Kristaus Prisikėlimas Velykos
Jn 20, 19
A. de Sent-Egziuperi "Mažajame Prince" lapė patiki Mažajam Princui paslaptį: "Gerai matyti galima tik širdimi. Esminiai dalykai nematomi akimis". Mažasis Princas pakartojo šį sakinį, kad geriau įsimintų. Mes taip pat pritartumėm šiam teiginiui, nereikalaudami tam kokio nors griežto pagrindimo. Šį teiginį paprasčiausiai patvirtina gyvenimo patyrimas. Jeigu kas nors reikalautų patvirtinti šią tiesą, tai reikštų, kad jis tiesiog nesuprato jos ir veikiausiai nebesupras. Dauguma gyvenimo patyrimų yra taip pat ir mūsų tikėjimo patyrimai. Negana to, tikėjime šie patyrimai susiję su tikėjimo apsisprendimu. Tai rodo šiandieninė Evangelija. "Mažajame Prince" įvardijamas "matymas širdimi" gali padėti suvokti "matymą tikėjimu".
Marija Magdalietė viena išsiruošia prie Jėzaus kapo. Ji mato, kad akmuo nuristas nuo kapo angos, tačiau vidun neina. Šiai moteriai pavaizduotoje scenoje tenka tik šalutinis vaidmuo. Jos pranešta žinia atkreipia Simono Petro ir Jėzaus mylimojo mokinio dėmesį. Marijos Magdalietės susitikimas su Prisikėlusiuoju atpasakojamas vėliau (Jn 20, 11 18).
Evangelijos skaitytojams bevardžio Jėzaus mylimojo mokinio asmuo nebuvo nepažįstamas. Jis buvo prisiglaudęs prie Jėzaus Paskutinės vakarienės metu (Jn 13, 23). Drauge su Jėzaus motina Marija jis stovi po Viešpaties kryžiumi ir gauna užduotį pasiimti Mariją pas save (Jn 19, 25 27). Šis mokinys neminimas sinoptinėse Evangelijose. Negausūs, tačiau labai raiškūs jo apibūdinimai Jono Evangelijoje liudija jo svarbą joniškojoje bendrijoje.
Apie Petrą žinojo kiekvienas šios bendruomenės narys. Šių abiejų asmenų ir jų tarpusavio santykių svarba atsiskleidžia pasakojime. Išgirdę Marijos Magdalietės žodžius abu drauge bėga prie Jėzaus kapo. Veiksmažodis "bėga" atspindi susijaudinimą, smalsumą, susidomėjimą. Pasakojimą papildo ir kitos detalės. Jėzaus mylimasis mokinys bėga greičiau už Petrą ir pirmasis pasiekia kapo angą. Tačiau, kaip ir anksčiau Marija, jis neina į vidų. Leisdamas Petrą pirmiau įeiti į kapo rūsį, jis parodo pastarajam pagarbų pripažinimą.
Kita scena vyksta kapo rūsyje, kur buvo palaidotas Jėzaus kūnas. Petras ten mato tik paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos (20, 6). Pridurta pastaba, kad skara buvo suvyniota ir padėta atskirai. Šie daiktai įprasti laidotuvių atributai. Žvelgiant į juos atsietai, matomas tik faktas, jog kapo rūsyje nebėra ten buvusio palaidoto kūno. Tačiau šie daiktai dar nėra vienareikšmis ženklas.
Apie Petro reakciją įėjus į kapą nerašoma nieko. Kalbama tik apie kitą mokinį (20, 8). Jis tik dabar įeina į kapo rūsį: "jis pamatė ir įtikėjo" (20, 9). Iš esmės jis pamatė tuos pačius dalykus kaip ir Petras: drobules ir skarą, ženklinusias, jog čia buvusio kūno nebėra. Tą patį matė ir Petras. Tačiau apie Jėzaus mylimąjį mokinį pridurta esminė pastaba: "Jis pamatė ir įtikėjo".
Šie du greta esantys veiksmažodžiai pamatė ir įtikėjo apima mokymą apie biblinį tikėjimą. Tikėjimas nereiškia tikimo dalyko turėjimo. Tikinčiojo tikrumas neįgyjamas aiškiu pažinimu ar rūpestingu patikrinimu, tai yra iš pasitikėjimo kylantis tikrumas. Tikėjimas visuomet susijęs su malone.
Tai, kad rūsyje nebebuvo kūno, Jėzų mylintiems mokiniams buvo naujos esamybės ženklas. Tai yra prisikėlusiojo esamybė, atsiskleidžianti tikinčiam žvilgsniui. Mokinių elgsena rodo, jog regėjimas tikint leidžia pamatyti daugiau, negu vien savo akimis pasitikinčio žmogaus regėjimas.
Tikėjimo svarbą patvirtina ir Prisikėlusiojo žodžiai įtikėjusiam Tomui. Jis pareikalavo labai konkrečių įrodymų, kad galėtų tikėti Prisikėlusiuoju. Prisikėlęs Viešpats patenkino visus Tomo reikalavimus: jis galėjo apžiūrėti vinių žaizdas rankose ir jas paliesti, galėjo ir įdėti ranką į Jėzaus šoną. Tie įrodymai buvo tokie įtikinantys, kad Tomas tobulai išreiškė savo tikėjimą: "Mano Viešpats ir mano Dievas" (20, 28). Tačiau ne Tomas susilaukia pagyrimo. Jis įtikėjo, nes pamatė. "Palaiminti, kurie tiki nematę" (20, 29).
Nematymas čia tapatus su mokinių matymu prie Jėzaus kapo. Čia nėra tikėjimo objekto; jo neįmanoma suvokti akimis. Tačiau šis negalėjimas pamatyti akimis negalioja širdžiai, taip pat ir tikėjimui. Tikinčios širdies akims atsiveria kitoks žvilgsnis į tikrovę, netgi esmingesnis.
Šie iš pažiūros priešingi žodžių deriniai "matyti ir tikėti" ir "nematyti ir vis dėlto tikėti" yra kur kas daugiau negu tik žodžių žaismas. Viena vertus, šiais žodžiais išreiškiamas tikėjimo poreikis. Anot Pauliaus, "mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu" (2 Kor 5, 7). Krikščionis gyvena svetur, toli nuo Viešpaties. Kita vertus, čia tiek pat raiškiai pasirodo tikėjimo jėga. Tikintysis gali pamatyti Viešpatį net ten, kur ženklai rodo tik jo nebuvimą.
Velykų sekmadienį švenčiame kertinį mūsų tikėjimo slėpinį. Nukryžiuotasis buvo Dievo prikeltas, jis gyvena tarp mūsų ir lydi mus gyvenimo keliu. Nors mūsų pasaulio išvaizda kartais atrodo paženklinta senatve ir mirtimi, tikintysis privalo nesvyruodamas džiaugtis gyvenimo pergale prieš mirtį. Nes tikėjimo šventė visuomet yra gyvenimo šventė.
Parengta pagal kun. dr. Horacio E. Lona SDB