"IR MES PRISIKELSIME PASKUTINIĄJĄ DIENĄ"
 

Prisikėlimas – tai krikščioniškosios vilties riba, nes Prisikėlimo slėpinyje krikščioniškoji viltis atbaigiama.

Čia pasistengsiu atskleisti keletą šio slėpinio aspektų, jokiu būdu nepretenduodamas išaiškinti kūno prisikėlimo, nes tai lieka mums slėpiniu, kurį mes nešiojamės viltyje. Malonė yra "šlovės sėkla"; mes jau esame giliai susiję su prisikėlimo slėpiniu per Kristų ir Kristuje, tačiau neturime šioje srityje jokios psichologinio lygio patirties. Mes laikomės šio slėpinio tikėjimu. Kiekvieną kartą, kai kalbame apie šlovės slėpinius, suvokiame, kokiu mastu tikėjimo slėpinys reikalauja iš mūsų pranokti visa tai, ką galime įsivaizduoti ar jausti psichologiškai. Ši prieiga nepaprastai išgrynina ir nuskaistina. Kalbėdami apie džiaugsmo ar kančios slėpinius, tikime, kad psichologinis požiūris padeda mums juos suvokti, tačiau šlovės slėpiniai mus įpareigoja visuomet viršyti psichologinį lygmenį. Psichologija gali mums padėti, tačiau visuomet turime ją pranokti, nes, apsiriboję tik ja, iškraipysime perspektyvą, laikydamiesi tik žmogiškojo požiūrio. Ši pastaba ypač tinka šiandieninei mūsų temai.

Pirmiausia stenkimės pasinerti į šį slėpinį. Ir tai padaryti mums padės ne apologetika. Ji gali paaiškinti, kad tai, ką mes tikime, yra protinga ir netgi labai protinga, nesuponuoja jokio naivumo ir visiškai neprasilenkia su rimtomis mokslinių tyrinėjimų išvadomis. Apologetika gali padėti mums suprasti, kad naivumas, tikėjimu priimant Dievo mokymą, jokiu būdu nereiškia naivumo žmogiškųjų nuomonių atžvilgiu: "Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai". Tačiau čia nesiimsime apologetikos, kad ir kokia įdomi ji būtų. Imdamiesi refleksijos apie patį savo tikėjimą, atsiduriame dar aukštesnėje plotmėje. Kadangi esame tikintys, privalome stengtis pilnai ir visiškai įžengti į slėpinį.

[...] Peržvelkime keletą Šventojo Rašto vietų. Antrojoje Makabiejų knygoje (7, 9) yra gražus tekstas apie nuostabią motiną, dalyvaujančią septynių sūnų kankinystėje. Matome, kad šie kūno kankiniai buvo giliai įsitikinę prisikėlimu. Nuostabu matyti, kaip per kankinystę jie paliudija savo tikėjimą ir viltį, ir šitaip kūno prisikėlimas įgyja pilnutinę reikšmę. Danieliaus knygoje (12, 2) taip pat patvirtinamas tikėjimas kūno prisikėlimo slėpiniu. Tačiau šis slėpinys kaip tiesa, kuria privalome visiškai tikėti, ypač akcentuojamas Naujajame Testamente. Ši tiesa nusakoma Tikėjimo išpažinimo simboliu. Kiekvieną kartą kalbėdami Credo, mes išpažįstame tikėjimą kūno prisikėlimu.

Pirmiausia perskaitykime visą Laiško romiečiams aštuntąjį skyrių – jis labai gražus ir perteikia prisikėlimo slėpinio "tonaciją".

"Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusiųjų, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse" (Rom 8, 10-11).

Dvasia mums teikia tą naują gyvybę, kuri atgaivina mūsų mirtinguosius kūnus. Atkreipkime dėmesį, kad "Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių... atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus". Taigi tai yra Dvasios darbas ir svarbu tai atsiminti. Laiške romiečiams nurodyta, jog mes esame pakrikštyti Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Taigi šis prisikėlimas jau esamas. Dėl to galime sakyti, kad "ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti" (Rom 8, 16–17).

Jeigu esame Kristaus bendraįpėdiniai, vadinasi, esame susiję su jo Prisikėlimo slėpiniu. Nepaprastai svarbus ir Pirmojo laiško korintiečiams penkioliktasis skyrius.

"Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?!" (1 Kor 15, 12) Kristaus prisikėlimas yra mūsų prisikėlimo laidas, kadangi mes esame bendraįpėdiniai. Jeigu mūsų kūnas neprisikeltų su Kristumi, nebūtume bendraįpėdiniai. Reikia suvokti, koks svarbus apibūdinimas "Kristaus bendraįpėdiniai" ir kaip jis siejasi su prisikėlimu. "Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas" (1 Kor 15, 13 – 14).

