Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, nes buvau vargšas, išstumtas, ir mane svetingai priėmėte!
 

1. Brangūs broliai ir seserys! Kiekvienais metais gavėnia mums primena Kristaus, kurį Dvasia "vedžiojo po dykumą" (Lk 4, 1), slėpinį. Šia nepakartojama patirtimi Jėzus paliudijo savo visišką paklusnumą Tėvo valiai. Bažnyčia siūlo tikintiesiems šį liturginį laikotarpį, kad jie galėtų vidujai atsinaujinti per Dievo Žodį ir gyvenime išreikšti meilę, kurią Kristus įlieja į kiekvieno juo tikinčio žmogaus širdį.

Šiais metais, rengdamasi Didžiajam 2000 metų jubiliejui, Bažnyčia apmąsto Šventosios Dvasios slėpinį. Šiuo slėpiniu Bažnyčia vedama į dykumą, kad drauge su Kristumi patirtų ne tik žmogaus trapumą, bet ir gelbstinčio Dievo artumą. Pranašas Ozėjas rašo: "Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį" (Oz 2, 16). Tad gavėnios laikotarpis yra atsivertimo Šventojoje Dvasioje kelionė, sutinkant Dievą savo gyvenime. Iš tiesų dykuma yra sausumo ir mirties vieta, vienatvės sinonimas. Sykiu tai priklausomybės nuo Dievo, apmąstymo bei grįžimo prie esminių dalykų vieta. Krikščioniui dykumos patirtis reiškia asmenišką savo menkumo Dievo akivaizdoje patirtį, skatinančią būti jautresniam vargšams.

2. Šiais metais visiems tikintiesiems siūlyčiau apmąstyti Mato evangelijos įkvėptus žodžius: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, nes buvau vargšas, išstumtas, ir mane svetingai priėmėte!" (plg. Mt 25, 34 – 36)

Neturtas yra daugiareikšmis. Pirmasis į galvą ateinantis dalykas – materialinių priemonių stygius. Toks neturtas, daugeliui mūsų brolių reiškiantis vargą, yra skandalas. Jis reiškiasi daugybe formų ir susijęs su įvairiais skausmingais reiškiniais: būtinų pragyvenimo priemonių bei elementarios sveikatos apsaugos stoka; gyvenamojo būsto neturėjimu ar jo netinkamumu ir dėl to susidarančiomis netvarkingo gyvenimo situacijomis; silpniausiųjų iš visuomenės ir bedarbių iš gamybos sektoriaus išstūmimu; žmonių, neturinčių nė vieno, kuriuo galėtų pasikliauti, vienatve; tarptautinių pabėgėlių ir karo bei jo žiaurumų aukų būkle; atlyginimų nevienodumu; šeimos nebuvimu ir tokiais sunkiais šio reiškinio sukeliamais padariniais kaip narkomanija ir smurtas. Žmogus, stokojantis gyvenimui reikalingiausių dalykų, yra pažemintas. Tos tragedijos akivaizdoje negali likti abejinga sąžinė tų, kurie turi galimybių pataisyti padėtį.

Egzistuoja ir kita, lygiai tokia pati rimta, neturto forma. Tai ne materialinių priemonių, bet dvasinio maisto, atsako į esminius klausimus, egzistencinės vilties stoka. Toks neturtas žeidžia sielą, sukeldamas dideles kančias. Jo padariniai, neretai labai liūdni, yra tiesiai prieš mūsų akis – tai gyvenimas, neturintis prasmės. Tokia vargo atmaina dažniausiai aptinkama ten, kur žmonės gyvena patogiai, materialiai apsirūpinę, bet be dvasinės krypties. Kristaus žodžiai dykumoje tai patvirtina: "Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4). Savo širdies gelmėje jis prašo prasmės, ilgisi meilės.

Atsakas į tokį neturtą yra Evangelijos skelbimas žodžiu ir darbais. Evangelija gelbsti ir apšviečia net kančios tamsybes, nes skleidžia Dievo meilę ir gailestingumą. Galiausiai žmogų griaužia Dievo alkis. Be paguodos, gaunamos iš Dievo, žmogus pasijunta paliktas sau, visada ko nors stokojantis, nes neturi tikrojo gyvenimo šaltinio.

Bažnyčia nuolatos kovoja su visomis neturto formomis, nes jai, kaip Motinai, rūpi, kad kiekvienas asmuo, kaip Dievo vaikas, galėtų gyventi visiškai oriai. Gavėnios laikotarpis yra ypatingas metas Bažnyčios nariams priminti pareigą padėti savo broliams.

3. Šventajame Rašte esame nuolatos kviečiami rūpintis vargšais, nes juose yra pats Dievas: "Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, jis atmokės jam už jo gerą darbą" (Pat 19, 17). Naujojo Testamento Apreiškimas moko mus neniekinti vargšų, nes su jais tapatina save Kristus. Gyvendami turtingose visuomenėse ir pasaulyje, vis labiau paženklintame praktinio materializmo, besiskverbiančio į visas gyvenamo sritis, negalime užmiršti griežtų žodžių, kuriais Kristus įspėja turtinguosius (plg. Mt 19, 23 – 24; Lk 6, 24 – 25; Lk 16, 19 – 31). Ypač mums nevalia užmiršti, kad jis pats "tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą" (2 Kor 8, 9). Dievo Sūnus "apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą… jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 7 – 8). Kristui priėmus visą žmogaus realybę, įskaitant net neturtą, kančią bei mirtį, jame save gali rasti kiekvienas asmuo.

