Į "Bažnyčios žinių" klausimus atsako Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos (LMVAVK) tarybos pirmininkėses. Albina Pajarskaitė.

Prašom papasakoti apie gruodžio - sausio mėnesiais vykusius vienuolijų vyresniųjų susitikimus su Lietuvos vyskupijų ordinarais. Koks buvo šių susitikimų tikslas, aptartų klausimų problematika?

Vienuolijų vyresniųjų susitikimai su ordinarais vyko tokia tvarka: su Kaišiadorių vyskupu gruodžio 6 d. (koordinatorė ses. E. Žitkevičiūtė), su Šiaulių vyskupu gruodžio 13 d. (koordinatorė ses. A. P. Malinauskaitė), su Kauno arkivyskupu gruodžio 20 d. (koordinatorė ses. M. J. A. Pajarskaitė), su Telšių vyskupu gruodžio 27 d. (koordinatorė ses. E. S. Gedmintaitė), su Panevėžio vyskupu sausio 3 d. (koordinatorė ses. E. C. Auškalnytė), su Vilkaviškio vyskupu sausio 11 d. (koordinatorė ses. K. L. J. Rimkevičiūtė), su Vilniaus arkivyskupu sausio 17 d. (koordinatorė ses. A. Dalgėdaitė).

Tų susitikimų tikslas pirmiausia buvo informuoti ordinarus apie vyskupijoje dirbančių seserų padėtį ir galimybes, supažindinti juos su vienuolijų veikla. Kartu norėjome išgirsti, ko ganytojai tikisi iš seserų, kokias perspektyvas jie mato. Siekiant pokalbių konkretumo, kiekviena vienuolija atsakė į anketą ir iš anksto pateikė ordinarams tokias žinias:

1. Vyskupijos ribose esančių vienuolijų namų arba jiems priklausančių seserų vardinį sąrašą, kur nurodoma seserų gimimo metai, sveikatos būklė, profesija, pajamos ir veikla šalia tiesioginio darbo;

2. Kiekvienos vienuolijos besimokančių seserų sąrašą, kur nurodoma, kurioje mokykloje ir kuriame kurse sesuo studijuoja;

3. Informaciją apie artimiausių metų planus ir jų įgyvendinimo sąlygas;

4. Kokių apaštalavimo darbų bendruomenė norėtų imtis ateityje ir kokios pagalbos lauktų iš ordinaro;

5. Ar yra seserų, norinčių ir galinčių važiuoti studijuoti į užsienį.

Susipažinę su anketų duomenimis, ordinarai padarė išvadą, kad visų vienuolijų seserų materialinė būklė yra sunki, o pajamos menkos. Beveik pusė visų seserų yra vyresnės negu septyniasdešimt metų, daug ligonių. Tačiau buvo pabrėžta, kad tai nėra svarbiausias dalykas, kadangi vienuoliškas gyvenimas nėra vien tik darbų atlikimas. Pašvęstasis gyvenimas jau pats savaime labai vertingas kaip tikėjimo liudijimas. Vyskupas J. Žemaitis sakė, kad jam tos ligonės yra net didesnis turtas negu veikliosios seserys, kadangi jų tyli auka ir malda – paspirtis visam katalikiškajam veikimui.

Taip pat plačiau apžvelgtas pašaukimų klausimas, tartasi, ką daryti, kad pašaukimų gausėtų. Buvo išsakyta nuomonė, jog vertėtų paminėti ne tik vasario 2-ąją – pašvęstojo gyvenimo dieną, bet visą savaitę skirti maldai už pašaukimus.

Svarstyta ir galimybė imtis konkrečių darbų, bandyta ieškoti paramos ir lėšų sudarant bendrus projektus.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad visi ordinarai pareiškė esą patenkinti seserų darbu. Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius net pasakė: "Seserys daro daugiau, negu gali".

Prašom bendrais bruožais palyginti moterų vienuolijų padėtį Lietuvos vyskupijose.

Atskirose vyskupijose vienuolijos pasiskirsčiusios netolygiai. Didžiausi seserų centrai yra dideliuose miestuose. Didžiausia bendruomenių koncentracija Kaune, po to seka Vilnius. Vilniaus arkivyskupijai būdinga tai, kad čia daug lenkų tautybės seserų. Įsitraukiant į Lietuvos bažnytinį gyvenimą kartais kliūčių sudaro kalbos barjeras. Lietuviškai suprantančios lenkų tautybės seserys atvyksta į bendrus novicijų, junijorių ar magistrų kursus.

