"Bažnyčios žinių" korespondentas Artūras Matusas paprašė Krašto apsaugos viceministrą Edmundą Simanaitį išsamiau pakomentuoti savo mintis, pareikštas kovo 25 d. įvykusiame Seimo Žmogaus ir piliečių teisių bei santykių reikalų komiteto posėdyje, kur buvo svarstomi nestatutiniai santykiai Lietuvos kariuomenėje, kalbėta apie kapelionų vaidmenį kariuomenėje.

50 metų trukęs sovietmetis padarė neatitaisomą žalą visose gyvenimo srityse. Apie tarnybą kariuomenėje, kaip garbės reikalą, jaunimas žino tik iš istorijos. Dabar, statistikos duomenimis, 45 proc. žiniasklaidoje pateikiamos informacijos apie kariuomenę yra neigiama. Taigi tarsi sąmoningai peršamas visos krašto apsaugos sistemos ydingumas. Iš tokios visuomenės su jau atitinkama nuostata jaunimas ir ateina į karo tarnybą. Jis nėra blogas – paprasčiausiai mūsų pareiga padėti jaunuoliui greičiau subręsti. Tačiau čia vėlgi tiesioginiams pašauktinių vadovams – puskarininkiams, seržantams, dažnai, deja, ir leitenantams – trūksta pasirengimo, elementariausių tarpusavio bendravimo, psichologijos ir pedagogikos žinių. O jaunas kareivis, pakliuvęs metams į labai specifinę aplinką, dažnai su savo problemomis lieka vienas. Štai kodėl būtinas visas kompleksas priemonių, tarp kurių labai svarbi psichologo ir pedagogo pagalba. Dar nepaminėjau vienos nepataisomos socialinės blogybės – savižudybių. Skaudus faktas, bet savižudybėmis JAV ir Vokietijos visuomenę ir kariuomenę lenkiame keletą kartų... Štai kodėl aš ir prakalbau apie kapelionus. Arkivyskupui S. Tamkevičiui užsiminiau, galbūt kapelionai galėtų pasitarnauti ne tik tikinčiųjų sielovadoje, bet ir būti tuo žmogumi, kuriuo visi galėtų pasitikėti. Niekas iš dirbančiųjų kariuomenėje, taip pat ir savaitei samdytas ar kelias dienas ateinantis psichologas, mano įsitikinimu, šiuo atveju negali padėti daugiau už kapelioną. Būdamas dalinyje, matydamas karių rūpesčius, jis patars net neigiamai religiją vertinančiam ar nuo jos atšalusiam jaunuoliui, padės rasti išeitį iš situacijos, kuri jaunam žmogui dažnai atrodo beviltiška. Šios problemos puikiai sprendžiamos Vakarų šalių kariuomenėse. Antai Šveicarijoje kartu su psichologais ir pedagogais dirba ir katalikų bei protestantų kapelionai, turintys kapitono laipsnį. Jų veiklos sfera – aistrų prevencija, stresų valdymas, praktiški patarimai mokykloms, rengiančioms jaunuosius vadovus puskarininkius. Tenai tokioje bendroje tarnyboje darbuojasi apie 200 žmonių, Vokietijoje – 160 diplomuotų psichologų ir 400 jų asistentų. Taigi nereikėtų delsti ir mums. Prisipažinsiu, jog esu kalbėjęs su Krašto apsaugos ministru Č. Stankevičiumi, ir esame sutarę, kad reikėtų greičiau spręsti sutarčių pasirašymo su Šventuoju Sostu reikalą; tuomet greičiau pasiektume ir rezultatų. Dar kartą kartoju, kariui daugiausia gali pagelbėti du asmenys – tiesioginis jo vadas ir, mano galva, kapelionas. Šia tema esu šnekėjęs ir su Karo akademijos rektoriumi generolu Z. Kuliu. Mes manome, kad šioms problemoms spręsti tikslinga suburti koordinacinę grupę, kurią sudarytų kunigas, pedagogas ir psichologas.

Kaip manote, koks kunigas galėtų tapti kapelionu (amžius, tarnyba kariuomenėje)? Ar kapelionas turėtų būti uniformą vilkintis karininkas?

Ne kiekvienas garbaus amžiaus žmogus gali adekvačiai suvokti jaunimo problemas. Kapelionas, mano manymu, turėtų būti susipažinęs su karių gyvenimu, papročiais, turėti deramą patirtį ir mokėti uždegti kitus savo pavyzdžiu. Kunigas tam tinka geriausiai. Dalinyje dvasininkas – ir sielovadininkas, ir psichologas, ir pedagogas. Priimta, jog kapelionai turėtų laipsnį ir vilkėtų uniformomis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje kapelionai yra kapitonai, Lietuvoje jie gali turėti ir aukštesnį laipsnį. Laipsnis ir uniforma suteikia tam tikrą atspalvį: uniformuotas kapelionas tampa lyg tos pačios bendrijos narys, o laipsnis kariui leidžia su juo bendrauti kaip su lygiu, išlaikant deramą atstumą.

Dėkojame už pokalbį.