Vatikanas ragina krikščionis ir musulmonus sudaryti sąjungą taikos labui

(CRTN/CNS) Pasak Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos prezidento kardinolo Francis Arinze, viso pasaulio krikščionys ir musulmonai turėtų atsisakyti smurto ir sudaryti "sąjungą taikos labui". Pareiškime sausio 29 dieną pasibaigusio Ramadano, islamo maldos bei pasninkavimo mėnesio, proga kardinolas vadina abiejų religijų narius "Dievo siekiančiaisiais", privalančiais suteikti viltį dramatiškų problemų kupinam pasauliui. "Krikščionys ir musulmonai, bedradarbiaudami galime suteikti daugiau vilties žmonijai. Bet pirma turėtume pripažinti savo skirtingybes, vienas kitą gerbti ir mylėti matant Dievui, rodančiam gailestingumą visiems", – rašoma dokumente. Krikščionys ir musulmonai, pasak Vatikano pareigūno, kviečiami sudaryti "sąjungą taikos labui" bei atsisakyti smurto kaip nesutarimų sprendimo metodo. Abiejų religijų tikintiesiems taip pat nevalia nusigręžti nuo "dramatiškų mūsų pasaulio krizių", karų bei pilietinės nesantaikos, visų terorizmo formų, ekonominio neteisingumo, bado, pastogės stokos, nedarbo, narkomanijos, amoralumo bei abortų.

Paskelbtas dokumentas apie pašaukimus į kunigystę Europoje

(KAP) Sausio 27 dieną Vatikane paskelbtas dokumentas "Nauji pašaukimai naujai Europai", kuriame apibendrinami 1997 m. gegužės mėnesį Vatikane įvykusio kongreso rezultatai. Dokumente analizuojama kunigystės padėtis Europoje, nagrinėjamos dabartinės pašaukimų bei auklėjimų krizės priežastys, pateikiami teoriniai, pastoraciniai bei pedagoginiai pasiūlymai dėl pašaukimų į kunigystę skatinimo. Švietimo kongregacijos prefekto kardinolo Pio Laghi pasirašytame dokumente taip pat raginama neprarasti vilties. Bažnyčia gyvena žinodama, jog Dievas neleis, kad trūktų kunigų bei bendradarbių "jo derliui nuimti". Už pašaukimus į kunigystę, anot dokumento autorių, ypač atsakingi dvasininkai bei ordinų nariai, tačiau svarbus vaidmuo taip pat tenka šeimos tėvams, parapinei bendruomenei bei auklėtojams.

Afrikoje atgimsta tikėjimas raganavimu

(KNA) Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos prezidentas kardinolas Francis Arinze atkreipė dėmesį, jog Afrikoje atgimsta liaudiškasis prietaringas tikėjimas raganavimu ir magija. Interviu Vatikano radijui kardinolas teigė, jog raganavimas yra viena iš tradicinių Afrikos religijų praktikų, kurių neįmanoma suderinti su Evangelija. Grįžęs iš dvi savaites trukusio penkiolikos Afrikos šalių Bažnyčios atstovų susitikimo Ganos sostinėje Accra, kardinolas sykiu pabrėžė, jog tarp tradicinių Afrikos religijų ir krikščionybės esama ir daug sąlyčio taškų. Kardinolas Arinze čia paminėjo pagarbą šventybei, bendruomeniškumą ir šeimos branginimą. Šie sąlyčio taškai itin svarbūs vykdant krikščionybės inkultūraciją Afrikoje.

Europa

Vyskupas Walter Kasper: "viešosios nuomonės priešinis vėjas" greitai nurims

Stuttgartas (KAP). Pasak Rottenburgo vyskupo Walterio Kasperio, į Bažnyčią pučiantis "viešosios nuomonės prie?inis vėjas" greitai nurims. Per tradicinį naujametinį priėmimą vyskupas tvirtino, jog, nepaisant bažnytinio gyvenimo susilpnėjimo, žmonės tebelaukia iš tikėjimo atsako į savo troškimus bei gyvenimo klausimus. Visiškai akivaizdu, jog visuomenei, kuri žlugus marksizmui bei tikėjimui pažanga yra dvasiškai paralyžiuota ir tuščia, iškilęs jos dvasinių bei etinių pagrindų klausimas.

Anot ganytojo, žmonės ištroškę dvasinio matmens ir dvasinio maisto, nors po reliatyvizmo bei indiferentizmo laikotarpio Evangelijai nelengva tapti girdimai bei suprantamai. Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kuri yra nepalyginti daugiau "už milžinišką socialinį koncerną ar pagyvenusį moralinį pasaulio gerinimo institutą", gali patenkinti dvasingumo troškimą. Vilties ženklais vyskupas laiko padidėjusį dvasinių centrų, piligriminių kelionių, rekolekcijų, krikščioniškųjų jaunimo susitikimų poreikį. Transcendencija vėl imama jausti mene ir literatūroje. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios pastebimas netikėtas religiškumo atgimimas, kuris, tiesa, reiškiasi miglotomis bei problemiškomis tendencijomis.

