Liturgija nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo
 

Tam tikra prasme teisinga sakyti, kad laikotarpis nuo Tridento iki Vatikano II Susirinkimo neturi Mišių liturgijos istorijos. Tėra tik tridentiškosios liturgijos raiškos būdų istorija. 1570 metų Mišiole buvo nustatyti liturginiai tekstai bei apeigos, o įsteigtoji Šventoji apeigų kongregacija turėjo tikslą užkirsti kelią bet kokiems jų pakeitimams. Tad Tridento Susirinkimas buvo keturių griežtumo ir sąstingio amžių pradžia; tai buvo rubricizmo era.

Kad suprastume šį liturgijos istorijoje pavyzdžio neturintį reiškinį, turime apžvelgti kai kurias jo atsiradimo priežastis. Tridentas buvo puolamos Bažnyčios susirinkimas. Reikėjo kovoti su erezijomis ir taisyti daugybę, ypač su liturgine praktika susijusių, klaidų. Viena iš blogybių – visiškas chaosas liturginėse knygose – apėmė tiek daug aspektų, kad susirinkimas negalėjo ilgiau atidėlioti šios problemos sprendimo. Mišiolo reforma buvo patikėta naujai komisijai, 1570 m. išleidusiai Pijaus V Mišiolą.

Naujasis Mišiolas buvo, be abejonės, labai reikalingas. Iki spaudos išradimo visos liturginės knygos buvo rankraščiai. Negana to, kad rankraščiuose knibždėte knibždėjo perrašinėtojų klaidų, juose net neužsiminta, jog tai kopijos. Tai buvo vietos papročiais bei idėjomis pagrįsti vietiniai gaminiai. Kiekvienoje šalyje, kiekvienoje vyskupijoje, beveik kiekvienoje Vakarų bažnyčioje šv. Mišias švęsdavo savaip, nes jokia centrinė valdžia to griežtai nekontroliavo. Šv. Mišios, tiesa, visur išlaikė savo tradicinį "pavidalą" – pradžios apeigas, Šventraščio skaitinius, atnašų paruošimą, konsekraciją, pašventintų dovanų dalijimą ir pabaigos apeigas, – tačiau kiekvienos dalies viduje būta milžiniškos įvairovės, o kai kurių įsiskverbusių maldų ortodoksiškumas kėlė abejonių. Susirinkimas nusprendė, jog šią visuotinę maišatį galima įveikti tiktai viską suvienodinant; ir čia galėjo pasitarnauti reformuoto Mišiolo išspausdinimas.

Kokio Mišiolo? Iš geriausių to meto teologų sudarytai komisijai buvo pavesta atgaivinti ankstesnę Romos miesto liturgiją: atkurti šv. Mišias ad pristinam sanctorum Patrum normam ac ritum, apvalant jas nuo Grigaliaus Didžiojo laikų visų iškreipiančių apnašų. Šio darbo rezultatai turėjo tapti privalomi visai Vakarų Bažnyčiai, išskyrus tuos, kurie galėjo paliudyti savo apeigų nenutrūkstamą 200 metų tradiciją (dėl to tam tikriems vienuolių ordinams bei kelioms vyskupijoms buvo leista pasilaikyti savo apeigas).

Norai buvo geri, bet liko neįgyvendinti. Už tai nereikėtų kaltinti komisijos, nes jai trūko reikiamų priemonių tikslui pasiekti. XVI amžiuje nedaug žinota apie ankstesnę negu XI ar X amžiaus liturgiją. Liturgijos mokslas dar net nebuvo gimęs. Daugybė niekam nežinomų liturginių rankraščių gulėjo katedrų užkaboriuose ir vienuolynų bibliotekose. Komisijos nariams nė mažiausio įtarimo nekėlė svarbūs dalykai, kurie buvo tiktai vėliau atrasti, pavyzdžiui, tai, jog Vatikano bibliotekoje saugomas Grigaliaus Sakramentarijus nėra autentiškas grigališkasis. Tad Tridento komisija "reformuotajame" Mišiole išsaugojo daugelį tekstų ir apeigų, iš tikrųjų svetimų originalioms, Šventųjų Tėvų nustatytoms normoms ir apeigoms.

