Neseniai „Bažnyčios žiniose" (1997, rugs. 30, Nr. 18, p. 24) spausdintas straipsnelis „Kaip adaptuoti Biblijos vardus?", dideliam autoriaus ir redakcijos apgailestavimui, ne visų skaitytojų buvo teisingai suprastas ir sukėlė nemalonių išgyvenimų Senojo Testamento vertėjui prel. Antanui Rubšiui. Norint išsklaidyti kilusius nesusipratimus, reikia bent glaustai apibūdinti šiuo metu rengiamus spaudai viso Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą leidimus.

Kaip žinia, Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą 1990–1995 m. vertė ilgametis Manhattan’o kolegijos (Niujorkas, JAV) profesorius kun. Antanas Rubšys, Lietuvos Vyskupų Konferencijos įpareigojimu paskatintas lietuvių išeivijos vyskupo Pauliaus Baltakio OFM, talkinamas rašytojo Jurgio Jankaus, žurnalistės Salomėjos Narkėliūnaitės (abu – JAV) ir lituanistės Albinos Pribušauskaitės (Kaunas). Rekordiškai trumpo, tačiau nepaprastai įtempto vertėjo triūso vaisius, Teresės ir Jono Bogutų firmos (Kovas Desktop Publishing, Cicero, IL) apipavidalintas, prel. Jono Kučingio ir prel. dr. Juozo Prunskio aukomis „Krikščionio gyvenime" leidyklos (Putnam, CT) išleistas keturiais tomais (1992–1995), buvo įvertintas Lietuvos Nacionaline premija (1995). Baigus išeivijoje galutinai rengti viso Šventojo Rašto vientomį (Antano Rubšio verstą Senąjį Testamentą ir a. a. kun. Česlovo Kavaliausko verstą Naująjį Testamentą), jo spausdinimu Lietuvoje pasirūpins „Katalikų pasaulio" (Vilnius) leidykla.

Lygiagrečiai Lietuvos Biblijos draugija ėmė rengti ekumeninį Šventojo Rašto leidimą, verstą tų pačių vertėjų (Antano Rubšio ir Česlovo Kavaliausko), bet redaguotą laikantis Šventojo Sosto sekretoriato krikščionių vienybei skatinti ir Jungtinių Biblijos Draugijų kartu parengtų "Gairių tarpkonfesiniam bendradarbiavimui verčiant Bibliją" (Directives concernant la cooperation interconfessionnelle dans la traduction de la Bible: Nouvelle edition revisee. – Rome, 1987).

Ekumeninė Lietuvos Biblijos draugija (LBD), 1992 m. sausio 17 d. įsteigta visų žymesniųjų Lietuvoje veikiančių krikščionių Bažnyčių, yra nacionalines draugijas vienijančios pasaulinės organizacijos – Jungtinių Biblijos Draugijų (JBD; angl. United Bible Societies, UBS) – narė. Jai vadovauja Direktorių taryba, kurioje Bažnyčioms proporcingai atstovauja jų deleguoti nariai (6 katalikai, 1 liuteronas, 1 reformatas, 1 baptistas, 1 sekminininkas, 1 adventistas, 2 stačiatikiai, 1 sentikis), ir prezidentas (1992–1995 m. kun. Vaclovas Aliulis MIC, nuo 1995 m. prel. Antanas Rubšys). Jau pirmais veikimo metais (1992) LBD išleido Česlovo Kavaliausko verstą Naująjį Testamentą su ekumeniniais įvadais. Dabar, Senojo Testamento vertėjui leidus panaudoti jo vertimą ir JBD pažadėjus finansuoti leidybą bei pasirūpinti spausdinimu, LBD Direktorių taryba sudarė redakcinę komisiją (Petras Kimbrys, Albertas Latužis, Mykolas Mikalajūnas, Danielius Oželis), ir ši ėmėsi darbo, nuolat tardamasi su ST vertėju ir NT vertimo redaktoriais (Vaclovu Aliuliu bei Vytautu Ališausku).

Iš pradžių tikėtasi, kad abiejų leidimų (katalikų ir ekumeninio) Šventojo Rašto tekstus pavyks suvienodinti, tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog kai kurie skirtumai neišvengiami. Kas juos nulėmė ir kas jiems būdinga?

