PAMALDŪS GUNDYMAI

I gavėnios sekmadienis (C)
Lk 4, 1-13
 

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinys palieka daug neatsakytų klausimų. Kaip atrodė tas velnias? Ką jis galėjo padaryti Jėzui? Iš kur tas teatrališkas jo sugebėjimas parodyti visas pasaulio karalystes? Tačiau mums rūpi atsakymai ne į šiuos klausimus. Mes norime pažvelgti į gundymo tikrovę, pasikartojančią įvairiausiomis formomis, laiko ir vietos aplinkybėmis. Būdami Jėzaus mokiniai mes taip pat neišvengiame pagundų. Kaip, vadovaudamiesi savo Mokytojo pavyzdžiu, galime ir privalome su jomis dorotis?

Atkreipkime dėmesį į kelis visiems gundymams bendrus bruožus.

1. Kiekvienas gundymas būna prisidengęs gėriu, neretai netgi apsigobęs religiniu rūbu, remiasi Šventojo Rašto mintimis. "Juk Tu esi Dievo vaikas, jo mylimas, gal net lepinamas. Esi laisvas kaip ir kiti Dievo vaikai. Turi teisę į laimę šiame nuostabiame Dievo pasaulyje..."

2. Gundymas paprastai reiškiasi labai iškalbingai. Velnias pasako daug daugiau žodžių negu Jėzus. Velnias meluoja kiek beįmanydamas. Jis labai patyręs užkalbėtojas liežuviu. Jis moka pasinaudoti ir techninėmis priemonėmis, kuriomis žaismingai įveikiamos laiko ir vietos ribos.

3. Gundomajam neverta eikvoti jėgų ir laiko, stengiantis planingai surikiuoti argumentų seką. Gundomasis laimi tik parodęs aiškią ir tvirtą nuostatą. Todėl Jėzus atkerta gundytojui keliais trumpais, bet aiškiais sakiniais.

4. Nepakanka remtis vien tik Šventojo Rašto žodžiais. Gundytojas taip pat grindžia savo viliones Rašto žodžiais.

Matas ir Lukas gundymus atpasakoja ne ta pačia seka. Tai reiškia, kad gundymuose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar laipsniško jų didėjimo. Galima įžvelgti veikiau tris būdingas sritis, kuriose paprastai gundomas žmogus.

Pirmoji sritis: paversk pasaulio daiktus duona. Tebūnie tie daiktai lyg nukritę iš pasakų šalies, kaip dangaus dovanos! Mėgaukis gyvenimu šiame pertekliaus rojuje! Juk tam esi gimęs šiame pasaulyje! Gal tai tau ir kiek kainuos – pastangų, įtampos, darbo. Juk netgi perteklius kartais gali būti našta. Tuomet niekam daugiau nebelieka laiko.

Atsakymas į šios srities pagundas skamba taip: žmogus gyvas ne vien medžiaginiais dalykais. Jeigu taip būtų – koks skurdus būtų mūsų gyvenimas, koks beprasmis! Toks būvis užgožia ir slopina dvasią. "Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona" (4, 4), – atsako Jėzus, šiais žodžiais apgindamas kiekvieno žmogaus žmogiškumą. Dar labiau tokia nuostata tinka Jėzaus mokiniams. "Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūkštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta" (Lk 12, 29-31).

Antroji sritis – visuomeninis ir politinis gyvenimas. Pagrindiniai jo simboliai – žemiškosios karalystės, valdžia, jų spindesys. Didybė ir valdžia yra magiški žodžiai, kuriais gali susigundyti žmogus: "Visa tai aš tau atiduosiu" (Mt 4, 9). Įgavęs valdžią žmogus už nieką pasaulyje nebenori jos atiduoti. Taip elgiasi visi diktatoriai. Valdžią turintis žmogus jaučiasi esąs visiškai nepriklausomas nuo kitų ir neturįs jokios valdžios, viršesnės už save.

Atsakydamas Jėzus nepareiškia pats esąs Dievas ir visos tikrovės Viešpats. Jis pavartoja žodį tarnauk, kuris yra raktas ir tikriausias kelrodis visiems, turintiems valdžią ar įgaliojimus.

Trečioji sritis – religija, maldingumas. Čia gundymai subtiliausi. Šią sritį simbolizuoja angelai, šventykla. Šio gundymo esmė tokia: jei Dievą vadini Tėvu, vadinasi, juo pasitiki, jautiesi jo mylimas. Tai pasinaudok šituo. Mylintis Tėvas neleis tau užsimušti į grindinį, kad ir ką darytum...

Ką reiškia Jėzaus atsakymas: "pasakyta: negundyk Viešpaties, savo Dievo" (4, 12)? Reiškia, kad nedera piktnaudžiauti meile. Taip, Dievas yra Tėvas, tačiau jis yra dangaus Tėvas, ir jo šventumą privalu gerbti. Pagarba jo šventumui lygiai taip pat svarbi kaip ir jo meilė.