Tačiau daug rimčiau reformai kliudė XVI amžiuje (ir ilgą laiką po to) vyravusi liturgijos samprata, kurią pakeisti buvo dar svarbiau negu tekstus. Tomis dienomis Mišių liturgija traktuota kaip išskirtinai dvasininkų veikla – šventasis ritualas, atliekamas kunigų ir tam parengtų jų padėjėjų. Tačiau ir teologija, ir istorija aiškiai rodo, jog šv. Mišias švenčia visa krikščionių bendruomenė, net ir jei vienam jos nariui, įšventintam kunigui, jose tenka ypatingas vaidmuo. Taigi liturgija turėtų išreikšti šią tiesą ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Žmonės liturgiją turėtų švęsti visiškai įsitraukę, aktyviai ir sąmoningai. Todėl iš tikrųjų reikėjo reformos, kuri tokį šventimą iškeltų aikštėn. 1570 m. Mišiole ne tik neatsižvelgta į tai, bet to ir nesiekta. Jis rėmėsi netobula liturgijos samprata.

Tačiau nederėtų kaltinti nei Tridento Mišiolą parengusios komisijos, nei jį parengti užsakiusio Susirinkimo, nei jį paskelbusio popiežiaus. Teisinga liturgijos samprata niekam net negalėjo ateiti į galvą. Visi jie buvo aplinkybių, ankstesniais amžiais iškraipiusių šią sampratą, aukos. Ankstyvosios Bažnyčios dienomis liturgija buvo suprantama kaip "tai, kas daroma bendrai", nes taip ji atsirado ir buvo atliekama. Tačiau IX ir vėlesniais amžiais liturgiją pamažu imta laikyti "kažkuo, kas daroma dvasininkų ir stebima žmonių", nes taip ją pradėta atlikinėti.

Šį pokytį lėmė keli veiksniai, tačiau pagrindinis iš jų buvo lotynų kaip vienintelės liturginės kalbos išlaikymas ilgą laiką po to, kai ji liovėsi buvusi žmonių šnekamąja kalba. Kita priežastis ta, kad išsirutuliojo Mišių forma, vadinama "mažosiomis Mišiomis", kur viskas, ką anksčiau atlikdavo diakonas, lektorius, choras ir žmonės, atiteko vienam veikiančiajam asmeniui – kunigui. Mišios ėmė atrodyti kaip "vieno žmogaus auka". Ši forma, kilusi iš privataus šventimo praktikos (nežinomos iki VIII a.), pamažu išstūmė visuomeninę Mišių formą ("didžiąsias Mišias") net ir viešajame šventime. Tridento komisija kaip pagrindinę pasirinko paprastesnę formą – mažąsias Mišias, o didžiąsias Mišias laikė jų plėtote. Tuo tarpu istoriniai faktai liudija priešingai.

Liturgija, kurią paveldėjo XVI amžiaus Bažnyčia, iš tikrųjų buvo reformuota – tekstai bei apeigos sutvarkyti ir suvienodinti. Tačiau ši reforma nepadarė nieko, kad pašalintų esmingiausią trūkumą – nesuprantamumą ir pasauliečių atskyrimą. Žinoma, tai nestebina atsižvelgus į nepalankias to meto aplinkybes.

Kalbant apie nesuprantamumą, reikėtų prisiminti, jog reformatai reikalavo vartoti vietinę kalbą. Tačiau net jei Tridento Susirinkimas, remdamasis pagrįsčiausiais argumentais, būtų leidęs liturgijoje vartoti vietinę kalbą, ši nuolaida būtų buvusi klaidingai įvertinta kaip bendradarbiavimas su eretikais. Todėl, nors keletas Susirinkimo tėvų ortodoksijos sumetimais ir palankiai traktavo vietinę kalbą, dauguma nutarė, jog laikas tokiai nuolaidai dar neatėjo. To meto aplinkybėmis jie elgėsi tikrai išmintingai.

