1998 01 27 Marijampolės šv. arkangelo Mykolo prokatedroje bazilikoje vyko iškilmės palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 71 mirties metinių proga. Pamaldoms vadovavo ir pamokslą pasakė Apaštališkasis nuncijus – arkivysk. dr. Erwin Josef Ender. Iškilmėse dalyvavo Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas J. Preikšas, Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras J. Boruta SJ, Kauno arkivyskupo augziliaras R. Norvila ir apie 20 kunigų, taip pat Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos seminaristai, kurių kurso globėjas yra palaimintasis arkivyskupas.
 

Brangus Ekscelencija, brangūs kunigai ir seserys, brangūs broliai ir seserys,

Su dideliu džiaugsmu vėl atvykau pas jus. Tai jau trečiasis mano apsilankymas Marijampolėje. Pirmąkart rugsėjo pradžioje mano apsilankymas buvo privatus, jo tikslas – pasveikinti jūsų vyskupą. Antrąkart atvykau praeitų metų gruodžio 27 dieną su Šv. Šeimos seserimis atšvęsti jų globėjos, t. y. Šv. Šeimos šventę. O štai šiandien atvykau pas jus visus drauge su jumis paminėti didžio jūsų tautos sūnaus palaimintojo Jurgio Matulaičio atminimą.

Todėl galima sakyti, kad šis mano apsilankymas – tai pirmasis tikras mano vizitas į Vilkaviškio vyskupiją nuo tada, kai pernai metais popiežius pasiuntė mane kaip savo atstovą Lietuvos šaliai ir jos Bažnyčiai. Visus širdingai sveikinu: jūsų garbingąjį vyskupą Juozą Žemaitį, mano kunigystės brolius, vienuolius ir vienuoles ir visus šios vietinės Bažnyčios tikinčiuosius sveikinu Jėzaus Kristaus meilėje, taip pat Šventojo Tėvo, Jono Pauliaus II, Petro įpėdinio ir aukščiausiojo visuotinės Bažnyčios Ganytojo, vardu.

Mano buvimas su jumis ir Lietuvos Bažnyčioje turi tikslą išreikšti ir patvirtinti tą didžią meilę ir pastoracinį rūpestį, kurį popiežius jaučia mūsų krašto tikintiesiems. Per savo atstovą jis pats yra šalia jūsų. Tarpininkaujant jo misijai sutvirtinama vienybė tarp jūsų Bažnyčios ir Šv. Petro Sosto. Apaštališkasis nuncijus yra siunčiamas į vietines Bažnyčias, kad sustiprintų brolius ir seseris, jų tikėjimą į Jėzų ir ištikimybę jo Bažnyčiai kaip pats vyriausiasis ganytojas.

Šiandien atvykau į jūsų vyskupiją švęsti su jumis Eucharistijos, kas reiškia dėkojimą. Atvykau dalyvauti jūsų garbinime, kuriuo šiandien norite pašlovinti Dievą už didžią dovaną, duotą Vilkaviškio Bažnyčiai ir visai Lietuvai jūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenyje ir jo pasiuntinybėje, – jo kapas yra šioje Katedroje. Tikrai didis ir nuostabus Dievas savo šventuosiuose! Jų gyvenimo šventumas yra jo paties dovana, tačiau kartu ir didesnis Dievo garbinimas bei šlovinimas, teikiamas tų pačių šventųjų, nesibaigiantis "Magnificat" už didžius dalykus, kuriuos Visagalis nuveikė juose, o per juos – Bažnyčioje.

Todėl jaučiame, kad šiandien mūsų teikiamame Dievui liturginiame dėkojime ir garbinime dvasiniu būdu susivienijame su tuo šlovinimu ir garbinimu, kurį pats palaimintasis Matulaitis skyrė Dievui savo gyvenimo šventumu ir kurį su mumis ir šiandien teikia danguje. Tikime, kad šventieji ir palaimintieji gyvena amžinojo Dievo artume ir palaimoje, tačiau jie visuomet pasilieka artimi ir glaudžiai su mumis susivieniję mistiniame Kristaus kūne, kuris yra Bažnyčia.

