Žodis charizma yra kilęs iš graikų kalbos. Char reiškia dieviškąją dovaną, Dievo meilę; ma nurodo ypatingumą, specifiškumą, asmeniškumą. Išsiliejusi žemėje charis tampa charizma. Taigi charizma reiškia Dievo meilės dovaną, išlietą žemėje ir išgyvenamą konkrečiu būdu Bažnyčios gerovės labui.
Vatikano II Susirinkimas pabrėžė Bažnyčios charizminį matmenį: "Šventoji Dvasia ne tik per sakramentus ir Bažnyčios tarnus pašvenčia, veda Dievo tautą ir puošia ją dorybėmis, bet ir, dalydama kiekvienam kaip ji nori (plg. 1 Kor 12, 11) savo dovanas, teikia visų luomų tikintiesiems specialias malones, kurios įgalina juos tinkamai ir uoliai eiti įvairias pareigas bei daryti įvairius darbus Bažnyčios atnaujinimui bei didesniam jos tobulumui" (Lumen Gentium, 12).
Pašvęstojo gyvenimo charizma
Tarp įvairių charizmų, kuriomis Šventoji Dvasia kuria, palaiko ir gaivina Bažnyčią, yra ir pašvęstojo gyvenimo charizma: "Pašvęstasis gyvenimas, giliai suleidęs šaknis į Viešpaties Kristaus gyvenimo pavyzdžius ir mokymą, yra Dievo Tėvo dovana, per Šventąją Dvasią suteikta Jo Bažnyčiai" (Vita Consecrata, 1), priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui (plg. Lumen Gentium, 44; Perfectae Caritatis, 1). Jei Bažnyčios istorijoje nebūtų vienuolinio gyvenimo, kaip vargingai ir nuobodžiai ji atrodytų! Ir šiandieninė Bažnyčia be pašvęstojo gyvenimo formų įvairovės būtų nepilna: jai stigtų gyvybingumo ir pranašiškumo.
Pašvęstojo gyvenimo formų istorija liudija Šventosios Dvasios dosnumą ir rūpinimąsi Bažnyčios Kristaus Sužieduotinės grožiu, gebėjimą atskleisti daugeriopą Dievo išmintį ir aprūpinti Bažnyčią visomis jos veikimui ir misijai reikalingomis priemonėmis bei pagalba nugalint sunkumus ir pavojus. Visos charizmos nėra viena nuo kitos atskirtos, bet viena kitą papildo ir tarnauja Bažnyčios gerovei.
Pašvęstojo gyvenimo charizma tai pašaukimas atsisakyti visko dėl sekimo Kristumi, kaip tai darė apaštalai ir pirmieji mokiniai. Pašvęstieji asmenys, siekdami šventumo "siauresniu keliu" (plg. Lumen Gentium, 13), šaukiami būti pavyzdžiu ir liudyti Bažnyčios šventumą (plg. Lumen Gentium, 39). Tai meilės didžiausios charizmos kelias: asmuo Dievo meilės kvietime atranda "brangų perlą" ir su džiaugsmu "parduoda visa, ką turi", kad visiškai pasišvęstų Dievui ir jo Karalystės augimui. Šventoji Dvasia yra šitokio gyvenimo žadintoja ir palaikytoja.
Asmeninio pašaukimo pašvęstajam gyvenimui charizmiškumas
Pašvęstojo gyvenimo pašaukimą charizmą išgyvena konkretūs žmonės. Šis pašaukimas negali būti vien paprastas žmogiškas pasirinkimas, besiremiantis savo galimybių įvertinimu. Tai ypatingas pašaukimas: "Ateik ir sek mane". Šį kvietimą lydi malonė, kuri padaro asmenį pajėgų atpažinti ir priimti šį kvietimą, o vėliau brandinti pašaukimą. Šis pašaukimas ir malonė teikiama ne visiems, bet tik kai kuriems, nebūtinai patiems geriausiems. Tai ne tiek privilegija, kiek didžiulė atsakomybė. Pašauktojo pareiga yra stengtis įvertinti savo motyvus, išsilaisvinti iš savo egoistiškų paskatų ir, išgirdus ir pažinus Viešpaties kvietimą, didžiadvasiškai atsiliepti. Pašvęstąjį gyvenimą galime suvokti tik tikėjimu. Charizminė pašvęstojo gyvenimo kilmė reikalauja gyventi charizminį gyvenimą, t. y. atsisakyti pasitikėti vien savo prigimtinėmis jėgomis, gyvenimą priimti kaip dovaną ir tapti geru Šventosios Dvasios mokiniu, leidžiant šiam dieviškajam Menininkui kurti save. Kiekvienam pašvęstajam teikiamos dovanos išgyventi instituto charizmą asmeniškai ir per tai visus praturtinti.
