Prasidėjo Azijos Vyskupų sinodas

(KAP) Balandžio 19-ąją Vatikane prasidėjo nepaprastasis Azijos sinodas, kuriame maždaug 200 vyskupų iki gegužės 16-osios tarsis dėl būsimo Katalikų Bažnyčios kelio Azijos žemyne. Sinodo leitmotyvas: "Jėzus Kristus – Išganytojas ir jo meilės bei tarnybos misija Azijoje: ’Kad jie apsčiai turėtų gyvenimo’".

Sinodo tėvams pateiktame darbo dokumente pažymima, jog, nepaisant ženklios ekonominės pažangos, kai kuriose šalyse daug kur tebeegzistuoja bjaurus ir nežmoniškas skurdas. Dokumente atkreipiamas dėmesys į neteisingą išteklių paskirstymą, nevienodas žmonių galimybes, lėtai vykstančią žemės reformą, neveiksmingas raštingumo kampanijas ir didelius prieštaravimus tarp turtingų ir vargšų. Be to, valstybinis socializmas dažnai susijęs su korupcija, prastai funkcionuojančiu ūkio bei blogu šalies valdymu. Dokumente taip pat nerimaujama dėl gyvybės, kuriai grėsmę kelia abortai, su narkotikais susijusio nusikalstamumo įvairiausios formos, sekso turizmas bei AIDS plitimas. Taip pat kalbama ir apie plėšikišką gamtos išnaudojimą, labai jaučiamą pagrindinių medicininių paslaugų stoką. Kaip teigiamas vilties ženklas minimas katalikų pasauliečių ir vienuolių liudijimas bei veikla, bažnytinių pagalbos įstaigų darbas.

Statistiniai duomenys liudija, kad Azijai gali tekti reikšmingas vaidmuo ateities visuotinėje Bažnyčioje. Per pastaruosius kelerius metus katalikų Azijoje gausėjo sparčiau negu kitur. Šiandien čia jų gyvena 120 milijonų, arba vidutiniškai kas devintas gyventojas yra katalikas. Tačiau 3,5 milijardų turinčioje Azijoje katalikai sudaro tik tris procentus. Vis dėlto Katalikų Bažnyčiai kai kuriuose regionuose yra pavykę gerai įsitvirtinti. Be Filipinų, kur gyvena 58 milijonai katalikų, paminėtinos tokios šalys kaip Pietų Korėja (3,4 milijono katalikų), Indonezija (5,4 milijono), Vietnamas (5,9 milijono). Maždaug milijonas katalikų gyvena Rusijos Sibire, stiprių katalikų mažumų taip pat yra dviejose didžiausiose žemės šalyse – Indijoje (16 milijonų) ir Kinijoje (daugiau negu 10 milijonų, įskaitant "pogrindinę" ir režimo toleruojamą "patriotinę" Bažnyčią). Ypatingą vietą Azijoje užima Artimieji Rytai. Regione, iš kur prieš 2000 metų ėmė sklisti Kristaus mokymas, Katalikų Bažnyčia įsitvirtinusi pirmiausia Libane, Irake ir Sirijoje. Tačiau dėl stipraus islamo dominavimo krikščionims šiame regione nepavyksta pasiekti ko nors daugiau nei toleruojamos mažumos statusas. Azijoje yra 600 vyskupų ir 12 kardinolų, turinčių teisę rinkti popiežių. Viena iš Bažnyčios Azijoje stiprybių – kunigų bei ordinų pagausėjimas.

Azijos teritorijoje krikščionių Naujienai tenka rimtai konkuruoti su kitomis didžiosiomis pasaulio religijomis. Pietine žemyno dalimi nuo Arabijos pusiasalio per Iraką, Iraną ir Pakistaną iki Malaizijos ir Indonezijos driekiasi islamo šalių juosta. Indijoje vyrauja tūkstantmetė induizmo tradicija. Šri Lankoje, Himalajuose, Tailande, Kinijoje ir Japonijoje paplitęs budizmas, taip pat taoizmo bei šintoizmo tradicijos.

