Mintys apie organizuotosios Caritas tapatybę šiandien
 

Įžanga

Žmonėms, kurių sunki socialinė padėtis, šiandien padeda įvairūs subjektai. Bažnytinė Caritas organizacija tėra vienas iš jų. Teikti pagalbą atskirus žmones bei ištisas įstaigas skatina įvairūs motyvai. Galima konstatuoti, jog kiekvienas pagalbos teikėjas turi savitų bruožų. Savitumu pasižymi ir Caritas. Kas būdinga šiai organizacijai? Kas skiria Caritas nuo kitų – ypač nebažnytinių – organizacijų? Ar tikėjimas ir teologinis Caritas pagrindimas tikrai yra svarbūs dalykai? Galima sakyti, jog tai yra Caritas tapatybės klausimai.

Derėtų pabrėžti, kad Vokietijos Caritas sąjungoje jau keleri metai aistringai diskutuojama dėl vadinamojo Caritas idealo. Caritas vadovai ir darbuotojai kelia klausimą dėl savosios tapatybės. Šis klausimas laikomas neatidėliojamu, nes daugelis Vokietijos Caritas darbuotojų viešai pripažįsta, jog jų veikla neturi nieko bendra su tikėjimu, t. y. bažnytinėse institucijose dirba ir tie, kurie tikėjimą Dievu tokioje veikloje laiko nereikšmingu dalyku. Kalbama net apie "didėjančią su Bažnyčia susietos diakonijos ir Caritas sekuliarizaciją". Sykiu reikia neužmiršti, kad Vokietijos Caritas įstaigose dirba keli šimtai tūkstančių etatinių darbuotojų. Tad tenykštė Caritas organizacija yra koncernas, didžiulis darbdavys. Todėl tokioje diskusijoje kalbama ne tik apie Caritas tapatybę, bet ir apie jos įtikinamumą visuomenės akyse.

Mūsų šalių Caritas organizacijų būklė šiuo metu yra šiek tiek kitokia. Po komunistinio valdymo dešimtmečių karitatyvinės organizacijos vėl atkuriamos, ir gyvuoja labai stipri savanoriškos, dažniausiai iš gilaus tikėjimo kylančios karitatyvinės veiklos tradicija. Mano nuomone, buvusiuose komunistiniuose kraštuose Caritas funkcionuoja savanorių dėka. Tačiau labai tikėtina, kad Caritas organizacijose nuolatos daugės etatinių darbuotojų. Juk Caritas institucijos jau dabar apima vis naujas socialinio vargo sritis. Todėl turėtume tikėtis, kad Caritas tapatybės bei įtikinamumo klausimas iškils ir mums.

Bažnyčios karitatyvinės veiklos tikrųjų šaltinių bei pagrindų paieška pirmiausia kreipia prie teologinių svarstymų. Impulsų jiems teikia Šventasis Raštas ir nuo krikščionybės pradžios iki dabar labai stipriai išplėtota teologinė veiklios artimo meilės samprata. Esminių akstinų galima rasti ir visoje Caritas istorijoje. Aiškių ištarmių apie Caritas yra pateikęs Vatikano II Susirinkimas. Be to, išsiplėtojo mokslinis karitatyvinės veiklos apmąstymas, vadinamasis Caritas mokslas. Organizuotosios Caritas tapatybę reikėtų apibrėžti remiantis būtent šiais elementais.
 

Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindai

Pagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toks įsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje, pavyzdžiui, sakoma: "Mylėsi savo artimą kaip save patį" (Kun 19, 18). Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įsakymas buvo labai artimai susietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai" (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galima pavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia, kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla.

Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įsakymas paverčiamas darbais. Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą. Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yra religijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonis samarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apie abstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie "su situacija susijusią tiesioginę pagalbą". Be to, gailestingojo samariečio palyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yra kiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos. Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškai svetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikroji artimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus be išimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra "atsakas ne tik į žmogiškąjį vargą, bet ir į Dievo meilę".

Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimas pačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį. Jėzus sako: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismą tiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydinti alkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį, aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46).

Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento, pirmieji krikščionys buvo tikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė. Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavo skiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadinti vargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta "rūpintis kasdieniu valgymu, kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę, matyt, maisto ir kitai dienai". Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo "pirmą kartą instituciškai diferencijuotas".

Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas be meilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: "Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs" (Jok 2, 14–17). Galiausiai nėra "nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo be Caritas". Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taip pavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Jos istorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai ir šiandienos Caritas tapatybei.
 

Caritas istorijos impulsai

Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitai institucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojoje krikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosios Caritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenės ryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais, liturgijos vadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenės matmenį (tai buvo dviguba episkopalinė - diakonalinė tarnyba: vyskupas kaip pater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad. patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvo nuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama, nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi ir tie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiek kiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savo prašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą.

Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiai imperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos bei skatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai geras galimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijo privilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi ir laipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui. Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai bei prieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Viduramžiais vis labiau Bažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai.

Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynų globa tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybos vardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasinių sąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinį tarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairios paslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose, prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijų veikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti, jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtų buvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimą pirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Tai aiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būti stipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arba visiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų.

Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiau ėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybės valdžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis. Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas.

Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bažnytiniai pareiškimai, bet charizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigą rūpintis vargstančiais ir vyskupų priežiūros teisę karitatyvinės veiklos srityje. Tačiau reikšmingiausia buvo tokių asmenybių kaip Carlo Boromeo, Jono Ciudadiečio (Dievo Jono) ir ypač Vincento Pauliečio veikla. Carlo Boromeo suorganizavo atvirą socialinę pagalbą bado ir maro metais, Jonas Ciudadietis įsteigė ordiną, labai prisidėjusį prie ligonių slaugos atnaujinimo, o Vincentas Paulietis – bendruomenes, padariusias didelę įtaką karitatyviniam darbui. Nors valstybė aprėpdavo vis daugiau labdaringos veiklos sričių, Bažnyčia bei jos karitatyvinė diakonija liko svarbus pagalbos teikėjas ir Naujaisiais laikais.

XIX amžiuje atsirado daug labdaros organizacijų, kurios, padėdamos vargstantiems, nesivadovavo krikščioniškaisiais motyvais. Tačiau Bažnyčios erdvėje irgi veikė daugybė karitatyvinių institucijų. "Krikščioniškajam socialiniam darbui gerinti bei koordinuoti" 1897 m. buvo įsteigta Katalikiškosios Vokietijos Caritas sąjunga. Derėtų priminti, jog, įsteigus Vokietijos Caritas sąjungą, prie Caritas būstinės Freiburge buvo pastatyta koplyčia, kur darbuotojai galėtų švęsti Eucharistiją ir melstis. Taip buvo akcentuotas tikrasis "gailestingosios Caritas šaltinis, galia ir tikslas". Nuo šios datos Caritas toliau vystėsi kaip labdaringa Katalikų Bažnyčios organizacija. Caritas sąjungos susikūrė Šveicarijoje (1901 m.), Austrijoje (1903), Jungtinėse Valstijose (1910) ir kitose Europos šalyse. 1929 m. Poznanėje atsirado Caritas Institutas, centrinė Lenkijos Caritas būstinė. 1924 m. Amsterdame buvo įsteigtas tarptautinis susivienijimas Caritas Catholica, o po Antrojo pasaulinio karo – Caritas Internationalis (1951 m. prie Šventojo Sosto). Taip įspūdingai plėtojantis institucinei Caritas, nebuvo išvengta ir tam tikrų neigiamų tendencijų: pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje Caritas buvo pernelyg integruota į socialinę valstybę. Nyderlanduose ši organizacijanet atsisakė savo grynai konfesinio pobūdžio ir susivienijo su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant to, kai kurių esminių impulsų apibrėžiant Caritas taptybę galima rasti ne tik tolimoje, bet ir nesenoje praeityje.
 