Didėja religinio auklėjimo poreikis

Viena (KAP). Pasak vokiečių religijos pedagogo bei psichologo prof. Bernhardo Gromo SJ, gyvas ir į institucines formas integruotas religiškumas teikia daugiau pasitenkinimo gyvenimu. Todėl vis geriau suvokiamas religinio auklėjimo vertingumas. Skaitydamas paskaitą Vienoje vykusioje pastoracinėje konferencijoje vaikų sielovados klausimais, kun. B. Gromas SJ tvirtino, jog dauguma tėvų, net nutolusių nuo Bažnyčios, norėtų, kad jų vaikai susipažintų su tikėjimu. Apklausos rodo, jog 32 procentai motinų ir 20 procentų tėvų iš tų, kurie nebuvo auklėti religiškai, irgi pageidautų savo vaikams religinio auklėjimo. Gimus vaikui, beveik visi tėvai nori tai pažymėti religine švente, daugelis ieško šeimoms ir vaikams skirtų šv. Mišių.

Kita vertus, nors dauguma tėvų pripažįsta Bažnyčios kompetenciją vaikų sielovados srityje, tik nedaugelis aktyviai remia jos pastangas. Palankiai sutinkama tai, ką siūlo Bažnyčia, tačiau jos reikalavimai griežtai atmetami. Šios situacijos rezultatai tokie: keturi iš penkių dešimties metų vaikų pritaria teiginiui: "kiekvienas turi tikėti tuo, ką laiko teisinga"; 82 procentai vaikų mano, jog Bažnyčia neturi teisės kelti"reikalavimų asmeniniam gyvenimui".

Už sielovadą atsakingų darbuotojų "autoritariška laikysena" tokiomis sąlygomis duoda priešingus rezultatus norimiems. Būtinos neprie-vartinės ir vystymąsi skatinančios auklėjimo sampratos. Prelegentas siūlė "teigiamo pastiprinimo" bei "mokymo pavyzdžiu" modelius. Vedantieji į Dievo patirtį – tėvai, mokytojai, grupių vadovai – neturėtų vengti glaustai ir garbingai paliudyti savo religiškumo. Pasak Gromo, religiškai auklėjant reikėtų skatinti sveiką savivertės jausmą, padėsiantį išsiugdyti suvokimą, jog asmuo priimamas Dievo. Teigiama nuostata gyvenimo atžvilgiu, lydima gebėjimo džiaugtis ir stebėtis, leidžia vėliau patirti dėkingumą už Dievo dovanotą grožį. Pasirengimas "visuomeniškai jausti bei elgtis" skatina įžvalgą, kad teisę gyventi Dievas duoda visiems ir kad Jėzus kviečia mylėti kartu. Galiausiai gebėjimas susikaupti ir viduje kalbėtis yra maldos pagrindas.
 

Prahoje aptarti II Europos ekumeninės asamblėjos rezultatai

Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) kvietimu sausio 30 – vasario 1 d. Prahoje susitiko 26 Europos šalių vyskupų konferencijų atstovai, siekdami įvertinti 1997 m. birželio mėnesį Grace vykusios II Europos ekumeninės asamblėjos rezultatus. Susitikime pabrėžta, kad Graco asamblėja daugelyje kraštų davė impulsą ekumeninėms iniciatyvoms. Ekumeninė veikla gana nelauktai suaktyvėjo kai kuriose Pietų ir Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Rumunijoje. Ispanijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje taip pat pastebėta naujų ekumeninio bendradarbiavimo galimybių. Romos Katalikų Bažnyčia jaučia ypatingą reikalą ir pareigą imtis tolesnių susitaikinimo žingsnių su Ortodoksų Bažnyčia. Kartu apeliuojama į Ortodoksų Bažnyčią, kad ji savo ruožtu atsivertų tolesnėms iniciatyvoms bei dialogui. Konstatuota, kad dvasinis gyvenimas Graco asamblėjos metu didele dalimi laidavo renginio sėkmę. Graco asamblėjoje labai svarbų vaidmenį atliko vadinamieji nacionaliniai susitikimai, davę progą tęsti pradėtas iniciatyvas namie. Vyskupų konferencijų atstovai Prahoje diskutavo apie tai, kaip toliau vadovautis Graco asamblėjoje priimtomis rekomendacijomis. Svarstyta apie galimą "Europos ekumeninės chartijos" kūrimą.