Tai stiprūs žodžiai, kuriuos būtina nuolat prisiminti, nes menkiausi nuklydimai, kuriems mes pasiduodame priimdami Prisikėlimo slėpinį, turi tiesioginę įtaką mūsų tikėjimo gyvenimui. Štai kodėl reikia labai dėmesingai sekti, kad neįmaišytume į tikėjimą teologinio pobūdžio klaidų, kai kurių teologinių nuostatų. Tokios "užnuodytos" teologinės nuostatos, užuot padėjusios įsitvirtinti tikėjime, slegia, menkina jį ir kelia mums abejonių. Šiandien yra tokių teologų, kuriems tiesiog patinka palaikyti abejones (mat jie yra Dekarto vaikaičiai). Jie teigia, kad tokiu būdu tikėjimas gali augti. Iš tikrųjų tikėjimas ugdomas ne abejonių puoselėjimu. Tai labai kenkia tikėjimui. Abejones reikia įveikti meile ir grįžti prie šaltinio, tai yra prie Kristaus. Jeigu abejosime Kristaus prisikėlimu, nebūsime tvirti ir dėl mūsų pačių prisikėlimo. Kartu visas mūsų krikščioniškasis gyvenimas neteks giliosios prasmės.

"O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti, <...> tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias" (1 Kor 15, 14 – 17).

Kaip stipriai pasakyta. Mūsų prisikėlimo slėpinys glaudžiausiai susijęs su Kristaus Prisikėlimo slėpiniu, ir gyvas tikėjimas jokiu būdu neatskiria šių dalykų.

"O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. (Tie, kurie išliks gyvi Kristaus atėjimo metu, turi ypatingą pranašumą.) Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas" (1 Kor 15,17–24).

Pažvelkime taip pat į šv. Jono Evangeliją, kur Jėzus kalba apie Eucharistiją. Matome, kad Eucharistijos slėpinys visuomet siejamas su Prisikėlimo slėpiniu. Eucharistijos slėpinys yra nuolatinis kvietimas į Prisikėlimo slėpinį. Jeigu Jėzus duoda mums savo kentėjusį ir pašlovintą Kūną kaip maistą – tai tam, kad mes suvoktume, jog ir mūsų kūnas vienąkart bus pašlovintas.

Ir dar vienas Šventojo Rašto tekstas iš Apreiškimo Jonui, kurį reikia nuolat skaityti iš naujo (juo labiau išgyvename vidinę kovą, juo uoliau reikia imtis Apreiškimo knygos, ypač 21 skyriaus).

"Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: 'Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo'.

O Sėdintysis soste tarė: 'Štai aš visa darau nauja'. Ir sako: 'Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri' " (Apr 21, 1–5).

Tai yra didinga dangiškosios Jeruzalės, Avinėlio Sužadėtinės ir Nuotakos, vizija. Ji atveria mūsų suvokimui šį galutinį Bažnyčios slėpinio momentą. Prieš tai yra mirtis, – tasai perėjimas, nuskaistinimas per mirtį, tačiau šiuo perėjimu rengiamasi amžinosioms meilės vestuvėms. Ogi šioms amžinosioms vestuvėms yra būtina, kad Nuotaka visiškai atitiktų Jaunikį. Vadinasi, Jaunikio prisikėlimo slėpinys apima ir tai, kad taip pat ir Nuotaka gyvena tuo pačiu slėpiniu.

Ortodoksų Bažnyčioje tiek Kristaus, tiek mūsų prisikėlimo slėpinio nuovoka labai aiški. Štai kelios ištraukos iš ortodoksų teologo Paulio Evdokimovo knygos "Beprotiška Dievo meilė".

"Biblija nemoko apie jokį natūralų nemirtingumą. Prisikėlimas, apie kurį kalbama Evangelijoje, kyla ne iš sielos, jis įvyksta visą žmogaus būtybę perskverbiant gyvybingoms dieviškosios Dvasios energijoms".

Čia kalbama apie energijas (gr. energeia), kurių taip laikosi ortodoksų teologija; tuo suprantama visokeriopa Dievo įtaka, tai visoks Šventosios Dvasios dalyvavimas, užvaldantis žmogiškąją būtybę, kad ją perkeistų ir sudievintų. Štai Tikėjimo išpažinimai: "laukiu mirusiųjų prisikėlimo"; "tikiu... kūno iš numirusių prisikėlimą". "Šventieji išgyvena mirtį džiaugsmingai, kaip gimimą Dievui. Šventasis Serafimas Sarovietis mokė apie džiaugsmingą mirtį. Štai kodėl jis visus sveikindavo savo velykiniu pasveikinimu: "Mano džiaugsme, Kristus prisikėlė. Mirtis neegzistuoja ir gyvenimas viešpatauja".

Šventajam Grigaliui Nysiečiui mirtis yra geras dalykas, o šventasis Paulius pateikia nuostabią viziją: "viskas yra jūsų... ar gyvenimas, ar mirtis" (1 Kor 3, 22). Ir gyvenimas, ir mirtis išvardijama tarp Dievo atiduotų žmogaus dispozicijon dalykų. Iki galo priimdamas mirtį, žmogus tampa savo mirties kunigu, nuo jo priklauso tai, ką jis daro su savo mirtimi.