Toliau pagal seserų skaičių eitų Panevėžys ir Marijampolė. Mažiausiai seserų, atrodo, yra Telšių vyskupijoje – vienos negausios bendruomenės centras Kretingoje, neseniai įsikūrusios Švč. Jėzaus Širdies seserys Klaipėdoje ir pavienės seserys. Nedaug seserų vienuolių ir Kaišiadorių bei neseniai įkurtoje Šiaulių vyskupijoje.

Vienuolijų susitelkimas didesniuose miestuose nelaikomas blogu reiškiniu. Tuose centruose galima organizuoti ugdymo darbą, po to siųsti seseris veiklai į tolimesnes vietoves. Sesuo nebūtinai turi veikti tik ten, kur gyvena. Juk vienuolės darbuojasi, kur labiausiai reikia, o vienuolijų namų sudėtis metai iš metų keičiasi.

Prašom apžvelgti pokyčius Lietuvos moterų vienuolijų gyvenime per pirmuosius trejus Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos darbo metus.

Per pastaruosius trejus metus sunku išskirti kokius nors ryškius pokyčius. Atgavus nepriklausomybę, gana sparčiai atkuriamas bendruomeninis seserų gyvenimas, seserys pamažu įsitraukia į jį. Jeigu vienuolija dar neturi bendrų namų, seserys laisvai reguliariai renkasi bendrai maldai, rekolekcijoms ir panašiai.

Visais laikais buvo kreipiamas dėmesys į seserų formavimo, arba ugdymo, reikalingumą. Nereikia manyti, kad apie tai susimąstyta tik dabar. Pogrindžio sąlygomis seserys labai daug darbavosi, ir net ateityje iš jų reikėtų mokytis uolumo. Pavyzdžiui, Lietuvos genocido tyrimų centras ėmė registruoti leidinius, kuriuos seserys pogrindyje perrašinėdavo mašinėle ir platindavo. Perrašinėdamos knygas jos kartu ir pačios lavinosi. Pavyzdžiui, A. Maceinos raštai Lietuvoje paplito daugiausia seserų dėka. Taigi tas auklėjamasis ir švietėjiškas darbas buvo atliekamas ir anksčiau.

Prie Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos buvo įkurta ugdymo komisija. Nedidelės bendruomenės nepajėgios suteikti seserims reikiamų teologinių žinių ir perteikti dvasinio ugdymo pagrindus. Minėtoji komisija pakvietė įvairių sričių specialistų, daug prisidėjo tėvai jėzuitai, marijonai ir kiti kunigai. Darbo ėmėsi teologijos studijas baigusios seserys. Pirmaisiais metais buvo suorganizuoti kursai tik vienuolijų magistroms ir novicijoms, o antraisiais – dar ir junijorėms. Dabar matome, kad ne pro šalį būtų kursai ir vyresniosioms. Kursuose gaunama ne tik konkrečių žinių, seserys tarpusavyje bendrauja ir jaučiasi reikalingos Bažnyčiai. Visoms sudaroma galimybė lavintis vienodai, nesvarbu kokiai bendruomenei sesuo priklauso. Pogrindyje daugelis seserų jausdavosi tarsi užmirštos Dievo ir žmonių.

Kitas svarbus momentas – nyksta uždarumas tarp bendruomenių. Jaunosios seserys mato, kad yra ne vienos. Sudaroma galimybė bendrai dirbti išlaikant savo vienuolijos charizmą.

Gal galima apibendrintai išskirti visai Lietuvai ar net platesniam regionui būdingas problemas bei tendencijas?

Pirmutinė problema – pašaukimai. Šiuo metu visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje apskritai nesidomima žmogaus pašaukimu: tiek pašaukimu šeimos gyvenimui, tiek ir dvasiniu pašaukimu. Tarp šių pašaukimų yra glaudus ryšys. Smarkiai iškreiptas visuomenės supratimas apie vertybes. Tokiomis aplinkybėmis Bažnyčia ir ypač pasišventusiųjų luomas yra įpareigoti susimąstyti, ar pakankamai leidžiame Dievui veikti per mus. Taigi pašaukimų stoka – didelė problema.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – čia egzistuoja daug mažų bendruomenių. Prieš karą iš viso buvo tik septynios bendruomenės, o vien pogrindžio sąlygomis atsirado septynios naujos vienuolijos. Toks susiskaldymas nedideliame krašte nėra geras dalykas. Dauguma bendruomenių ar grupių labai panašios ir neišsiskiria savo charizma. Šią problemą nėra lengva spręsti. Kartais asmeniniai ar grupės interesai užgožia platesnius Bažnyčios poreikius bei interesus.

