Su didžiausiu džiaugsmu Bažnyčia skelbia Jums linksmą žinią: Kristus prisikėlė!

Ši Evangelijos žinia kasmet priverčia mus iš naujo išgyventi nuostabų įvykį: begalinė Dievo meilė nusileidžia į žmogaus skurdą ir nuodėmę, kad prisiimtų mūsų vargą ir dovanotų naują gyvybę. Šioje žinioje slypi didelis džiaugsmas: Dievas jus myli! Vieną kartą visiems laikams sudaryta sandora tarp dangaus ir žemės.

Noriu pasveikinti Jus visus šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: "Tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!" (Rom 1, 7)

Jeigu visą Šventąjį Raštą reikėtų sutraukti į kelis žodžius, tai jie būtų: "Dievas jus myli" (plg. Jn 16, 27). Apie tai mums šiandien byloja Velykų varpai, skelbdami Kristaus meilės pergalę.

Brangūs Broliai ir Seserys, kviečiu Jus atverti savo širdis Dievo meilei, nes "Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" (Rom 5, 1–5). Kas gi yra toji Dievo meilė? Ar tai sentimentalus mums juntamas Dievo jausmas? Ne, tai daug daugiau! Tai Šventosios Dvasios nuolatinis veikimas mūsų gyvenime. Tai liepsna, kuria dega Švenčiausioji Trejybė ir kurią mes iš jos įvairiais būdais gauname.

"Mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23). Mes tapsime "dieviškosios prigimties dalininkais" (1 Pt 1, 4), t. y. dieviškosios meilės dalininkais, nes Dievas yra meilė. Mes esame įtraukti į nenutrūkstamą Dievo meilės sūkurį tarp Tėvo ir Sūnaus, iš kurio gimsta Šventoji Dvasia, kuri mus apiberia jų meilės kibirkštimis. Meilė, "išlieta mūsų širdyse", yra ta pati meilė, kuria Tėvas myli savo Sūnų. Tai dieviška Švenčiausiosios Trejybės meilė, kurią mums nupelnė Kristus mirdamas ant kryžiaus už pasaulio nuodėmes. Tai meilė, kurią mes gauname Krikšto metu, kai mirštame nuodėmei ir prisikeliame gyvenimui.

Šiandien turėtų suvirpėti iš džiaugsmo kiekvieno mūsų širdis, nes Velykų rytas skelbia mums, kad esame Dievo mylimi ir Jo kančia bei mirtimi atpirkti vaikai. Raktas, atveriantis mūsų širdis šiam džiaugsmui, yra tikėjimas. Tereikia tik patikėti Dievo meile, ir Šventoji Dvasia lyg gaivus vėjas įsiveržia į mūsų gyvenimą, nušluoja visas negandas, mūsų nepajėgumą mylėti ir suteikia dieviškų jėgų priimti Dievo meilės dovaną.

Išdrįskime ištarti: "Taip, Viešpatie, tikiu! Tikiu Tavo mirtimi ir Prisikėlimu! Tikiu Tavo meile man! Tikiu ir noriu, kad mano gyvenimas būtų suvienytas su Tavuoju gyvenimu ir prisikėlimu!"

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimas šv. Velykų proga
 

"Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs" (Mt 28, 5–6).

Buvo ir bus žmonių, norinčių, kad Jėzus Kristus būtų amžiams palaidotas. Jie pasiryžę ant Viešpaties kapo užristi ne tik užmiršimo akmenį, bet prireikus pastatyti net paminklą. Tegu jis būna kape su savo idėjomis, bet teneprimena, kad reikia būti sąžiningiems ir tiesiems. Nelengva vykdyti tai, ką įpareigoja Kristus: matyti vargšus ir dalytis su jais gėrybėmis, būti sąžiningam ir visur elgtis pagal sąžinę, mokėti atleisti ir susitaikyti, nelaikyti savęs viešpačiu, bet nuolankiai pripažinti savo silpnumą ir klaidas.

Ne vienas priimtų Kristų, kuris nugali mirtį, myli ir viską atleidžia, jei nereikėtų priimti Kristaus, kuris kenčia, miršta ir kviečia: "Sek mane!" Ne vienas priimtų Kristų – Dievo Sūnų, jei nereikėtų priimti drauge Jo Bažnyčios su žmonėmis, kurie moka būti ne tik didvyriški kaip motina Teresė arba "Titanike" skęstantis kun. Montvila, bet ir virpantys dėl savo nuodėmių ir ribotumo. Daugelis noriai priimtų ir Kristaus Bažnyčią, jeigu ji teiktų tik labdarą ir vykdytų psichologo tarnybą, tačiau jie nenori tokios Bažnyčios, kuri reikalauja ištikimybės Kristaus Evangelijai.