Vatikano II Susirinkimo ištarmės apie Caritas

Vatikano II Susirinkimas įvairiai vartoja Caritas sąvoką, tačiau apie karitatyvinį Bažnyčios darbą kalba aiškiai ir įpareigojančiai. Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą nurodoma, jog Bažnyčia ypač brangina gailestingumą vargšams ir ligoniams. Todėl ji labai vertina visus karitatyvinius darbus. Karitatyvinė tarnyba ir toliau lieka visos Bažnyčios pareiga ir neatimama teisė. Šios tarnybos uždavinys yra perduoti iš Kristaus gautąją Dievo meilę visiems žmonėms ir savo karitatyvinę veiklą padaryti jo ženklu. Todėl karitatyvinė krikščionių tarnyba turi apimti visus žmones ir visus šiandienos vargus. Vykdant šią tarnybą, būtina gerbti žmogaus, kuriam reikalinga pagalba, orumą bei laisvę. Tačiau pirmiausia privalu patenkinti teisingumo reikalavimus; nevalia siūlyti kaip meilės dovanos to, kas jau priklauso pagal teisingumą. Reikia šalinti blogio priežastis, o ne tik padarinius. Pagalbą būtina organizuoti kaip pagalbą savipagalbai. Tai reiškia, kad reikalingų pagalbos žmonių nevalia traktuoti kaip bejėgių ir nesavarankiškų objektų. Taigi kalbama ne apie globėjišką, bet apie partneriškąją pagalbą.

Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aiškiai sakoma, jog Bažnyčia rūpinasi kiekvienu žmogumi kaip individu ir kaip visuma. Jai rūpi išgelbėti žmogiškąjį asmenį ir atnaujinti visuomenę. Vadinasi, kalbant apie šiandienos krikščionių karitatyvines pastangas, nevalia apsiriboti vien materialia pagalba. Vargstantys yra ne tik tie, kurie neturi kasdienės duonos, bet ir tie, kurie jaučiasi išstumti iš vadinamosios šiuolaikinės visuomenės.

Susirinkimas apie veiklią artimo meilę kalba kaip apie pagrindinę visos Bažnyčios funkciją. Teisingai veikliai mylėti artimą – tai teigiamai veikti pasaulį siekiant daryti žmonių gyvenimą žmogiškesnį.

Būtent po Susirinkimo ir jo metu buvo išplėtota vargšų pasirinkimo samprata, reikalaujanti artimo meilę įgyvendinti pirmenybę teikiant vargšams, kaip tai enciklikoje Sollicitudo rei socialis suformulavo dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi galima konstatuoti, kad Vatikano II Susirinkimas davė esminių postūmių karitatyvinei veiklai atnaujinti.
 

Pagalbinis Caritas mokslo vaidmuo

Karitatyvinio darbo sritis taip išsiplėtė, kad, norint vis geriau įgyvendinti artimo meilę, ją reikia nuolatos teoriškai apmąstyti. "Tyrinėdamas ir mokydamas Caritas mokslas remiasi moksliniais biblinės, istorinės bei sisteminės teologijos duomenimis, taip pat įvairių humanitarinių mokslų (medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės pedagogikos ir kt.) žiniomis. Kenčiantis žmogus yra jo pirmasis praktinių - teologinių tyrimų dokumentas, padedantis žmogus – antrasis, o Bažnyčia su jos nurodymais dėl socialinės - karitatyvinės tarnystės – trečiasis".

