Kovo 21 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios konferencijų salėje buvo pristatyta knyga "Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai". Su jos autore istorike dr. Regina Laukaityte kalbėjosi "Bažnyčios žinių" korespondentas Artūras Matusas.

Prie tokio solidaus ir labai gražiai Lietuvos istorijos instituto išleisto vienuolijų istorijai skirto leidinio, matyt, teko nemažai padirbėti. Juk XX a. vienuolijų istorija – tai kartu ir visos Katalikų Bažnyčios persekiojimo ir kančių metraštis. Kaip rinkote medžiagą, kokia buvo šios knygos pradžia?

Vienuolijų istorija domėjausi jau seniai. Mano diplominio darbo tema buvo "Vienuolijų spauda", 1988 m. disertaciją apsigyniau irgi iš vienuolijų istorijos. Man pradėjus dirbti Istorijos institute, 1994 metais buvau pakviesta į tarptautinę mokslinę konferenciją "Vienuolijų istorija Vidurio ir Rytų Europoje X – XX a.", kuri vyko Lenkijoje. Mano pranešimas apie Lietuvos vienuolijas susilaukė didelio susidomėjimo, buvau pakviesta į Liublino katalikų universitetą. Tokia knygos rašymo pradžia. Ją parašiau gana greitai, nors, kai pagalvoji, medžiagą rinkau bemaž 15 metų. Knygą pradedu įžanga apie XIX a., o baigiu 1997 metais. O iš tiesų XX a. Lietuvos vienuolijų istorija – tai persekiojimų, reakcijos ir klestėjimo nepriklausomybės metais (prieš karą ir dabar) istorija. Beje, XX a. pradžios ir pabaigos vienuolijų istorija panaši. Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje vienuolijas atkūrė daugiausiai vokiečiai arba dar caro laikais į Italiją studijuoti išvykę lietuviai. Šiandien matome nemažą iš Vakarų atvykusių vienuolių ar ten gyvenančių lietuvių indėlį. Apskritai vienuolijų atkūrimas labai sudėtingas procesas. Istorija liudija, jog tada ir dabar visuotinės Bažnyčios parama Lietuvai labai svarbi. Aišku, jeigu prieškarį lyginsime su dabartimi kiekybine prasme, vienuolijų plėtra spartesnė dabar.

Ar visos prieškaryje egzistavusios vienuolijos veikia ir dabar?

Džiugu, kad visos iki sovietų okupacijos gyvavusios vienuolijos išgyveno. Vienintelis klausimas – kaip ir kokia kaina. Kai kurios (jėzuitai, marijonai) net išaugo, o yra ir tokių, kurios tik egzistavo. Pavyzdžiui, dominikonų buvo likęs tik vienas tėvas.

Kaip pavyko parengti knygos skyrių apie sovietinio laikotarpio pogrindinę vienuolijų veiklą, iš kur ėmėte medžiagą?

Rinkti medžiagą labai padėjo LKMA, ypač dr. A. Kučinskaitė ir vysk. J. Boruta SJ. Jų padedama sudariau ir vienuolijų vadovams išsiuntinėjau anketą, kurioje buvo prašoma nurodyti kongregacijos narių amžių, skaičių, klausiama apie archyvus, augimo dinamiką, konstitucijas ir, žinoma, pogrindinę veiklą. Deja, kai kurios kongregacijos į anketą atsakė labai lakoniškai, ir platesnį vaizdą pavyko susidaryti tik apie didžiąsias vienuolijas.

Žvelgiant į visą XX a., kurias vienuolijas galima laikyti tradicinėmis Lietuvoje?

Tradicinėmis ir daugiausiai Lietuvos Bažnyčiai bei kultūrai nusipelniusiomis galima laikyti marijonų ir pranciškonų vienuolijas. Kiek vėliau aktyviai įsitraukė ir jėzuitai. Tai lėmė tas faktas, kad pranciškonų ir marijonų noviciatai buvo Lietuvoje – tad netrūko ir pašaukimų. Iš moterų vienuolijų į akis pirmiausia krinta taip pat lietuviškosios kongregacijos. Pavyzdžiui, Marijampolėje palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio suburtos Vargdienių seserys. Jų likimas susiklostė labai palankiai: 1936 m. grupelė seserų išvyko į JAV ir per visą sovietmetį palaikė glaudų ryšį su Lietuva. Didelė parama jaučiama ir dabar. Dar galima būtų paminėti kazimieriečių kultūrinį indėlį. Iš JAV atvykusios seserys lietuvaitės įkūrė čia noviciatą, padėjo atkurti vienuoliją Pažaislyje. Nuo senų laikų Lietuvoje veikia ir benediktinės, tačiau jos, kaip ir jėzuitai, turėjo tautinių problemų – vienuolynas iš pradžių buvo lenkiškas ir sunkiai įsiliejo į lietuvišką aplinką. Analogiška ir kotryniečių istorija.

Ar jūsų knyga domimasi?

Mano džiaugsmui, tai perkama knyga, tačiau labai pasigendu rimtesnės recenzijos, gilesnio įvertinimo, gal net kritikos. Man įdomus kiekvienas atsiliepimas.

Dėkojame už pokalbį.