Taip yra todėl, kad jis gyvena Prisikėlimo šviesoje. Kaip Jėzus savo mirties slėpinį išgyvena žodžių "Aš esu Prisikėlimas" šviesoje, taip mes savo mirties slėpinį išgyvename Kristaus Prisikėlimo šviesoje.

P. Evdokimovas rašo: "Ligonių patepimas įveda į šią galutinę kunigystę tarsi džiaugsmo aliejų ir sužadina širdies džiūgavimą, nepaisant agonijos apimto kūno... Liga gali tapti kankinyste, jeigu mirties, to budelio, akivaizdoje žmogus ją pavadina ‘sese mirtimi’, ir išpažįsta Credo, jis pirma laiko ir akivaizdžiai gyvena tiesa, kad iš mirties perėjo į gyvenimą".

O štai kaip jis kalba apie paruziją (parousia):

"Paruzija visiems akivaizdžiai atskleis švytintį Kristaus atėjimą šlovėje. Tačiau paruzija taps matoma ne istorijoje, bet anapus istorijos ribų".

"Visi būsime pakeisti" (1 Kor 15, 51). "Gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties" (1 Tes 4, 17).

Anot šventojo Pauliaus, sėjamas juslinis, keliasi dvasinis kūnas, apsivilkęs nemirtingumu ir panašumu į dangų (plg. 1 Kor 15, 44). Visi išgirdę balsą pakils. Eschatologinių tekstų simbolinė prasmė tokia sodri, kad užgožia žodžių prasmę. Bejėgiai žodžiai užleidžia vietą turintiems transcendentinę dimensiją įvaizdžiams. Mes negalime įsprausti į tikslias sąvokas tų dalykų prasmės, ir belieka tyliai ir pagarbiai žvelgti į tikrovę, apie kurią sakoma: "Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli" (1 Kor 2, 9). Prisikėlimas yra galutinis pakilimas virš visa ko. Dievo ranka tarsi dieviškasis erelis sugriebia savo laimikį ir pakelia jį į nežinomą lygmenį. Galima sakyti, kad Dvasia atgauna žmogiškosios dvasios pilnybę, o siela ir kūnas tobulai išlaiko savo unikalumą. Šventasis Grigalius Nysietis kalba apie susijusį su kūno forma "antspaudą" arba "įspaudą" (tai yra viena iš sielos funkcijų), kuris leis atpažinti žemėje pažintą, nebetemdomą kūno veidą. Amžinosios sielos veidas švytės šlovėje jau nebetemdomas kūno nepaslankumo, nes jo neliks, ir vien tik meilė spinduliuos per kūną.

Anot P. Evdokimovo, kūnas bus panašus į prisikėlusio Kristaus kūną. Atstūmimo energija, daranti kūną nepermatomą ir neperskverbiamą, užleis vietą vienintelei patrauklumo energijai, leidžiančiai visiems tarpusavyje susilieti. Šis ortodoksų teologas labai aiškiai nusako sunkiai išreiškiamus dalykus. Tačiau drauge jis įspėja, kad šį šlovės slėpinį įmanoma suvokti tik tyloje, nes tai iš tikrųjų yra meilės triumfas prieš nepermatomybę.

***

Dabar pabandykime apmąstyti prisikėlimo slėpinį teologiniu požiūriu. Teologas tegali pasakyti labai nedaug, tačiau tai, ką galima pasakyti, jis išreiškia su didžiule jėga, pasitelkdamas gryniausią metafiziką, esančią anapus biologijos ar psichologijos. Kodėl nūdienos pasauliui taip sunku kalbėti apie prisikėlimo slėpinį? Todėl, kad jis apsiriboja biologijos ar psichologijos lygmeniu ir neatsiveria didžiosios Tradicijos perspektyvai, atsižvelgiančiai į tai, kad apie dieviškuosius dalykus tegalima kalbėti tik nuskaistinta dvasia ir protu. Taigi, norėdami įsigilinti į šį slėpinį, turime pasitelkti savo proto ir širdies gelmes.

Ortodoksai kalba apie prisikėlimo slėpinį visų pirma mistiniu aspektu. Tai nėra labai aišku, tačiau labai gražu. Tai atskleidžia, kad prisikėlimas yra Tėvo ir Jėzaus traukos mums galutinis rezultatas. Jei mūsų kūnas atėjus laikui pažins šlovę, tai tik todėl, kad mes patiriame Tėvo ir Kristaus trauką. Vartodamas sąvoką trauka, aš išverčiu į filosofinę kalbą tą galutinio tikslo, t. y. meilės, slėpinį. Kadangi mes esame visiškai pagauti, patraukti Dievo, Jo meile, Kristaus meile, – atėjus laikui mūsų kūnas pereis iš neskaidrios būklės į šlovę. Šis nuodėmingas, nuolat krečiantis mums išdaigas kūnas – juk jis nėra dvasingas iš pagrindų. Jis susijęs su daugybe mūsų atsineštų dalykų, kuriuos mes taip ir nešiosimės su savimi iki galo. Atėjus laikui šis kūnas taps tobulo tyrumo.