Įsivyravusios erezijos neleido tėvams pašalinti ir kito trūkumo – atsisakyti pasauliečių atskyrimo nuo aktyvaus dalyvavimo liturgijoje. Tiesą pasakius, remdamiesi nusistovėjusia liturgijos samprata, jie iš esmės to net nelaikė trūkumu. Teologinis aktyvaus žmonių dalyvavimo liturgijoje pagrindas yra pasauliečių visuotinės kunigystės doktrina. Tačiau reformatai atkakliai laikėsi nuomonės, kad tai vienintelė Kristaus dovanota Bažnyčiai kunigystė. Jų manymu, sakramentinė kunigystė buvo tik valdžios siekiančių vyrų išradimas. Susirinkimas, žinoma, privalėjo apginti sakramentinę kunigystę, ir tai padarė taip pabrėžtinai (kaip reikėjo anais laikais), jog bet kuris visuotinės kunigystės supratimas – jeigu toksai dar buvo gyvas po išskirtinai dvasininkų liturgijos amžių – galutinai išsitrynė iš liaudies savimonės.

Taigi 1570 m. liturgija įžengė į stagnacijos laikotarpį. Joje nieko nebuvo galima keisti ar plėtoti. Kiekvienas juodai užrašytas žodis turėjo būti ištartas, o kiekvienas raudonai pažymėtas veiksmas – atliktas. Taip ir tik taip reikėjo švęsti šv. Mišias. Tai turėjo garantuoti ir budri Šventoji apeigų kongregacija. Atsirado net specialus rubrikų mokslas.

Šis mokslas netrukus užvaldė potridentinės dvasininkijos mąstyseną. Pijaus V Mišiolo įvadą sudarė trys didelės apimties dokumentai – Rubricae Generales, Ritus Servandus ir De Defectibus, kuriuose smulkmeniškai išdėstyta, ką privalo daryti celebruojantis kunigas. Apie pasauliečius juose užsimenama tik du kartus, ir tai atsitiktinai. Visos kitos gigantiškų rinkinių ištarmės susijusios su kunigu. Tai dar labiau patvirtino vyraujančią nuomonę, kad kunigas yra vienintelis šv. Mišių aukotojas.

Rubrai nenumatė jokios galimybės pasauliečiams išoriškai ir aktyviai dalyvauti liturgijoje. Tačiau per viešąsias Mišias juos reikėjo kaip nors užimti. Viduramžiais pasauliečių pamaldumą maitino įvairios alegorinės formos, nors ir būta mėginimų padėti žmonėms sekti Mišių eigą ir joje nors kiek dalyvauti. Jie raginti kalbėti Pater noster lotyniškai arba, jei taip nemokėjo, vietine kalba. <…>

Potridentiniais amžiais pasirodžiusios maldaknygės ir apeigynai vietinėmis kalbomis galėjo būti naudingi tik nedidelei mažumai tų, kurie mokėjo skaityti. Daug paprasčiau ir vaisingiau buvo išmokyti žmones bendruomeninių maldų (tokių kaip Rožinys) ar giedoti himnus mažųjų Mišių metu. Dažnai tai neturėdavo nieko bendra su tuo, kas vykdavo prie altoriaus, tačiau bent keldavo žmonėms pamaldžių minčių ir juos užimdavo.

Didžiosiose Mišiose didžiausią susidomėjimą kėlė chorinė muzika. Rubrikos varžė giedamus tekstus, bet ne melodijas. Iki įmantrių proporcijų ištobulėjo harmonijos ir kontrapunkto menai; XVI a. pradžioje iškilo daugybė garsios polifoninės mokyklos kompozitorių. Per porą vėlesnių amžių Bažnyčios reikmėms imta naudoti vargonus ir kitus muzikos instrumentus. Karališkųjų dvarų ir didžiųjų katedrų chorai varžėsi, kuris didingiau atliks kūrinį. Kartais giedodavo net du (ar dar daugiau) vienas kitam atsakinėjantys chorai; atliekant Mocarto, Bethoveno ar kitų genijų šedevrus jiems akompanuodavo milžiniški orkestrai. Meno požiūriu tai labai praturtino krikščioniškąją kultūrą, tačiau liturgijai atnešė didelę žalą, nes muzika ne tarnavo liturgijai, bet joje šeimininkavo. Mišios paskendo nuostabioje garsų jūroje, kurios gelmėse netrukdomai ir nereikšmingai vyko liturgija, į dėmesio paviršių išnirdama tiktai tada, kai muzika nutildavo per Pakylėjimą.

