Garbingieji, mieli broliai Vyskupai,
Po vakarykščio mano pasveikinimo Apaštališkoje nunciatūroje šiandien, prasidedant mūsų pokalbiams, norėčiau dar kartą išreikšti savo džiaugsmą, kad gegužės 4 dieną čia, Vilniuje, vyksta pirmasis Lietuvos ir Latvijos vyskupų susitikimas. Kaip jau rašiau balandžio 16 d. laiške - pakvietime, "dėkoju abiem Konferencijoms, kad taip mielai priėmė šią iniciatyvą, kuri tikrai sustiprins ir pagilins šių taip artimų šalių Bažnyčių ir Vyskupų kolegialumą ir solidarumą. Tebūna tai pirmasis žingsnis, kuris galėtų nuvesti į Baltijos Vyskupų konferencijos, susirenkančios kiekvienais metais, įsteigimą".
Neseniai susitikęs su Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencija Kaune, pabrėžiau, kad Vatikano II Susirinkimas pakvietė Bažnyčią į didesnę ir veiklesnę vienybę ir bendradarbiavimą; ir ne tik tarp skirtingų Bažnyčių ir religijų, bet ir pačios Katalikų Bažnyčios viduje. Taip Susirinkimas iš naujo atskleidė vyskupų kolegialumą ir į Bažnyčios gyvenimą įvedė Vyskupų sinodus, o vyskupijose ir parapijose Tarybas. Šalia jau veikusių ir Vatikano II Susirinkimo patvirtintų nacionalinių Vyskupų konferencijų atsirado regioninės ir Kontinentinės konferencijos, kaip, pavyzdžiui, Europos Vyskupų konferencija. Kaip mums artimiausios regioninės konferencijos pavyzdys gali būti Skandinavijos Vyskupų konferencija. Todėl aš klausiu, kodėl dabar, kai jau įsteigta Latvijos Vyskupų konferencija, negalėtų ateityje egzistuoti ir Baltijos Vyskupų konferencija? Tai klausimas, į kurį, žinoma, negalėsime atsakyti be išankstinio suderinimo su Šventuoju Sostu. Vatikano II Susirinkimas Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium ir Dekrete apie ganytojiškas vyskupų pareigas Christus Dominus ne kartą pabrėžė, kad vyskupai, paskirti vadovauti dalinėms Bažnyčioms, ir kaip Vyskupų Kolegijos nariai ir teisėti apaštalų įpėdiniai "turi rūpintis visa Bažnyčia" (LG, 23). Kitoje vietoje Susirinkimas moko vyskupus, kad jie, kaip Vyskupų Kolegijos nariai, "tegu visuomet žino esą tarpusavyje vieningi ir tegu rūpinasi visomis Bažnyčiomis" (CD, 6). "Vyskupai visuotinėje meilės bendrystėje noriai teteikia gerbtinu senovės pavyzdžiu brolišką pagalbą kitoms Bažnyčioms, ypač artimesnėms bei stokojančioms" (LG, 23). Kadangi skelbti Evangeliją yra visų ganytojų rūpestis, "paskiri vyskupai, kiek leidžia savųjų pareigų atlikimas, turi prisidėti prie bendrų darbų su kitais vyskupais ir su Petro įpėdiniu" (LG, 23).
Vatikano II Susirinkimas primindamas vyskupams šią daug didesnę ir platesnę atsakomybę, peržengiančią jų dalinių Bažnyčių ribas, neseka paprasčiausiai mūsų moderniųjų laikų tendencijų, kurias galėtume apibūdinti žodžiu "globalizacija" ir pasaulinio masto planų sudarymu, bet primena vyskupų, kaip apaštalų įpėdinių ir Vyskupų Kolegijos narių, misijos vidinę dinamiką ir visuomet Bažnyčioje buvusią praktiką. Čia dar kartą pakartoju vakar vakare cituotą Dekreto apie ganytojiškas vyskupų pareigas Bažnyčioje Christus Dominus tekstą: "Nuo pirmųjų Bažnyčios amžių vyskupai, vadovaudami savo bažnyčioms ir skatinami broliškos meilės bendrumo ir apaštalams perduotos visuotinės misijos, jungdavo savo jėgas ir pastangas siekti tiek bendro, tiek atskirų bažnyčių labo" (CD, 36). Vėliau Susirinkimas dar aiškiau priduria: "Ypač šiais laikais tinkamai ir vaisingai atlikti savo pareigas dažniausiai vyskupai gali tik būdami glaudžiame kontakte su kitais vyskupais ir dirbdami sutartinai ir labiau suderintai" (CD, 37).
