Jėzus, kryžius ir mes

Verbų sekmadienis
Iz 50, 4-7; Fil 2, 6-11; Lk 22, 14-23, 56
 

Dramatiška Viešpaties Jėzaus Kristaus Verbų kančios istorija. Kiekvieną kartą, kai ją apmąstome, ji suteikia naujų įžvalgų, padedančių mums stebėti save Dievo šviesoje ir pripažinti, jog kartais ir mūsų pačių mintys, žodžiai ir poelgiai tam tikru požiūriu yra panašūs į Išganytojo kankintojų veiksmus.

Vienašališka nuomonė, esą tik Jėzaus persekiotojai, kaip antai fariziejai, Erodas, Pilotas ir kiti jų parankiniai, yra didieji Kristaus mirties kaltininkai, nėra teisinga. Viešpats Jėzus, įžengdamas ant asilaičio į Jeruzalę, savo kukliu ir nuolankiu elgesiu paliudijo ne tik žydų sveikintojų, kurie Jėzų sutiko žodžiais: "Osana Dovydo Sūnui", o paskui rėkė: "Ant kryžiaus jį", širdžių susiskaldymą, bet taip pat ir mūsų, tikinčiųjų, neretai pastebimą gyvenime dvilypumą.

Pavyzdžiui, kai kurie krikščionys, kai kartais reikia pasakyti tvirtą "ne", daro kompromisus su sąžine ir samprotauja: "O kas čia tokio, kad per šventes išgeriu per daug svaigalų, – juk kiti kasdien maukia..." Dar kiti mano: "Jei per TV rodomi nepadorūs ir siaubo filmai, kodėl man jų nežiūrėti ir būti balta "varna", kai tuo tarpu daugelis į tą TV dėžę spokso ištisas valandas?" Yra ir šitaip galvojančių: "Kiti vagia, tai ir aš galiu truputį ką nors pasiglemžti..." Tokios ir panašios mintys tampa antikrikščioniškais poelgiais ir yra drungno tikėjimo žmonių bėda, neleidžianti suprasti, jog daromos žmogaus nuodėmės yra prasikaltimas Dievui, artimui ir sau. Nedori veiksmai (nors klystantysis ir nelaikytų jų blogiu) savaime niekur nedingsta. Jie – tarsi didesni ar mažesni erškėčių vainiko spygliai, smingantys į Atpirkėjo galvą.

Naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas tvirtina: "Pripažindama, kad mūsų nuodėmės liečia Kristų, Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę per dažnai priskiria vien žydams: Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo "sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai" (Žyd 6, 6). O Šventosios Dvasios įkvėptas šv. Pranciškus Asyžietis yra sakęs: "Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis". Galima pridurti, jog mėgavimasis savo kaltėmis, – tai tarytum virtimas kamuolėliu, kurį "spardo" jau nebe vaikai, bet šėtonas ir sukilę geiduliai.

Pasmerkiant pasaulio Gelbėtoją, lemtingą vaidmenį atliko Poncijus Pilotas. Viešpats Dievas, įvairiais būdais mėgindamas gelbėti Pilotą nuo jo pražūtingo sprendimo, sykį net siuntė Piloto žmonai pranašišką sapną. Sapne ji regėjo Išganytoją ir dėl to iki širdies gelmių patyrė sukrėtimą. Pakirdusi iš miego, Piloto žmona buvo visiškai įsitikinusi, jog rengiamasi nekaltojo Jėzaus egzekucijai. Ji pasiuntė savo vyrui laiškelį, kuriame buvo parašyta: "Nieko nadaryk šiam teisiajam. Šiąnakt sapne aš labai dėl Jo kentėjau" (Mt 27, 19). Per šią moteriškę Viešpats suteikė Pilotui paskutinę galimybę ryžtingai veikti, kad Išganytojas būtų išlaisvintas. Deja, jau buvo per vėlu. Suklaidinta ir įsiaudrinusi minia, lyg vilkų banda iš visų pusių apsupusi savo auką, pradėjo nesavu balsu spiegti: "Ant kryžiaus Jį". Pilotas dar bandė iš nevilties klausti: "O ką gi pikta Jis yra padaręs?", tačiau piktųjų dvasių legiono vadovaujama minia vis įnirtingiau klykė: "Ant kryžiaus Jį".

"Galiausiai Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą". Kad neprarastų žemiškosios valdžios (nors jos paskui vis tiek neteko), jis išsižadėjo Dievo Avinėlio. Panašiai kaip Pilotas, daugelis ir m?sų laikų silpnadvasių išsižada Kristaus, kad išvengtų žmonių priekaištų ir kitų nemalonumų. Tačiau, bėgdami nuo vilko, jie pataiko ant meškos. Nesiliauja sąžinės priekaištai, prarandama ramybė. Ši nuolatinė įtampa liudija, jog teisingo sąžinės balso paniekinimas neša karčius dvasinio bankroto vaisius. Nelaimėlio Judo Iskarijoto pavyzdys akivaizdžiai byloja, kad iki visiško žlugimo kartais telieka vienas žingsnelis.

Tačiau Atpirkėjas atėjo į žemę ne žmonių pasmerkti, bet juos gelbėti. Jis net ant kryžiaus išgyvendamas didžius kentėjimus paskleidė dieviškojo gailestingumo spindulius. Vienas iš nukryžiuotųjų, būdamas šalia Išganytojo, pradėjo atgailauti ir prašyti: "Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę". Vie?pats Jėzus maloniai pažvelgė į buvusį prasikaltėlį, dabar jau dangaus karalystės kandidatą, ir širdyje pajuto atpirkimo džiaugsmo virpulį, kuris buvo tartum visos žemiškosios kelionės patvirtinimas.

Galėtume numanyti, kad vieno iš dviejų nukryžiuotųjų išgelbėjimas Jėzui suteikė vidinių jėgų galbūt savo širdyje svarstyti ir mums siųsti štai tokį ar panašų liudijimą: "Būkite tokio nusistatymo, kaip va šis šalimais nukryžiuotas, nuoširdžiai besigailintis ir jau mane mylintis žmogus. Kiekvienas kabote ant savo mažesnio ar didesnio kančių kryžiaus... Dabar Aš jau esu pakeltas ant Kryžiaus ir traukiu jūsų širdis prie savo Širdies. Per jūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Manimi tegul j?sų nuodėmių kryžiai virsta Mano išganymo darbų šviesa spinduliuojančiais kryžiais, kuriuos jūs neškite iki paskutinio savo atodūsio – iki pasimatymo danguje. Amen".