Šiame baroko amžiuje grožis viliojo ne tik ausis, bet ir akis; liturgija tapo vien dingstimi jam reikštis. Bažnyčios virto marmuru ir auksu spindinčiomis salėmis, išpuoštomis paveikslais bei skulptūromis, vaizduojančiomis drapiruotėse paskendusius šventuosius, dangiškosios šlovės debesyse sėdinčius ir arfomis bei trimitais grojančius angelus. Galiausiai liturgija išsigimė į savotišką operą, aukštuomenės stebimą iš balkonų, chorams bei orkestrams rodant savo talentus iš kitų navos galerijų. Žmonės apačioje žiūrėdavo ir klausydavosi.

Anksčiau ar vėliau tai turėjo sukelti reakciją. XVII a. pabaigoje į dienos šviesą iškilę kai kurie ankstyvieji sakramentarijai bei apeigynai atskleidė, kad patristiniais laikais liturgija buvo tikrai bendruomeninis šventimas. Prancūzijoje ir Vokietijoje būta tam tikrų mėginimų atgaivinti aktyvų pasauliečių dalyvavimą pačioje liturgijoje, tačiau jie buvo greitai nuslopinti bažnytinės valdžios – iš dalies dėl tais laikais vyravusios sampratos, kad viskas, kas prieštarauja rubrikoms, draudžiama, iš dalies dėl to, kad kai kuriuos iš šių mėginimų rėmė asmenys, kurių tikratikystė kėlė abejonių. Dar paskelbta keletas maldynų su išverstomis Mišių maldomis, tačiau ir jie buvo pasmerkti. Pirmas tikrai sėkmingas žingsnis žengtas Vokietijoje, kur jau seniai buvo įprasta per mažąsias Mišias giedoti himnus vietine kalba. Himnų kokybė pagerėjo, padidėjo jų svarba; jie liko nepasmerkti todėl, kad jų žodžiai buvo tik Mišių maldų parafrazės, o ne tikslus jų vertimas. Būdami labai populiarūs mažosiose Mišiose, himnai pamažu įsiskverbė ir į didžiąsias Mišias. Nors žmonės Gloria ar Sanctus giedodavo vokiškai, rubrikų reikalavimai būdavo išlaikyti, nes kunigas tuo metu privalomus žodžius tardavo lotyniškai. Taip gimė vadinamosios "vokiškos didžiosios Mišios", švenčiamos sekmadieniais kaip pagrindinės Mišios beveik visų miestelių ir kaimų bažnyčiose, kuriose nebuvo chorų.

Nepaisant to, katedrose ir didmiesčių bažnyčiose išliko lotyniškosios didžiosios Mišios. "Atkūrimo judėjimas" čia bandė išstumti operiškąją Mišių aplinką ir tobulino polifoniją bei choralą. Tačiau šis judėjimas niekada nebuvo populiarus ir apsiribojo estetika bei archeologija besidominčiais intelektualais. Prancūzijoje tuo metu lygiagrečiai atsirado Solesmes benediktinų abato Prosper’o Gu?ranger’o vadovaujamas judėjimas, kuris skyrėsi nuo vokiečių " Šv. Cecilijos judėjimo" vienuoliškesne pakraipa. Jis daug nuveikė nedideliuose būreliuose, skatindamas nuodugniai studijuoti liturgiją ir domėdamasis ne tik apeigomis bei choralu, bet ir istorija bei teologija. Vis daugiau žmonių troško suprasti Mišių maldų prasmę, troško vertimų. Nors mišiolai vietinėmis kalbomis buvo įtraukti į Uždraustų knygų sąrašą (išbraukti tik 1897 m.!), keletas jų vis dėlto buvo išspausdinti. Įgyvendinti šį draudimą tapo praktiškai neįmanoma. Amžiaus pradžioje mišiolai vietinėmis kalbomis plačiai pasklido, ir daugelis žmonių savo klauptuose tyliai kartojo tas pačias maldas, kurias kunigas lotyniškai kalbėjo prie altoriaus. Taip "liturginis judėjimas" pasiekė "sekimo mišiolu" stadiją. Tačiau tai dar neprilygo tikram įsitraukimui į Mišių liturgiją.

