Popiežiaus Jono Pauliaus II žodis Religinių santykių su judaizmu komisijos prezidentui kardinolui Edward Idris Cassidy

Mano garbingajam Broliui, Kardinolui Edward Idris Cassidy

Savo pontifikato metais įvairiomis progomis su dideliu liūdesiu esu priminęs žydų tautos kančias per Antrąjį pasaulinį karą. Nusikaltimas, kuris tapo žinomas kaip Šoa, lieka neištrinama gėdos dėmė besibaigiančio šimtmečio istorijoje.

Rengdamasi trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui, Bažnyčia suvokia, jog Jubiliejaus džiaugsmas pirmiausia yra džiaugsmas, pagrįstas nuodėmių atleidimu ir susitaikinimu su Dievu bei artimu. Todėl ji skatina savo sūnus ir dukteris apvalyti savo širdis atgaila dėl praeities klaidų bei neištikimybės. Ji akina juos nuolankiai stoti Dievo akivaizdon ir ištirti savo sąžinę dėl ir jiems tenkančios atsakomybės už mūsų laikų blogį.

Karštai viliuosi, kad dokumentas "Mes atsimename: Šoa apmąstymas", kurį parengė Jūsų vadovaujama Religinių santykių su judaizmu komisija, tikrai padės užgydyti praeities nesusipratimų bei neteisybių žaizdas. Tegu jis įgalins atmintį atlikti savo būtiną vaidmenį kuriant ateitį, kurioje nebebus galimas neapsakomas Šoa blogis. Tegu istorijos Viešpats vadovauja katalikų ir žydų, taip pat visų geros valios vyrų bei moterų pastangoms bendromis jėgomis kurti pasaulį, kuriame būtų tikrai gerbiama kiekvieno žmogaus gyvybė bei orumas, nes visi yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Vatikanas, 1998 m. kovo 12-oji

Jonas Paulius II

Mes atsimename: Šoa apmąstymas
 

I. Šoa tragedija ir pareiga prisiminti

XX amžius sparčiai ritasi pabaigos link, ir jau matyti pirmieji naujojo krikščionybės tūkstantmečio spinduliai. Jėzaus Kristaus gimimo 2000 metų šventė skatina visus krikščionis ir iš tiesų kviečia visus vyrus bei moteris stengtis įžvelgti istorijos tėkmėje dieviškosios Apvaizdos veikimo ženklus, taip pat būdus, kuriais Kūrėjo atvaizdas žmoguje buvo įžeistas ir iškreiptas.

Šie apmąstymai siejasi su viena esmingiausių sričių, kur katalikai gali rimtai dėtis širdin popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente: "Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį"[1].

Šis šimtmetis tapo neapsakomos tragedijos, kurios niekada nevalia užmiršti, – nacių režimo mėginimo išnaikinti žydų tautą metodiškai nužudant milijonus žydų – liudininkas. Vyrai ir moterys, seni ir jauni, vaikai ir kūdikiai buvo persekiojami bei deportuojami tiktai dėl jų žydiškos kilmės. Kai kurie buvo nužudyti išsyk, kitiems pirma teko iškęsti pažeminimus, blogą elgesį, kankinimus bei visišką žmogiškojo orumo atėmimą. Iš tų, kurie pateko į koncentracijos stovyklas, išgyveno tik nedaugelis. O ir išgyvenusieji liko paženklinti randų visą gyvenimą. Tai buvo Šoa, viena didžiausių šio šimtmečio istorijos dramų, faktas, teberūpintis mums ir šiandien.

Šio pasibaisėtino genocido, kuriuo tautų vadovai ir pačios žydų bendruomenės vargiai galėjo patikėti iki momento, kai jį imta negailestingai įgyvendinti, akivaizdoje abejingas negali likti niekas, ir mažiausiai iš visų Bažnyčia, dėl savo artimų dvasinės giminystės ryšių su žydų tauta ir savojo praeities neteisybių atminimo. Bažnyčios santykis su žydų tauta yra kitoks negu su kokios nors kitos religijos atstovais[2]. Tai nėra vien praeities prisiminimo klausimas. Prisiminti iš mūsų reikalauja bendra žydų ir krikščionių ateitis, nes "be atminties nėra ateities"[3]. Pati istorija yra memoria futuri.

