Kelionė liturginiais metais: gavėnia
 

Velykų šventimas prasideda keturiasdešimčia pasirengimo dienų gavėnios laikotarpiu ir dar trunka penkiasdešimt Velykų laiko dienų.

Pirmąjį gavėnios sekmadienį ženklinantis pasakojimas apie Jėzaus gundymus ir logiškai, ir chronologiškai seka iš Jėzaus krikšto Jordano upėje. Ta pati Dvasia, kuri nusileido ant Jėzaus jo krikšto momentu, keturiasdešimt dienų vedžioja jį po dykumą (plg. Lk 4, 1). Antrojo sekmadienio liturgija kupina debesies slėpinio – nuo Officio lectionis pirmojo skaitinio (plg. Iš 13, 21 – 22 debesis) iki Mišių Evangelijos (plg. atsimainymo debesis: Lk 9, 34). Kaip Dvasia vedė Izraelį per dykumą debesies stulpo pavidalu ir vėliau privertė Jėzų pradėti savo tarnybą nugalint velnio žabangas, taip dabar Dvasia veda Bažnyčią, per gavėnią keliaujančią į Velykas.

C metų trečiasis, ketvirtasis ir penktasis sekmadienis laikytini bažnytine susitaikinimo kelione, kurios kulminacija – Velykos. Rengiantis 2000 metų jubiliejui šiais sekmadieniais primenamas Viešpaties gailestingumas (plg. TTA, 11), kad galėtume būti apvalyti bei atnaujinti Dvasios atėjimu. "Dėkokime Dievui, mūsų Tėvui, apvalančiam mūsų širdis ir sutvirtinančiam mus meile per Šventąją Dvasią" (maldavimai, ketvirtoji gavėnios savaitė, trečiadienio Rytinė valanda). Suteikti Šventosios Dvasios dažnai prašoma gavėnios meto Rytinės valandos maldavimuose; Viešpaties meldžiama atnaujinti tikinčiuosius Dvasios galia.

Didžiojo ketvirtadienio rytą ženklina krizmos Mišios ir ypač krizmos šventinimas, kuris yra ir didžiausios sakramentinės nakties – Velykų vigilijos įžanga ir pasirengimas jai. Per Mišias, be kita ko, primenama apie Bažnyčios dalyvavimą Kristaus kunigystėje, taip pat apie tai, kad Šventosios Dvasios patepimu jis buvo padarytas naujosios ir amžinosios sandoros aukščiausiuoju Kunigu.

Gavėnios kelionę taip pat įkvepia eschatologinė tremties tema (plg. RM, penktasis sekmadienis, pirmasis skaitinys: Iz 43, 16 – 21). Žemiškosios kelionės į dangiškąją tėvynę metu esame nuolatos prieinami nuodėmės vilionėms, ir dažnai sunkumai, su kuriais susiduriame, yra mūsų dvasinės pažangos liudytojai. Būtent viltis dalyvauti Kristaus pergalėje verčia mus kovoti su pagunda. Officio lectionis pirmojo sekmadienio antrajame skaitinyje tai primena šventasis Augustinas: "Mes, jo nariai, galime pasitikėti, kad ten, kur mūsų galva jau nuėjo, tikrai nueisime ir mes". Tikinčiuosius, žinančius, kad Viešpats jiems padarė stebuklą, viltis aptvindo drąsa bei linksmybe (plg. RM, penktasis gavėnios sekmadienis, Atliepiamoji psalmė). Iš tiesų tas, kurio viltis yra Dievas, negali būti nuviltas, nes "Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo" (plg. RM, trečiasis gavėnios sekmadienis, Atliepiamoji psalmė).

Įvairiuose gavėnios tekstuose minima ir Mergelė Marija. Šeštadienio Rytinės valandos ir sekmadienio pirmųjų mišparų maldavimuose Viešpaties Motinos šaukiamasi kaip nusidėjėlių priebėgos bei pavyzdžio, rodančio visiems mokiniams, kaip reikėtų sekti Kristumi. Nors Švenčiausiajai Mergelei nereikėjo atsiversti, "savo piligriminėje tikėjimo kelionėje" ji darė pažangą viltimi ir meile (plg. LG, 58; popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 17). Savo pavyzdžiu bei užtarimu Marija lydi į Velykas keliaujančią Bažnyčią. Gavėnia primena į mirtį ir prisikėlimą žengiančio Jėzaus kelionę, tačiau sykiu ji primena jo šventosios Motinos tobulą piligriminę tikėjimo kelionę iki pat kryžiaus, ant kurio jis sudėjo savąją paklusnumo slėpiningam Tėvo planui auką. Mergelės auka, susijusi su jos Sūnaus auka, primenama Officio lectionis Didžiojo ketvirtadienio antrajame skaitinyje: "Apsivilkęs žmogaus prigimtimi per Mergelę Mariją ir pasirodęs tarp mūsų kaip žmogus su kentėti galinčiu kūnu, jis [Kristus] prisiėmė kenčiančių kančią. Savo nemirtinga Dvasia jis užmušė mirtį, žmonių žudikę. <…>Jis yra tylusis avinėlis, užmuštasis avinėlis, iš Marijos gimęs vienturtis" (Melito Sardietis, Velykų homilija).