Pats tapdamas vargdieniu, Kristus tikrai susitapatino su kiekvienu vargšu. Būtent todėl žodžiai, įkvepiantys šio laiško gavėnios proga temą, girdimi ir per Paskutinį teismą, Kristui laiminant tuos, kurie neturtėlyje įžvelgė jo atvaizdą: "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Todėl tie, kurie tikrai myli Dievą, svetingai priima vargšus. Jie iš tiesų supranta, jog Dievas priėmė šią būklę, idant visiškai susivienytų su žmonėmis. Svetingas vargšų priėmimas yra tikros meilės Jėzui Kristui ženklas; ją, pavyzdžiui, liudija šv. Pranciškus, kuris bučiuoja raupsuotąjį, nes jame atpažino kenčiantį Kristų.

4. Kiekvienas krikščionis jaučia esąs kviečiamas dalytis kito, kuriame slepiasi pats Dievas, skausmu bei sunkumais. Tačiau taip atsiverti kito poreikiams reiškia tikrai nuoširdžiai priimti, o tai įmanoma tik asmeniškai įsipareigojus būti vargdienio dvasios. Iš tiesų neturtas egzistuoja ne vien neigiama prasme. Esama neturto, kuris laiminamas Dievo. Jis Evangelijoje vadinamas "palaimintu" (plg. Mt 5, 3). Dėl tokios vargdienio dvasios krikščionis suvokia, jog jį išganyti gali vien Dievas, ir ima tarnauti savo broliui, laikydamas jį "aukštesniu už save" (Fil 2, 3). Dvasinio neturto nuostata yra Dievo mums duodamos naujos širdies vaisius. Gavėnios laikotarpiu šį vaisių turėtų brandinti konkreti elgsena: tarnavimo dvasia, atvirumas, įgalinantis rūpintis kito gerove, pasirengimas dalytis su savo broliu, įsipareigojimas kovoti su išdidumu, atskiriančiu mus nuo mūsų artimo.

Ši svetingumo aplinka vis labiau reikalinga šiandien, kai susiduriame su įvairiomis atsitolinimo nuo kitų formomis. Tai ypač liudija milijonų pabėgėlių bei tremtinių problema, rasinė nepakanta, taip pat netoleravimas asmenų, kurių vienintelė "yda" yra ta, kad jie ieško darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų už savo tėvynės ribų, ir baiminimasis visų, kurie yra skirtingi ir dėl to laikomi grėsme. Regint tokios daugybės gyvenamojo būsto bei darbo ieškančių, savo vaikus išlavinti norinčių žmonių vargą, Viešpaties žodis įgyja naujos svarbos. Svetingas jų priėmimas tebėra iššūkis krikščionių bendruomenei, kuriai nevalia užmiršti savo pareigos daryti viską, kad kiekvienas galėtų rasti gyvenimo sąlygas, atitinkančias Dievo vaiko orumą!

Raginu kiekvieną krikščionį šiuo gavėnios laikotarpiu paliudyti savo asmenišką atsivertimą konkrečiu meilės vargstančiam ženklu, atpažįstant jame veidą Kristaus, kuris, tarsi akis į akį, kartotų: "Buvau vargšas, išstumtas… ir mane priėmėte".

5. Kaip tokio įsipareigojimo padarinys, daugeliui žmonių vėl bus įžiebta vilties šviesa. Bažnyčia, drauge su Kristumi tarnaudama vargstančiam, atveria širdis naujai vilčiai, peržengiančiai blogio ir kančios, nuodėmės ir mirties ribas. Iš tiesų mus žeidžiantis blogis, problemų gausa, daugybė kenčiančiųjų yra žmogiškomis pastangomis neįveikiama kliūtis. Norėdama palengvinti šiuos sunkumus, Bažnyčia siūlo savo pagalbą, taip pat materialią. Sykiu Bažnyčia žino, jog ji gali ir turi duoti daug daugiau. Tai, ko iš jos pirmiausia tikimasi, yra vilties žodis. Kai materialiomis priemonėmis vargo palengvinti neįmanoma, pavyzdžiui, fizinių ar dvasinių ligų atvejais, Bažnyčia skelbia vargšams viltį, kylančią iš Jėzaus Kristaus. Šiuo pasirengimo Velykoms metu norėčiau pakartoti šį skelbimą. Rengdamasi 2000 metų jubiliejui, Bažnyčia skiria 1998-uosius metus vilties dorybei, ir aš kartoju visiems – bet ypač tiems, kurie labiausiai jaučiasi esą vargšai, vieniši, kenčiantys, išstumti į visuomenės pakraštį – Velykų sekvencijos žodžius: "Kristus, mano viltis, prisikėlė". Jis nugalėjo blogį, laikantį žmones tamsybėse, nuodėmę, uždarančią jų širdis per savanaudiškumą, jiems gresiančios mirties baimę.

Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje regime šviesą kiekvienam žmogui. Šiuo gavėnios laišku yra kviečiama atverti akis daugelio neturtui. Juo taip pat norima nurodyti, kokiu keliu reikėtų eiti, kad per Velykas sutiktume Kristų, kuris, atiduodamas mums save kaip maistą, uždega mūsų širdis tikėjimu ir viltimi. Tad linkiu, kad šis 1998-ųjų gavėnios metas kiekvienam krikščioniui taptų proga patirti neturtą drauge su Dievo Sūnumi, būti jo meilės įrankiu tarnaujant mūsų vargstantiems broliams.
 

Jonas Paulius II
Vatikanas, 1997 m. rugsėjo 9 d.