Šiomis mintimis kreipdamiesi į savo Katalikų Bažnyčios brolius ir seseris visame pasaulyje, kviečiame visus krikščionis drauge su mumis apmąstyti žydų tautą užklupusią katastrofą ir, remiantis moraliniu imperatyvu, garantuoti, kad savanaudiškumas ir neapykanta niekada nebeišaugtų tiek, kad sėtų tokias kančias ir mirtį[4]. Atviromis širdimis mus išklausyti ypač prašome mūsų bičiulius žydus, "kurių baisus likimas tapo simboliu, žyminčiu suklydimus, kuriems pajėgus žmogus, kai sukyla prieš Dievą"[5].
 

II. Ką turime atsiminti

Žydų tauta, nepakartojamai liudydama Izraelio Šventąjį ir Torą, sunkiai kentėjo įvairiais laikais ir daugelyje vietų. Tačiau Šoa tikrai buvo didžiausia iš visų kančių. Žydų persekiojimų bei žudymų šiame šimtmetyje nežmoniškumo neįmanoma išreikšti žodžiais. Ir visa tai buvo daroma tik dėl to, kad jie buvo žydai.

Daug klausimų kelia pats šio nusikaltimo didumas. Istorikai, sociologai, politikos filosofai, psichologai ir teologai mėgina daugiau sužinoti apie Šoa tikrovę bei priežastis. Daug mokslinių studijų dar nepadaryta. Tačiau tokio įvykio neįmanoma visiškai įvertinti vien įprastiniais istorinių tyrimų kriterijais. Jis reikalauja "moralinės ir religinės atminties" ir skatina – ypač krikščionis – labai rimtai apmąstyti jį sukėlusias priežastis.

Faktas, kad Šoa įvyko Europoje, tai yra senos krikščioniškosios civilizacijos šalyse, verčia klausti, koks yra santykis tarp nacių vykdyto persekiojimo ir šimtmečiais vyravusios krikščionių nuostatos žydų atžvilgiu.
 

III. Žydų ir krikščionių santykiai

Žydų ir krikščionių santykių istorija kupina kančių. Šį faktą pripažino Jo Šventenybė popiežius Jonas Paulius II, ne kartą raginęs katalikus apmąstyti savo požiūrį į santykius su žydų tauta[6]. Iš tiesų šių santykių balansas per 2000 metų buvo gana neigiamas[7].

Krikščionybės aušroje, po Jėzaus nukryžiavimo, būta nesutarimų tarp ankstyvosios Bažnyčios ir žydų vadovų bei tautos, kurie iš paklusnumo Įstatymui kartais smurtu priešindavosi Evangelijos skelbėjams ir pirmiesiems krikščionims. Pagoniškoje Romos imperijoje žydus teisiškai gynė imperatoriaus suteiktosios privilegijos. Valdžia iš pradžių neskyrė žydų ir krikščionių bendruomenių. Tačiau netrukus krikščionis valstybė pradėjo persekioti. Vėliau, kai patys imperatoriai atsivertė į krikščionybę, jie kurį laiką ir toliau garantavo žydams privilegijas. Bet pagonių šventyklas užpuldinėjusios krikščionių minios, paveiktos tam tikrų Naujojo Testamento interpretacijų apie žydų tautą kaip visumą, kartais neaplenkdavo ir sinagogų. "Krikščionių pasaulyje – netaikau tai Bažnyčiai kaip tokiai – pernelyg ilgai cirkuliavo klaidingos bei neteisingos Naujojo Testamento interpretacijos apie žydų tautą bei jos tariamą kaltę, keldamos priešiškumo šiai tautai jausmus"[8]. Tokius Naujojo Testamento aiškinimus visiškai ir galutinai atmetė Vatikano II Susirinkimas[9].

Nors krikščioniškoji naujiena skelbia meilę visiems, net savo priešams, vyravusi mąstysena šimtmečiais bausdavo mažumas ir tuos, kurie būdavo kuo nors "skirtingi". Antijudaistiniai jausmai kai kuriuose krikščioniškuose sluoksniuose bei tarp Bažnyčios ir žydų tautos egzistavęs didelis skirtumas sąlygojo visuotinę diskriminaciją; kartkartėmis tai baigdavosi ištrėmimais bei mėginimais atversti prievarta. Iki XVIII a. pabaigos didžiojoje "krikščioniškojo" pasaulio dalyje tie, kurie nebuvo krikščionys, neturėjo visiškai garantuoto teisinio statuso. Nepaisant to, žydai, išsibarstę po visą krikščioniškąjį pasaulį, laikėsi savo religinių tradicijų bei bendruomeninių papročių. Todėl į juos žvelgta su tam tikru įtarumu bei nepasitikėjimu. Krizių laikotarpiais, pavyzdžiui, bado, karo, epidemijų ir socialinės įtampos metais, žydų mažuma kartais būdavo paverčiama atpirkimo ožiu ir tapdavo smurto, plėšikavimų, net žudynių auka.