Šventieji ir palaimintieji visuomet mums artimi savo malda ir užtarimu, taip pat savo šventumo, savo gyvenimo pavyzdžiu. Jie mums primena, kad pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas šioje žemėje yra garbinti ir šlovinti Dievą, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją. Žmogus, kuris Dievą pamiršta, jį atmeta arba jo nepažįsta, praranda pirminę ir svarbiausią savo paties gyvenimo prasmę. Katekizmas mus moko: žmogus yra sukurtas, kad Dievą pažintų, jį mylėtų, garbintų ir kad, vykdydamas jo valią, užsitarnautų amžinąjį gyvenimą. Šventieji visa tai įvykdė ypatingu, herojišku būdu. Savo gyvenimu parodė, kaip ir mes turime gyventi, kad taptume šventi ir taip pat vieną dieną galėtume pasiekti dangaus garbę.

Studijuodamas palaimintojo Matulaičio gyvenimą susipažinau su jūsų krašto istorijos laikotarpiu, kuris man pasirodė buvęs ne mažiau sunkus nei paskutinieji dešimtmečiai. Gimęs ir augęs caro režimo viešpatavimo laikotarpiu, Jurgis patyrė daug politinių bei socialinių neteisybių: skurdą, netikrumą bei represijas, taip pat religines, primiausia savojoje tėvynėje, o paskui – Lenkijoje. Susidūrė su didelėmis socialinėmis to meto problemomis ir matė augančią komunizmo ideologiją bei grėsmę, lydimą žiauraus priešiškumo religijai ir Bažnyčiai. Tokiomis sunkiomis sąlygomis Jurgis apsisprendė ir pasiruošė kunigystei, paskui, kaip jaunas kunigas, pradėjo savo pasišventusį ir vaisingą apaštalavimą tarp darbininkų ir jaunimo.

Būsimieji palaimintieji ir šventieji niekuomet nebūna svajotojai, tai praktiški bei veiklūs vyrai ir moterys, kurie konkrečia ir drąsia veikla pagal sąžinę ir Evangelijos dvasią duoda atsaką į savo laiko didžiuosius rūpesčius. Dėstydamas universitete ir apaštalaudamas darbininkų aplinkoje Jurgis Matulaitis kaip kunigas tapo įsitikinęs socialinės Bažnyčios doktrinos diegėjas. Tačiau jis pastebėjo, kad žmonės ir bendrijos su visomis savo gausingomis problemomis bei skurdu pirmiausiai stokojo gilaus vidinio dvasinio bei religinio atsinaujinimo. Toks įsitikinimas subrandino jo apsisprendimą reformuoti kunigų marijonų ir įsteigti naują Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuoliją.

J. Matulaičio vienuoliško gyvenimo samprata buvo giliai naujoviška. Jis negalvojo apie vienuolį, kuris atsiskiria nuo pasaulio, užsiima pačiu savimi ir pirmiausiai galvoja apie savo asmeninį šventumą, bet troško naujo tipo vienuolio, kuris išeina iš savo vienuolyno ir tampa apaštalu bei misionieriumi tarp žmonių. Jo supratimu, vienuolis marijonas turi pasišvęsti apaštališkajai tarnystei; žmogus, palaikomas malonės bei asmeninio pasišventimo, žengia į pasaulį, kad visu savo gyvenimu liudytų Kristų ir Bažnyčią. Tiktai taip jis galės veiksmingai bendradarbiauti vaisingam dvasiniam bei religiniam tos pačios Bažnyčios bei visuomenės atsinaujinimui.

Būsimasis palaimintasis Jurgis Matulaitis yra XX amžiaus žmogus. Jis gyvena bei dirba spręsdamas to meto sunkias problemas Kristaus apreiškimo, evangelijų ir Bažnyčios mokymo šviesoje. Įsitikinęs, kad Jėzus Kristus atpirko pasaulį ir žinodamas, kad tikrasis susitaikymas tarp žmonių bei taika tarp tautų gali ateiti tik per jį, pal. J. Matulaitis visa asmenybės gelme yra Dievo ir Bažnyčios žmogus. Jis pats tą labai iškalbingai liudija savo pirmojo pamokslo, kurį 1918 m. pasakė kaip naujasis Vilniaus vyskupas, žodžiais.