O mes per Velykas nepajėgiame savo širdyse talpinti džiaugsmo, skelbiančio, kad Kristaus nebėra kape, jis prisikėlė (plg. Mt 28, 6). Šioje Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventėje sveikinu jus, mieli broliai ir seserys, ir linkiu per Kristų tapti naujais žmonėmis, mokančiais mylėti, vieni kitiems tarnauti ir kurti naują gyvenimą.

Sveikinu kunigus, ištikimai besirūpinančius tautiečių dvasiniais reikalais, ir gydytojus, saugančius žmonių gyvybę ir sveikatą; sveikinu pedagogus, ugdančius Lietuvos jaunimą, ir valdininkus, sąžiningai tarnaujančius Lietuvos žmonėms; sveikinu darbininkus, savo triūsu kuriančius laisvą Lietuvą, ir ūkininkus, nešančius sunkią dabarties naštą, bet tikinčius Lietuvos ateitimi.

Labiausiai sveikinu tuos, kurie prieš Velykas prisikėlė malonės gyvenimui su Dievu ir šiandien ramiomis širdimis švenčia Kristaus pergalės šventę. Velykų džiaugsmą iki galo gali patirti tik tas, kuris per nuodėmę buvo miręs ir per atgailą prisikėlė naujam gyvenimui. Šio prisikėlimo džiaugsmo linkiu visiems Lietuvos žmonėms.

Velykos mums yra brangios ne dėl aukščiau pakilusios pavasario saulės ir margučių, bet dėl vilties, jog kiekvienas kapas yra laikinas. "Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti" (1 Kor 15, 22), – tvirtina apaštalas Paulius. Laikinas yra ir tas kapas, kuriame šiandien ne vienas tautietis laidoja geresnio gyvenimo viltis. Kiek daug žmonių yra nuleidę rankas ir nebetiki, kad gyvenimas pasikeis į gera. Dangaus pasiuntinys, per pirmąsias Velykas pasakęs: "Kristus prisikėlė!", ragina ir mus pakelti galvas. Jeigu prisikėlusį Kristų priėmėme į savo gyvenimą, drąsiai į jį atsiremkime, kai sunku, ir išlaikykime krikščionišką viltį, kad viskas keisis į gera. Visada su apaštalu Pauliumi kartokime: "Ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų" (1 Kor 15, 57).

Vyskupo Pauliaus A. Baltakio OFM sveikinimas šv. Velykų proga
 

Mieli Broliai ir Sesės Kristuje!

Ramybė Jums! Šiais žodžiais prisikėlęs iš numirusiųjų Išganytojas sveikino apaštalus. Jo linkėjimu sveikinu ir Jus šį šventą Velykų rytą.

Taika ir ramybe yra apibūdintas visas Jėzaus gyvenimas.

Jau šimtas metų prieš jo gimimą pranašas Izaijas jį vadino taikos kunigaikščiu, kuris turi galios suteikti vidinės ramybės ir gyvenimo džiaugsmo dovaną kiekvienam žmogui ir pasaulio tautoms. Jėzui gimus Betliejaus tvartelyje giedojo: "Garbė Dievui aukštybėse ir ramybė jo mylimiems žmonėms". Paskutinės vakarienės metu savo testamentinėje maldoje Jėzus prašo Tėvo, kad jį įtikėję galėtų gyventi taikoje ir džiaugtis ramybe.

Gyvenimas liudija, kad ne turtai, ne garbė ir net ne fizinė sveikata yra brangiausias mūsų turtas, o vidinė sielos ramybė.

Kaip kūnas nyksta nuo fizinės ligos, taip mes dvasiškai merdime praradę sielos ramybę.

Mūsų ramybę drumsčia skaudūs išgyvenimai: nesantaika šeimoje, nerealizuotos viltys ir ypač kaltės jausmas, kurio negalime visiškai nuslopinti nei vaistais, nei alkoholiu, nei psichologų ar psichiatrų pagalba.

Velykų išvakarėse apaštalai buvo nuliūdę ir sumišę, praradę vidinę ramybę. Jie mylėjo Jėzų ir palikę viską sekė jį. Jame matė tautos vilčių išsipildymą – tūkstančiais metų lauktąjį Mesiją – Išganytoją. Tad suprantamas buvo jų nusivylimas, kai, vos praslinkus kelioms dienoms po Jėzaus iškilmingo įžengimo į Jeruzalę Palmių sekmadienį, tauta reikalavo iš pavergėjų romėnų jam gėdingiausios mirties ant kryžiaus. Šalia to, ir skaudžiausia, kad vienas iš mokinių – Judas išdavė Jėzų, kitas, jų vadovas Petras, išsigynė nepažįstąs Jėzaus, o visi likusieji, išskyrus Joną, bailiai jį paliko.