Danguje mes visi būsime nekalti. Marija yra šiuo atžvilgiu pirmoji. Nereikia manyti, kad nuodėmės randai liks amžinai. Visas nuodėmės svoris, žymės ir pasekmės išnyks kaip sniegas pašvietus saulei. Jei prisikėlimas yra gyvenimo ir meilės prisikėlimas, jis įvyks Kristaus prisikėlimo pavyzdžiu, mes prisikelsime su dieviško tyrumo kūnu, kuris tarnaus tik meilei. Dieviškasis tyrumas nėra žmogiškasis, koks nors juridinis tyrumas; tai Meilė, Dieviškoji meilė, kuri tą neperregimą kūną perkeis į šlovės kūną.

Svarbu suprasti, kad krikščioniškoji malonė, toji "šlovės sėkla", šioje žemėje vienijanti mus su Kristumi, yra virš mūsų daromos distinkcijos tarp sielos ir kūno. Labai svarbu tai atsiminti, antraip mes perkelsime į dieviškąją sritį tą dualizmą, kuris galioja tik viename lygmenyje. Sielos ir kūno sąvokų skyrimas filosofui leidžia apmąstyti žmogų kaip visumą, tačiau reikia atsiminti, kad šių sąvokų skyrimo pagrindas pirmiausia religinis. Filosofas privalo suvokti, jog jis šias sąvokas skiria principų, bet ne tiesioginės patirties lygmenyje.

Tiesiogiai mes patiriame savo žmogiškąją sudėtybę arba, dar giliau nagrinėjant, žmogiškosios sudėtybės vienybę. Mes patiriame savo sudėtingumą, o tuo pat metu – vieningumą. Tai išgyvename kasdien, nors to ir neįsisąmoniname. Taip pat suvokiame, kad išgyvendami laiko tėkmę mes išliekame tas pats asmuo, tačiau praėjus dešimčiai metų mumyse esantis sudėtingumas nebe toks kaip prieš dešimtį metų. Jis kinta, o vienybė išlieka. Vienybė yra kažkas žymiai gilesnio nei sudėtingumas. Tad filosofas ir pasitelkia sielą ir kūną kaip du principus, kad paaiškintų šią vienybę bei sudėtingumą tuo pat metu; tačiau reikia turėti omenyje, kad jis juos pasitelkia kaip gyvybės principus.

Taip pat svarbu suprasti, kad kūno ir sielos atskyrimas nesuvokiamas biologijos mokslų plotmėje, mat tai yra anapus biologijos. Biologijos mokslas tegali suvokti tik gyvos būtybės sudėtingumą ir tai, kad gyva būtybė yra dar didesnio laipsnio organizuotumas negu minėtasis sudėtingumas. Tam tikru momentu sudėtingumas įveikia vienybės galią, ir tuomet gyvas organizmas degraduoja.

Gyvoje būtybėje yra galybė, kažkas labai paslaptingo, tarsi gyvybės polėkis, siekis, kuris nuolat įveikia tą sudėtingumą. Taigi dar kartą pabrėžiame: kūno ir sielos skyrimas kyla iš religinių tradicijų, tačiau filosofas gali ir privalo šią distinkciją iškelti. Tai darydamas jis pripažįsta, jog šis skyrimas vyksta mūsų esybės vienybėje. Mes neturime dviejų atskirų – mūsų kūno ir mūsų sielos – esybių. Tokia mintis būtų psichologinė projekcija. Mes teturime vienintelę esybę, kuri yra mūsų žmogiškoji būtybė. Ji yra tuo pačiu metu ir dvasinė, ir vegetatyvinė: ji valgo, miega, kartkartėmis mąsto, meldžiasi ir bando kontempliuoti. Mūsų žmogiškoji esybė yra vieninga; ji – anapus sielos ir kūno distinkcijos. Taigi svarbu suvokti, kad jau metafizikos plotmėje mes esame anapus sielos ir kūno skyrimo. To neperpratę, nesuprasime, kodėl kūno prisikėlimas nėra neįmanomas dalykas. Metafizinėje – esybės plotmėje egzistuoja pamatinė substancinė sielos ir kūno vienybė.

Taigi mūsų vienybė – tai mūsų esybė, o pastaroji yra gilesnis dalykas, negu mūsų daroma distinkcija tarp sielos ir kūno. Šioje sielos ir kūno dermėje kūnas priklauso nuo sielos, kuri yra už jį viršesnė. Metafizinė vienybė jokiu būdu nėra dalykų sumaišymas, priešingai, atsižvelgiama į šių dviejų principų dualumą ir jų tvarką, nes jeigu nebūtų tvarkos, vienybė negalėtų egzistuoti.