Postūmį šia linkme suteikė Pijaus X enciklika apie sakralinę muziką Motu Proprio (1903 m.). Joje žmonės buvo skatinami giedoti choralą. Per didžiąsias Mišias jie galėjo giedoti giesmes iš lotyniškojo Apeigyno. Šis popiežiaus dokumentas įkvėpė pastoracinį liturginį judėjimą, teigusį, jog pirmutinis ir būtinas tikrai krikščioniškosios dvasios šaltinis yra aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas Bažnyčios šventuose slėpiniuose ir viešose bei iškilmingose maldose. Vienuolis iš Mont - C?sar’o t. Louvain’e Lambert Beauduin, anksčiau kaip diecezinis kunigas, dirbęs sielovadoje, o vėliau išgarsėjęs kaip ekumenininkas, įžvelgė reikšmingas šio dokumento išvadas ir 1909 m. Malines kongrese pateikė šia tema atitinkamą dokumentą. Savo bendruomenės entuziastingai palaikomas, jis ėmė propaguoti liturginio judėjimo tikslus populiariomis publikacijomis bei lapeliais. Savo nedidelėje knygelėje La Pi?t? l’Eglise (1914 m.) jis pirmasis pamėgino aktyvų dalyvavimą liturgijoje grįsti Kristaus kunigystės, Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus Kūno, ir bendrosios visų pakrikštytųjų kunigystės teologija.

Iš pradžių liturginiame judėjime pirmavo Belgija, tačiau nuo 1920 m. iškilo ir kiti centrai. Didelę įtaką ėmė daryti benediktinų abato Ildephonse Herwegeno vadovaujama Maria-Aach abatija Reino žemėje; ji pagarsėjo pasauliečių susirinkimais vienuolyne bei slėpinio buvimą akcentuojančia liturgijos teologija, propaguojama daugelyje t. Odo Caselio raštų. Šio vienuolyno spaustuvėje pasirodė Romano Guardini knyga Liturgijos dvasia, kuri, išversta į daugelį kalbų, buvo labai plačiai skaitoma.

Pijus Parschas, augustijonų vienuolis iš Klosterneubergo netoli Vienos, įkūrė labiau sielovadinės pakraipos judėjimą. Jis maksimaliai išnaudojo vokiškųdidžiųjų Mišių galimybes ir savo pažiūras skleidė puikiomis, populiariomis publikacijomis. Jo leidinys Das Jahr des Heiles, išverstas ir į anglų kalbą, labai paplito. Periodiniame leidinyje Bibel und Liturgie tėvas P. Parschas pabrėždavo Šventojo Rašto svarbą tiek pačioje liturgijoje, tiek už jos ribų. Austrų jėzuitas J. A. Jungmannas parašė mokslinį veikalą apie Mišių istoriją Missarum sollemnia.

Angliškai kalbančiuose kraštuose reikalai judėjo lėčiau. 1926 m. t.Virgil Michel iš Šv. Jono abatijos Collegeville’yje įsteigė periodinį leidinį Orate Fratres (vėliau pavadintą Worship) ir leidyklą Liturgical Press, metų metus leidusią brošiūras, bukletus ir įvairius vertimus. 1940 m. įvyko pirmasis iš vėliau kasmet rengiamų liturginių kongresų, kurie pamažu pritraukė dešimtis tūkstančių dalyvių.