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje daugelyje valstybių žydai savo padėtimi apskritai susilygino su kitais piliečiais, o kai kuriems pavyko visuomenėje užimti įtakingas vietas. Tačiau tame pačiame istoriniame kontekste, būtent XIX šimtmetyje, įsitvirtino klaidingas ir perdėtas nacionalizmas. Įvykių kupinoje visuomeninių pokyčių aplinkoje žydams dažnai būdavo prikišama, jog jų daroma įtaka yra neproporcingai didelė lyginant su jų skaičiumi. Taip didžiojoje Europos dalyje pamažu ėmė plisti antijudaizmas, kurio esmė buvo labiau sociologinė ir politinė negu religinė.

Tuo pačiu metu atsirado teorijų, neigusių žmonių rasės vienybę ir teigusių rases buvus skirtingas iš pat pradžių. XX amžiuje Vokietijos nacionalsocializmas pasinaudojo šiomis idėjomis kaip pseudomoksliniu pagrindu vadinamajai nordinei arijų rasei ir tariamai žemesnėms rasėms skirti. Be to, 1918 m. pralaimėjimas ir griežtos nugalėtojų primestos sąlygos sukėlė Vokietijoje kraštutinio nacionalizmo bangą, lėmusią tai, kad daugelis įžvelgė nacionalsocializme savo šalies problemų sprendimą ir su šiuo judėjimu bendradarbiavo politiškai.

Bažnyčia Vokietijoje rasizmą pasmerkė. Pirmiausia tai atsispindėjo kai kurių dvasininkų pamoksluose, katalikų vyskupų viešajame mokyme ir katalikų žurnalistų pasauliečių rašiniuose. Jau 1931 m. vasarį ir kovą Breslau [Vroclavo] kardinolas Bertramas, kardinolas Faulhaberis, Bavarijos vyskupai, taip pat Kelno ir Freiburgo provincijų vyskupai paskelbė pastoracinius laiškus, smerkiančius nacionalsocializmą ir jam būdingą stabmeldišką rasės bei valstybės garbinimą[10]. Nacių antisemitinė propaganda aiškiai atmetama gerai žinomuose kardinolo Faulhaberio 1933-aisiais, nacionalsocialistų atėjimo į valdžią, metais pasakytuose advento pamoksluose, kurių klausėsi ne tik katalikai, bet ir protestantai bei žydai[11]. Po Kristallnacht viešai už žydus meldėsi Berlyno katedros rektorius Bernhardas Lichtenbergas, vėliau miręs Dachau ir paskelbtas palaimintuoju.

Iškilmingai enciklika Mit brennender Sorge nacionalsocialistų rasizmą pasmerkė ir popiežius Pijus XI[12]. Perskaičius ją Vokietijos bažnyčiose 1937 metų Kančios sekmadienį, susilaukta puolimo bei sankcijų prieš dvasininkijos narius. 1938 m. rugsėjo 6 d. kreipdamasis į belgų maldininkų grupę, Pijus XI pabrėžė: "Antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai visi esame semitai"[13]. Savo pirmojoje enciklikoje Summi pontificatus[14], paskelbtoje 1939 m. spalio 20 d., Pijus XII įspėjo saugotis teorijų, neigiančių žmonių rasės vienybę, ir valstybės sudievinimo, visko, kas, jo manymu, veda į tikrąją "tamsos valandą"[15].
 

IV. Nacistinis antisemitizmas ir Šoa

Tad negalime nepaisyti skirtumo, esančio tarp antisemitizmo, grindžiamo teorijomis, kurios prieštarauja nuolatiniam Bažnyčios mokymui apie žmonių rasės vienybę ir vienodą visų rasių bei tautų orumą, ir šimtmečiais vyravusių nepasitikėjimo bei priešiškumo jausmų, vadinamų antijudaizmu, kuriuo, deja, nusikalto ir krikščionys.