Malonės slėpinys mums teikia dar gilesnę nei metafizinė vienybę, nes malonė yra dieviškoji vienybė. Malonė mums leidžia tiesiogiai dalyvauti dieviškojoje gyvybėje, o Dievo gyvybė yra vienybė, kur kas gilesnė už metafizinę vienybę. Taigi mums suteikta malonė yra anapus sielos ir kūno skyrimo. Sakome, kad malonė priimama mūsų dvasios ir sielos gelmėje, ji teikiama žmogiškajai būtybei, o ne vien tik sielos pašventinimui. Ji teikiama ir mūsų kūno pašventinimui, kad visą mūsų žmogiškąją gyvybę ir visą žmogiškąją esybę tolydžio vis labiau apimtų per dieviškosios malonės slėpinį. Kitaip tariant, esame Dievo vaikai visa savo esybe, o ne tik subtiliu sielos kampeliu. (Tai tam tikras "angelizmas" sakyti: esu krikščionis tik siela, tačiau kūnas – jau visai kas kita.) Iš tikrųjų esame krikščionys ir Dievo vaikai visa savo esybe, o malonė yra tasai perkeičiantis visą žmogiškąją tešlą raugas. Supratę, kad malonė mus sieja su Kristumi, kad vienybė Kristuje yra dieviškoji vienybė, visiškai apimanti sielą ir kūną, ir kad ši vienybė yra ir Dievo Žodžio slėpinyje, mes suvoksime ir mumyse glūdintį labai gilų pašaukimą, siejantį mus su mylimojo Sūnaus slėpiniu. Štai kodėl visas mūsų krikščioniškasis gyvenimas nesuvokiamas be šios vienybės.

Mes esame pašaukti išgyventi tai, ką išgyveno Kristus. Jo kryžiaus ir mirties slėpinys privalo tapti mūsų mirtimi. Krikšto sakramentu mes esame susiję su Kristaus mirtimi. Kadangi Krikšto sakramentas yra pamatinis, jis išlieka per visą mūsų gyvenimą, taigi esame visam laikui susiję su Kristaus mirtimi.

O jei esame susiję su Kristaus mirtimi, tai esame susiję ir su jo Prisikėlimu, su kuriuo mus sieja malonė. Kristaus mirtis pakeitė mūsų mirties prasmę. Ji tapo palaiminta, joje pergalingai viešpatauja meilė. Mes galime paaukoti savo gyvenimą kaip Kristus ir žinome, kad ši mirtis yra perėjimas, leidžiantis veikti meilei. Prisikėlimas yra sukūrimas iš naujo, kai viskas radikaliai perkeičiama iš meilės ir meilėje.

Kristus prisikėlė iš numirusiųjų, kad taptų Gyvuoju ir jo Kūnas galėtų iš tikrųjų gyventi savo Sielos ir Žodžio šlovės pilnybe – "Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui" (Jn 17, 5). Kristus savo prisikėlime pažino Dievo Žodžio šlovę, o savo Kūnu ir savo Siela dalyvauja šioje Žodžio garbėje. Tai yra Kristaus maldos patvirtinimas: "Pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui". Tai yra Žodžio šlovės slėpinys, kuris užvaldo visą Kristaus Sielą ir visą jo Kūną.

Kadangi esame susiję su Kristumi mirtimi, esame susiję ir prisikėlimu. Nuo tol šiame krikščioniškosios malonės slėpinyje esame susiję su Kristaus prisikėlimu... netgi jeigu ir reikėtų truputėlį palaukti. Laikas amžinybės atžvilgiu nieko nereiškia: viena akimirka yra kaip tūkstantis metų. Žinoma, psichologiškai esame labai susiję su laiku, tačiau kadangi išgyvename tikėjimo slėpinį, vilties slėpinį, privalome suprasti, kad tai yra visiška viršenybė, kad mes Kristuje jau esame prisikėlę. Šis į beprotybę panašus teiginys vis dėlto yra tiesa – Kristuje mes jau esame prisikėlę.

Žinome, kad mūsų kūnas neišvengs transformacijų, kad jam teks patirti mirtį... Nebent Kristus ateis dar mums nemirus, ir būsime tarp tų, kurie sulauks Kristaus atėjimo (niekas to negali žinoti, tačiau galime viltis). Taigi galime laikytis tos laukimo nuostatos ir jaustis kaip tie, kurie pasitiks Kristų. Kita vertus, mes privalome priimti mirtį, jei Jėzus nori, kad mes mirtume. Reikia laikytis šios alternatyvos, neturime teisės rinktis. Privalome būtinai jos laikytis iki galo, pasiaukodami ir atsižadėdami turime prašyti Viešpaties ateiti mūsų pasiimti ir perkeisti visą mūsų gyvenimą. Visiškai nesvarbu, kaip įvyks ta transformacija, kuri ir bus mūsų mirtingojo kūno prisikėlimas, – ar ji prasidės mirtimi, ar be mirties. Negaiškime įsikibę psichologinių ar biologinių aspektų, svarstydami apie būklę mūsų vargšo kūno, kuris bus palaidotas ir pavirs į niekį. Mes neturime teisės verkti ties Jeruzalės griuvėsiais. Tai neturi jokios reikšmės. Kai mūsų kūnas gulės žemėje, mes tikime, kad mūsų siela bus pas Kristų – tai neturėtų kelti nerimo. Mes turėsime priimti visiško atsižadėjimo nuostatą ir atiduoti Dievui savo mylimą vargšą mirtingą kūną. Privalome mylėti savo kūną kaip Dievas jį myli ir, kadangi mes jį mylime, apleidžiame jį ir atiduodame Dievui. Būdami pas Dievą, mes visiškai jį apleisime. Žvelgiant į prisikėlimo slėpinį labai svarbu suvokti, jog visiškai neturi reikšmės: ar mūsų kūnas pažins mirtį, ar ne. Todėl mums svarbu žinoti, kad Marija pirmoji pažino prisikėlimo šlovę. Marija yra mūsų sesuo, pirmoji įkandin Jėzaus pažinusi šlovę.

