Centrinio komiteto liturgijos komisija
Kelionė liturginiais metais: Velykų laikas
Tikintieji raginami deramai išgyventi ir švęsti visą Velykų laiką: "Visagali amžinasis Dieve, Velykų paslaptį išskleidęs į penkiasdešimt dienų " (RM, Sekminių vigilijos Mišios, pradžios malda). Tai patvirtinama ir Sekminių dienos Mišių dėkojimo giesmėje: "Apvainikuodamas Velykų paslaptį, visiems per vienatinį tavo Sūnų gavusiems įvaikių malonę tu šiandien atsiuntei Šventąją Dvasią". Anot antrojo Velykų sekmadienio Evangelijos (Jn 20, 22), Jėzus Prisikėlimo dieną kvepia į apaštalus Šventąją Dvasią. Tad visas Velykų laikas kupinas Dvasios, kurią kvepia Prisikėlusysis, gyvendamas tarp savo mokinių. Šiais metais per visą šį laiką derėtų pabrėžti Šventosios Dvasios buvimą ir veikimą: Velykų laiko džiaugsmas kyla iš "prisikėlusio Kristaus, kuris, dovanodamas Šventąją Dvasią savo mokiniams, lieka tarp jų, naujo buvimo" (Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Gaudete in Domino, III).
Laikantis Rytų ir Vakarų tradicijos, Velykų sekmadieniais (C) skelbiami tiktai Naujojo Testamento tekstai (iš Apaštalų darbų, Apreiškimo Jonui ir Evangelijos pagal Joną). Skaitiniai padeda mums geriau suprasti Velykų, ypač Įkrikščioninimo sakramentų, šventimo bažnytinę bei sakramentinę vertę. Per šiuos šventuosius slėpinius Kristaus Dvasia kvepiama į jo Kūno narius, idant jie gyventų kaip krikščionys. Velykų laiko euchologija pabrėžia šią pneumatologinę temą: krikščionių bendruomenė dalyvauja savo Viešpaties Paschoje, Šventosios Dvasios dėka įžengdama į naują (prisikėlusio Viešpaties) gyvenimą: "Duok mums, švenčiantiems jo prisikėlimo iškilmes, Šventosios Dvasios šviesoje prisikelti naujam gyvenimui" (RM, Velykų dienos Mišios, pradžios malda). Tai ypač akivaizdu septintąją Velykų savaitę, kai pabrėžiama, kad Velykų gyvenimas yra "gyvenimas pagal Dvasią", laukiant eschatologinių Velykų. Savaitės prieš Sekminių šventę liturgija turėtų įkvėpti bendruomenes bei visus tikinčiuosius, kurie įvairiais būdais renkasi pasirengti šventei, maldauti Dvasios dovanų išliejimo atnaujinimo.
Šventasis Tėvas kviečia mus šiais metais vėl atrasti Šventosios Dvasios veikimą ir buvimą, ypač per Sutvirtinimą (plg. TMA, 45), antrąją įkrikščioninimo pakopą. Neatmetant Velykų šventimo teikiamų galimybių, Sutvirtinimo atminimą galima švęsti per Sekminių vigiliją. Popiežius Paulius VI atkreipė dėmesį į šią sąsają apaštališkojoje konstitucijoje Divinae consortium naturae (1971): Sutvirtinimas "tam tikru būdu įamžina Bažnyčioje Sekminių malonę". Popiežius Paulius VI nurodo, jog tai primenama ir sakramentinėje formulėje Accipe signaculum Doni Spiritus Sancti, kur "išreiškiama pačios Šventosios Dvasios Dovana ir primenamas Sekminių dieną įvykęs Dvasios išliejimas" (plg. Apd 2, 14, 38). Vėjo "smarkumas" ir Sekminių "ugnis" paskatino Bažnyčią skleisti Evangeliją iki žemės pakraščių. Ši Dvasia tebeveikia sutvirtintųjų gyvenime ir, esant jiems atviriems, daro juos įtikinamus Jėzaus Kristaus liudytojus. "Ir mūsų laikais Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veikėjas. Todėl būtina pažinti Šventąją Dvasią, kuri istorijos amžiais, veikdama žmonių širdyse, kuria Dievo karalystę, rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje ir daigina žmogiškosios patirties gelmėse daigus galutinio išganymo, kuris ateis laikų pabaigoje" (TMA, 45).
Žiūrint iš tokios eschatologinės perspektyvos, "tikintieji bus raginami atrasti teologinę vilties dorybę" (TMA, 46). Reikėtų neužmiršti, kad liturgija primena galutinių dalykų viltį ir imasi už ją atsakomybės: Bažnyčia švenčia tai, ką ji jau turi, ir juda link to, ką vieną dieną gaus galutinai. Viešpaties Prisikėlimo ir Sugrįžimo šviesoje, velykinėje Paruzijos vizijoje Velykų laikas, kaip pažymi angelai žengimo į dangų metu (plg. Apd 1, 11), yra galutinio susitikimo su prisikėlusiu Viešpačiu troškimo bei laukimo laikas. Šis eschatologinis matmuo išreiškiamas visų pirma švenčiant vigilijas, kurios žymi vidurnaktį ateisiančio Sužadėtinio laukimą maldoje. Tai ypač akivaizdu Velyknakčio vigilijoje, kai Bažnyčia kviečia savo vaikus budėti ir melstis, kad turėtume "viltį dalyvauti jo pergalėje prieš mirtį ir gyventi su juo Dieve" (RM, raginimas Velyknakčio vigilijos pradžioje). Kiekvienai krikščionių bendruomenei derėtų iškilmingai švęsti kur įmanoma, su Eucharistijos šventimu Sekminių vigiliją kaip įsiklausymo į Dievo žodį laiką.
Velykų laikas teikia daug dingsčių prisiminti Mariją. Anot Bažnyčios, Jėzaus Motina "per prisikėlimą spinduliavo džiaugsmu" (Valandų liturgija). Lotynų apeigų krikščionys primena prisikėlusio Viešpaties Motinos džiaugsmą antifonoje Regina caeli. Bizantiškoji liturgija "didžiojo ir šventojo sekmadienio" naktį primena, jog Marijai apie jos prisikėlusį Sūnų pranešė angelas. Romos liturgija Marijos atminimą ypač švenčia po Šeštinių, apmąstydama momentą, kai ji Paskutinės vakarienės menėje drauge su mokiniais ištverminga ir vieninga malda laukia Dvasios išliejimo (plg. Apd 1, 14; RM, septintosios Velykų savaitės šeštadienis, ryto Mišios, įžangos priegiesmis).