Steigėjo charizma
Posakį "steigėjo charizma" pirmasis pavartojo popiežius Paulius VI dokumente Evangelica testificatio. Išsamiau charizma aprašyta 1978 metų dokumente Mutue relationes (11): "Bažnyčioje yra daug įvairių institutų. Jie vienas nuo kito skiriasi savo pobūdžiu, bet kiekvienas vykdo savo pašaukimą. Šis pašaukimas yra Šventosios Dvasios dovana, pasireiškusi atskiruose vyruose ir moteryse ir patvirtinta Šventosios Hierarchijos. Steigėjo charizma yra Šventosios Dvasios išgyvenimas, perteiktas sekėjams, kad pastarieji ja gyventų, ją saugotų, gilintų bei tobulintų, derindami su nuolat augančiu mistiniu Kristaus Kūnu".
Steigėjo charizma tai ne vien Dievo kai kuriems vyrams ar moterims suteikta dovana, kurios dėka jie buvo pajėgūs pakilti virš laiko sąlygų, virš savo asmeninių pažiūrų ir duoti pradžią naujoms Dievui pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms. Tai, kas vadinama "steigėjo charizma", atskleidžia ir ypatingą šios dovanos pobūdį. Steigėjas šią dovaną suvokia, išgyvena ir perduoda savitai; jis savitai skaito Evangeliją ir žvelgia į Kristų. Kiekvieno steigėjo charizmoje galima išskirti bendrus aspektus: pneumatologinį, kristologinį evangelinį, bažnytinį ir vaisingumo.
Pneumatologinis steigėjo charizmos aspektas
Kiekviena charizma pirmiausia yra Šventosios Dvasios dovana, Šventosios Dvasios kūrybiškumo nuolat atnaujinant Bažnyčią reiškimasis. Visi steigėjai tvirtina, kad jie veikė vadovaudamiesi Šventosios Dvasios įkvėpimu. Pavyzdžiui, šv. Pranciškus rašo: "Pats Aukščiausiasis man apreiškė, kad turėjau gyventi pagal Šventąją Evangeliją". Tą pačią mintį vienokiais ar kitokiais žodžiais yra išsakę visi steigėjai. Šventosios Dvasios veikimas gali būti tiesioginis (vizijos, sapnai, balsai, apšvietimas ir pan.) ir netiesioginis (susidūrimas su tam tikra situacija, tam tikromis problemomis, kitų asmenų paraginimas).
Visi steigėjai paprastai jaučiasi esą Dievo įrankiai, vedami Šventosios Dvasios jiems nesuprantamu keliu. Jų visų gyvenime rasime parengiamąjį periodą: paprastą krikščionišką ir dvasinį brendimą, kai jų dėmesį vis labiau patraukia ta sritis, kurią Viešpats numato jiems patikėti kaip specialią misiją. Pajutus Viešpaties kvietimą, ateina "nežinojimo", kaip tai įgyvendinti, laikotarpis. Tam reikalinga nauja Dievo pagalba, nauja šviesa. Šioje Dievo šviesoje naujo įsteigimo idėja pamažu ryškėja, konkretėja. Pagaliau tai išreiškiama rašant regulą, kurią visi steigėjai vadina Dievo įkvėpta. "Kaip Viešpats man davė paskelbti ir surašyti regulą ir šiuos žodžius paprastai ir tyrai, taip paprastai ir be komentarų turite juos visuomet suprasti ir šventai vykdyti", rašo šv. Pranciškus Testamente. Pamažu formuojasi ir bendruomenės stilius. Ir čia svarbiausias veikėjas yra Dievas. Dar vienas pavyzdys iš šv. Pranciškaus gyvenimo: vienoje iš pirmųjų šv. Pranciškaus biografijų randame epizodą, kur Pranciškus, nusivylęs broliais, melsdamasis skundžiasi Viešpačiui. O Viešpats jam atsako: "Nejaugi aš tave paskyriau savo Ordino ganytoju tam, kad tu užmirštum, jog aš, Viešpats, pasilieku jų pagrindinis globėjas".
