Lietuvos vyskupų ganytojiškasis laiškas

"Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė, jis nesidžiaugia, kad miršta gyvieji."(Išm 1,13)
 

Gyvenimo ir mirties problema visuomet buvo aktuali žmogui. Kodėl Dievas mums davė gyvenimą, kuris baigiasi mirtimi? Š? klausimą kėlė ir tebekelia daugybė žmonių, nors iš tiesų tokia abejonė – tai paprasčiausias nesugebėjimas atsakingai žvelgti į Dievo dovaną.

Dievas yra visokios gyvybės kūrėjas, ir žmogaus gyvenimas reiškia nepaprastą galimybę, kurią Visagalis suteikia žmogui, leisdamas jam realizuoti save. Drauge tai neatimama teisė, kuria grindžiamas visuomenės gyvenimas. Šios galimybės ir teisės negali paneigti jokia visuomeninė santvarka, ir ne veltui kiekvienos valstybės pagrindiniame įstatyme įtvirtinama žmogaus teisė į gyvybę.

Vis dėlto žmogus nėra vien įstatymais ar nuostatais apribota būtybė, todėl net ir patys aiškiausi bei asmeniškai branginami principai ne kartą yra užgožiami kitokių interesų. Taip ir dabar mes su skausmu turime pripažinti, kad vis labiau įsigalinti asmeninė laisvė ne visuomet duoda lauktų rezultatų.

Žmogus, visų pirma įtikėjęs savimi, nutarė, jog yra laisvas nuo daugelio moralinių principų, kuriuos mieliau pavadino moraliniais varžtais, todėl tariamos asmeninės laisvės vardan suteikė sau galimybę nepaisyti kitų žmonių interesų. Deja, šiais laikais visuomet labiau vertinama ne moralė, o asmeniniai patogumai. Uoliai perskaitę Dievo įsakymą, liepiantį mylėti save, žmonės praleido tą dalį, kur kalbama apie meilę artimui, todėl vis dažniau tenka susidurti su kito žmogaus ir jo gyvybės negerbimu.

Bažnyčia visais laikais aiškiai pasisako už ištikimybę prigimtiniam principui, išreikštam Dievo įsakymu "Nežudyk!" Ji gina žmogiškąją gyvybę visais pavidalais, nuo pat žmogaus pradėjimo iki kūno mirties, griežtai drausdama visa, kas gali pakenkti žemiškajai egzistencijai.

Gaila, kad, siekiant kuo greitesnės ekonominės ir politinės pažangos, prarandamas dėmesys moraliniam auklėjimui, todėl vis dažniau dėl materialinės gerovės aukojama žmogiškoji gyvybė.

Piliečius baugina kriminalinės kronikos puslapiai, kuriuose aprašoma, kaip nusikaltėlių aukomis tampa nekalti žmonės. Ne vienas sudreba, pagalvojęs, kad taip gali atsitikti ir jam pačiam. Nusivylimas žlugusiomis svajonėmis ir idealais daugeliui žmonių tampa paskata pakelti ranką prieš save patį. Bauginanti statistika, bylojanti, kad mes jau veržiamės į pirmaujančių gretas Europoje pagal savižudybių skaičių, verčia susimąstyti, kas ateityje laukia mūsų tautos. Drauge vis labiau žmonių sąmonėje įtvirtinama pažiūra, pagal kurią gyvybės dovana yra tam tikra visuomeninė funkcija. Tada užsimezgusi kūdikio gyvybė tampa svarstymų objektu. Šaltakraujiškai svarstoma, ar jam galima leisti išvysti saulės šviesą, teisinant save ekonominiais ar sanitariniais motyvais. O pagyvenęs, sergantis žmogus jau ne vienam yra tapęs nereikalinga našta, ir vis garsiau girdimi balsai apie tai, kad geriau b?tų palengvinti beviltiškų ligonių skausmą, padedant jiems oriai numirti. Kiek nevilties, skausmo ir nesugebėjimo oriai gyventi!

Mūsų laikmetis atnešė daug patogumų. Žmogui nebeegzistuoja milžiniški nuotoliai, žinios nebekeliauja iš vieno žemyno į kitą savaites ar mėnesius. Mes išmokome naudotis pačiomis moderniausiomis transporto priemonėmis, pasijutome esą laisvi. Deja, kentėti, mylėti, ilgėtis žmogui tenka pačiam… Kartais atrodo, kad to nebesugebame.

Kodėl pasaulyje taip labai trūksta pagarbos žmogiškajai gyvybei? Norint atsakyti į tai, tenka prisiminti vieną tiesą: žmogus nėra vien materiali būtybė, bet drauge ir dieviškosios gyvybės saugotojas savyje. Mes esame Dievo sukurti nemirtingumui ir laimei, tačiau pats žmogus, slopindamas savyje dieviškosios gyvybės kibirkštį, prisideda prie mirties ir nevilties pasaulyje.

Neįmanoma kalbėti apie išorinius reiškinius, nesusimąstant apie vidinius žmogaus klystkelius. Per nuodėmę mirtis įėjo į pasaulį, – įspėja mus Šventasis Raštas. Gyvybės negerbimas yra glaudžiai susijęs su moraliniu blogiu - nuodėme, kurią jau dažnai drovimės pavadinti tikruoju vardu ir kuri slypi širdyje.

Verčiau kalbame apie patogumus, prievartą, susidariusias aplinkybes… Pateisinus save, atrodo, nebe taip skauda širdį, kai susiduri su kito žmogaus skausmu ir mirtimi. Didžiausias trūkumas, vis labiau įsigalintis mūsų visuomenėje, – tai nenoras savo veiksmams taikyti moralinius principus, pagaliau – nesugebėjimas suvokti savęs kaip vienas kito brolio.

Žmonių tarpusavio vienybė yra pagrįsta Kristaus išganomąja auka. Žmonės nėra ir neturi būti vienas kito priešai. Žvelgdami į kryžių, mes galime būti tik broliai, kuriuos vienija už mus išlietas Kristaus kraujas.

Šiandien, kai vis dažniau vartojami gyvenimo ir mirties kultūros terminai, krikščionis privalo aiškiai suvokti savo atsakomybę už gėrį pasaulyje. Ištiesinti savo sielos klystkelius, išmokti atvirai, pasitikint Dievu, žvelgti į pasaulį, džiaugsmingai pasitikti kiekvieną į pasaulį ateinančią gyvybę, nelikti abejingu išnaudojamiems ir skriaudžiamiems, visomis jėgomis stengtis įdiegti jaunajai kartai kilnius moralinius principus – tai kelias, kuriuo eidami, liksime ištikimi gyvybės dovanai, kurią Dievas duoda pasauliui.

Lietuvos Vyskupų Konferencija
1998 m. vasario 23 d.