Ir dar. Šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose jaunimas labiau domisi vadinamaisiais kontempliatyviaisiais vienuolynais. Apaštališkieji, veiklieji vienuolynai labiau susilieja su visuomenės gyvenimo tėkme. Kartais supaprastinama, esą kontempliatyviosiose vienuolijose yra malda, o veikliosiose – jos nėra. Tokia galvosena neteisinga. Neįmanoma ką nors nuveikti be maldos, be kontempliacijos – ryšio su Dievu.

Anksčiau vienuolynai buvo skirstomi į veikliuosius, mišriuosius ir kontempliatyviuosius. Dabar pabrėžiama, kad visi jie turi būti kontempliatyvūs, nes malda būtina tiek uždarojo, monastinio, tiek atvirojo tipo vienuolynui.

Kokie uždaviniai Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos laukia ateityje?

Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos tikslas – pagilinti vienuolių gyvenimą ir padėti moterų vienuolijų aukštesniosioms vyresniosioms atsakingai vadovauti vienuolijoms pagal Bažnyčios nurodymus, gerbiant visų vienuolijų autonomiją. Kiekviena didesnė ar mažesnė vienuolija yra Dievo bei žmogaus kūryba ir kiekvienas jos narys yra reikalingas.

Jei diecezinė vienuolija ar bendruomenė yra negausi ar, pavyzdžiui, iš užsienyje esančio centro įsikuria Lietuvoje kaip namai ir neturi platesnių įgaliojimų kaip provincija ar regionas, jų seseris taip pat kviečiame dalyvauti visuose mūsų renginiuose. Tačiau jos neturi sprendžiamojo balso Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijoje. Pagal Bažnyčios kanonus aukštesniųjų vyresniųjų lygio yra uždarųjų vienuolynų abatės. Šiuo atveju vieni namai laikomi atskira provincija. Tai galioja, pavyzdžiui, Paštuvos karmelitėms, Vilniaus benediktinėms, Paparčių Betliejaus seserims.

Aiškūs ir LMVAVK uždaviniai. Visoms vienuolijoms reikia bendradarbiauti atliekant reikalingus to meto visuomenei darbus. Reikia ieškoti būdų, kaip vienuolijos galėtų geriau pasišvęsti Bažnyčiai. Čia labai svarbu kontaktai su ordinarais ir įsiklausymas į bendrus Bažnyčios reikalus. Svarbus veiklos baras – naujų narių rengimas. Per Apaštalinę nunciatūrą bendraujama su Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija bei Tarptautine generalinių vyresniųjų unija Vatikane. Nesame užsidariusios nuo visos Bažnyčios seserų reikalų.

Yra problemų, kurioms spręsti būtini Bažnyčios ir valstybės susitarimai. Pavyzdžiui, susidaro juridinių keblumų įteisinant bendrą vienuolijų, kaip juridinių asmenų, nuosavybę. Anksčiau, kai vienuolijos buvo neoficialios, jų nuosavybė registruota atskirų asmenų vardu. Lietuvos įstatymuose kol kas nenumatyta vienuolijų turto perregistravimo tvarka. Panašias problemas tenka spręsti kompleksiškai per Lietuvos Vyskupų Konferenciją.

Kalbant apie bendradarbiavimą su Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencija, reikia pasakyti, kad šis bendravimas nėra formalus, tarkim, kaip dviejų panašių pasaulietinių organizacijų. Moterų ir vyrų vienuolijos bendradarbiavo visais laikais. Tėvai seserims padėjo pogrindžio metais, vesdami rekolekcijas, organizuodami bendrus vyresniųjų kursus, pasitarimus. Vyrų ir moterų vienuolijų vykdomi darbai papildo vieni kitus. Galimybė bendradarbiauti buvo, yra ir bus, nes yra bendrų darbų.

Dėkojame.