Brangūs broliai ir seserys,

1. Būsimoji Pasaulinė ligonių diena 1998 m. vasario 11 d. bus švenčiama greta Loreto šventovės. Ši kukli vietovė primena momentą, kai Šventajai Dvasiai veikiant Žodis tapo kūnu Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose, ir ragina sutelkti žvilgsnį į Įsikūnijimo slėpinį. Ne kartą kaip maldininkas lankydamasis šioje "pirmutinėje tarptautinio garso šventovėje, skirtoje Švenčiausiosios Mergelės garbei ir per šimtmečius tapusioje tikra marijiškąja krikščionybės širdimi" (Laiškas arkivyskupui mons. Pasquale Macchi, Popiežiškajam Loreto šventovės delegatui, 1993 m. rugpjūčio 15 d.), visados patirdavau ypatingą artumą daugybei čia su pasitikėjimu besilankančių ligonių. "Beje, kur jie galėtų būti geriau priimti, jei ne namuose Tos, į kurią Loreto litanijoje mes kreipiamės kaip įligonių sveikatą ir nuliūdusiųjų paguodą?" (Ten pat.)

Taigi Loreto parinkimas atitinka ilgą tradiciją, kuria Bažnyčia dėmesingai užjautė visus kenčiančius kūnu ir siela. Tikintiesiems, pasitikintiems Švenčiausiosios Mergelės užtarimu, nepristigs gaivinančios maldos ir jie kreipsis į Viešpatį užtardami ligonius. Šis svarbus pasimatymas siūlo visai bažnytinei bendruomenei progą sustoti ir susimąstyti prie Šventojo Namo, kuris yra Žodžio Įsikūnijimo esminis slėpinys ir įvykio ikona, siekiant atsiverti šviesai ir galybei Dvasios, perkeičiančios žmogaus širdį į vilties buveinę.

2. "Tas Žodis tapo kūnu" (Jn 1, 14). Loreto šventovėje labiau negu kur kitur skamba šių evangelisto Jono žodžių giluminė prasmė. Tarp Šventojo Namo sienų Jėzus Kristus, Dievas su mumis, mums labai raiškiai byloja apie Tėvo meilę (plg. Jn 3, 16), aukščiausią išraišką pasiekiančią atperkamuoju Įsikūnijimu. Dievas, ieškodamas žmogaus, pats tapo žmogumi ir nutiesė tiltą tarp dieviškosios transcendencijos ir žmogiškojo būvio. "Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save... tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 6-8). Kristus atėjo ne pašalinti mūsų vargų, bet jais dalytis ir juos priimti, suteikdamas jiems išganomąją vertę: dalydamasis mūsų žmogiškuoju būviu su visais jo ribotumais ir kančiomis, Jėzus jį atpirko. Jo įvykdytas išganymas, atsispindėjęs ligonių gydymo provaizdyje, atveria vilties horizontus išgyvenantiems sunkių kentėjimų laikotarpį.

3. "Šventajai Dvasiai veikiant". Įsikūnijimo slėpinys yra Dvasios darbas, Dvasios, kuri Švč. Trejybėje yra asmeninė meilė, nesukurtoji Dovana, amžinasis visų dovanų šaltinis kūrinijai, pirminis pradmuo ir tam tikra prasme malonės bendrystė, kai Dievas dovanoja patį save (plg. enciklika Dominum et vivificantem, 10). Būtent Šventajai Dvasiai skiriami 1998-ieji, antri pasirengimo 2000 metų Jubiliejui metai.

Šventoji Dvasia, išlieta mūsų širdyse, leidžia mums neapsakomai suvokti arti esantį Dievą, apreikštą per Jėzų Kristų: "O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’" (Gal 4, 6) Ji yra tikroji vilties saugotojavisuose žmonėse, ypač tuose, kurie turi dvasios pradmenis ir laukia kūno atpirkimo (plg. Rom 8, 23). Žmogaus širdyje Šventoji Dvasia, anot Sekminių sekvencijos, tampa vargstančiųjų Tėvu, dovanų dalytoja, širdžių šviesybe; ji yra švelnus svečias atlankytojas, poilsis darbuose, atvėsis dienos kaitroje, ramintojas visų epochų neramumuose, kovose ir pavojuose.