Prisikėlusio iš numirusiųjų Išganytojo pirmasis linkėjimas apaštalams ir mums visiems, dėl vienų ar kitų priežasčių praradusiems vidinę ramybę, buvo ramybės dovana.

Prieš grįždamas į dangų, Jėzus įsteigė Susitaikymo sakramentą, kad apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai bei kunigai jo vardu galėtų grąžinti žmonėms sielos ramybę. "Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.<...> Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos" (Jn 20, 21–23).

Šiandien modernus, nuo Dievo nusigręžęs žmogus, ypač pasigenda tos Kristaus teikiamos vidinės ramybės. "Ateistinis materializmas ir sekuliarinis humanizmas žemėje sukūrė ne žadėtą rojų, bet pragarą" (Newsweek, 1992 01 06).

Bažnyčia, vykdydama jai pavestą misiją, nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., per visus metus, kiekvienoje šv. Mišių aukoje perteikia Jėzaus linkėjimą "Viešpaties ramybė telydi jus", o kunigas mus, švenčiančius Susitaikymo sakramentą, palydi žodžiais laiduodamas: "Viešpas atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje".

Džiugių šv. Velykų ir Išganytojo taikos bei ramybės linkiu Jums visiems, mieli Broliai, Sesės Kristuje.

Vyskupas Juozas Žemaitis MIC:
išganymo viltis teikia drąsos įveikti kasdienio gyvenimo sunkumus
 

Šv. Velykų proga Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC priminė psalmės žodžius: "Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus"(Ps 117, 17), kuriuos Bažnyčia kartoja Velykų dienos liturgijoje, džiaugdamasi Išganytojo pergale, atvėrusia mums vartus į laimingą amžinąjį gyvenimą. Sveikindamas visus su Kristaus prisikėlimo švente, ganytojas pabrėžė, kad mes esame ne tik šios žemės, bet ir amžinybės vaikai, todėl visi esame kviečiami gyventi didžia viltimi, kuri skatina mus neišleisti iš akių galutinio tikslo, suteikiančio vertę visam mūsų buvimui šioje žemėje. Ši viltis taip pat teikia jėgų prisiimti bei vykdyti rimtus įsipareigojimus sau, savo šeimai, tautai, visuomenei. Vyskupo žodžiais, "mes, krikščionys, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais buvome pašvęsti ta pačia kaip ir Kristus Dvasia, kad pratęstume Jo pasiuntinybę ir visu savo gyvenimu liudytume, jog šalia regimojo pasaulio egzistuoja kitas, neregimas dvasinis pasaulis, kuriam mes taip pat priklausome. Taigi mūsų, kaip žmonių, veikla turi būti nukreipta kurti laimingą, žmogaus prigimties orumą atitinkantį gyvenimą šioje žemėje. Kaip krikščionys mes turime būti įsitikinę, kad šis gyvenimas tėra pasirengimas amžinajam". Ganytojas ragino visus atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, nusigręžti nuo blogio ir kilniu, doru krikščionišku gyvenimu liudyti, kad Dievo Dvasia gyvena mumyse ir mums vadovauja.

Telšių vyskupas Antanas Vaičius:
pasikeisti turime mes patys!
 

Sveikindamas vyskupijos tikinčiuosius šv. Velykų proga, vyskupas Antanas Vaičius atkreipė dėmesį, kad nors jau beveik du tūkstančius metų švenčiame Velykas, Kristaus Prisikėlimo šventę, bet visada atsiranda tokių, kurie pasako: "Mes nematome jokio pasikeitimo! Kas iš tų Velykų..." "Pasikeitimas turi įvykti mumyse, ir tai priklauso tik nuo mūsų. Dievas viską padarė, dabar mums reikia atsiliepti", – pabrėžė sveikinimo žodyje ganytojas. Anot jo, reikia atverti savo širdžių duris ir įsileisti Dievo Avinėlį, kuris naikina nuodėmes. Tada įvyks didžiausias stebuklas – pasikeis mūsų mąstymas, elgesys ir gyvenimas. Tada suprasime ir nuostabiausią šių laikų žmogų – Motiną Teresę ir jos veiklą. Vyskupas, linkėdamas visiems linksmų šv. Velykų, geros sveikatos, sėkmės darbuose bei asmeniniame gyvenime, kvietė būti ištikimiems Kristui ir taip pasikeisti, kad su šv. Pauliumi, tautų apaštalu, galėtume sakyti: "Gyvenu aš, bet nebe aš, manyje gyvena Kristus".

Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas:
Kristus savo kančia ir prisikėlimu suteikė mums galimybę nugalėti nuodėmę
 

Panevėžio vyskupas J. Preikšas, sveikindamas tikinčiuosius su džiugia iškilme – Velykomis, akcentavo, kad ši šventė pirmiausia skelbia, jog Kristus yra nuodėmės nugalėtojas. "Nuodėmė visada buvo ir bus pats didžiausias kiekvieno žmogaus pralaimėjimas, sunkiausia jo dvasios okupacija. Mat ji atima Dievo vaikų laisvę, sielos papuošalą – pašvenčiamąją malonę", – savo sveikinimo žodyje pabrėžė ganytojas. Pasak jo, Kristus savo kančia ir prisikėlimu suteikė mums galimybę nugalėti nuodėmę. Dabar kiekvienas žmogus, pasinaudodamas Kristaus nuopelnais, gauna jėgos nugalėti savo silpnumą ir sėkmingiau išlaikyti be dėmės savo sielos šventovę. Velykos skelbia, kad Kristus yra taip pat ir mirties nugalėtojas. Taigi – mes amžini. Štai kodėl Velykų šventėje džiaugiamės ir dėkojame Kristui, kaip nuodėmės ir mirties nugalėtojui, už tą didžiausią pergalę žmonijos istorijoje ir amžinojo gyvenimo šviesą, be kurios būtų tamsi mūsų dvasios padangė, nepaisant visų žmonijos išminčių ir mokslo pažertų blyškių spindulių. Vyskupas taip pat ragino tikinčiuosius vengti nuodėmės ir branginti gyvenimą bei gyvybę.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis:
prisikelti iš dvasinės mirties
 

Šiaulių vyskupas E. Bartulis, sveikindamas tikinčiuosius šv. Velykų proga, akcentavo, kad Kristaus asmenyje gyvenimas nugalėjo nebūtį, šviesa įveikė tamsą, tačiau nemažai krikščionių nebesugeba suvokti tikrosios žmogui išganymą atnešusių įvykių prasmės. Pasak ganytojo, du krikščionybės tūkstantmečiai atskleidė trejopą poziciją, kurią žmonės užima Kristaus Prisikėlimo atžvilgiu. Vieni stengiasi veikliai įsitraukti į išganymą nešančią Kristaus pasiuntinybę. Tokių tėra mažuma. Kur kas dažniau žmogus tampa į visa tai iš šalies žvelgiančiu žiūrovu. Yra ir tokių, kurie visiškai abejingi Prisikėlimo iškilmėms. "Pasitinkant krikščionybės dviejų tūkstančių metų jubiliejų, ateina laikas grįžti prie tikrojo Velykų šventės išgyvenimo, gaivinusio ir stiprinusio pirmuosius krikščionis. Mes pamirštame svarbiausia: juk šiandien Viešpats iš mirties perėjo į gyvenimą, nešdamas gyvybę visam pasauliui. Mums labiausiai reikalingas vidinis išsivadavimas, prisikėlimas iš dvasinės mirties. Mums reikia nutraukti ryšius su nuodėme, kad galėtume tapti iš tiesų laisvi", – sakė ganytojas linkėdamas, kad Šventoji Dvasia apšviestų visų širdis.

Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis:
atgaivinti viltį ir džiaugsmą
 

Kaišiadorių vyskupijos ganytojas J. Matulaitis, kreipdamasis į tikinčiuosius šv. Velykų proga, ragino šiandien atgaivinti tą pačią gyvą viltį ir džiaugsmą, kuriuo gyveno pirmieji krikščionys. Vyskupas pabrėžė, kad daugeliui Išganytojas buvo tarsi paslėptas, ir tai, kas jį šiandien nuo mūsų paslepia, yra prisitaikėliškumas, abejingumas, moralinių normų nepastovumas. Sveikinimo žodyje ganytojas akcentavo, kad Šventosios Dvasios dėka Bažnyčia iškyla pasaulyje kaip visuomet naujas įvykis. Bažnyčia atveriama visam pasaulio tapsmui, kad jį išgelbėtų. Bažnyčia trokšta vienintelio dalyko: kad visi žmonės būtų išganyti ir per Šventąją Dvasią pažintų Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (2 Kor 4, 6). Kristus yra Bažnyčios pradžia, tikslas ir pabaiga. Dvasia yra prisikėlimo galybė, Bažnyčią perkeičianti šviesa. Žmogus yra svarbiausias visų istorinių ir visuomeninių pasikeitimų subjektas, bet pirmiausia jis turi atsinaujinti Kristuje, Šventojoje Dvasioje. Ganytojas palinkėjo tikintiesiems būti Kristaus šviesos ir meilės skleidėjais mūsų Tėvynėje.