I. Netapatus Senojo Testamento kanonas (t. y. knygų rinkinių sandara). Protestantai pripažįsta tik tas 39 ST knygas, kurios sudaro hebrajų Bibliją ir yra išlikusios hebrajų kalba, o katalikai laiko įkvėptomis ir dar septynias graikų kalba išlikusias vadinamąsias Antrojo kanono, arba Deuterokanonines, knygas, protestantų dažniausiai vadinamas apokrifais. Be to, katalikai naudojasi platesne Esteros knygos redakcija, besiskiriančia nuo hebrajiško teksto graikiškais intarpais, žymimais raidėmis A, B, C, D, E bei F, ir ilgesne Danieliaus knygos redakcija, turinčia du papildomus graikiškus skyrius (13 ir 14), o protestantai pripažįsta tik hebrajiškus šių knygų variantus. Pagal minėtų „Gairių" nurodymus ekumeniniame leidime Antrojo kanono knygos dedamos atskiru rinkiniu prieš Naująjį Testamentą. Tai 1) Tobito knyga iš Istorinių knygų rinkinio, 2) Juditos knyga iš to paties rinkinio, 3) graikiškoji Esteros knyga su minėtaisiais intarpais A, B, C, D, E bei F (ją specialiai šiuo reikalu ištisai iš graikų kalbos vertė Antanas Rubšys), 4) ir 5) abi Makabiejų knygos iš Istorinių knygų rinkinio, 6) Išminties knyga iš Išminties knygų rinkinio, 7) Siracido knyga iš to paties rinkinio, 8) Barucho knyga iš Pranašų knygų rinkinio ir 9) Danieliaus knygos graikiškieji skyriai (13 ir 14).

II. Kitoniškas sutvarkymas. Tiek siekiant taupumo, tiek vengiant komplikacijų dėl įvairių Bažnyčių doktrinų skirtumo, ekumeniniame leidime dedami trumpesni įvadai, glaustesnės pagalbinės antraštės ir minimalūs paaiškinimai išnašose (plg. Directives, 1. 2).

III. Vardyno skirtingumai. Pastaraisiais metais Lietuvoje gausiau leidžiant įvairius žodynus ir žinynus, vis dažniau pasigendama vieningos biblinių vardų vartosenos. Susidūrusios su šia problema, „Krikščioniškosios ikonografijos žodyno" (1997) sudarytoja Dalia Ramonienė ir redaktorė Teresė Valiuvienė konsultavosi su LBD, tačiau ekumeninio leidimo rengėjai nedaug galėjo padėti: visuotinai priimto nusistovėjusio biblinio vardyno nebuvo, kai kurių vardų lietuviškosios formos kėlė abejonių, o aiškaus sprendimo neturėta. Žinyno pobūdžio leidinių, turinčių norminamąją funkciją, vardynai Lietuvoje turi būti patvirtinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) prie Lietuvos Respublikos Seimo, todėl kalbamojo žodyno rengėjos jai ir pranešė apie iškilusius sunkumus. VLKK Ekspertų komisija 1997 04 03 posėdyje pasiūlė spaudai rengiamų Šventojo Rašto vardų lietuviškųjų formų darybai, rašybai ir kirčiavimui patikslinti sudaryti darbo grupę iš autoritetingų įvairių šakų kalbininkų. Vėliau dar papildytą, šią grupę sudarė: akad. prof. habil. dr. Aleksas Girdenis (fonologija), dr. Jonas Klimavičius (leksikografija ir terminologija), doc. Kazimieras Kuzavinis (onomastika), prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia (akcentologija); be to, visuose tolesniuose svarstymuose dalyvavo VLKK pirmininkas prof. habil. dr. Albertas Rosenas ir jo pavaduotoja doc. dr. Danguolė Mikulėnienė. Kadangi vykstant posėdžiams (nuo balandžio iki rugpjūčio) LBD prezidento Lietuvoje nebuvo, o katalikų leidimo redakcijos atstovai svarstymuose nedalyvavo, ekumeninio leidimo rengėjams juose atstovavo Petras Kimbrys. Kaip minėta, „Bažnyčios žiniose" jau buvo rašyta apie VLKK veiklos rezultatus. Skelbtąją informaciją galima papildyti tik tuo, kad į kitąmet planuojamą išleisti Biblijos vardų rodyklę bus įtrauktos ne tik abiejuose dabar rengiamuose Šventojo Rašto leidimuose, bet ir Juozapo Skvirecko vertime (gal net abiejuose jo leidimuose) vartojamos vardų formos.