1929 m. Anglijoje t. Bernard McElligott’as iš Ampleforth’o abatijos įsteigė šv. Grigaliaus draugiją, kuri organizavo kasmetines vasaros stovyklas ir stengėsi choralų giedojimu ir (nuo 1940 m.) paskaitomis bei nedidelėmis publikacijomis skatinti aktyviai įsitraukti į liturgiją. Būtent šios draugijos ketvirtinis leidinys Music and Liturgy, vėliau Liturgy, Life and Worship skleidė liturginio judėjimo idealus bei darbus po Antrojo pasaulinio karo.

Didelis šuolis į priekį buvo padarytas tada, kai tamsiausiais Antrojo pasaulinio karo metais susivienijo Vokietijos ir Prancūzijos liturgijos specialistai ir, atėjus lengvesniems laikams, prie jų prisidėjo jų kolegos iš Austrijos ir Belgijos. Iš šios sąjungos Paryžiuje kilęs Centre de Pastorale Liturgique, kuriam vadovavo daugiausia dominikonai, iki Vatikano II Susirinkimo darė didžiulę įtaką Europoje ir už jos ribų. Nors, kaip rodo žodis "pastoracinė", jie rūpinosi praktiniais dalykais, pasauliečių teisėto vaidmens liturgijoje atkūrimu, jų darbai tvirtai rėmėsi teologija ir kitų disciplinų išmanymu. Tai paaiškėjo pradėjus leisti periodinį leidinį Maison Dieu (1945 m.) ir daugiatomį Lex Orandi. Įtemptą darbą bei dideles pastangas vainikavo 1956 m. įsteigtas Institut Sup?rieur de Liturgie. Kiek vėliau buvo įkurtas Šv. Anselmo liturgijos institutas Romoje, o Triero mieste (Vokietija) atsirado aukštesniųjų studijų institutas.

Pirmaisiais judėjimo metais mažai kalbėta apie reformą. Stengtasi maksimaliai išnaudoti esamas galimybes, nors trūkumai vis labiau ryškėjo ir vis didėjo noras švenčiant liturgiją bent tam tikra dalimi vartoti vietinę kalbą. 1947 m. pradėta leisti ribotai vartoti vietines kalbas Krikšto ir kai kurių kitų sakramentų metu, o 1958 m. instrukcijoje aktyvų dalyvavimą varžančios taisyklės tapo ne tokios griežtos. Tačiau reforma kilo iš Romos: 1951 m. buvo peržiūrėta Didžiojo Šeštadienio, o 1955 m. – visos Didžiosios Savaitės liturgija. Popiežiaus Pijaus XII enciklika Mediator Dei (1947 m.), nepaisant kai kurių išlygų dėl tam tikrų praktikų ir idėjų, suteikė liturginiam judėjimui naują impulsą.

Paskutiniąja šio judėjimo pakopa laikytinas tarptautinių kongresų rengimas įvairiose Europos vietose. Žymiausias iš jų įvyko 1956 m. Asyžiuje. Šiame kongrese, kuriam vadovavo vienas Romos kardinolas, dalyvavo maždaug tūkstantis žmonių, išdalytas reikalavimas leisti vartoti vietinę kalbą liturgijoje nebuvo labai malonus pirmininkaujančiam bei kai kuriems kongreso dalyviams.

Vis dėlto dirva jau buvo gerai paruošta, ir 1962 m., Vatikano II Susirinkimo pirmojoje sesijoje, Susirinkimo tėvams buvo pristatytas Liturgijos konstitucijos projektas. 1964 m., po ilgai trukusių diskusijų, Susirinkimas paskelbė Konstituciją, ir popiežius Paulius VI nedelsdamas sudarė komitetą (tarybą, kurią vėliau pakeitė Dieviškojo kulto kongregacija) Susirinkimo nustatytoms reformoms įgyvendinti. 1970 m. popiežius Paulius VI paskelbė peržiūrėtą Romos Mišiolą.