Kristologinis - evangelinis aspektas
Steigėjai save laiko tik Dievo įrankiais, paklusniais Šventosios Dvasios įkvėpimams. Steigėjas yra asmuo, kuris savo laisvę pavedė Viešpačiui ir suvokia, kad tai, ką jis atlieka, yra ne jo nuopelnas, bet Dievo dovana. Jie yra atvirumo Dievo Dvasiai pavyzdys. Dvasia dvelkia "kur nori", bet ne bet kaip. Ji veda į Dievo paslapčių gilesnį pažinimą, Bažnyčios gėriui išnaudodama asmenines žmonių savybes, juos kviečia atsiliepti į laikmečio poreikius. Taip ir steigėjus Dvasia nuvedė į Kristaus ir Evangelijos paslapties gilesnį pažinimą.
Vienintelis steigėjų troškimas yra, Šventosios Dvasios vedamiems, sekti Kristumi, kuo visapusiškiau jį išgyventi pagal Evangeliją. Kadangi Kristaus ir jo Žodžio paslaptis yra neišsemiama, steigėjas paprastai pabrėžia kurį nors vieną aspektą. Taip gimė svarbiausios pašvęstojo gyvenimo formos: monastinis, arba kontempliatyvusis, gyvenimas, kuris, pratęsdamas bei rodydamas pasauliui "ant kalno" besimeldžiantį Kristų, liudija pasaulio laikinumą; aktyviosios apaštalaujančios vienuolijos parodo pasauliui mokantį ir gydantį Kristų; pasaulietinio gyvenimo institutų nariai atskleidžia jų gyvenime dalyvaujantį Kristų. Šių didžiųjų formų vidinėje erdvėje kiekvieno instituto steigėjas dar labiau sukonkretina vieną ar kitą Kristaus paslapties aspektą: pavyzdžiui, šv. Pranciškus pabrėžė Kristaus neturtą, nuolankumą ir paprastumą, šv. Ignacas paklusnumą dangiškojo Tėvo jam patikėtai misijai. Tačiau jie nedalijo Kristaus, neperdirbinėjo Evangelijos. Steigėjai išgyveno visą Kristų ir visą Evangeliją, tačiau ypač pabrėždami tam tikrą aspektą. Kiekviename Evangelijos žodyje yra visas Kristus, lygiai kaip kiekvienoje, net ir mažiausioje ostijos dalelytėje. Kiekvienas steigėjas tai Kristaus paaiškinimas, sukonkretinimas, išgyvenimas. Viso pašvęstojo gyvenimo uždavinys paaiškinti Kristų. O neišsemiamai Kristaus paslapčiai atskleisti reikia daugelio asmenų. Kiekvienas pašvęstojo gyvenimo institutas tarsi didinamasis stiklas kuriam nors Kristaus gyvenimo aspektui ar žodžiui išryškinti.