Azijos sinodas yra trečiasis tarp atskiriems žemynams skirtų sinodų, kuriais popiežius nori parengti pasaulinę Bažnyčią tūkstantmečių sandūrai. 1994 m. įvyko Afrikos sinodas, 1997-aisiais – Amerikos. Šiais metais dar ketinama surengti sinodą Okeanijos klausimais. Atskiriems žemynams skirti sinodai pasibaigs 1999 m. Europos sinodu.
 

Vatikanas ragina Europos vyskupus aktyviai dalyvauti rengiant Europos sinodą

(KNA) Vatikanas paragino Europos vyskupus aktyviai dalyvauti rengiant Europos vyskupų sinodą, kurį numatoma sušaukti 1999 metais. Kovo 30 dieną supažindindamas su sinodo gairėmis, sinodo sekretorius kardinolas Jan Schotte nurodė, jog vyskupai ir ordinų vyresnieji gali pateikti savo pasiūlymus iki 1998 m. lapkričio 1 d. Šiuo tikslu sinodo sekretoriatas išsiuntinėjo anketas, kurios turėtų padėti įvardyti dvasinius iššūkius Bažnyčiai šiandienos Europoje. Remdamasis gautais atsakymais į anketos klausimus, sinodo sekretoriatas parengs Europos vyskupų susirinkimo "darbo dokumentą". Svarbiomis temomis šiame sinodo dokumente laikomi materializmo padariniai, augantis abejingumas tikėjimui, didėjantis izoliavimasis, solidarumo nykimas ir dar nepasiekta krikščioniškųjų Bažnyčių vienybė. Esant tokiai padėčiai, Bažnyčia raginama ištirti sąžinę ir aktyviau skelbti Evangeliją.
 

Vatikanas nerimauja dėl mažo kalibro ginklų plitimo

(KAP) Vatikanas ketina įsitraukti į tarptautinę kampaniją, kuria siekiama sustabdyti mažo kalibro ginklų plitimą. Balandžio pradžioje paskelbtame Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pareiškime pranešama, jog Vatikane buvo susirinkę ekspertai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie ieškojo būdų šių ginklų plitimui sustabdyti. Konferencijos dalyvių nuomone, pirmiausia į šią problemą reikia atkreipti visuomenės dėmesį.

Slovakijos vyskupai prašo žydų atleisti

Bratislava (KNA). Slovakijos katalikų vyskupai kreipėsi į "žydų tautybės brolius ir seseris", prašydami atleisti už visus persekiojimus, kuriuos žydams teko iškentėti Slovakijos teritorijoje. Vyskupų konferencijos pareiškime pirmiausia primenama žydų deportacija Antrojo pasaulinio karo metais. Vyskupai apgailestauja, kad kai kurie slovakų tautos nariai aktyviai dalyvavo šiose deportacijose, o "daugelis tyliai stebėjo". Jie reikalauja "bešališkai ištirti" žydų ir jų persekiojimo istoriją Slovakijoje. Pasak vyskupų, šiuo atsiprašymu norima "žengti pirmąjį žingsnį". Jie taip pat ragina visus tikinčiuosius bei piliečius prisidėti prie šio atminimo bei atgailos akto ir įveikti visus prietarus žydų tautos atžvilgiu. Šiandien nepriklausomą Slovakijos valstybę ir Katalikų Bažnyčią būtina statyti ant "tvirtų pamatų".

Savo pareiškime vyskupai nemini konkrečių istorinių faktų. Ypač ginčytinas – ir tarp katalikų – yra katalikų kunigo Josefo Tiso, buvusio 1939–1945 metais pirmosios slovakų nacionalinės valstybės prezidento, vaidmuo. Žydai buvo deportuojami spaudžiant Berlynui, tačiau vokiečiai tiesiogiai deportacijose nedalyvavo, nes Slovakija nebuvo okupuota. Per savo nuncijų Bratislavoje Vatikanas ne kartą ragino nutraukti Slovakijos žydų išdavinėjimą vokiečiams. Viename laiške popiežiui Tiso tai pažadėjo, tačiau deportacijos nesiliovė. 1939 m. Slovakijos teritorijoje gyveno 89 000 žydų, kurie sudarė keturis procentus visų gyventojų. Po karo žydų bendruomenę visoje Čekoslovakijos teritorijoje sudarė tiktai 3 000 narių.