Mes nežinome, ar Marija patyrė fizinę mirtį: šiuo klausimu taip pat esama dvejopų teologinių nuomonių, tačiau yra visiškai aišku, kad Tradicija, palaikoma Šventosios Dvasios, mus ragina teigti, jog Marija nepatyrė fizinės mirties. Kryžiaus papėdėje ji pažino mistinę mirtį, ir ši mistinė mirtis Dievo akyse yra kur kas reikšmingesnė už fizinę mirtį. Tai svarbesnis dalykas, todėl greičiausiai Marija nepatyrė fizinės mirties ir buvo tuoj pat pašlovinta savo kūne.

Štai kodėl pabrėžiu fizinės mirties nereikšmingumą. Psichologiniu požiūriu ji labai svarbi tiek mums patiems, tiek mūsų artimiesiems ir draugams; tačiau Dievo akyse ji visiškai nesvarbi. Kalbėti apie prisikėlimą tegalime tik būdami Dievo šviesoje. Jei žvelgsime į dalykus "iš apačios", nieko nesuprasime, nes tai Švč. Trejybės veikimas.

Žvelgiant į prisikėlimo slėpinį "iš apačios", atrodo neįmanoma surinkti ir sudėti tiek mažų dulkelių. Tačiau žvilgsnis "iš viršaus" leis mums suvokti, jog čia veikia Dievo visagalybė, kad tai stebuklas, tai kūrimas iš naujo, tai stebuklas par excellence mūsų fiziniame ir biologiniame pasaulyje. Čia veikia Kūrėjo visagalybė, Dievas Kūrėjas veikia kaip Tėvas, kaip Dvasia ir kaip Sūnus, kentėjęs dėl mūsų – tai Avinėlio ir Sužadėtinio slėpinys. Dievas imasi kurti iš naujo savo Meilėje. Tai dar didesnis darbas negu pirminis tvėrimas – didesnis meilės požiūriu. Taigi reikia stoti meilingos Dievo, kuris gali viską iš naujo sukurti per meilę, visagalybės švieson.

Tačiau, netgi būdami šioje šviesoje, mes nesuvoksime, kaip įvyks kūno prisikėlimas. Mes negalime žinoti "kaip", tačiau galime teigti, kad dabartinis mūsų kūnas, – ta vieningos esybės dalis, – kuriuo išgyvename kančią ir kuris kaip įrankis leidžia mums mylėti Dievą ir brolius (mes mylime brolius visais savo jausmais, visa esybe, taigi visu kūnu), šis individualus kūnas, mūsų asmens dalis, prisikels. Ne dvasinis ar koks kitas kūnas pakeis mūsų dabartinį kūną. Ne. Čia reikia stengtis įžvelgti dieviškosios meilės realizmą.

Šį meilės realizmą suvokiame žvelgdami į Kristaus kūną. Kristaus kūnas gimė iš Marijos ir kentėjo ant kryžiaus. Būtent šis Kūnas prisikėlė, ir todėl Jėzus parodė Tomui savo rankas ir šoną. Jeigu tai nebūtų tas pats kūnas, toks veiksmas būtų melagystė. Tai buvo tas pats, paaukotas ant kryžiaus, naujo būvio, iš gelmių perkeistas kūnas; šlovingasis Kristaus kūnas gyvena amžinai, nebe laikinai. Ši tiesa galioja kiekvienam iš mūsų. Tai tiesa Marijos ir mūsų atžvilgiu.

Šlovingasis Marijos kūnas išnešiojo Kristaus Kūną. Tai Motinos ir Moters kūnas. Šis patyręs kančią Kyžiaus papėdėje ir žemiškosios kelionės nuovargį Marijos kūnas yra pašlovintas.

Įkandin Marijos bus pašlovintas ir mūsų kūnas. Anot jau cituoto P. Evdokimovo, mūsų kūnas turi tarsi fizionomiją: mūsų siela šviečia pro veidą ir akis, tačiau dar nežymiai... Leonardo da Vinci sakė, kad nuo 45 metų žmogaus veido išraiška turi atitikti jo sielą. Žinoma, tai menininko žodžiai, ir jie nėra visiškai teisingi. Visuomet išliekančios gimtosios nuodėmės pasekmės trukdo malonės keičiamai sielai visapusiškai sušvytėti mūsų kūne ir jausmuose. Gimtosios nuodėmės padariniai yra tarsi ribos, išliekančios iki mūsų žemiškos kelionės pabaigos.