Bažnytinis aspektas
Dievo žodis nelieka neveiksmingas. Jis daro poveikį atskirų žmonių ir tautų gyvenimui. Todėl steigėjai Šventosios Dvasios veikiami ne abstrakčiai; jiems suteikta charizma buvo tarsi raktas atsakyti į to laikotarpio žmonijos ir Bažnyčios poreikius. Šventoji Dvasia steigėjams suteikė dovaną skaityti laiko ženklus ir paskatino į juos atsiliepti. Atsiliepimas į tam tikro meto Bažnyčios neatidėliotinus poreikius lėmė ir Kristaus paslapties bei Evangelijos interpretavimo kryptį, pabrėžiant tam tikrus aspektus, organizavimosi bei maldos būdą, dvasingumo kryptį, bendruomeninio gyvenimo formą, regulas ir konstitucijas, santykį su visuomene, tarnystės bei apaštalavimo pobūdį. Pavyzdžiui, monastinis gyvenimas suklesti tuomet, kai Bažnyčioje pradeda jaustis atsipalaidavimas, sumažėja entuziazmas gyventi pagal Evangeliją. Reikia, kad kažkas primintų, jog Dievas turi gyvenime užimti pirmąją vietą. Šv. Pranciškaus laikais Bažnyčia išoriškai klestėjo: jos rankose buvo dideli turtai ir valdžia. Tačiau tuo laikotarpiu pastebime įvairius sektantiškus judėjimus, pabrėžiančius neturto reikalingumą. Daugelis tuo metu nusigręždavo nuo Bažnyčios. Kaip tik tuomet atsiranda elgetaujantys ordinai: pranciškonai, dominikonai, karmelitai ir kt. Tai jau skirtinga nuo monastinio gyvenimo forma: užuot pastoviai gyvenus vienuolyne, einama skelbti Evangelijos. Valdymo forma taip pat kita: visi broliai pavaldūs vyresniajam, o gyvenamoji vieta nėra tiek svarbi kaip monastinėse bendruomenėse. Šv. Ignacas ieško būdų atsiliepti į protestantizmo sukeltus pokyčius daug daugiau dėmesio skirdamas asmeniui, o ne bendruomenei. Tai tik keletas pavyzdžių, tačiau šį momentą galime įžvelgti kiekvieno pašvęstojo gyvenimo instituto radimosi istorijoje. Šventoji Dvasia mato Bažnyčios ir žmonijos poreikius ir pažadina kai kuriuos asmenis atsiliepti į juos. Steigėjas suvokia, kad jis pašauktas gydyti Bažnyčioje kokią nors "ligą". Jis nesmerkia, nekritikuoja, nenusigręžia, bet gydo vadovaudamasis evangelinėmis vertybėmis. O kadangi kiekvieno dvasinio augimo tikslas yra meilės tobulumas, daugelis pašvęstojo gyvenimo institutų kaip tik ir sukurti dėl karitatyvinės veiklos. Steigėjai sudabartina, sakytume, "išverčia" į to meto žmonėms suprantamą "kalbą", Evangeliją. Antra vertus, kiekvienas institutas prisideda prie Bažnyčios atsinaujinimo. Psichologiškai žmogus nemėgsta naujovių, bijo netikrumo ir dėl to yra linkęs susikurti sau tam tikrą patogią aplinką, kurioje jaustųsi saugus, neišskiriant nė Bažnyčios. Charizma tam tikra prasme sukelia "netvarką". Todėl visų steigėjų gyvenimas buvo paženklintas kančia ir sunkumais. Savo aplinkoje jie dažnai jausdavosi nesuprasti, ne visuomet iš karto sulaukdavo Bažnyčios hierarchijos palaikymo. Tačiau jie visi jautė poreikį būti pripažintiems bažnytinės hierarchijos, nes tvirtai tikėjo, kad būtent hierarchija kompetetinga įžvelgti autentišką Šventosios Dvasios veikimą.
Vaisingumo aspektas
Steigėjas savo charizmą perduoda kitiems. Paprastai institutas susikuria tada, kai apie steigėją susirenka tam tikra grupė žmonių, pasiryžusių su juo dalytis pašaukimu ir juo sekti. Ateinantysis į besikuriantį institutą jaučia, kad tai misijai yra šaukiamas Viešpaties. Šis kvietimas ateina tarpininkaujant steigėjui: pašauktasis steigėjuje atpažįsta savąjį pašaukimą.