Ko gero, svarbiausias pokytis Mišių liturgijoje išplaukia iš Liturginės konstitucijos 28 skyrelio: "Liturginėse pamaldose ir kunigas, ir tikintieji, atlikdami savo pareigas, daro vien tai ir visa tai, kas jiems priklauso pagal dalyko prigimtį ir liturginius nuostatus". Šis naujųjų apeigų bruožas, nusakomas "funkcijos diferenciacijos" sąvoka, labiau negu kiti išryškina tai, kad Mišios yra ne "vieno žmogaus auka", bet garbinimas, atliekamas hierarchiškai organizuotos bendruomenės.

Atsirado ir "vietos diferenciacija"; viskas nebevyksta tik prie altoriaus. Ši švenčiausioji vieta rezervuota aiškiai apibrėžtai aukos liturgijai. Dievo žodis skelbiamas iš sakyklos; yra ir pultas, iš kur kunigas vadovauja Žodžio liturgijai, kalba tam tikras su auka nesusijusias maldas ir vadovauja kitiems kaip bendruomenės pirmininkas. Taip įgyvendinamas Liturginės konstitucijos 50 skyrelio siekis aiškiau atskleisti atskirų Mišių dalių vidinę prigimtį bei tikslą ir jų tarpusavio ryšį.

Naujas skaitinių rinkinys patenkina 51 skyrelio reikalavimus: "Kad tikintieji apsčiau maitintųsi Dievo žodžiu, reikia gausiau atidengti Šventojo Rašto lobius, kad per nustatytą laiką būtų perskaitytos liaudžiai visos svarbesnės Šventojo Rašto dalys".

"Apeigas, deramai išlaikant jų esmę, reikia supaprastinti" (50), kas ir buvo padaryta pertvarkant anksčiau per daug išplėtotą Aukos liturgiją, pasirengimą Komunijai, Mišių pradžią bei pabaigą, atsisakant daugelio nedidelių judesių per Eucharistijos maldą.

Atkurti "laikui bėgant nepagrįstai iškritę dalykai" (50). Kaip pavyzdį galima paminėti gailesčio aktą, homiliją ir tikinčiųjų maldas, taip pat rekomendacijas dėl įvairių atnašų atnešimo formų bei praktiką per kiekvienas Mišias konsekruoti tose Mišiose žmonėms dalytinas ostijas.

Mišias labai praturtino trys Eucharistijos maldos, kurias galima vartoti kaip Romos kanono alternatyvas, taip pat daugybė įvairioms progoms skirtų dėkojimo giesmių bei labai išplėstas pradžios maldų rinkinys. 1974 m. buvo patvirtintos dar penkios Eucharistijos maldos, iš kurių trys skirtos vaikų ir dvi – susitaikinimo Mišioms.

"Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, labiausiai reikia rūpintis, kad visi žmonės pilnutinai ir aktyviai joje dalyvautų" (14). Pats ryškiausias ir vertingiausias šia prasme – leidimas vartoti vietinę kalbą, kas padarė liturgiją suprantamą. Nors tikintieji galėjo "bendrai kalbėti ar giedoti jiems priklausančias nekintamas Mišių dalis ir lotyniškai" (54) bei dėl šių dalių nekintamumo išmokti suprasti, ką jos reiškia, tai vis dėlto buvo sunku ir reikalavo daug įgūdžių. Be abejonės, žmonėms daug lengviau liturgijoje dalyvauti ir ją suprasti, kai vartojama jų kalba. Mišių kintamų dalių atveju, ypač kai skaitomas Šventasis Raštas bei kalbamos pradžios maldos, vietinė kalba yra aiškiai būtina.

Reformuotoji liturgija kartais vadinama "naujomis Mišiomis". Tai netikslu. Pačios Mišios iš principo yra tokios, kokios ir buvo visada; pasikeitė tiktai jų šventimo būdas. Jų liturgija "įgavo tą pačią jėgą kaip ir šventųjų Bažnyčios Tėvų dienomis". Tai, ką bandė, bet dėl anuo metu vyravusių aplinkybių neįstengė atlikti Tridento Susirinkimas, dabar padarė – ir netgi puikiai – Vatikano II Susirinkimas.

Iš anglų k. vertė Aurelija Perednytė