Taigi malonė, "šlovės sėkla", nugali visas nuodėmės pasekmes. Tačiau Dievas leidžia, kad ši pergalė ne visuomet pasireikštų, kad ji liktų slaptoje. Gali būti ligos, uždengiančios malonės slėpinį ir paverčiančios mus, panašiai kaip Kristų jo kančios metu, žmonėmis, prieš kuriuos užsidengiamas veidas (plg. Iz 53, 3). Tačiau tokiu atveju kova, siekiant mūsų jausmų nuskaistinimo, daro mūsų gailestingumą dar švelnesnį ir malonesnį ir mūsų žmogiškąja elgsena leidžia skelbti Prisikėlimo slėpinį. Kai kurie krikščionys menininkai dėl savo jautrumo ir tikėjimo labai aštriai junta nešiojamo savyje prisikėlimo slėpinio ilgesį. Ar šie didieji menininkai nepanašūs į prisikėlimo pranašus?

Tiesa yra ta, kad mūsų kūnas iš dalies išreiškia mūsų sielą. Negalime įdėti kitos sielos į mūsų kūną. Jie negalėtų susijungti, nes kūno ir sielos ryšys yra kur kas daugiau negu "santuoka". Prisikėlime mūsų siela – ta pati mūsų dabartinė siela, kuri vėliau bus pašlovinta ir pažins meilės pergalę, – perkeis mūsų kūną iš vidaus. Meilės veidas, glaudžiausiai susijęs su mūsų malone ir mūsų siela, nušvis mūsų kūne. Kūnas visuomet išliks žmogiškas, tas pats, kurį Dievas panoro sukurti savo Rankomis. Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas "sukūrė", "sunarstė", "sudėjo" mūsų kūną, todėl galime sakyti, kad šis kūnas yra brangus Dievui. Šis kūnas išliks žmogiškas, su tuo pačiu veidu, tačiau bus visiškai perkeistas.

Štai kodėl šiuo požiūriu biologija negali mums nieko pasakyti. Ji tiria kūną žemiškomis sąlygomis. O būtent šios sąlygos ir bus visiškai perkeistos. Pašlovintasis kūnas nebebus sąlygojamas erdvės ir laiko. Mūsų kūnas bus pašlovintas Kristaus Kūno ir Marijos kūno pavyzdžiu.

Tai labai svarbu gerai suvokti. Jėzus prisikėlė kaip "pirmgimis", todėl visi kūnai bus pašlovinti Kristaus pavyzdžiu. Marija Dangun žengimo ir pašlovinimo slėpiniu pašlovinta panašiai kaip šlovingasis Kristaus Kūnas. Šioje žemėje Kristaus kūnas buvo susijęs su Marijos kūnu, o Kristaus jausena – su Marijos jausena, panašiai kaip vaiko kūnas panašus į motinos kūną, kaip tiksliai tai apibūdino šv. Grignon de Montforto sakydamas: "Marija yra Dievo matrica". Prisikėlimo slėpinyje viskas yra atvirkščiai. Jėzus prisikelia pirmasis ir yra bet kurio prisikėlimo modelis. Jėzaus Motina susijusi su savo Sūnumi visu savo pašlovintuoju kūnu. Aš tikiu, kad didžiausias Marijos džiaugsmas yra tai, kad jos perkeistasis kūnas visuomet bus susijęs su šlovinguoju Kristaus kūnu ir kad ji išliks jo Motina. Nešiojusi, maitinusi Jėzų, Marija amžinai savo kūnu išliks jo Motina. Ji sudarė aplinką, kurioje išsiskleidė šventoji Jėzaus žmogystė. Tai, kas tinka Marijai, tinka ir mums – ir mūsų šlovingasis kūnas nebebus panašus į mūsų tėvus. Mes visi priklausysime vienai – Kristaus giminei, šlovingojo Kristaus kūno giminei. Taigi mūsų kūnas bus, kaip ir Kristaus, švytintis iš meilės, vaiskus ir permatomas.

Bažnyčios tėvai bandė išreikšti ir apsakyti šlovingą Kristaus kūną, sakydami, kad tai meilės vieta, tarsi peršviečiamas stiklas, ir tuo pat metu šis kūnas yra meilės nešėjas, taigi jis yra svarus kaip auksas. Apreiškimo knygoje kalbama apie auksą ir šviesą. Tai tik įvaizdžiai, tačiau jie labai gražūs. Šviesa kyla iš vidaus, tarsi vitraže; mūsų kūnas bus nušviestas iš vidaus Šventosios Dvasios šviesa. Tai ta pati šviesa, kuria mūsų kūną nušvies Žodis. Mūsų Siela ir Kūnas bus nušviesti paties Dievo šviesa, o mūsų kūnas talpins Šventosios Dvasios meilę. Jis taps nuostabiu amžinosios Kristaus kunigystės įrankiu ir bus tarpininkas toje amžinoje liturgijoje.