Tai, ką Vatikano II Susirinkimas sako apie visos Bažnyčios vyskupų atsakomybę, analogiškai tinka ir tam tikro regiono, pavyzdžiui, Baltijos, Bažnyčiai. Mūsų dienomis Baltijos šalių valstybių vadovai, ministrai pirmininkai, užsienio reikalų ministrai ir ekonomikos bei kultūros atstovai vis dažniau susitinka pasikeisti idėjomis ir patirtimi arba organizuoja konferencijas bendroms, visas tris šalis dominančioms, problemoms spręsti. Mes, Baltijos šalių vyskupai, esame skatinami dar gilesnių ganytojiško kolegialumo ir ką tik minėtos atsakomybės, peržengiančios visas ribas, motyvacijų įkurti deramą mūsų Bažnyčių šiose šalyse reguliarių susitikimų forumą, kuriame aptartume bendrus sielovados klausimus, numatytume ir koordinuotume tarpusavio pagalbą, bendras sielovadinės ir karitatyvinės veiklos iniciatyvas.
Tokių bendrų sielovadinių iniciatyvų pavyzdys gali būti vasaros kursai, kurie buvo organizuojami dvejus praėjusius metus Lietuvos ir Latvijos dvasininkijai ugdyti padedant Romos profesoriams. Kaip jau šių metų vasario 26 d. laiške pranešiau, Šventasis Sostas, įvertindamas turimą patirtį, informavo, kad šie kursai ateityje bus tęsiami nauja konkretesne ir labiau praktine forma ir ne vasaros metu, bet ne anksčiau kaip rugsėjo mėnesį". Kompetentinga Vatikano komisija siūlo "išbandyti naują organizavimo būdą, kuris tiesiogiai įtrauktų vietinių Bažnyčių vyskupus tokiu būdu, kad jie patys, suderinę su Vyskupų Konferencija, numatytų dvasininkijos ugdymo iniciatyvas, pasinaudodami vietos dėstytojų paslaugomis. Tuo pačiu Vatikano Komisija visuomet pasirengusi padėti atsiųsdama vieną ar kitą reikalingą specialistą ar skirdama finansinę paramą, reikalingą programoms įgyvendinti.
Mielieji broliai, atleiskite už tokią ilgą kalbą. Pirmojoje dalyje norėjau pateikti kai kuriuos pirmojo istorinio Baltijos šalių vyskupų susitikimo čia, Vilniuje, argumentus. Konkretus, pabaigoje pateiktas pavyzdys duos pradžią mūsų pokalbiui apie konkrečias bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Latvijos Vyskupų konferencijų galimybes ateityje. Kardinolas Sodano dar laukia jūsų Vyskupų Konferencijų atsakymo į naująjį Vatikano komisijos pasiūlymą organizuojant dvasininkijos ugdymą. Bijau, kad Komisija, jau nuo vasario mėnesio pabaigos laukianti "tikslių žinių" apie tai, neprarastų kantrybės. Tačiau tikiuosi, kad šiandienos pokalbiai nesibaigs tik atsakymu į šį klausimą. Jie turėtų taip pat duoti pagrindą, kad ateityje abi Vyskupų Konferencijos galėtų reguliariai susitikti ir aktyviai bendradarbiauti ir taip didinti, kaip ragina Vatikano II Susirinkimas, "bendrą visos ir mūsų vietinių Bažnyčių gerovę" (CD, 36).
Ačiū už jūsų dėmesį.