Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. paskelbtoje enciklikoje Evangelium vitae išreiškė pageidavimą, kad Gyvybės diena būtų švenčiama kiekvienais metais. Šventasis Tėvas rašo: "Raginu kasmet visose šalyse švęsti Gyvybės dieną; tai jau yra nutarusios kelios Vyskupų konferencijos. Šios dienos šventimas turėtų būti parengtas ir vykdomas aktyviai dalyvaujant visiems vietinės Bažnyčios nariams. Pirmiausias jos tikslas būtų padėti atskiriems asmenims, šeimoms, Bažnyčiai ir visuomenei pripažinti žmogaus gyvybės prasmę ir vertę visais jos etapais ir visomis sąlygomis. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti abortų ir eutanazijos blogybės rimtumui apsvarstyti, tačiau reiktų neišleisti iš akių ir kitų gyvybės klausimo aspektų, kurie taip pat nusipelno nuodugnaus apmąstymo".
Džiaugiamės, kad Lietuva priklauso toms kelioms šalims, kuriose Gyvybės diena pradėta švęsti dar prieš enciklikos Evangelium vitae paskelbimą, t. y. 1994 m. balandžio 30 dieną. Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsiliepdama į Šv. Tėvo raginimą ir siekdama, kad pradėtoji kilni iniciatyva mūsų krašte neišblėstų, 1998 m. vasario 23 d. plenariniame posėdyje nutarė, kad Gyvybės diena mūsų bažnyčiose bus minima kasmet, paskutinį balandžio sekmadienį. Šiemet tai bus balandžio 26 diena. Lietuvos Vyskupų Konferencija ragina kunigus ir tikinčiuosius šią dieną dar kartą apmąstyti Dievo akivaizdoje mintis, kurias Lietuvos vyskupai išsakė savo ganytojiškame laiške šių metų gavėnios pražioje. Parapijų klebonus kviečiame ta proga supažindinti tikinčiuosius bei visus geros valios žmones ir su Pasaulinės gydytojų federacijos "Už žmogaus gyvybę" Lietuvos asociacijos kreipimusi Gyvybės dienos proga. Paminėkime tą dieną ne tik pamaldomis visose mūsų krašto bažnyčiose, bet ir kitais renginiais susitikimais, paskaitomis, pokalbiais apie svarbias gyvybės išsaugojimo problemas kuo platesniuose visuomenės sluoksniuose. Te sąmoningas Gyvybės, kaip didžios Dievo dovanos, išgyvenimas padeda mums būti geresniais, gailestingesniais žmonėmis, džiugiai priimančiais ir su dėkingumu saugančiais tą didžią Dievo dovaną. Šv. Tėvo žodžiais tariant: "Gyvybės Evangelija yra Jėzaus džiugiosios naujienos šerdyje. Bažnyčios su meile priimta, diena iš dienos ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip "geroji naujiena" visų amžių ir kultūrų žmonėms".
Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas
Pasaulinei Gyvybės dienai paminėti
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
Ir žodis buvo Dievas. <...>
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
(Jn 1, 1.4)
Žmogus pašauktas džiaugtis gyvenimo pilnatve ir dalyvauti Dievo gyvenime. Tokio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę. Motinos Teresės liudijimais gyvenimas tai galimybė, kuria galime naudotis, tai pareiga, kurią turime išpildyti, tai meilė, laukianti jos pilnatvės pažinimo, "gyvenimas tavo gyvenimas, kovok dėl jo!"
Kiekvienam žmogui, pakylėtam viršum visų kitų vertybių, įteikiamas į rankas žmogiškasis gyvenimas.
Artėjame prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio. Tačiau mūsų požiūriai į gyvybę labai skirtingi. Kasdieną pasaulyje masiškai žūsta gimusi ir negimusi žmonių gyvybė. Pats mūsų gyvenimo laikmetis įpareigoja nedelsiant giliai susimąstyti ir apgalvoti žmogaus gyvybės vertės, gyvenimo prasmės ir žmogaus vietos visuomenėje klausimus.
