Jėzaus kentėjimų ir Prisikėlimo prasmė
 

Pažvelkime į nukryžiuotąjį Jėzų paskutinę jo gyvenimo žemėje valandą. Žmonių akims jis bejėgis ir visų apleistas. Iš jo tyčiojasi žydų vyresnieji ir siūlo padaryti stebuklą. Netgi tie, kurie tikėjo juo, dabar traukiasi nuo kryžiaus. Jėzus žmonėms atrodo bejėgis. Ir staiga mes girdime drauge su Jėzumi nukryžiuoto nusidėjėlio balsą: "Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!". Jėzus jam atsakė: "Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje" (Lk 23, 42-43). Šiandien mes jau suprantame: silpnas ir bejėgis dabarties laike Jėzus buvo visagalis ateities laike, nes Dievas – tai absoliuti mūsų ateitis. Žiūrėkime ir stenkimės suvokti Dievą kaip ateitį, absoliučią ateitį. Tai reiškia, kad jame turi išsipildyti visi žmogaus siekimai, pažinimas, viltis ir meilė. Tai reiškia, kad Dievas ne tolumoje nuo mūsų, bet mūsų priešakyje. Visuomet priešakyje ir ateityje, kurios niekas iš mūsų negali atimti...

...Romos istorija pasakoja, jog žiauriausias iš visų valdovų Sicilijoje buvo Varesas, kuris trejus metus kankino nekaltus žmones. Sykį be jokio pagrindo jis uždarė kalėjiman Romos pilietį Gavijų. Pastarajam pavyko pabėgti iš kalėjimo ir, atvykęs į Mesiną, Gavijus ėmė skųstis, kad jam – Romos piliečiui – buvusi padaryta tokia neteisybė... Kažkas išgirdo ir paskundė Gavijų neteisingam valdovui. Tas bematant suėmė jį ir liepė viešai aikštėje nuplakti. Skaudžiai ir žiauriai plakamas Gavijus šaukė: "Aš Romos pilietis! Aš Romos pilietis!" Viskas buvo veltui. Piktas tironas ne tik nepaisė Gavijaus garbės, bet sauvaliaudamas dar įsakė prikalti ant kryžiaus, pastatyto prie jūros sąsmaukos, kad nelaimingasis Gavijus gautų regėti Italijos žemę. "Jei jis Romos pilietis, tegu mirdamas žiūri į Romos šalį!"

Kodėl Jėzus prisiėmė kryžiaus kentėjimus? Kodėl pasirinko tokį kentėjimų kelią? Kodėl mirė žiauriausia mirtimi, kuri būdavo skiriama tik didžiausiems nusikaltėliams? Viduramžiais buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Jėzaus kentėjimų ir mirties tikslas buvo atsilyginti Dievo teisingumui už mūsų nusižengimus. Antai Bartkus ir Aleksa plačiame katekizme "Dievas ir žmogus" (Roma, 1953) rašo: "Viešpaties Jėzaus kančios ir mirties tikslas buvo atlyginti Dievo teisingumui už žmonių nuodėmes ir tuo žmones atpirkti bei jiems grąžinti pražudytąją amžinąją laimę" (p. 106). Jei ši mintis būtų teisinga, tuomet, matyt, Jėzus nebūtų atėjęs žemėn ir nebūtų tapęs žmogumi, jeigu žmonės nebūtų nusidėję... Atrodytų, kad mūsų nuodėmės pakvietė Dievo Sūnų įsikūnyti ir tapti žmogumi, kad galėtų kančiomis permaldauti Dievo teisingumą...

Ne! Apaštalas Paulius skelbia, kad Jėzus "yra neregimojo Dievo atvaizdas... nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje... visa sutverta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis – pradžia". (Kol 1, 15–18). O Laiške efeziečiams Paulius tvirtina, kad Dievas išsirinko mus Jėzuje "prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei" (Ef 1, 4–6). Kaip matome, visiškai aiškiai sakoma, kad dar prieš pasaulio sutvėrimą Dievas mus išsirinko Jėzuje kaip visų kūrinių Galvoje, kad būtume šventi, kad būtume Dievo vaikai. Dar prieš žmogaus nusidėjimą Kristus turėjo būti mūsų – žmonijos – Galva, kad pašventintų mus ir išaukštintų iki Dievo sūnų šlovės.

Štai kodėl Rytų Bažnyčios mokymas visuomet akcentavo džiaugsmingą mintį, jog ir Kristaus kentėjimai, ir Prisikėlimas – tai kelias į žmonių pašventinimą, o ne vien tiktai Dievo teisingumo permaldavimas... Juk Dievas be galo gailestingas ir negalėjo trokšti Jėzaus kraujo, kaip galvojo žiaurūs pagonys... Jėzus pats pasirinko žmonių kelią su visais išbandymais ir kryžiaus mirtimi, kad praturtintų mus savo gyvybe. Jis gi sakė: "Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10, 10).

Jei norime suprasti Jėzų, giliai įsimąstykime į itin svarbius apaštalo Pauliaus žodžius: Jėzus, "turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 6–8). O, kad mes pasistengtume suprasti, ką reiškia šie žodžiai!

Įsivaizduokime armijos generolą, kuris, trokšdamas įkvėpti kareivių širdims drąsos, atsisako savo garbės ir teisių ir puola į baisų mūšį lygiomis su kareiviais. Galėdamas būti saugioje slėptuvėje, jis atsisako savo privilegijų ir pėsčias vargingai brenda per balas, nakvoja po tyru dangumi, kenčia visus žygio nepatogumus... Visi sakytų: "Koks didvyris! Kaip myli kareivius! Koks pasiauojęs žmogus!" O juk Kristus iš tikrųjų visko atsižadėjo ateidamas žemėn. Kristus išgėrė iki dugno baisiausių kentėjimų taurę, kad mus padarytų Dievo vaikais! Juk jis priėmė žmonių prigimtį ir žmonių kelią – kartu su baisia mirtimi – kad praturtintų mus. Jo asmenyje mes esame išaukštinti, nes jis iškėlė į Dievo vaikų garbę mūsų žmogiškąją prigimtį!

Graikų istorija žino stebėtiną žmogaus pasiaukojimo pavyzdį. Šiaurinės Graikijos gentis dorėnai žiloje senovėje nusprendė sunaikinti Atėnų miestą. Jie apgulė Atėnus ir stengėsi badu priversti pasiduoti gynėjus. Norėdami sužinoti ateitį, dorėnai pasiuntė į Delfus pasiuntinius, kad sužinotų, ar jiems pasiseks apgulimas. Iš Delfų atėjo pranešimas: "Taip, jūs galite nugalėti Atėnus su viena sąlyga – jeigu nenužudysite Atėnų karaliaus Kodraus". Šitą pranešimą sužinojo ne tik dorėnai. Atėniečių draugas Kleomantis pranešė ir jiems apie dievų ištarmę.

Išgirdęs Delfų orakulo žinią, karalius Kodrus nusprendė nedelsdamas gelbėti gimtąjį miestą. Savo planą jis atskleidė tik artimiesiems. Ir štai sekančią dieną karalius apsirengęs vargingu kaimiečiu su kauptuku rankoje išeina už miesto ir eina per dorėnų užimtą teritoriją, nuduodamas vynuogyno darbininką. Ten jis tyčia užkabina dorėnų kareivius, užpykina juos, ir dorėnai užmuša karalių Kodrų... Netrukus pro Atėnų pilies vartus pasirodo miesto pasiuntiniai su garbės ženklais. Dorėnai nusiveda juos pas savo vadus. Pasiuntiniai sako: "Atiduokite mums žuvusio karaliaus Kodraus kūną iškilmingai palaidoti". – "Betgi mes neužmušėme jūsų karaliaus!" Tuomet pasiuntiniai smulkiai nupasakojo, kokiu būdu žuvo karalius Kodrus. Dorėnai nusigando ir nusprendė pasitraukti nuo miesto. Atėnai liko išgelbėti. Kodrus buvo palaidotas su didžiausiomis iškilmėmis. Jis buvo užkastas ant Atėnų kalvos, o kapas apsėtas rugiais – prisikėlimo simboliu...

Galbūt šis pavyzdys padės ir mums suvokti Jėzaus dvasią. Jis pats laisvu noru išsirinko kryžiaus mirtį, kad atneštų mums gyvenimą ir prisikėlimą. Jis atnešė tikrąjį gyvenimą, kuris nežino sutemų. Jis vargingus nusidėjėlius atpirko iš pažemių, kad mes galėtume gyventi Dievo draugėje. Atpirkimas – tai visų pirmiausia nuodėmingo žmogaus pašventinimas ir išaukštinimas. O Jėzaus įsikūnijimas ir mirtis – tai visų pirma jo meilės auka, kuri turėjo duoti mums naują gyvenimą: "kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10, 10).

Ir paskutinė mintis. Jei kalbame apie Jėzaus auką, tai žinokime, kad aukos esmė – tai daiktą ar asmenį pašvęsti Dievui. Atimti nuo žemės reikalų ir atiduoti Dievo garbei. Jėzaus prisikėlimas iš numirusių – tai ženklas, kad Dievas priėmė Jėzaus mirtį kaip auką. Dievas priėmė, vadinasi, priimtas Jėzus su žmogaus prigimtimi, kurioje jis yra mūsų – žmonių – Galva. Esame priimti Jėzuje, esame priimti kaip Jėzaus auka. Štai koks mūsų Išganytojas! Štai kokiu būdu jis pasikvietė mus į Dievo vaikų garbę! "Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki... turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16).