Ekumeninio leidimo rengėjai, dalyvaudami VLKK inicijuotuose svarstymuose, kartu prisiėmė ir pareigą laikytis paskelbtųjų Biblijos vardų adaptavimo principų. Kita vertus, jie nemano, jog jų vartojamos vardų formos yra tobulos ar vienintelės įmanomos (beje, ir VLKK joms pritarė tik protokoliniu nutarimu, taigi neturinčiu įpareigojamosios galios). Katalikų leidimo rengėjai, kaip sakyta, nedalyvavę svarstymuose ir susipažinę su jų rezultatais tik po paskelbimo, nesijaučia jų saistomi ir vartos skirtingas kai kurių vardų formas. Tarp vardų, kurių forma ekumeniniame leidime kitokia negu katalikų leidime, bus ir kai kurių Šventojo Rašto knygų pavadinimų, būtent: Rūtos (vietoj Rutos), Metraščių (vietoj Kronikų), Ezros (vietoj Ezdro), Mokytojo (vietoj Koheleto), Ezechielio (vietoj Ezekielio), Danieliaus (vietoj Danielio), Makabiejų (vietoj Makabėjų) knygos ir Laiškas hebrajams (vietoj Laiško žydams).

Sukurti visiems bendras hebrajiškų rašmenų transkripcijas šį kartą nepavyko, ir VLKK nuostatose kai kas liko nepriimtina katalikų leidimo rengėjams: 1) hebrajiško priebalsio 7 perteikimas lietuvišku c, o ne z; 2) kilmėvardžių formos gadai, benjaminai, sauliai ir t. t., o ne gadaičiai, benjaminaičiai, saulaičiai; 3) vardų formos Idojas, Jehuvas ir t. t., o ne Ido’as, Jehu’as ir pan.

IV. Redagavimo skirtumai. Dviem atskirai dirbančioms Šventojo Rašto rengėjų grupėms tvarkant stilių, rašybą ir skyrybą, derinant terminus, lyginant pasikartojančius teksto fragmentus, smulkūs nesutapimai tiesiog neišvengiami. Deja, sujungti visus redaktorius į vieną kolektyvą buvo neįmanoma dėl kelių priežasčių: redakcijos sudarytos ne vienu metu (išeivijoje – anksčiau, Lietuvoje – vėliau), ne pagal tuos pačius kriterijus (pvz., pagal minėtųjų „Gairių" reikalavimus visi ekumeninio leidimo rengėjai privalo būti deleguoti krašte veikiančių Bažnyčių; plg. Directives, 2. 4) ir dirbo atskirtos Atlanto vandenyno, finansuojamos skirtingų šaltinių (viena – privačių aukotojų, kita – JBD), be to, naudodamosi skirtingų sistemų kompiuteriais. Galiausiai dar šiek tiek skirtumų atsirado tada, kai ankstesnio NT leidimo redaktoriai šen bei ten pataisė vertimo tekstą, kruopščiai palyginę jį su originalu.

Taigi netrukus Lietuvoje turėsime du Šventojo Rašto leidimus, kuriuose tų pačių vertėjų tekstai redaguoti skirtingai. Ar tai gerai? Senojo Testamento vertėjo ir dabartinio LBD prezidento Antano Rubšio nuomone, nieko blogo: galbūt jie, sąveikaudami tarpusavyje, ilgainiui susilies į vieną tobulesnę redakciją? O štai ką apie tai sako pirmasis LBD prezidentas Vaclovas Aliulis kreipimesi į ekumeninio leidimo skaitytojus:

„Galime ramiai naudotis vienu ir kitu Šventojo Rašto leidimu, stengdamiesi jį kuo geriau suprasti ir vengdami subjektyvių interpretacijų pagal kiekvieno asmeninį skonį, nes tai dar labiau mus skaidytų.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis
ir vesk mus į tikėjimo ir gyvenimo vienybę!"
 

Petras Kimbrys