Krikščioniškuoju ir humaniškuoju požiūriu kiekviena gyvybė yra didžiausia ir neliečiama vertybė, o visuomenėje gerbtinas žmogiškasis orumas. Krikščionys žmogaus gyvybę laiko šventa, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Deja, gyvename pasaulyje, kuriame vis garsiau mokslo ir naujų technologijų vardu skelbiamos naujos žmogaus gyvybės sampratos, kuriami žmogaus gyvybės naikinimą įteisinantys visuomenėje įstatymai. Žmogus panoro tapti negimusio ir gimusio gyvenimo, net jo pradėjimo ir mirties valdovu. Eksperimentai su žmogaus gyvybe moderniškiausiose mokslinėse laboratorijose įgavo neregėto antihumanizmo išraišką žmogaus klonavimą, prieš kurį jau išgirdome daugelio valstybių protestą. Visi bandymai, visi įstatymai, nukreipti prieš gyvybę, pirmiausia ardo šeimą svarbiausią visuomenės instituciją, amžiais egzistuojan?ią ir išlikusią nepaneigiamą, kraujo ir meilės ryšiu sutvirtintą sandraugą, kurioje vyksta patys svarbiausi žmogaus gyvenimo momentai: gimimas, vaiko ir jaunuolio gyvenimas, jų įvedimas į savarankišką gyvenimą, sutuoktuvės ir mirtis.
Dievas nereikalauja, kad žmogus statytų jam rūmus. Jis leidžia pačiam žmogui statytis namus, kurti šeimos židinį, kurio liepsna yra pati didžiausia Dievo suteikta dovana vaisingumas, žmogaus gyvenimo pratęsimas. Šeima tai vedybinio gyvenimo ir meilės sandrauga, pašaukta teikti meilę ir pratęsti gyvybę. Šeimoje glūdi pagarbos žmogaus gyvybei ir vaisingumui pratęsimo šaknys. Meilė prasideda namuose. Jei namai pilni meilės, tos šeimos vaikai kurs šeimas, kurios naujos gyvybės dovaną sutiks su meile.
Tokiose šeimose bus daug dorų, solidarių, mylinčių vieni kitus vaikų. Jiems bus lengviau nugalėti gyvenimo skausmus ir kliūtis.
Šiandien šeimos supratimas tarsi įgavo kitą prasmę. Su ilgesiu ir pagarba prisimename gausias ir doras savo netolimų protėvių šeimas, kurių pamatas buvo meilė, pastovumas, ištikimybė, supratimas, saugumas. Turėtumėm prisiminti jas ir tęsti tų šeimų tradicijas. Tą primena mums ir gydytojo Vinco Kudirkos Tautinės giesmės žodžiai: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!"
Lietuviai pamilo tą mažą žemės plotelį Baltijos pajūryje, pamilo mišką, jūrą. Atgavę nuosavybės teisę į žemę ir būstą, mes vėl ariame žemę, statome naujus namus. Tik kas tuose namuose gyvens, jei kasmet Lietuvoje mažėja lopšių ir daugėja karstų? Minėdami Pasaulinę gyvybės dieną pirmiausia turėtume išaukštinti žmogaus gyvybę, motiną, tėvą, vaiką, senelį. Kiekvieną, bet ypač patį mažiausią, dar negimusį, bet jau atstumtą, arba ligotą, nepilnavertį, visų pamirštą. Juk jie yra užslėpto gėrio šaltinis, iš kurio visi stiprieji ir sveikieji gali semtis moralinių vertybių nusižeminimo, atjautos, gerumo, užuojautos, gailestingumo ir dar daug kitų dorybių.
Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi ir garbingai mirti. Net ir sunkiausios, beviltiškiausios būklės žmogus, jei jį supa artimųjų meilė, užuojauta ir kvalifikuota medicinos pagalba, trokšta gyventi ir oriai atsisveikinti su žemiškuoju pasauliu. Tik vienišas ir nemylimas nenori gyventi. Jei mes mokėsime mylėti savo artimą Kristaus pavyzdžiu, blogis pasitrauks. Todėl turime išrauti iš savo širdžių mažiausius neapykantos daigus, nes jos šaknys gilios ir iš jų suveši viso pasaulio blogybės. Meilė nereikalauja atlygio. Ji neturi piniginės vertės išraiškos. Šiandien mums ypač reikia artimo meilės. Turime pamilti vieni kitus. Net tuos, kurie už savo klaidas atsisako atgailos ar nesupranta pasukę blogio keliu. Mes turime suprasti, kad daugelį vertybių supainiojo paskutinieji penki dešimtmečiai. Žmonės dažnai klysta, nesuprasdami tikrosios blogio ar gėrio sampratos. Daugelis nebegirdi savo sąžinės balso ir niekada savo sąžinei nesurengia teismo. Juos reikia užjausti, mokyti, skatinti susimąstyti. Nei negimusio, nei seno ar ligoto nevalia sunaikinti. Kiekvienas žmogus turi teisę mirti žmogiškai ir krikščioniškai oriai. Negimusios gyvybės sunaikinimo, eutanazijos ir mirties bausmės įstatymų neturėtume svarstyti remdamiesi vien žmogiška išmintimi, nes gyvybės Kūrėjas yra Dievas, todėl žmogaus gyvybė šventa ir neliečiama.
Žmogaus gyvybė yra iškiliausia iš visų žemiškųjų dalykų ir reiškinių. Ją turi visi mylėti ir gerbti. Krikščionių dvasininkai, savo mokymuose ir darbuose aiškinkite neprilygstamą kiekvieno žmogaus asmens vertę gyvybės kultūros atnaujinimui.
Lietuvos intelektualai, geros valios humanistai, stenkitės įrodyti kilniąją žmogaus gyvenimo prasmę ir vertę.
Politikai ir visuomenės veikėjai, apmąstykite kiekvieną reikalavimą ar kuriamą įstatymą, lemiantį gimusio ar negimusio žmogaus gyvenimą.
Lietuvos gydytojai ir visi sveikatos apsaugos darbuotojai, tarnaukite žmogui, padėkite išsaugoti jį dar negimusį, saugokite kiekvieno vaiko, jaunuolio, šeimos ir senelių sveikatą, padėkite jiems iki paskutinio atokvėpio, teikite tokią pagalbą, kokia yra jūsų galioje.
Lietuvos mokytojai, tegu jūsų žodžiai pasiekia mokinių širdis ir pripildo jas pagarbos, meilės ir atjautos žmogui jausmų.
Lietuvos poetai ir rašytojai, sukurkite gražiausias giesmes ir odes, išaukštindami meilę, gėrį ir žmogaus grožį.
Lietuvos žurnalistai, tegu jūsų plunksnos pakrypsta kilnių žmonių darbų aprašymui. Teisinga kritika tebūna reiškiama su pagarba žmogaus orumui.
Jaunosios Lietuvos šeimos, kiekvieną savo vaiko lopšį apsupkite didele tėvų meile, auklėkite savo vaikus, iš mažumės mokydami juos artimo ir Tėvynės meilės. Ugdykite pagarbą tėvams ir seneliams, mokytojams, užuojautą vargšams ir silpniesiems. Mokykite savo vaikus kasdien atlikti gerą darbą. Taip mus mokė mūsų senoliai.
Nuo šių metų kiekvieną paskutinį balandžio sekmadienį Lietuva pradeda švęsti Pasaulinę gyvybės dieną. Tegu ji primena mums žmogaus gyvenimo prasmę, žmogaus gyvybės vertę ir įpareigoja vykdyti svarbiausią priesaiką mylėti savo artimą, savo vaiką, tėvus, tėvystę.
Žodis buvo Dievas. <...>
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę. <...>
Tas Žodis tapo kūnu ir
gyveno tarp mūsų.
(Jn 1, 1. 3. 14)