Nacionalsocialistų ideologija nužengė netgi dar toliau ta prasme, kad ji atsisakė pripažinti bet kurią transcendentinę tikrovę kaip gyvybės šaltinį ir moralinio gėrio kriterijų. Dėl šios priežasties žmonių grupė ir valstybė, su kuria ji save sutapatino, įžūliai prisiskyrė absoliučios vertybės statusą ir nusprendė nutraukti žydų tautos, pašauktos liudyti vieną Dievą ir Sandoros įstatymą, egzistenciją. Teologinių apmąstymų plotmėje nevalia nepaisyti fakto, kad nemažai nacių partijos narių ne tik bjaurėjosi žmonių reikaluose veikiančios dieviškosios Apvaizdos idėja, bet ir įrodė savo gryną neapykantą pačiam Dievui. Logiška, kad tokia nuostata vertė atmesti krikščionybę ir troško matyti Bažnyčią sugriautą arba bent pajungtą nacių valstybės interesams.

Ši kraštutinė ideologija pagrindė priemones, kurių buvo imtasi žydams iš jų namų išvaryti ir vėliau juos išnaikinti. Šoa buvo visiškai modernaus neopagoniškojo režimo darbas. Jam būdingo antisemitizmo šaknys yra už krikščionybės, ir jis, kad pasiektų savo tikslus, nesvyruodamas stojo prieš Bažnyčią bei ėmė persekioti ir jos narius.

Tačiau galima paklausti, ar nacių vykdyto žydų persekiojimo nepalengvino antijudaistiniai prietarai krikščionių protuose bei širdyse? Ar antijudaistiniai jausmai nepadarė krikščionis mažiau jautrius ar net abejingus persekiojimams, kurių prieš žydus ėmėsi valdžią pasiekęs nacionalsocializmas?

Atsakant į šį klausimą, būtina atsižvelgti, kad čia susiduriame su žmonių, pavaldžių įvairiopai įtakai, nuostatų bei mąstymo būdų istorija. Negana to, daugelis žmonių visiškai nieko nežinojo apie "galutinį sprendimą", kurio buvo imtasi prieš ištisą tautą; kiti baiminosi dėl savęs ir savo artimųjų; kai kurie pasinaudojo situacija; dar kitus stūmė pavydas. Atsakyti reikia imant kiekvieną atvejį atskirai. Tačiau norint tai padaryti, būtina tiksliai žinoti, kokiais motyvais žmonės vadovavosi konkrečioje situacijoje.

Trečiojo reicho vadovai pirmiausiai mėgino žydus išvaryti. Deja, kai kurių Vakarų šalių, turinčių krikščionybės tradiciją, vyriausybės, įskaitant kai kurias Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis, nebuvo linkusios atidaryti savo sienų persekiojamiems žydams. Šių tautų vadovai negalėjo numatyti ribos, iki kurios nužengs nacių vadai įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus, tačiau jie žinojo apie vargus bei pavojus, grėsusius Trečiojo reicho teritorijose gyvenusiems žydams. Sienų uždarymas žydų emigracijai tokiomis aplinkybėmis – ar dėl antijudaistinio priešiškumo arba įtarumo, politinio bailumo arba trumparegiškumo, ar dėl nacionalinio savanaudiškumo – yra sunki atsakingų valdžios atstovų sąžinės našta.

Šalyse, kuriose naciai ėmėsi masinių deportacijų, žiaurumas, lydėjęs šiuos prievartinius bejėgių žmonių perkėlinėjimus, turėjo priversti įtarti blogiausia. Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams?

Daugelis suteikė, tačiau kiti ne. Nevalia užmiršti tų, kurie padėjo gelbėti žydus kiek leido jėgos, net rizikuodami savo pačių gyvybėmis. Per karą ir po jo žydų bendruomenės ir žydų vadovai išreiškė padėką už viską, kas buvo padaryta jų labui, įskaitant ir tai, ką asmeniškai ar per savo atstovus yra padaręs popiežius Pijus XII, kad išgelbėtų šimtus tūkstančių žydų[16]. Izraelio valstybė už tai pagerbė daug katalikų vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių.

Tačiau popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog greta šių narsių vyrų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų. Negalime žinoti, kiek nacių ar jų sąjungininkų okupuotose ar valdomose šalyse gyvenusių krikščionių pašiurpdavo sužinoję apie savo kaimynų žydų dingimą, tačiau neturėdavo stiprybės pakelti protesto balsą. Krikščionis ši jų brolių bei seserų sunki sąžinės našta Antrojo pasaulinio karo metais turėtų akinti atgailauti[17].