Mes net neįstengiame įsivaizduoti to, kas bus. Apreiškimo knygoje randame stulbinančių aprašymų. Joje kalbama apie naująjį dangų, naująją žemę ir sakoma, kad dangiškojoje Jeruzalėje nebebus šventyklos: šventykla, tai yra Dievas, bus visa viskame. Broliškosios meilės atžvilgiu mes būsime nuostabiai artimi vieni kitiems.

Reikia dar kiek pamąstyti apie šlovingojo Kristaus kūno dalyvavimą Žodžio slėpinyje. Nešiojamas Marijoje ir būdamas žemėje Kristaus kūnas buvo priklausomas nuo vietos ir laiko. Šlovingasis Kristaus kūnas nebepriklauso šiam pasauliui, šiai visatai, nes jis yra visiškai apimtas Dievo meilės. Jis priklauso amžinybei ir dalyvauja visur esančiame Dievo buvime. Dar kartą primename, nesistenkite to įsivaizduoti. Reikia visiškai pranokti įvaizdžius ir teigti tai tikėjimu, kadangi malonės slėpinys leidžia tiesiogiai dalyvauti Dievo prigimtyje, o ši implikuoja amžinybės ir visur esamybės slėpinį. Taigi šlovingasis Kristaus kūnas pažįsta amžinybę ir yra anapus laiko ir vietos ribų.

Mūsų šlovingasis kūnas taip pat dalyvaus amžinybėje ir visur esamybėje. Tuomet nebereikės bilokacijos, kuri tėra tik mažas stebuklingas reiškinys, rodantis, kad atėjus laikui mūsų kūnas bus absoliučiai klusnus mūsų sielai. Būsime ten, kur norėsime būti. Mūsų kūnas pažins nuostabų paslankumą meilės atžvilgiu. Jis bus tobulas meilės instrumentas. Aš tik ką sakiau, kad mūsų kūnas bus tobulas Kristaus kunigystės instrumentas, skirtas aukoti Dievui liturginį garbinimą ir mylėti brolius. Tai nusakoma minėtojo P. Evdokimovo vartota sąvoka "interpenetracija". Ji reiškia, jog nebeliks išoriškumo. Šioje žemėje žvelgiame vienas į kitą iš išorės. Netgi kai sakome, jog permatome žmogaus vidų, tai netiesa, nes žvelgiame visuomet iš išorės. Mielai norėtume žvelgti iš vidaus, tačiau negalime. Tai žemiškasis pažinimo, saistomo vietos ir laiko, sąlygotumas. Mūsų pažinimas priklauso nuo mūsų vaizduotės.

Kai būsime pašlovinti su Kristumi amžinojoje šlovėje, turėsime tokį pažinimą, kokiu Kristus mus pažįsta, taip pažinsime ir vieni kitus. Pažinsime kaip Gerasis Ganytojas pažįsta savo avis; Jis pažįsta jas, kaip Tėvas pažįsta Sūnų.

Tai bus vidinis ir pats artimiausias pažinimas iš vidaus – ir tai bus tikra "interpenetracija". Kūnas daugiau nebetrukdys, nebus tos baisios žeidžiančios ir skaudinančios priešpriešos, nes, užimdami tam tikrą vietą, mes trukdome ir spaudžiame kitus. Viso to nebeliks. Dar kartą prisiminkime, kad nereikia nieko įsivaizduoti. Tačiau kalbant Credo, atliekant tikėjimo išpažinimo aktą, būtina suprasti, jog laukiama kūno prisikėlimo, – mūsų suvargusio mirtingo kūno, ir visų mūsų mylimų žmonių mirtingų kūnų, taip pat visos žmonijos mirtingų kūnų, kad būtų "naujas dangus ir nauja žemė".

Kai įvyks paruzija, ar mūsų Žemė dar tebeegzistuos? O planetos ir visa tai, ką matome dangaus skliaute? Tai svarbus klausimas, būtina to savęs klausti (taip sakoma Apreiškime). Mūsų kūnas sudaro šios medžiaginės visatos mažytę dalelę, ir Dievo sutvarkymu žmogaus gyvenimo prasmė yra gyventi kaip žmogui ir Dievo vaikui. Jei ši visata nebeturės tos pačios prasmės, ar ji nebus visiškai pajungta pašlovintųjų kūnų garbei? Apreiškimo knygoje sakoma, jog visa bus iš naujo sukurta Avinėlyje...

Kristus bus saulė, Marija – mėnulis, o mes visi – įvairaus dydžio žvaigždės pagal mūsų sielos ir kūno šlovingą švytėjimą, visi būsime žvaigždės vieni kitiems. Bus nuostabu regėti šį tikrą dangų, – tikrąjį visų mūsų kūnų pašlovinimą. Mūsų kūnai bus pašlovinti Kristaus ir Marijos šviesoje. Visuomet kelkime šį klausimą ir supraskime, kad mūsų viltis yra šlovingame Kristaus kūne ir naujojoje dangiškojoje Jeruzalėje, išsipuošusioje kaip nuotaka savo sužadėtiniui (plg. Apr 21, 2). Mūsų kūno pašlovinimas bus Nuotakos papuošalas Kristui.
 

Iš prancūzų k. vertė Kastantas Lukėnas