Instituto charizma
Instituto, arba steigimo, charizma tiesiogiai priklauso nuo steigėjo charizmos; ji yra steigėjo charizmos pasireiškimas ir įgyvendinimas istorijoje. Steigėjo charizma įtaigoja instituto atsiradimą, jo gyvenimo būdo specifiškumą, jo tikslą, dvasingumą ir savitumą. Instituto paveldas išlieka nepakitęs, bet instituto charizma vystosi. Instituto charizma visuomet turi išlaikyti pneumatologinį - eschatologinį pobūdį (liudyti pasauliui Evangelijos svarbą) bei kristologinį - evangelinį pobūdį (Kristus ir Evangelija yra gyvenimo pagrindas ir centras), išlaikyti artimą ryšį su mistiniu Kristaus Kūnu Bažnyčia ir būti vaisinga skleisti krikščioniškąsias vertybes.
Charizma ir struktūros
Tai atrodo du nesuderinami dalykai. Tačiau pašvęstasis gyvenimas yra charizma, įgyjanti išorines struktūras; ji turi regimąją formą, įstatus, yra patvirtinama Bažnyčios ir tampa regimąja jos dalimi. Kodėl reikalingos struktūros? Charizmos prigimtis reikalauja ištikimybės ir tęstinumo. Teisingai vertindami žmogiškąją prigimtį, suvokiame struktūrų reikalingumą: žmogus, pasikliaudamas vien savo geranoriškumu, negali laiduoti nei ilgalaikės ištikimybės, nei tęstinumo. Todėl jau steigėjai rūpinosi sukurti struktūras, kurias Bažnyčia patvirtino kaip "stabilią gyvenimo formą".
Tačiau struktūros "sveikos tradicijos", bendruomenės struktūra, vyresnieji, regulos ir konstitucijos magiškai negarantuoja gyvenimo Evangelija: nė vieno neatleidžia nuo asmeninio atsivertimo ir augimo meile pareigos. Atvirumas Šventajai Dvasiai lieka pirmoji ir svarbiausioji pareiga.
Struktūros padeda išsaugoti ir išgyventi steigėjo charizmą. Istorijoje būta įvairių nukrypimų įgyvendinant charizmą: kraštutinumai tai charizmos paraidiškas arba materialusis išgyvenimas (steigėjų elgesio pamėgdžiojimas) arba visiškas dėmesio nekreipimas į ją, prisitaikant prie naujų visuomeninių ir kultūrinių sąlygų.
Vatikano II Susirinkimas paragino vienuolinius institutus grįžti prie savo istorinių šaknų. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II rašo: "Pirmiausia reikalinga ištikimybė steigimo charizmai ir jos suformuotam dvasiniam kiekvieno instituto paveldui. Būtent toje ištikimybėje steigėjo ar steigėjos įkvėpimui, Šventosios Dvasios dovanai, lengviausiai atskleidžiami ir uoliausiai išgyvenami pašvęstojo gyvenimo elementai" (Vita Consecrata, 36); ir kitoje vietoje: "Susidurdami su daugeliu problemų ir poreikių, kurie kartais, regis, sudaro pavojų pašvęstajam gyvenimui ir net gali jį iškreipti, pašauktieji neturi teisės atsisakyti širdimi ir malda apimti visus pasaulio reikalus ir uoliai darbuotis srityse, kurias nurodo jų steigėjų charizma" (Vita Consecrata, 73). "Tačiau ši ištikimybė charizmai turi būti kūrybiška ištikimybė", teigia tame pačiame dokumente Šventasis Tėvas. "Institutai raginami drąsiai tęsti steigėjo ar steigėjos sumanymą ir sekti jų šventumu, taip atsiliepiant į nūdienos pasaulyje pasireiškiančius laiko ženklus". Tai raginimas ne tik sekti steigėjų pavyzdžiu, jų šventumu, bet ir kvietimas "kruopščiai didinti savo darbo kompetentingumą, ugdyti veiklią ištikimybę savo misijai, jei būtina, jos formas pritaikant prie naujų situacijų ir įvairių poreikių, visiškai paklūstant dieviškajam įkvėpimui ir bažnytiniam supratimui" (plg. Vita Consecrata, 37). Ši kūrybiška ištikimybė charizmai nuolat akina atsinaujinti.
Pagal italų teologų J. Aubry SDB ir F. Ciardi OMI mintis parengė
ses. Alma Vabuolaitė