosius būdavo žiūrima žvairai. Bet, kita vertus, seniau žmonės ir gyvendavo kur kas trumpiau. Tas pats pasakytina ir apie santuoką. Santuoka prieš šimtmetį vidutiniškai trukdavo apie 16 metų. Pusė trylikamečių vaikų jau būdavo našlaičiai. Su kuo nors 16 metų iškentėti dar įmanoma, bet 40 – toks dabar yra vidurkis – jau sunkiau. Ilgesnė gyvenimo trukmė keičia padėtį. Arba štai kunigai. Seniau jie dirbdavo visą gyvenimą, nes numirdavo dvidešimt penkerių ar keturiasdešimt penkerių metų. Dabar jie gyvena iki 80 ar 90 metų.

Dabar mes mėginame nustatyti, kas yra pensininko pašaukimas. Mums galbūt atrodys juokinga, bet vienas jėzuitas Amerikoje paliudijo, kad jo pašaukimas yra būti pensininku. Žmonės gauna pensiją ir savo laisvalaikį gali skirti gatvės vaikams ar savo anūkams, globoti kitos šeimos vaikus, nuvežti juos į parką, zoologijos sodą. Visa ši pensininkų savanoriška tarnyba yra nepaprastai svarbus dalykas.

Buvusios mokytojos padeda mokykloje atsiliekantiems vaikams. Pensininkai Bažnyčioje – didžiulė jėga. Jie atlieka gausybę socialinio darbo.

Kokie svarbiausi jėzuitų veikimo barai Lietuvoje?

Jėzuitai paprastai iš pradžių nesiimdavo parapijų sielovados, nes su jomis buvo susietos pastovios pajamos. Dabar ketvirtadalis jėzuitų dirba parapijose, bet tai parapijos, pasižyminčios sudėtingomis sielovados sąlygomis. Mūsų atveju jėzuitai ėmė dirbti Klaipėdoje, nes tai uostamiestis, milžiniškas miestas, o turėjo tik vieną bažnyčią. Dabar Klaipėdoje puikiai dirbama su gatvės vaikais, yra sielovados centras ir visa kita. Biržai yra įdomi vieta konfesiniu požiūriu, kultūrų sankryža – ten esama evangelikų reformatų, stačiatikių, baptistų, katalikų. Dar trys neparapinės bažnyčios yra Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Pakruojyje ir Garliavoje jėzuitai dirba parapijose. Kulautuvoje turi savo rekolekcijų namus, todėl irgi dirba vietos bendruomenėje.

Dar Atgimimo metais Lietuvos jėzuitai nusprendė sielovados pirmenybę teikti vidurinei mokyklai arba jaunimo auklėjimui. Todėl tiek daug dėmesio skiriama gimnazijoms, vaikų tėvams. Kauno jėzuitų gimnazija atkurta prieš aštuonerius metus, Vilniuje – prieš trejus. Tos dvi gimnazijos reikalauja visų mūsų išteklių ir pastangų.

Septyni jėzuitai dėsto Lietuvos universitetuose. Mūsų jėzuitai Klaipėdoje buvo katechetikos, religinio auklėjimo fakulteto iniciatoriai.

Kitas veiklos baras – žmonių dvasinė palyda ir rekolekcijos, kuriose dalyvaudami žmonės gali išreikšti, kaip Dievas veikia jų širdyse ir ką kalba jų gyvenime.

Jėzuitams artimesnė žodžio, ne stalo tarnyba, jeigu taip galima sakyti. Tėvas Leonas Zaremba yra Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios vadas. Tai labai svarbi tarnyba Lietuvos kunigijai.

Ar ketinate tęsti "Laiškų lietuviams" leidybą? Galbūt yra minčių perkelti redakciją į Lietuvą?

"Laiškus lietuviams" išeivijoje ketiname leisti tol, kol bus įmanoma, tačiau tai darysime pasauliečių jėgomis. "Laiškai lietuviams" neturi nė vieno apmokamo tarnautojo. Jei toks žurnalas būtų leidžiamas Lietuvoje, reiktų bent aštuonių apmokamų tarnautojų. Be to, patirtis rodo, kad, perkėlus žurnalą į Lietuvą, neišvengiamai keistųsi jo veidas. Pakanka pažvelgti į analogiškus žurnalus, kurie čia buvo perkelti. Spaudos darbas yra labai svarbus, nepaisant radijo, kompiuterių, interneto, televizijos. Apskritai jėzuitai stengiasi žvelgti į laiko ženklus ir daryti tai, kas praktiška.

Ar kaip provincijolas numatote kokių nors naujų veiklos prioritetų?

Per pastaruosius 7–8 metus Lietuvos ir Latvijos provincijos kryptis jau nusistovėjo, tad belieka ja žengti. Aš sieksiu, kad jėzuitai turėtų tvirtesnį pagrindą, kuo daugiau mokytųsi ir lavintųsi, palaikytų ryšius su giminingomis įstaigomis kitose šalyse. Mūsų parapijas, mokyklas, socialinius darbus reikia susieti su pasauliniais panašių įstaigų ar bendruomenių tinklais.

Dėkojame.

Kalbėjosi Kastantas Lukėnas