Būtent Šventoji Dvasia suteikia žmogaus širdžiai jėgų susidoroti su sunkiomis situacijomis, pasitikti jas ir įveikti.

4. "Mergelės Marijos įsčiose". Mintyse žvelgdami į Šventojo Namo sienas tarsi girdime Viešpaties Motinos žodžius, kuriais Ji sutinka bendradarbiauti išganingame Dievo plane: ecce – didžiadvasiškas atsidavimas;fiat – pasitikintis nusilenkimas. Marija, tapusi tyruoju Dievo indu, visą savo gyvenimą pavertė nuolatiniu bendradarbiavimu savo sūnaus Jėzaus išganingame darbe.

Šiais antraisiais pasirengimo Jubiliejui metais kontempliuokime Mariją ir sekime ja, kuri yra "Dvasios balsui nuolanki, tylos ir įsiklausymo, vilties moteris, kuri, kaip Abraomas, sugebėjo priimti Dievo valią ir ‘patikėjo viltimi, nematydama jokios vilties’" (Rom 4, 18) (Apaštališkasis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 48). Marija, atsiliepdama kaip Viešpaties tarnaitė, suvokia, jog atsiduoda meilės žmonėms tarnystei. Savo pavyzdžiu ji mums leidžia suprasti, kad besąlygiškas Dievo vyresnybės priėmimas leidžia žmogui visiškai atsiduoti Dievo valiai. Taip Marija tampa budraus dėmesingumo ir užuojautos kenčiančiajam ikona. Reikšminga tai, kad didžiadvasiškai išklausiusi angelo žinią ji skubiai išvyksta patarnauti Elzbietai. Vėliau, keblioje Kanos vestuvių situacijoje, ji suvokia pagalbos šauksmą, šiuo būdu raiškiai atspindėdama apvaizdingą Dievo meilę. Švenčiausiosios Mergelės tarnystė aukščiausią išraišką pasiekia jai dalyvaujant Kristaus mirties kančiose, kai kryžiaus papėdėje ji priima misiją tapti Bažnyčios Motina.

Panašiai ir krikščionys, per šimtmečius kreipdamiesi į ją kaip į ligonių sveikatą, išmoko motinišku švelnumu apgaubti savo patarnavimą ligoniams.

5. Įsikūnijimo slėpinio apmąstymas, taip artimai iškylantis Loreto Šventajame Name, gaivina tikėjimą išganinguoju Dievo darbu, Dievo, kuris Kristuje išlaisvino žmogų iš nuodėmės ir mirties ir atvėrė žmogaus širdžiai "naujo dangaus ir naujos žemės" viltį (plg. 2 Pt 3, 13). Tikintysis, gyvendamas pasaulyje, plėšomame kančios, prieštaravimų, egoizmo ir prievartos, supranta, kad "visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina" (Rom 8, 22), ir suvokia atsakomybę žodžiu ir gyvenimu liudyti prisikėlusį Kristų.

Dėl šios priežasties apaštališkajame laiške "Trečiajam tūkstantmečiui artėjant" pakviečiau tikinčiuosius įvertinti "šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus", nepaisant šešėlių, dažnai pridengiančių juos nuo mūsų akių, ir ypatingą dėmesį kreipiant į "mokslo, technikos ir medicinos pasiekimus, tarnaujančius žmogui ir jo gyvybei" (TTA, 46). Žinoma, pasiekimai ligų išgydymo ir kančių palengvinimo srityse neleidžia pamiršti daugybės situacijų, kur nepaisomas ir trypiamas žmogaus asmenybės orumas; taip atsitinka, kai į sveikatą žvelgiama kaip į pasipelnymo šaltinį, o ne kaip į solidarumo tarnystę, kai šeima paliekama likimo valiai dorotis su sveikatos problemomis arba kai silpniausi visuomenės nariai verčiami kęsti neteisėtą nedėmesingumą arba diskriminaciją.

Šios Pasaulinės ligonių dienos proga raginu bažnytinę bendruomenę atnaujinti įsipareigojimą perkeisti žmogiškąją visuomenę į "vilties namus" bendradarbiaujant su visais tikinčiaisiais ir geros valios žmonėmis.