Nuoširdžiai apgailestaujame dėl šių Bažnyčios sūnų ir dukterų klaidų bei nusižengimų. Įsidedame širdin tai, kas sakoma Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra Aetate, kur nedviprasmiškai pabrėžiama: "Bažnyčia, <…> prisimindama bendrą su žydais paveldą, vadovaudamasi ne politiniais sumetimais, bet evangeline dvasine meile labai apgaili visais laikais bet kurią prieš žydus nukreiptą neapykantą, persekiojimus ir antisemitizmo apraiškas"[18].

Primename ir patvirtiname tai, ką pasakė popiežius Jonas Paulius II, 1988 m. kreipdamasis į Strasbūro žydų bendruomenės vadovus: "Drauge su jumis vėl griežčiausiai pasmerkiu antisemitizmą ir rasizmą, kurie prieštarauja krikščionybės principams"[19]. Todėl Katalikų Bažnyčia negali pritarti nė vienam persekiojimui, vykdomam – bet kur ir bet kuriuo laiku – prieš kokią nors tautą ar žmonių grupę. Ji be išlygų smerkia visas genocido formas, taip pat jas įgalinančias rasistines ideologijas.

Apžvelgiant šį šimtmetį, mus giliai skaudina smurtas, apgaubęs ištisas žmonių grupes ir tautas. Ypač primename armėnų skerdynes, nesuskaičiuojamas aukas Ukrainoje šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, čigonų genocidą, kuris irgi buvo rasistinių idėjų padarinys, ir panašias tragedijas Amerikoje, Afrikoje ir Balkanuose. Nepamirštame nė totalitaristinės ideologijos milijonų aukų Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Kambodžoje ir kitur. Negalime užmiršti ir Vidurinių Rytų dramos, kurios mastai gerai žinomi. Net kai dėstome šias mintis, "daug žmonių tebėra savo brolių aukos"[20].
 

V. Kartu žvelgiant į bendrą ateitį

Žvelgdami į žydų ir krikščionių santykių ateitį, pirmiausia prašome mūsų brolius ir seseris katalikus atnaujinti savo tikėjimo hebrajiškųjų šaknų suvokimą. Prašome juos atminti, kad Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; kad Bažnyčia gyvybinės jėgos semiasi iš tauriojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos (plg. Rom 11, 17 – 24); kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iš tiesų mūsų "vyresnieji broliai"[21].

Tūkstantmečio pabaigoje Katalikų Bažnyčia trokšta išreikšti savo didelį liūdesį dėl jos sūnų ir dukterų nusižengimų kiekviename amžiuje. Tai – atgailos aktas, nes, kaip Bažnyčios nariai, esame susiję su visų jos vaikų nuodėmėmis ir nuopelnais. Bažnyčia su gilia pagarba ir didele užuojauta artinasi prie Šoa, naikinimo patirties, kurią žydai iškentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai nėra vien žodžiai, bet ir saistantis įpareigojimas. "Mums gresia pavojus vėl leisti aukoms mirti baisia mirtimi, jeigu karštai netrokšime teisingumo ir neįsipareigosime stengtis, kad blogis nenugalėtų gėrio, kaip atsitiko milijonams žydų tautos vaikų <…>. Žmonija negali leisti, kad tai pasikartotų"[22].

Meldžiame, kad mūsų liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta. Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet, priešingai, vyrautų abipusė pagarba, kaip ir dera tiems, kurie garbina vienatinį Kūrėją bei Viešpatį ir turi bendrą tikėjimo tėvą – Abraomą.

Galiausiai kviečiame visus geros valios vyrus ir moteris giliai apmąstyti Šoa reikšmę. Aukos iš savo kapų ir išgyvenusieji, gyvai liudijantys tai, ką iškentėjo, tapo galingu balsu, patraukiančiu visos žmonijos dėmesį. Atsiminti šią baisią patirtį reiškia visiškai įsisąmoninti joje glūdintį išganingą įspėjimą: nevalia leisti, kad sugedusios antijudaizmo bei antisemitizmo sėklos vėl kada nors išleistų šaknis žmogaus širdyje.
 

