DANGAUS PILIETIS

II gavėnios sekmadienis (C)
Pr 15,5-12.17-18; Fil 3,17- 4,1; Lk 9, 28b- 36
 

Įvadas. Būdingai turtingi gavėnios skaitiniai šiandien mūsų tikėjimo akimis rodo du vaizdiniu, papildytu apaštalo Pauliaus džiaugsmu, kai Evangeliją priėmę tikintieji tvirtai Viešpatyje gyveno.

Argi Abraomas ir trys Viešpaties Jėzaus pagrindiniai mokiniai išgyveno ne kažką panašaus į mūsų patirtį, kai gyvenimo sąlygos, išgyvenimai mus kviečia naują žingsnį žengti, kita mintimi į save ir į Dievą žvelgti?

1. Iš tamsos į šviesą. Be abejo, glaustai pateikti Senojo bei Naujojo Įstatymo reginiai buvo nuostabi Dievo patirtis, kurios tegalime Šventojo Rašto veikėjams pavydėti. Nors nesame patyrę stebuklingo Evangelijos atsimainymo ar Pradžios knygos perteikto akivaizdaus pokalbio su visų žmonių Dievu žvaigždėtą naktį, visi esame žengę iš tamsos į šviesą.

Abiejuose skaitiniuose apibūdinama ankstyvesnio žmogaus būsena – baimė dėl ateities, dėl gyvenime vykstančios kaitos, dėl svarbių sprendimų ar žingsnių. Parašyta, kad, tamsai užėjus, Abraomas baiminosi. Petras, Jokūbas ir Jonas išsigando, kai jų kalno viršūnėje užėjo debesis.

Kokios būtų mūsų baimės, kurias išsklaidyti reikėtų Viešpaties Dievo šviesos? Ar sveikata, ar likimas, ar tolesnė ateitis? Ar gyvenimo ir pragyvenimo trapi padėtis? Ekonominis netikrumas? Apsisprendimas dėl mokslo, nauja darbovietė, šeimyninis klausimas, vaikų auklybos sėkmė ar nesėkmė? Gal koks dvasinis tikėjimo žingsnis, reikalaujantis didesnės drąsos ir ryžto?

Mūsų tikėjimo protėvis Abraomas, pirmasis išdrįsęs vieną tikrąjį Dievą išpažinti, nedrąsiai žengė į nakties tamsą, Dievo rodomus žvaigždynus pamatyti ir savo pastangų aukos aukoti. Trys apaštalai panašiame ūke atvėrė savo ausis,kad Dievo balsą iš už debesies išgirstų. Išsigandę, kaip ir mes baimingi žmonės ištvėrė, kol pamatė skaisčią šviesą ir išgirdo raminamą balsą.

Jei ištvėrė ir išdrįso žengti žinodami, kad Dievas yra čia, kad į kalną lipo ne vieni, o su savo bičiuliu ir mokytoju Jėzumi, gyvenimo iššūkis įveiktas, ryšys su žmogaus gyvenime dalyvaujančiu Dievu dar labiau sutvirtėjo.

2. Mūsų nedrąsa. Kartais žmogų kankina skaudulys ar kaltė iš seniau, kartais – neseniai žengtas neišmintingas žingsnis. Ne tiek sunku kitam, pavyzdžiui, kunigui per išpažintį, pasakyti, kiek nelengva sau pripažinti tai, kas širdyje, ir mintys, ir gyvenimas slegia – prisiimti atsakomybę už savo sprendimą. Kartais tai gali būti skaudus ryšys šeimoje, kažkokie išgyvenimai, dėl gyvenimo sąlygų atstumtas iššūkis.

Kartą susitaikyti su savimi, su Dievu ir su Bažnyčia atėjo septyniasdešimties metų amžiaus senelis, gražiai savo šeimą užauginęs, vaikaičius meilingai globojantis. Ir pasipasakojo, kai būdamas keturiolikmetis nuėjęs išpažinties, o kunigas skaudžiai – bent taip berniukas pasijuto – išbarė. Nuo to laiko negalėjęs prisiversti prie klausyklos artintis, kol pirmajai šv. Komunijai besiruošianti anūkėlė senelio paklausė: "Ar eisi prie šv. Komunijos su manimi, seneli?" Pusė šimtmečio laukė peržengti iš tamsos į šviesą. Gyvojo Dievo gydomoji galia pagaliau nuramino ilgą laiką suspaustą širdį.

3. Dangaus piliečiai. Senelis šiame gyvenime pasielgė, šv. Pauliaus žodžiais, kaip "dangaus pilietis", kurio mintis pagrįsta gilesniu negu paviršutiniškas Dievo supratimu. Tas ilgų metų kirminas ir kelių minučių kančia vedė į naujesnį gyvenimą, į mažą, bet seneliui reikšmingą prisikėlimą. Jis užkopė į debesiu apdengtą kalną ir išgirdęs balsą savo širdyje su visais kitais Jėzaus mokiniais galėjo ištarti "gera čia mums būti; pasilikime valandėlę".

Kiti mūsų išgyvenimai gali būti panašesni į Abraomo, pajutusio, kad žvaigždėtoje padangėje Dievas priėmė jo kuklią auką. Jeigu ir nematytume mūsų kasdienę auką nuskaidrinančios liepsnos, atnešę savo rūpesčius bei pastangas ir malda vienydamiesi su Kristumi šv. Mišių aukoje, galime pajusti, kad Viešpats Dievas ją priima. Mūsų atnaša nėra gyvulėlis ar paukštis kaip Abraomo, tačiau ne mažiau žmogaus širdies auką išreiškia kasdienis rūpestis vaikus auginti, vyresnio amžiaus tėvus globoti, ligonį slaugyti, kitų žmonių gerove šeimoje ar už jos sielotis.

Dievas Abraomą išvedė iš mažos palapinės į plačią erdvę, į nuostabų savo pasaulį. Taip ir mes, ateidami iš savo namų ir aplinkos į bažnyčią, pamatome Dievo veikimą kituose žmonėse, žmonių bendruomenėse. Ten, kur padedama kitiems, kur užjaučiama ir atleidžiama, stiprinama ir paguodžiama, gydoma ir švelniai mokoma, ten yra dangaus piliečių būstas, kuriame viešpatauja ne baimė, o susiklausymas ir pastangos tvirtai Viešpaties Dievo pažadais tikėti.

Įvadas į Eucharistiją. Kiekvienose šv. Mišiose klausomės Dievo balso. Girdime jį melsdamiesi, rūpindamiesi, ištiesdami ranką bei atverdami širdį kitiems, džiaugdamiesi. Jėzui prisikėlus, nebetylime kaip tie trys apaštalai po jo atsimainymo, o žodžiu bei pavyzdžiu stengiamės liudyti, kad esame Dievo globojami ir vedami. Ant šio altoriaus sudedame savo dienos ir savaitės aukas, o Šventoji Dvasia jas perkeičia į tyrą bei šventą auką Dievo garbei.