6. Šis įsipareigojimas reikalauja, kad bažnytinė bendruomenė gyventų bendrystėje: kad vyrai ir moterys, klausydami žodžio, melsdamiesi ir švęsdami sakramentus, būtų "viena širdis ir viena siela", kad tarp jų įsigalėtų broliškas solidarumas ir dalijimasis gėrybėmis ir būtų įgyvendinta tai, apie ką šventasis Paulius primena Laiške korintiečiams: "Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai" (1 Kor 12, 26).

Šiuo metu, rengdamasi Didžiajam 2000 metų jubiliejui, Bažnyčia raginama sutelkti pastangas ir paversti konkrečiais projektais apaštalo žodžiais išreikštą bendrystę. Vyskupijos, parapijos ir visos bažnytinės bendruomenės turi įsitraukti ir apmąstyti sveikatos ir ligos temas Evangelijos šviesoje; puoselėti gyvybės ir žmogaus asmenybės orumą nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; konkretizuoti ir regimai išreikšti pirmenybinį tarnavimą vargšams ir visuomenės paribio žmonėms; tarp jų jautriu dėmesiu apgobti naujųjų socialinių ligų aukas, neįgaliuosius, sergančiuosius chroniškomis ligomis, mirštančiuosius ir tuos, kurie dėl politinės ar socialinės netvarkos priversti palikti savo tėvynę ir gyventi netinkamomis, dažnai netgi nežmoniškomis sąlygomis.

Bendruomenės, mokančios išgyventi autentišką evangelinę diakoniją ir įžvelgti vargstančiame bei ligonyje "savo Viešpatį ir Mokytoją", drąsiai skelbia prisikėlimą ir veiksmingai atnaujina Dievo karalystės galutinio atėjimo viltį.

7. Mieli ligoniai, bažnytinėje bendruomenėje jums skirta ypatinga vieta, jūsų kentėjimai ir troškimas atgauti sveikatą daro jus ypač jautrius vilties vertybei. Aš patikiu Švč. Mergelės Marijos užtarimui jūsų kūno ir sielos gerovę ir raginu jus nuskaidrinti ir pakylėti į dieviškosios dorybės lygmenį Kristaus dovanotą viltį.

Ši viltis padės jums naujai įprasminti jūsų kančią, paverčiant ją išganymo keliu, evangelizacijos ir atpirkimo vyksme. Iš tikrųjų "kentėjimas žmogui bei pačiai visuomenei gali turėti ir pozityvią reikšmę, nes gali tapti dalyvavimo išganingame Kristaus kentėjime ir jo prisikėlimo džiaugsme forma, taigi Bažnyčią pašventinančia ir ugdančia galia" (Christifideles laici, 54; plg. Salvifici doloris, 23). Jūsų kentėjimų patirtis, suformuota pagal Kristaus patirtį ir apimta Dvasios, skelbs pergalingą Prisikėlimo galią.

8. Kontempliuodami Šventąjį Namą, natūraliai sustojame prie nestokojusios išbandymų Nazareto šeimos: viename liturginiame himne ji vadinama kentėjimųžinove (Romos brevijorius, Šventosios Šeimos valandos bei skaitiniai). Vis dėlto ši šventa ir saldi buveinė švietė skaisčiu džiaugsmu.

Linkiu, kad iš šio židinio kiekvienai kančios sužeistai žmogiškai šeimai ateitų giedrumo ir pasitikėjimo dovana. Drauge kviečiu bažnytinę ir civilinę bendruomenes imtis atsakomybės už sudėtingas situacijas, kuriose atsidūrusios gausios šeimos, prislėgtos vieno iš sutuoktinių ligos, kartu primenu, kad Viešpaties liepimas, kviečiantis lankyti ligonius, yra skirtas ypač šeimoms. Sergančiųjų sutuoktinių slauga, vykdoma nuoširdžiai, dovanojant save, palaikoma tikėjimu, malda ir sakramentais, gali tapti ligoniui nepakeičiama terapine priemone, o mums visiems proga atskleisti brangias žmogiškąsias ir dvasines vertybes.

