Kelionė liturginiais metais: Velykų tridienis
 

Velykų tridienį Bažnyčia pradeda švęsti Viešpaties vakarienės Mišiomis Didžiojo ketvirtadienio vakarą. Šiomis Mišiomis primenama vakarienė, per kurią Jėzus mokiniams suteikė savo mirties bei prisikėlimo atminimą, idant jie galėtų tai švęsti, kol jis vėl ateis (plg. 1 Kor 11, 23 – 26). Liturginiai tekstai tiesiai nemini Šventosios Dvasios, tačiau čia dera neužmiršti su Šventąja Dvasia susijusios doktrinos Eucharistijos maldose (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1104 – 1109).

Kadangi išaukštintas Kristus dalyvauja Eucharistijoje Dvasios galia (plg. Rom 8, 11), galima pagrįstai tvirtinti, kad Šventoji Dvasia įgyvendina sakramente tikrą išaukštinto Kristaus buvimą. Pavyzdžiui, Eucharistijos II maldos pirmojoje epiklezėje sakoma: "Šventosios Dvasios galia pašventink šias atnašas, kad jos mums taptų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju". Tos pačios maldos antrojoje epiklezėje vartojami šie žodžiai: "Karštai maldaujame, kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo aukos dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn". Tikinčiuosius šitaip į vieną kūną surenka ta pati Dvasia, kuri, konsekruojant duoną ir vyną, paverčia juos Kristaus Kūnu ir Krauju. Šiame kontekste "naujas įsakymas" (plg. Jn 13, 34: RM, posmelis prieš Evangeliją) gali būti suprantamas kaip būdas gyventi Eucharistija; žodžiais "kad jūs vienas kitą mylėtumėte" Jėzaus meilė pateikiama ne kaip sektinas pavyzdys, bet kaip mūsų meilės šaltinis. Dvasia, sudabartindama Eucharistijoje save mums atiduodančio Kristaus buvimą, savo ruožtu suteikia mums jo gebėjimo mylėti dalį.

Švęsdami Didįjį penktadienį, klausomės Evangelijos apie Viešpaties kančią pagal Joną (18, 1 – 19, 42) skelbimo: Dvasios dėka Jėzus yra klusnus Tėvui iki mirties ant kryžiaus (plg. Žyd 5, 8). Šventoji Dvasia, kuri palaikė Jėzaus gyvybę Švč. Mergelės įsčiose, dabar turi palaikyti Atpirkėją mirties momentu, idant jis galėtų išgyventi šį aukščiausiąjį savo egzistencijos aktą kaip Dievui priimtiną auką už mus (plg. Žyd 9, 13 – 14). Tad Šventoji Dvasia buvo Kristaus aukos siela; ji yra Kristaus meilės Dievui ir žmonijai pradžia. Iš perdurto nukryžiuoto Jėzaus šono ištekėjo "kraujo ir vandens" (Jn 19, 34): kraujas liudija Avinėlio aukos už pasaulio išgelbėjimą realybę, o vanduo yra Dvasios ir jos dvasinio vaisingumo simbolis. Tad dėl pašventinančios Dvasios veikimo galime dalytis Kristaus aukos vaisiais. Šio pasakojimo pabaigoje šv. Jonas, aprašydamas Jėzaus mirtį, pavartojo reikšmingą posakį: "Et inclinato capite tradidit spiritum" (Jn 19, 30). Paskutinis mirštančio Jėzaus kvapas tampa naujai kūrinijai gyvybę teikiančios Dvasios kvapu (plg. Jn 20, 22).

Kančios pasakojime vienintelis Jonas mini Mariją, stovėjusią "prie Jėzaus kryžiaus" (Jn 19, 25). Senovinė ikonografija vaizduoja Dievo Motiną, stovinčią prie kryžiaus aukojimo poza. Kaip ir Abraomas (RM, Velyknaktis, antrasis skaitinys), Marija irgi aukoja savo Sūnų, tačiau jos Sūnus, priešingai negu Abraomo, paskutiniu momentu neišsaugomas: ji priversta regėti jį mirštant. Švč. Mergelė Marija yra "vilties moteris, kuri, kaip Abraomas, sugebėjo priimti Dievo valią ir ‘patikėjo viltimi, nematydama jokios vilties’ (plg. Rom 4, 18)" (TTA, 48).

Didįjį šeštadienį Bažnyčia meldžiasi prie Viešpaties kapo. Valandų liturgijoje nurodoma į Mariją Ryto maldavimuose: "Kristau, mūsų Viešpatie, Tu matei savo motiną, stovinčią prie kryžiaus. Leisk mums dalytis Tavo išganingąja kančia mūsų kančios valandomis". Liaudies pamaldumas išplėtojo įvairių būdų šiam Jėzaus motinos sielvartui apmąstyti, neatskiriant jo nuo jos džiaugsmo kupinos vilties susitikti su savo prisikėlusiu Sūnumi.

Velyknaktis, anot senovinės tradicijos, yra "Viešpaties budėjimo naktis" (Iš 12, 42). Bažnyčia surenka visus savo vaikus, kad jie Žodžio bei šventųjų slėpinių šventimu galėtų vėl išgyventi (arba pirmą kartą išgyventi) velykinį Dvasios, suvienijančios juos su mirštančiu ir prisikeliančiu Kristumi, perėjimą. Velykų vigilijos skaitiniuose, ženkluose bei maldose gausu nuorodų bei aliuzijų į Šventąją Dvasią, ypač tada, kai yra tikinčiųjų, priimančių įkrikščionijimo sakramentus. Kalbant apie santykį tarp Dvasios siuntimo, liturginio šventimo ir gyvenimo tų, kurie prisikėlė su Kristumi, reikšminga yra Komunijos malda: "Įkvėpk mums, Viešpatie, savo meilės dvasios ir mus visus, velykinių sakramentų atgaivintus, savo tėviška malone padaryk vieningus".