1998 m. kovo 16-oji

Kardinolas Edward Idris Cassidy
Prezidentas

Pierre Duprey
Viceprezidentas

Remi Hoeckman O.P.
Sekretorius

1    Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente. 1994 lapkričio 10, 33.
2    Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogoje. 1986 balandžio 13, Nr. 4: AAS 78 (1986), 1120.
3    Popiežius Jonas Paulius II. Viešpaties Angelo malda. 1995 birželio 11: Insegnamenti 181, 1995, 1712.
4    Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į žydų vadovus Budapešte. 1991 rugpjūčio 18, Nr. 4: Insegnamenti 142, 1991, 349.
5    Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus. 1991 gegužės 1, 17.
6    Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į vyskupų konferencijų delegatus, atsakingus už katalikų ir žydų santykius. 1982 kovo 6: Insegnamenti, 51, 1982, 743 – 747.
7    Plg. Šventojo Sosto religinių santykių su judaizmu komisija. Pastabos dėl tinkamo žydų ir judaizmo pateikimo Romos Katalikų Bažnyčios skelbime ir katechezėje būdo. 1985 birželio 24, VI, 1: Ench. Vat. 9, 1656.
8    Plg. Jonas Paulius II. Kalba simpoziume dėl atijudaizmo šaknų. 1997 spalio 31, Nr. 1: L’Osservatore Romano. 1997 lapkričio 1, p. 6.
9    Plg. Vatikano II Susirinkimas. Nostra Aetate. Nr. 4.
10    Plg. B. Statiewski (Ed.). Akten deutscher Bisch?fe ?ber die Lage der Kirche, 1933 – 1945. T. 1, 1933 – 1934 (Mainz 1968), priedas.
11    Plg. L. Volk. Der Bayerische Episkopat und der Nationalsozialismus 1930 – 1934. Mainz 1966. P. 170 – 174.
12    Enciklikos data 1937 kovo 14: AAS 29 (1937), col. 1460.
13    La Documentation Catholique. 29 (1938), col. 1460.
14     AAS 31 (1939), 413 – 453.
15    Ten pat, 449.
16    Popiežiaus Pijaus XII diplomatijos išmintingumą daug kartų yra pripažinusios žydų organizacijos bei asmenybės. Pavyzdžiui, 1945 m. rugsėjo 7 d. Italijos hebrajų komisijos atstovas dr. Josephas Nathanas pareiškė: "Pirmiausia dėkojame Romos popiežiui ir vienuoliams bei vienuolėms, kurie, vykdydami Šventojo Tėvo direktyvas, pripažino persekiojamuosius savo broliais ir, įtempę jėgas bei išsižadėję savęs, skubėjo padėti mums, nepaisydami jiems gresiančių pavojų" (L’Osservatore Romano. 1945 rugsėjo 8, p. 2). Tų pačių metų rugsėjo 21-ąją Pijus XII priėmė Pasaulinio žydų kongreso generalinį sekretorių dr. A. Leo Kubowitzkį, atvykusį "Izraelitinių bedruomenių sąjungos vardu pareikšti Šventajam Tėvui šilčiausią padėką už Katalikų Bažnyčios pastangas per karą padedant žydams visoje Europoje" (L’Osservatore Romano. 1945 rugsėjo 23, p. 1). 1945 m. lapkričio 23-iąją, ketvirtadienį, popiežius susitiko su maždaug 80 žydų pabėgėlių iš įvairių Vokietijos koncentracijos stovyklų atstovų, kurie sakė esą labai pagerbti "galėdami asmeniškai padėkoti Šventajam Tėvui už dosnumą, parodytą persekiotiesiems nacių ir fašistų laikotarpiu" (L’Osservatore Romano. 1945 lapkričio 30, p. 1). 1958-aisiais, mirus popiežiui Pijui XII, Golda Meir atsiuntė iškalbingą žinią: "Dalijamės žmonijos sielvartu. Kai mūsų tautą užklupo siaubinga kankinystė, popiežius pakėlė balsą už aukas. Mūsų laikų gyvenimą praturtino balsas, kalbantis apie didžias moralės tiesas virš kasdienio konflikto triukšmo. Gedime didžiojo taikos tarno".
17    Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į naująjį Vokietijos Federacinės Respublikos pasiuntinį prie Šventojo Sosto. 1990 lapkričio 8, Nr. 2: AAS 83 (1991), 587 – 588.
18    Loc. cit., 4.
19    Kreipimasis į žydų vadovus. Strasbūras, 1988 spalio 9, Nr. 8: Insegnamenti 113, 1988, 1134.
20    Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į diplomatinį korpusą. 1994 sausio 15, Nr. 9: AAS 86 (1994), 816.
21    Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Romos sinagogoje. 1986 balandžio 13, Nr. 4: AAS 78 (1986), 1120.
22    Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Šoa minėjimo proga. 1994 balandžio 7, Nr. 3: Insegnamenti 171, 1994, 897 ir 893.