Tarp kitų dalykų tame pamoksle yra tokie žodžiai: "Kristaus pavyzdžiu stengsiuosi apglėbti visus, visiems būti viskuo. Esu pasiruošęs mirti dėl teisybės. Trokštu jums būti vien tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo laukas yra Kristaus karalystė, kovojanti Bažnyčia, priklausau Kristaus partijai". Šiam savo iškilmingam pažadui liko ištikimas per septynerius sunkius savo vyskupo tarnystės Vilniuje metus, vadovaudamasis savo šūkiu: blogį nugalėk gerumu.

Esu ypač laimingas sužinojęs, kad palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo šventas mano, kaip popiežiaus atstovo Lietuvai, pirmtakas. Kaip žinote, jūsų palaimintasis po to, kai atsisakė Vilniaus vyskupo sosto, buvo Šventojo Sosto paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai, tai yra popiežiaus atstovu jūsų kraštui, ir tas pareigas ėjo daugiau nei metus. Sunkius bažnytinius ir diplomatinius uždavinius, kuriuos turėjo išspręsti tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos, įvykdė labai šauniai ir sėkmingai. Todėl ir aš savo, kaip popiežiaus atstovo jums, pasiuntinybę su dideliu pasitikėjimu pavedu jūsų didžio Palaimintojo globai ir užtarimui.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra mūsų dienų šventasis. Jis buvo maldos ir veiklos žmogus, pavyzdingas kunigas ir vyskupas, universiteto profesorius, drąsus Bažnyčios socialinės doktrinos skelbėjas, protingas ir uolus ekumeninio judėjimo pradininkas, uolus vienuolinio gyvenimo atnaujintojas ir išmintingas bei kantrus diplomatas. Daugelis jį teisėtai laiko Vatikano II Susirinkimo šaukliu ir pradininku. Būtent todėl jo mokymas bei gyvenimo pavyzdys ir šiandien yra nepaprastai aktualus.

Palaimintasis J. Matulaitis mus kviečia sekti savo šventumo pavyzdžiu, kad ir mūsų gyvenime Dievas būtų pirmojoje vietoje, kad tarnautume Dievui darydami gera savo artimui, ypač atstumtiesiems, vargšams ir kenčiantiems. Kviečia mus būti tikrais krikščionimis, neužsidariusiems savyje pačiuose, bet jaučiantiems atsakomybę už kitus, tapti apaštalais ir misionieriais, kad prisidėtume prie geresnio pasaulio kūrimo Evangelijos dvasioje, žmogiškesnio ir krikščioniškesnio pasaulio. "Būkite vieningi ir šventėkite" – tai jo paskutiniai žodžiai prieš mirtį. Šis paraginimas – jo dvasinis palikimas mums. Sekime šiuo jo kvietimu kaip krikščionys ir piliečiai mūsų kasdienos gyvenime: tiek asmeniniame, tiek dirbdami ir įsipareigodami Bažnyčiai bei visuomenei!

Esu laimingas ir labai dėkingas jūsų vyskupui, kad pakvietė mane šiandien su jumis į jūsų didžio Palaimintojo mirties metines. Aukoju šią Eucharistiją Palaimintojo garbei už jūsų vyskupiją, už kiekvieną iš jūsų, už jūsų reikalus ir už visą Bažnyčią Lietuvoje. Pavedu jo užtarimui ir globai jūsų Bažnyčią ir ypač kunigų marijonų bei Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolijas, kad šiandien ir ateityje atsidavę ir ištikimai įgyvendintų savo pasiuntinybę bei nenuilstamo apaštalavimo idealus.

Gyvenimo šūkis, kurį palaimintasis Jurgis Matulaitis pažymėjo savo dienoraštyje, apibūdina jo dvasingumą ir atskleidžia mums jo šventumo paslpatį bei apaštališkąją kryptį. Tebūna tai ir mūsų gyvenimo šūkis. Palaimintasis jį išreiškia šiais žodžiais: "Mano šūkis tebūna: ieškoti Dievo visuose dalykuose... Dievas ir jo garbė tebūna viso mano gyvenimo centru... Dievo garbė ir sielų išganymas..." Amen.