9. Turėdamas tai galvoje, ypač mąstau apie sveikatos apsaugos ir pastoracijos darbuotojus, tiek profesionalus, tiek savanorius, nuolat būnančius greta ligonių. Raginu juos suvokti jiems patikėtos užduoties kilnumą ir niekuomet neišsigąsti sunkumų ar kitų neįvertinimo bei nesupratimo. Darbuotis sveikatos pasaulyje reiškia ne tik įveikti blogį, bet ypač puoselėti žmogiškosios gyvybės kokybę. Krikščionis, suvokiantis, jog žmogus teikia Dievui garbę, garbina Dievą žmogiškuoju kūnu tiek džiaugsmingos jėgos, gyvybingumo ir grožio aspektu, tiek ir trapumo bei nykstamumo aspektu. Krikščionis nuolat skelbia žmogaus asmenybės, kurios orumas išlieka nepakitęs ir kentėjimuose, ir ligoje, ir senatvėje, transcendentinę vertę. Tikėdamas, kad Kristus nugali mirtį, krikščionis pasitikėdamas laukia momento, kai Viešpats "pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia" (Fil 3, 21).

Skirtingai negu tie, kurie "neturi vilties" (1 Tes 4, 13), tikintysis žino, jog kentėjimo laikas reiškia naujo gyvenimo, malonės bei prisikėlimo progą. Jis išreiškia šį tikrumą įsitraukdamas į gydymą, sugebėdamas priimti ir palydėti kitą, dalyvaudamas Kristaus gyvenime per maldos ir sakramentų bendrystę. Rūpindamiesi ligoniais ir mirštančiaisiais, pagelbėdami nykstančiam išoriniamžmogui, tuomet kai vidinis žmogus diena iš dienos atsinaujina ( 2 Kor 4, 16), – argi drauge nebendradarbiaujame prisikėlimo vyksme, kurį Viešpats įrašė į žmonijos istoriją ir kuris bus pilnutinai įvykdytas laikų pabaigoje? Argi kartu neparodome mums dovanotos ir mumyse gyvenančios vilties? (1 Pt 3, 15) Kiekviena nušluostyta ašara skelbiami paskutinieji laikai, galutinės pilnatvės įžanga (plg. Apr 21, 4; Iz 25, 8).

Suvokdama visa tai, krikščionių bendrija pagelbėja ligoniams ir rūpinasi gyvenimo gerinimu bendradarbiaudama su visais geros valios žmonėmis. Bendrija vykdo šią subtilią tarnystės žmogui misiją, pagarbiai ir tvirtai atremdama jėgas, atstovaujančias skirtingoms moralės vizijoms, ir veiksmingai darydama įtaką įstatymų leidybai aplinkosaugos srityje, paremdama tolygų sveikatos apsaugos priemonių paskirstymą, taip pat puoselėdama didesnį solidarumą tarp turtingųjų ir vargstančiųjų (plg. TTA, 46).

10. Marijai, Nuliūdusiųjų Paguodai, pavedu visus kenčiančius kūnu ir siela, visus sveikatos apsaugos darbuotojus, taip pat visus žmones, didžiadvasiškai atsiduodančius ligonių tarnybai.

Loreto Mergele, į Tave su pasitikėjimu kreipiame savo žvilgsnį.

Tavęs, "mūsų gyvybe, meilume, mūsų viltie", prašome malonės laukti trečiojo tūkstantmečio aušros su tokiais jausmais, kurie jaudino Tavo širdį, kai laukei Sūnaus Jėzaus gimimo.

Tegu Tavo globa apsaugo mus nuo pesimizmo ir mūsų laikmečio šešėliuose leidžia įžvelgti švytinčius Viešpaties buvimo pėdsakus.

Motina, Tavo švelnumui pavedame ligonių ašaras, baimes ir viltis. Tegu jų žaizdas užlieja palaimingas paguodos ir vilties balzamas! Tegu jų kentėjimai, suvienyti su Jėzaus kančia, pavirsta atpirkimo įrankiu!

Tevadovauja mums Tavo pavyzdys ir tepaverčia mūsų gyvenimą nuolatiniu Dievo garbinimu! Padaryk mus dėmesingus kitų poreikiams, įžvalgius, kad ateitume pagalbon kenčiančiam broliui, galinčius palydėti vienišuosius, vilties ugdytojais žmogiškųjų dramų akivaizdoje.

Visuose džiaugsminguose ir liūdnuose mūsų kelio etapuose Tu motinišku švelnumu parodyk mums savo Sūnų Jėzų ,"o geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija". Amen.
 

Jonas Paulius II

Vatikanas, 1997 m. birželio 29 d., Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė