Katalikų Bažnyčios Katekizmo "Editio typica": vienybės
tiesoje įrankis
1. Konfliktų bei visokiausios įtampos draskomame pasaulyje žodis vienybė yra tapęs vilties ženklu ir sykiu doroviniu uždaviniu. Turime triūsti dėl atsiskyrusių krikščionių vienybės; ieškome įvairių religijų vienybės būdų; dedame pastangas dėl Šiaurės ir Pietų vienybės, dėl žmonių vienybės pavojų bei išš?kių, keliamų vis labiau spartėjančios istorijos akivaizdoje. Tačiau sykiu baiminamasi vienodumo, tokios vienybės, kuri nuskurdintų turtingą žmonijos įvairovę. Dėl įvairių priežasčių šie būgštavimai ypač stiprūs būtent Katalikų Bažnyčioje. Tai ypač pasijuto Katekizmą rengiant ir, savaime suprantama, jį paskelbus. Katekizmą jo kritikai palaikė ne vienybės galimybe, bet grėsme gyvybiškumui bei pliuralizmui, mėginimu formulėmis susaistyti drąsiai priekin nukreiptą mąstymą ar net užkirsti jam kelią, priemone kontroliuoti bei drausminti. Jis taip pat buvo įvertintas kaip pasikėsinimas į inkultūraciją, turinčią rasti naujus tikėjimo būdus bei formas tiek didžiosiose istorinėse pasaulio kultūrose, tiek nuolatos besivystančioje šiuolaikinėje technikos civilizacijoje. Tvyrant įtampai tarp tiesos vienybės ir kultūrų pliuralumo, pastarasis atrodo svarbesnė gėrybė, tuo tarpu tiesos pažįstamumo atžvilgiu viešai reiškiamas skeptiškumas. Galimybė teigti tiesą laikoma pasipūtėliškumu ir grėsme laisvei bei kultūros atvirumui.
Katekizmo atsiradimo istorija
Visi norime vienybės, bet ne bet kurios vienybės. Kalbėdami apie Katekizmą kaip apie vienybės įrankį, sykiu turėtume klausti: kokios vienybės? Atsakymas: vienybės tiesoje. Tačiau čia kyla senas klausimas: kas yra tiesa? Kaip ji pažįstama? Kaip ją galima išreikšti žodžiais? Kaip logos, suprantamas kaip prasmė, protas, pažinimas, gali tapti logos, suprantamu kaip kalba ir žodis?
Pirmiausia svarbu nedviprasmiškai paaiškinti, kad vienybė būtent ir Bažnyčios vienybė yra gėrybė, kuri mums visiems turėtų labai rūpėti. Draskoma vidinių prieštaravimų, Bažnyčia negali būti nei vienybę išorėje kurianti, nei, kalbant apie jos misiją, susitaikinimą bei taiką skatinanti jėga. Suprantama, kad techninės civilizacijos uniformizmui civilizacijos, kuri visur yra vienoda ir kurios galimybes kaip savaime suprantamą dalyką pripažįsta visi, net ir jos kritikai prieštarauja savo kultūrinio pavidalo teigimas. Tačiau žmonija patirtų sunkių padarinių, jeigu iš šios prieštaros atsirastų toksai dualizmas, kai vienybės vieta b?tų tik technikos bei empirinių mokslų pasaulis, tuo tarpu sričiai, kuri tikrąja žodžio prasme yra dvasinė, teliktų kultūrų skirtingumas. Šiuo atveju technika vienas kitam kliudantiems partikuliarizmams tiektų vien ginklus, kuriais jie vienas su kitu kovotų ir galiausiai susinaikintų. Vienybė reikalinga srityje, sudarančioje žmogiškosios būties savastį: sutaikinti kultūras per susitikimą bendroje tiesoje būtent tai yra Bažnyčios misija, ir ši misija savo ruožtu prasideda jos viduje. Juk jei Bažnyčia būtų nepajėgi savo viduje susitaikinti per tiesą, kaip ji pajėgtų daryti teigiamą įtaką visam pasauliui? Bažnyčiai reikia konkrečių, gyvų pasiektos bei suvoktos vienybės įrankių; priešingu atveju ji liautųsi buvus savimi.
Dabar visiškai praktiškai paklauskime: ar Katekizmas yra toksai vienybės instrumentas, ar tik netikusio vienodinimo mėginimas? Ieškodami atsakymo, pirmiausia pasidomėkime, kaip šis kūrinys buvo rengiamas. T?bingeno teologas B. J. Hilberathas, itin griežtai kritikuodamas Katekizmą, apskritai nelabai originaliai, priekaištavo jog jis buvęs parengtas Romoje Vatikano tarnautojų, arogantiškai siekiančių viską iki smulkmenų kontroliuoti iš centrinės būstinės; Katekizmas, anot jo, apskritai prisidedąs prie tikėjimo ir tikėjimo išraiškos painiojimo. Tada Hilberathas apmeta utopiją, kaip turėtų atsirasti "tikrai katalikiškas Katekizmas", b?tent iš vietinių Bažnyčių tikėjimo liudijimų sankaupos; tada vietinių Bažnyčių atstovai sukauptus liudijimus patikrintų bei galiausiai sutrauktų į sąvadą. Tačiau Katalikų Bažnyčios Katekizmas kaip tik taip ir buvo parengtas. Jo ištakos 1985 m. Nepaprastasis vyskupų sinodo susirinkimas, kuriame sinodo tėvai 146 balsais iš 155 nutarė parengti "katekizmą ir viso katalikiškojo tikėjimo bei dorovės mokymo kompendiumą, kuris būtų atramos taškas įvairiuose regionuose parengtiniems katekizmams bei kompendiumams. Dėstymas turėtų būti biblinis ir liturginis, parodyti tikrą mokymą ir sykiu būti pritaikytas prie šiuolaikinio gyvenimiškojo tikinčiųjų horizonto" (Nepaprastasis vyskupų sinodas 1985, Baigiamasis dokumentas, II, B, 4; O.R.dt., 1986 01 03, p. 13).
Parengti minėtąjį Katekizmą Šventasis Tėvas tada pavedė kardinolų ir vyskupų komisijai; kai kurie iš jų buvo vietinių Bažnyčių įvairiuose žemynuose ganytojai, kiti Romos dikasterijų atsakingieji asmenys. Atlikti šią užduotį komisijai padėjo redakcijos komitetas, sudarytas iš diecezinių vyskupų, atstovaujančių įvairioms kalbinėms sritims, taip pat didelė grupė ekspertų, kurie buvo atrenkami atsižvelgiant į kompetenciją teologijos mokslų srityje bei priklausomybę įvairioms kultūroms.
Tačiau KBK pirmiausia yra viso pasaulio katalikų vyskupų, su kuriais buvo tariamasi per pagrindines redakcinio darbo stadijas, bendradarbiavimo vaisius. Neįprastus bei teigiamus šio bendradarbiavimo momentus Šventasis Tėvas taikliai apibūdino šiais žodžiais: "Rengiamą Katekizmo projektą plačiai aptarė katalikų vyskupai, vyskupų konferencijos ar jų sinodai, teologijos ir katechezės institutai. Projektą episkopatas priėmė labai palankiai. Galime teisėtai tvirtinti, kad šis Katekizmas yra viso Katalikų Bažnyčios episkopato bendradarbiavimo vaisius, kai šis didžiadvasiškai atsiliepė į mano kvietimą atsakingai imtis iniciatyvos, tiesiogiai liečiančios visą bažnytinę bendruomenę. Mane tai labai džiugina, nes visi šie darnūs balsai iš tikrųjų išreiškia tai, ką galima pavadinti tikėjimo simfonija. Tad šio Katekizmo rengimas atspindi episkopato kolegialumą; jis įrodo Bažnyčios visuotinumą"(apašt. konst. Fidei depositum, 1992 spalio 11). Per Katalikų Bažnyčios Katekizmą šis documentum fidei, šis katalikų episkopato, susivienijusio su Šventuoju Tėvu, gyvas bei veiksmingas kolegialumas tikrai buvo įgyvendintas.
Įvairovės vienybėje simfonija
2. Stebėtina, kad prieštaravimų kupiname pasaulyje, Bažnyčioje, kurioje susiduria viena kitai prieštaraujančios srovės, tokį vienybės liudijimą buvo galima parengti per palyginti trumpą laiką. Turiu atvirai prisipažinti, jog aš asmeniškai nesitikėjau, kad tai įmanoma. Galbūt žmogui iš anksto nenumatoma tikrovė, ženklinanti šį procesą, lėmė tai, kad daugelis nenorėjo patikėti iš viso pasaulio vietinių Bažnyčių lobyno kilusia įvairovės simfonija ir todėl atkakliai nesiliovė kalbėję apie grynai romiškąsias šio kūrinio ištakas. Tad kaip galėjo atsitikti tai, kas atrodė neįmanoma? Ie?kant atsakymo į šį klausimą susiduriama su tikruoju Bažnyčios slėpiniu, egzistuojančiu nepaisant visų skeptiškų išlygų. Aš asmeniškai netikiu Popperio iškelta idėja, kad vykstant diskusijai pasaulio lygiu pamažu išsikristalizuoja iš esmės tapačios nuomonės. Tikroji šio šimtmečio raida aiškiai liudija priešingai. Šiai idėjai norėčiau priešpriešinti tokią mintį: paskiro žmogaus vienybė glūdi ne jame pačiame, bet už jo. Siekdamas vienybės savyje ir su savimi, jis turi save peržengti. Kas užsisklendžia savyje, kas nori būti tik jis pats, tas suskyla į gausybę priešingų polinkių.
Esminis Bažnyčios vienybės matmuo
Hermanno Hessės kūrinyje "Stepių vilkas" labai aiškiai pavaizduota, kaip žmogus, gyvenantis tik sau, galiausiai virsta priešingų pavidalų kupina "veidrodžių sale". Kas pasakytina apie atskirą žmogų, taikytina taip pat visuomenei ir galiausiai visai žmonijai. Visuomenė, ieškanti tiesos tik savyje per vis didesnio pritarimo kūrimą ir diskusiją, galiausiai sugriauna pati save. Ji turi rasti vienijimo tašką už savęs. Atskirais atvejais tai gali būti tam tikra vertybė ar užduotis.
Žmogui, kaip asmeniui, ir visai žmonijai vienijimo tašku gali būti tiktai tiesos extra nos, Dievo extra nos. Kai žmonija to nenori, ją drasko prieštaravimai, nepaisant jos susitarimo dokumentų arba kaip tik dėl jų. Tiesos extra nos Bažnyčiai duotas gyvosios tradicijos perduodamu Šventuoju Raštu. Jis yra išorinė vieta, iš kurios Dievas į ją kreipiasi, kad su ja viduje susivienytų, negana to, kad pirmiausia apskritai sukurtų šį vidujiškumą. Aukščiausią tašką šis extra nos pasiekia per sakramentinį Viešpaties sudabartinimą, per kurį jis savo extra leidžia sykiu virsti mūsų giliausiu "vidumi": interior intimo meo, superior superiori meo ("vidujiškesnis už tai, kas mano vidujiškiausia, didesnis, kas mano didžiausia"). Vietinės Bažnyčios pajėgė pateikti bendrą atsakymą, nes joms nereikėjo kildinti jo iš savosios būties; jos galėjo pasiremti tuo, kuris mus, skirtingus, negana to, prieštaravimų kupinus, daro v i e n a Bažnyčia, savo Bažnyčia. Ramybės būklėje esantį žmogaus gebėjimą suvokti tiesą vėl suaktyvina faktas, kad ši tiesa per tikėjimo žodį iš išorės vėl į jį iš naujo įžengia. Ji neapsigaubia neperžvelgiama migla šiuo atveju Bažnyčia būtų tiktai diskusijų vieta, panaši į kitas. Ji pasirodo Rašto žodžiu ir Bažnyčios tikėjimo žodžiu, Bažnyčios, aiškinančios Raštą, kuris, savaime suprantama, iš extra nos vis iš naujo turi virsti intra nos. Būtent tai yra Katekizmo ir katechezės uždavinys, būtent šio kelio vis iš naujo ieškoti ir jį rasti turi katechezė. Kadangi taip yra, popiežius, kreipdamasis į rengimo komisijos pirmojo susitikimo dalyvius, galėjo pasakyti: tad KBK "nebus lėkšto vienodumo priemonė, bet ypač padės laiduoti tikėjimo vienybę, kuri yra esminis matmuo Bažnyčios vienybės, išaugančios iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės" (Jonas Paulius II, Kalba pirmajame komisijos posėdyje. 1986 11 15; O.R. dt., 1987 01 16).
3. Taigi priartėjome prie lemiamo klausimo dėl santykio tarp anot Hilberatho formuluotės "tikėjimo ir tikėjimo išraiškos", prie klausimo dėl santykio tarp logos kaip minties ir logos kaip kalbos. Kokiu mastu už bendrosios reikšmės slypi dar ir bendrasis žodis? Visiškai bendrai čia pirmiausia galima pasakyti bent štai ką: Dievo kreipimosi į žmones būtent žodiškasis pobūdis Biblijai yra esminis. Dievo žodis nesislepia reikšmėje, kurios žodiškoji prasmė būtų pavaldi nuolatiniams pokyčiams, neturėtų bendro atramos taško ir kalboje taip pat randamo kriterijaus. Tarptautinė teologų komisija 1973 metais paskelbtame dokumente "Tikėjimo vienybė ir teologinis pliuralizmas" šiuo klausimu pareiškė reikšmingų minčių. Norėčiau pacituoti tik keletą vietų: "Tikėjimo tiesa susijusi su savo istorine kelione nuo Abraomo iki Kristaus ir nuo Kristaus iki jo antrojo atėjimo. Tad tikratikystę sudaro ne pritarimas sistemai, bet dalyvavimas tikėjimo kelionėje ir per tai savastyje Bažnyčios, kuri laike egzistuoja kaip viena ir kuri yra tikrasis Credo subjektas" (IV tezė). "Kriterijus, leidžiantis skirti tikrą pliuralizmą nuo netikro, yra Bažnyčios tikėjimas, išreikštas jos normatyvinių ištarmių visuma: pagrindinis kriterijus yra Šventasis Raštas, siejamas su tikinčios ir išpažįstančios Bažnyčios išpažinimu" (VII tezė). Katekizmo komisija ir redakcinis komitetas vadovavosi šiais svarstymais, kad vienybės instrumentas b?tų aiškus ir nepasižymėtų klaidingu vienodumu. Svarbu, kad įvairių žemynų bei kult?rų krikščionys susitikdami turėtų vieną pamatinę kalbą ir per tai patirtų savo, kaip vienos Dievo tautos, konkrečią vienybę. Kaip tik tam turėtų padėti Katekizmas įveikti abipusiško bendravimo tikėjime stoką ir padaryti patiriamą aiškiai išreikštą tikėjimo bendruomenę, neužgniaužiančią joje išgyvenamų formų įvairovės bei turtingumo, bet paverčiančią jas bendru lobynu. Kad to pasiektum, reikia, kaip minėta, kurti ne sustingusią formulių sistemą, bet tvarkingai ir atsižvelgiant į įtampas išdėstyti Rašto žodį ir esminį didžiosios Tradicijos turinį. Norėdami patenkinti šiuos nustatytus kriterijus, Katekizmo redagavimo metu stengėmės į pirmą vietą iškelti Bibliją. Šiuo požiūriu buvo svarbu ne laikytis tam tikrų, dažnai greitai vėl įveikiamų teologinių mokyklinių nuomonių, bet leisti Biblijai kiek įmanoma kalbėti iš savęs ir sau, atsižvelgiant, savaime suprantama, į tikrai patikimus šiuolaikinių tyrinėjimų rezultatus. Antra vertus, buvo svarbu leisti kuo plačiau prabilti didžiajai Tradicijai, kuri pasižymi tuo, kad nevožia Biblijos indu, bet stato ją į žibintuvą (plg. Mt 5, 15). Mums buvo svarbu parengti ne lotyniškąjį, bet visos Bažnyčios Katekizmą deramai atsižvelgiant į abu didžiuosius, Bažnyčią gaivinančius Tradicijos srautus Vakarų ir Rytų tradiciją.
Nors ir neįmanoma ginčyti, jog KBK vyrauja vakarietiškas požiūris, kuriuo atsižvelgiama į didžiosios daugumos tų, kuriems jis skirtas, priklausomybę, Katekizme stengiamasi pirmenybę teikti aspektams, akcentams ir nuorodoms, kurios, būdamos bendros abiem tradicijoms, liudytų krikščioniškojo tikėjimo vienybę bei visuotinumą. Atkreipkime dėmesį, pavyzdžiui, į tai, jog pirmosios dalies pirmajame skyriuje daug vietos skiriama Dievo, kuris suprantamas kaip artima vienybė su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje, pažinimui; taip pat į pagrindinį Kristaus vaidmenį, nes "jis vienas gali mus nuvesti iki Tėvo meilės Dvasioje ir padaryti Švenčiausiosios Trejybės dalininkais" (Catechesi tradendae, 5). Apaštalų tikėjimo išpažinimo kaip struktūrinio pagrindo Bažnyčios tikėjimui išdėstyti pasirinkimas irgi liudija šią seną ir vis naują Bažnyčios "abiejų plaučių", susijusių vienas su kitu, bendrumą.
Tačiau Rytais aiškiai dvelkia antrosios dalies pirmasis skyrius ir visa maldai skirta ketvirtoji dalis, kur malda apibūdinama kaip Dievo ir mūsų troškulio susidūrimas (plg. Nr. 2560) ir kaip "Dievo ir žmogaus sandoros Kristuje ryšys" (Nr. 2564). Tai Rytų kvapsnis, galintis iš naujo uždegti bei suteikti naujos jėgos mums, einantiems vakarietiškuoju keliu galbūt net šiek tiek pernelyg paženklintam abejingumo bei rezultatų siekimo ir dėl to dažnai nepajėgaus deramai įvertinti santykį su Dievu.
Kitas būdas sudabartinti tikėjimo turtingumą bei gilią vienybę yra šventų vyrų bei moterų liudijimai iš visų amžių ir visų Bažnyčios dalių; tokių liudijimų Katekizme pateikta daug.
Šventieji yra tie, kurie mokėjo tvirta tikėjimo, garbinimo, maldos ir gyvenimo simbioze savyje įgyvendinti bei pasauliui paskelbti Kristaus paslaptį. Įvairius savo gyvenimo matmenis bei situacijas jie pavertė Dievui Tėvui patinkančia auka. Dėl Bažnyčios oficialiai pripažinto bei visame pasaulyje skelbiamo jų šventumo jie, gerbiami įvairiose vietose bei įvairiais amžiais, broliškai vienija įvairias tautas, nacijas, kalbas ir kultūras per garbinimą ir padėką vienam triskart Šventam Dievui.
Didelė pagalba ugdant gyvenimą Kristuje
4. Skaitytojai, kurie tik paviršutiniškai peržvelgė Katekizmą, dažnai priekaištauja: 2865 sunumeruoti teksto vienetai ar nebus čia tikėjimas nusmukęs iki savotiškos įstatymų knygos lygio? Ar tikėjimas tikrai toks sudėtingas? Ar, norint būti kataliku, būtina viską žinoti? Ne, žinoma, ne. Juk tikėjimas anot Tarptautinės teologų komisijos yra ne "pritarimas sistemai, bet dalyvavimas kelionėje". Katekizmu norima padėti šiame kelyje. Tai knyga, skirta apmąstymams, minčių bei gyvenimo gilinimui, knyga, leidžianti įžengti į tikinčiųjų bendruomenę. Tai knyga, skirta norinčiam susipažinti su tikėjimo turtais bei jo kryptingais atsakymais. Katekizmas yra tikinčiųjų bendruomenės palydovas ir vadovas. Todėl nevalia matyti vien daugybę numerių, kuriais Katekizmas suskirstytas aiškumo ir lengvesnio atskirų tekstų suradimo sumetimais. Dėmesį veikiau reikėtų sutelkti į jo vidinę struktūrą. Rengiant šią knygą itin stengtasi suderinti turinio turtingumą ir visumos vienybę neužmirštant nieko, kas vertinga, tačiau sykiu atskleidžiant vidinę struktūrą, esminį bei organi?ką vidinį ry?į, viską susiejantį į abipusišką santykį. Katekizmas išskleidžia tai, kas yra tikėjimas, remdamasis krikšto išpažinimu, tuo paprastu aktu, kuris būtent dėl savo paprastumo pasiekia žmogaus gelmes ir per kurį žmogus atiduoda save Dievui ir yra Dievo priimamas į jo šeimą, į gyvąją Bažnyčią žemėje. Laiške romiečiams Paulius apibūdina krikštą kaip "paklusimą mokslui" (6, 17). Katekizmu norima pagelbėti konkrečiai atlikti šį savęs patikėjimo aktą, per tai vis labiau tampant krikščioniu. Krikšto išpažinimas galiausiai yra Trivienio Dievo išpažinimas. Katekizmas, kiek jis atsiskleidžia kaip krikšto įvykio bei krikšto išpažinimo aiškinimas, rodo, jog "mokslo" visuma galiausiai yra "taip" sakymas Dievui ir "leidimasis būti priimtam Dievo". Aišku, kad ir Katekizmo dalis apie sakramentus i?rei?kia ?į pamatinį požiūrį, o dalis apie moralę savo ruožtu viską traktuoja kaip galiausiai paprastą krikš?ioniškąją egzistenciją kaip gyvenimą galint sakyti "ABBA", turint dialogo su gyvuoju Dievu galimybę. Dalyje apie maldą parodoma, kaip tarpusavio vienybę sudaro tikėjimas, liturgija ir krikščioniškasis gyvenimas. Kadangi visur Katekizme išryškėja tikėjimo vienybė bei paprastumas, jis mums parodo vienybės tašką mūsų pačių gyvenime. Ši knyga tarnauja žmogaus susivienijimui su savimi per susivienijimą su Dievu, ir tai sykiu yra vienybės Bažnyčioje ir vienybės tarp žmonių prielaida.
Šią vidinę Katekizmo vienybę Šventasis Tėvas aprašo šiais žodžiais: "Visos keturios dalys yra tarpusavy susijusios: krikščioniškoji paslaptis yra tikėjimo dalykas (pirmoji dalis); ji švenčiama ir perteikiama liturginiais veiksmais (antroji dalis); ji apšviečia Dievo vaikus ir tvarko jų elgesį (trečioji dalis); ji yra mūsų maldos, kurią ypač išreiškia Tėve mūsų, pagrindas ir mūsų prašymų, garbinimo ir užtarimo siekis (ketvirtoji dalis). Pati liturgija yra malda: tikėjimo išpažinimas yra teisingai įtrauktas į kulto apeigas. Kaip malonė, sakramentų vaisius, yra nepamainoma krikščioniškos elgsenos sąlyga, taip ir dalyvaujant Bažnyčios liturgijoje būtinas tikėjimas. Jei tikėjimas nepasireiškia darbais, jis yra miręs (plg. Jok 2, 1426) ir negali duoti amžinojo gyvenimo vaisių" (apašt. konst. Fidei depositum, 1992 spalio 11).
Šią keturių Katekizmą sudarančių dalių vienybę aiškiai patvirtina gausios nuorodos, it mozaikos akmenėliai tarpusavyje susiejančios daugelį teksto puslapių.
5. Bažnytinės vienybės ženklas atpažįstamas ir iš adresatų, kuriems popiežius skiria KBK.
Popiežius patiki KBK visiems vyskupams, "apostolicae fidei magistri", vieno tikėjimo įvairiose vietinėse Bažnyčiose mokytojams. Jiems jis bus "tikras ir autentiškas žinynas" mokant katalikų doktrinos (plg. ten pat), "proga Dievo tautai dėstyti Kristaus mokslą kolegialiai, remiantis kryptį teikiančiu kompendiumu" (Jonas Paulius II. Kalba, skirta per pastaruosius penkerius metus įšventintiems Europos vyskupams, 1992 rugsėjo 17; O.R.dt., 1992 10 02, p. 11).
Apmąstytas katalikų tikėjimo išdėstymas
Tačiau popiežius siūlo šį tekstą ir visiems kitiems Bažnyčios nariams, kiekvienam tikinčiajam. Jis nori visų kolegialios, vieningos veiklos, padedančios Bažnyčiai augti tikėjimo vienybe bei rengiančios ją kuo deramiau peržengti 2000 metų slenkstį. Tad kiekvienam tikinčiajam, skaitančiam bei priimančiam KBK patvirtintą tiesą, suteikiama galimybė save vėl atpažinti bei surasti vieningoje Katalikų Bažny?ioje ir patikrinti bei pagilinti savo krikš?ioniškąją tapatybę kiekvienoje aplinkoje bei įvairiose kultūrinėse terpėse. "Tačiau atskleisdamas, kuo tiki Katalikų Bažnyčia ir pagal ką mėgina gyventi, taip pat per nuskaidrinančius postūmius tiesos paieškose Katekizmas gali veiksmingai padėti ir tiems, kurie kelia klausimus ir turi tikėjimo sunkumų, arba tiems, kurie išvis netiki ar jau nebetiki. < > Apskritai nevalia nutylėti ir ekumeninės Katekizmo vertės. Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių teigiamų liudijimų gausa rodo, kad jis, tiksliai atskleisdamas katalikų tikėjimo turinį bei harmoningą sąryšį, gali pasiūlyti pagrindą, kuriuo remtųsi pastangos ekumenizmu įgyvendinti šventąjį norą, kad visi krikščionys b?tų viena" (Jonas Paulius II. Kalba pristatant Katalikų Bažnyčios Katekizmo lotyniškąją "Editio typica", 1997 rugsėjo 8; O.R.dt., 1997 09 19, p. 7).
"Atskleisdamas katalikų tikėjimo mokslo linijas" (plg. Jonas Paulius II. Kalba pristatant KBK, 1997 09 08), KBK galėtų taip pat padėti pagilinti bei sutvirtinti jau esamą bendrystę tarp atskirų Bažnyčių bei religinių išpažinimų ir vis labiau plėsti Kristumi tikinčiųjų, išpažįstančių vieną tiesą, vienybę.
6. KBK galės būti vertingas bei būtinas vienybės instrumentas rengiant vietinius katekizmus, kurie juo nuo šiol remsis. KBK skolingas didelei daugybei katekizmų, pasirodžiusių įvairiais Bažnyčios šimtmečiais, pirmiausiai "Romos katekizmui",< > tačiau sykiu jis yra išeities taškas ir nauja paskata vėl suklestėti vietiniams katekizmams, kuriems galėtų būti pavyzdys bei svarbus kelrodis. Šių katekizmų užduotis "susieti, padedant Šventajai Dvasiai, nuostabią krikščioniškojo slėpinio vienybę su įvairialypiais naujienos adresatų poreikiais bei gyvenimo situacijomis" (Jonas Paulius II. Apašt. raštas Laetamur magnopere, 1997 08 15) ir išjudinti inkultūracijos procesą, kurio reikalauja ir kurį skatina pats KBK.
Kadangi tikėjimas perduodamas dėstymo ir katechetikos metodus pritaikant "prie katechizuojamųjų skirtingos kultūros, amžiaus, dvasinio brandumo, socialinių ir bažnytinių sąlygų" (Nr. 24), amžinasis ir vienintelis tikėjimas susikryžiuoja bei susisaisto su įvairių vietinių Bažnyčių ypatingumais, ir per tai, pasak Jono Pauliaus II (plg. Kalba, skirta Curia Romana, 1990 12 20; O.R.dt., 1991 01 04, p. 7), tikrove tampa "vidinis abipusiškumo santykis", ženklinantis artimą visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių ryšį. "Kartu su Petro įpėdiniu visa vyskupų kolegija pašaukta pateikti šiandienos žmogui šį apmąstytą katalikų tikėjimo išdėstymą ir, atsižvelgdama į visuomeninę bei kultūrinę aplinką ir įvairias adresatų kategorijas, perduoti tai vietiniu lygiu. Tiktai vieningos visų vyskupų pastangos, padedant kunigams, vienuoliams bei pasauliečiams, suteiks tą evangelizacijos polėkį, kuriam norėtų pasitarnauti naujasis katekizmas" (Jonas Paulius II. Kalba, skirta per pastaruosius penkerius metus įšventintiems Europos vyskupams, 1992 rugsėjo 17; O.R.dt., 1992 10 02, p.11).
Aktualizuoti KBK išdėstytą Evangelijos naujieną atsižvelgiant į įvairias visuomenines, kultūrines ir religines aplinkybes bus įmanoma, jeigu bus tikslingai laikomasi normų bei kriterijų, kurie ypač akcentuojami Bendrojo katechetikos vadovo antrojoje ir ketvirtojoje dalyje.
7. Katekizmui būdingas turinio išdėstymo užbaigtumas bei sistemiškumas taip pat leidžia harmoningai susieti daugybę metodų bei katechetinės kalbėsenos būdų, deramai vartojamų vietiniuose katekizmuose.
"Metodas ir kalba turi būti priemonės perduoti amžinojo gyvenimo žodžių arba gyvenimo kelių visumą, ne jų dalį" (Catechesi tradendae, 31).
Vienas kitą papildantys kalbiški tikėjimo raiškos būdai (bibliniai, liturginiai, patristiniai, magisteriniai, liudijimo) ir įvairios metodologinės bei didaktinės kalbėsenos kaip vieno Dievo žodžio "komunikaciniai kanalai" gali sudaryti harmoningą derinį stengiantis kuo visumiškiau ir užbaigčiau perduoti tikrąjį katalikų tikėjimo turinį.
"Katechetas, pagristai konstatuojama naujajame Vadove, žino, kad katechezės turinys nėra neutralus bet kurio metodo atžvilgiu, bet reikalauja tokio perdavimo proceso, kuris atitiktų naujienos prigimtį, jos šaltinius ir kalbos formas, konkrečias bažnytinės bendruomenės aplinkybes ir paskirą adresatą" (plg. Dvasininkų kongregacija. Bendrasis katechetikos vadovas. Vatikanas, 1997).
8. Mūsų tema aprėpia ir tai, kad KBK "Editio typica" pasirodė lotynų kalba. Galima, žinoma, kritikuoti: "Ar šiandien tai dar reikalinga ir prasminga? Kam reikalingas tekstas mirusia kalba?"
Faktas, jog pagrindinis oficialus tekstas parašytas ne kokia nors mūsų laikų nacionaline kalba, žymi tai, kad Bažnyčioje visi yra it namuose ir kad nėra dominuojančios kultūros, į kurią kiti turėtų lygiuotis ir jai paklusti. Lotynų kalbai čia tenka reikšmingas simbolinis vaidmuo: ji yra anapus varžymosi tarp tautų. Tikėjimą visi gauname iš išorės, jis nėra kilęs iš kokios nors žmogiškosios kultūros, ir todėl visi vienodai esame jame kaip namuose.
Lotynų kalba pagarba teksto reikšmingumui
Per spaudos konferenciją, Šventajam Tėvui pristačius lotyniškąją "Editio typica", pasakiau: "Lotynų kalba yra ir lieka oficiali Bažnyčios kalba, net jei šiandien katechizuojant bei švenčiant liturgiją vartojamos įvairios kalbos. Kaip tik kalbų bei kultūrų gausoje lotynų kalba, kuri tiek daug šimtmečių buvo krikščioniškosios kultūros skleidėja, ne tik garantuoja nepertraukiamą ryšį su mūsų šaknimis, bet ir kaip niekada anksčiau lieka svarbi stiprinant tikėjimo vienybės saitus Bažnyčios bendruomenėje" (J. Ratzinger. Kalba per spaudos konferenciją, 1997 09 09).
Neneigiant KBK vertimo į įvairias šiuolaikines kalbas svarbos per pastaruosius penkerius metus jis jau yra išverstas į daugiau negu trisdešimt kalbų, teko konstatuoti, jog, perduodant katalikų tikėjimą žmogiškomis atskirų kult?rų bei kalbų kategorijomis, nėra lengva rasti stilių, kuris gerbtų teksto svarbą ir būtų kuo ištikimesnis tikėjimo turtui.
Tai, beje, patirta jau daugelį kartų, verčiant kitus pamatinius tikėjimo tekstus, pavyzdžiui, Bibliją bei įvairius liturgijos tekstus. Lotynų kalba, kurios vartojimą Bažnyčioje galima ir reikia dar labiau skatinti, pajėgi padėti nugalėti šiuos sunkumus ir suartinti įvairių kalbų bei kultūrų tautas.
Baigiant tebus pasakyta: kad šie aspektai, kuriuos išdėsčiau, ir dar kiti, kuriuos buvo galima atskleisti norint pabrėžti vaidmenį, kuriam pašauktas KBK kaip vienybės tiesoje priemonė Bažnyčioje, atneštų vaisių, reikia mūsų visų bei visų Dievo tautos narių vieningų bei uolių pastangų. Tiktai tada Katekizmas bus visų priimtas ir prisidės, kad "iki pasaulio pakraščių išsiplėstų tas sutarimas tikėjime, kurio iškilusis provaizdis bei pradžia yra trejybiškoji Vienybė" (plg. Jonas Paulius II. Apašt. raštas Laetemur magnopere, 1997 08 15).
Šis pranešimas buvo perskaitytas Tarptautiniame katechetų kongrese 1997 m. spalio 14 dieną.