VI Velykų sekmadienis (C)
Apd 15, 1–2; 22–29; Apr 21, 10–14; 22–23; Jn 14, 23–29
 
 

Kaip ir praėjusį sekmadienį, šiandien girdime Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės Vakarienės metu. Tai bene reikšmingiausi ir brangiausi Jėzaus pasakyti žodžiai. Reikia pripažinti, jog bendras įspūdis, juos išklausius, gana netikras. Mus kiek glumina tai, jog nesilaikoma mums įprastos loginės pasakojimo sekos. Atrodo, kad Viešpats skuba nuo vienos temos prie kitos, o šių minčių niekas tiksliai nesusieja. Vis dėlto kiekvienas sakinys yra svarbus ir vertas gilesnio išplėtojimo.

Pirmiausia norime suprasti ryšį tarp Žodžio, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Atrodo, jog Evangelijoje tuo pat metu kalbama apie vieną ir apie keturias skirtingas tikroves. Tokia galėjo būti ir Viešpaties valia: pasakojimas sukonstruotas taip, jog jo prasmė išsprūsta nuo bandymų racionaliai analizuoti.

Svarbu priimti Dievo žodį tokį, koks jis mums duotas, su visa didybe ir intymumu, jėga ir švelnumu. Čia Viešpats tarsi nori mus apgaubti savo gyva esamybe, drauge konkrečia ir neapčiuopiama, patiriama ir nesuvokiama. Jis turbūt trokšta mus įtikinti savo meilingu artumu, jo meilė tokia turtinga, jog mes niekuomet neįstengsime jos aprėpti.

Jėzus pats duoda į savo kalbas raktą ir priemonę įsiskverbti į šį slėpinį: "Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus... Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę". Jėzus norėjo parengti savo apaštalus būsimajam atsiskyrimui. Netolimoje ateityje jis ne kartą iškeliaus. Artimiausias jo pasitraukimas jau čia pat – tai laikotarpis nuo jo mirties iki prisikėlimo. Antrasis – tarp dangun žengimo ir Sekminių. Trečiasis apima Jėzaus Dangun žengimo ir jo šlovingo grįžimo laikų pabaigoje metą. Kristaus žodžiuose galime įžvelgti dvasinę pranašystę, siekiančią ne tik ribotą apaštalų auditoriją, bet skirtą visai Bažnyčiai, kiekvienai tikinčiųjų kartai, besirengiančiai švęsti Sekmines.

Dar gyviau suskamba išklausius skaitinius iš Apaštalų darbų ir Apreiškimo knygos. Viešpats apgaubia žmogų savo esamybe, pasireiškiančia dvejopa vienybės ir įvairovės perspektyva. Įvairovė akivaizdi, nes Jėzus kalba apie tris asmenis ir jiems priskiria skirtingas misijas. Tėvas siunčia. Jis siunčia Sūnų ir patiki jam perteikti žinią, ištarti Gyvenimo Žodį. Kristaus vardu Tėvas siunčia Dvasią, kad ji primintų Jėzaus žodžius. Sūnus vykdo visa tai, ką jam liepia už jį viršesnis Tėvas. Sūnus duoda savo ramybę. Dvasia moko, primena visa, ką Kristus pasakė.

Nepakanka išskirti kiekvieno Asmens vaidmens. Jėzus taip pat atskirai apibūdindamas kiekvieną primygtinai parodo visų vienybę. Jie niekuomet neišskiriami, jie tobulai suvienyti. "Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23). Skaitinyje iš Apreiškimo knygos regime Dievo esamybę savo Bažnyčioje ir kiekviename tikinčiajame. Čia aprašoma Naujoji Jeruzalė, žėrinti Dievo šlove. Sakoma, kad šioje Naujojoje Jeruzalėje nebėra šventyklos, nes "Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla <...>, jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis" (Apr 21, 22–23). Dievo šlovė, Avinėlis ir šviesa; tai sudarantis vienybę trejetas. Jie skirtingi, tačiau neatskiriami; tokia yra Dievo esamybė.

Apreiškimo knyga neleidžia abejoti jos universalumu. Kartu ji skirta tiems, kurie laikosi Jėzaus žodžio: "<...> kas mane myli, laikysis mano žodžio <...>, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23). Laikytis Žodžio, kylančio iš Dievo, ištarto Kristaus, išmokyto Dvasios, – tai pamatinis Apaštalų darbų knygos šiandieninio skaitymo pamokymas. Iš Judėjos kilę krikščionys atvyko į Antiochiją. Jiems būdingos žydų tradicijos bei auklėjimas, apipjaustymas jų akyse yra priklausymo Dievo tautai pagrindinis ženklas. Jei Jėzus yra tikrojo Dievo siųstasis, kaip krikščionis žmogus gali drįsti abejoti šio ženklo būtinybe? Paulius ir jo palydovai Antiochijoje sutiko visai kitokios kultūros žmones, vyrus ir moteris, kurie įėjo į Dievo tautą Jėzaus skelbtuoju krikštu. Sunerimusi Antiochijos bendruomenė siunčia Paulių, Barnabą ir kitus pasiuntinius į Jeruzalę pasitarti su apaštalais ir vyresniaisiais. Bendruomenė norėjo žinoti, koks buvo tikrasis Dievo žodis, tikrasis Tėvo mokymas perduotas per Kristų ir primintas Dvasios.

Pasvarstę apaštalai ir vyresnieji surašo laišką: "Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga" (Apd 15, 28). Laiške vardijami sprendimai, kuriais stengiamasi pagarbiai išlaikyti gautąjį mokymą ir nepažeisti bendruomenės vienybės, nes tiesa negali ardyti meilės.

Ankstyvoji Jeruzalės bendruomenė patyrė Dvasios esamybę, leidusią suvokti Jėzaus žodį konkrečioje situacijoje. Šioje konfliktinėje situacijoje Jėzaus, atrodo, nėra; Šventoji Dvasia įkvepia žodžio prasmę ir padeda jos laikytis.

Taigi nuo šiol galima geriau suvokti glaudų apgaubiančios Viešpaties esamybės ir Jėzaus apaštalams suteiktos ramybės ryšį. Ankstyvoji Jeruzalės bendruomenė išgyveno tai, ką Kristaus vardu žadėjo Šventoji Dvasia; nuo pirmųjų Sekminių Bažnyčia tą patį išgyvena kiekvienais metais.

Kristaus ramybė nepanaši į pasaulio duodamą ramybę. Pastaroji pagrįsta žmonių susitarimu; Kristaus ramybės pagrindas yra gyvoji Dvasios esamybė, padedanti laikytis Žodžio ir sudaranti sąlygas tikinčiojo širdyje apsigyventi Dievui. Nuo šiol mes pasitikėdami laukiame Dvasios dovanos; tam pakanka priimti Kristaus ramybę ir laikytis jo Žodžio, juo tikėti ir leisti, kad jisai neštų mumyse gausius Viešpaties žadėtuosius vaisius.

Parengta pagal kun. Gonzague Motte OFM