Caritas mokslas, kaip savarankiška sritis, priklauso praktinei teologijai ir yra labai artimai susijęs su krikščioniškaisiais socialiniais mokslais. Anksčiau jis buvo pastoracinės teologijos dalis; pirmą kartą institucionalizuotas 1925 metais, įsteigus Caritas mokslo ir krikščioniškojo socialinio darbo institutą Freiburgo (i. Br.) Alberto Ludwigo universitete. Šis institutas, mano nuomone, yra svarbus centras, kuriame atsižvelgiama į tvirtą teologijos ir karitatyvinio darbo sąsają. Ieškant Caritas tapatybės, Caritas mokslui, kaip karitatyvinei teologijai – jeigu jį taip galima pavadinti,– gali tekti gana didelis vaidmuo.

1995 m. buvo įsteigtos Caritas studijos Varšuvos Katalikų teologijos akademijoje. Studentams čia ne tik perteikiamos praktinės žinios, bet ir akcentuojami teologiniai karitatyvinio darbo bei jo tapatybės pagrindai. Tokios studijos rekomenduotinos visiems Caritas darbuotojams.
 

Ypatingi iššūkiai šiandienos Caritas

Karitatyviniam darbui nuo pat pradžių buvo būdinga įtampa tarp Evangelijos reikalavimų ir adekvačių atsakymų į individualius bei socialinius sunkumus paieškos. Kiekviena visuomenė šiandien kinta labai greitai, o drauge su ja keičiasi ir žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės. Kalbant apie karitatyvinį darbą, tai reiškia būtinybę vis iš naujo apibrėžti jo tapatybę bei svarbą. Kokie iššūkiai šiandien iškilę artimo meilei? Čia ypač turimi galvoje pokomunistiniai kraštai.

Karitatyvinė veikla neišvengiamai turėtų profesionalėti. Tai, savaime suprantama, nereiškia, kad turėtų dirbti tiktai etatiniai darbuotojai. Kalbama apie itin profesionalų pagalbos teikimą. Ir etatiniai darbuotojai, ir savanoriai turėtų būti kuo geriau pasirengę savo veiklai. Todėl visiems Caritas darbuotojams reikia sudaryti galimybes lavintis ir kelti kvalifikaciją. Lenkijoje mėginame tai daryti minėtomis Caritas studijomis.

Nors socialinėje srityje veikia nemažai pagalbą teikiančių institucijų, tebėra daug darbų, kurių būtina imtis. Tad kyla klausimas, ką Bažnyčiai per savo Caritas organizacijas reikėtų daryti pirmiausia, nes ji, savaime suprantama, nepajėgi aprėpti visko.

Pirmiausia Caritas negali atsisakyti pagalbos fiziškai ir dvasiškai neįgaliems ar nukentėjusiems žmonėms. Be to, ši organizacija turėtų skirti dėmesį žmonėms, kurie jaučiasi vieniši savo socialinių sunkumų akivaizdoje ir nepajėgūs jų savo jėgomis pakelti. Juk Caritas privalo visada padėti žmogui ne tik tenkinti materialinius poreikius, bet ir giliai atsakyti į dvasines viltis. Ji turėtų padėti tiems, kuriais niekas nebesirūpina ir nenorėtų rūpintis. Padėti materialiai palyginti lengva, tuo tarpu Caritas turėtų duoti daug daugiau.

Be to, Caritas reikėtų imtis kai kurių globalinių problemų. Viena jų – pabėgėliai ir emigrantai. Tai taip svarbu todėl, kad Europoje bei jos kaimyninėse srityse yra turtingų ir skurstančių šalių, ir vargšai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, traukia į vadinamuosius turtinguosius kraštus. Keista, kad pabėgėlių tikslu tampa ir kai kurios buvusios komunistinės šalys. Emigrantai ir pabėgėliai irgi turi teisę į pagalbą, ir Caritas gali padaryti jiems daug gero.

Jau minėta, kad Caritas nepajėgus aprėpti visų uždavinių socialinėje srityje. Apskritai ji ir neturi pretenduoti į labdaringos veiklos monopolį. Taigi šiai organizacijai būtina bendradarbiauti su kitomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir ypač viešąja socialine pagalba. Sykiu derėtų neužmiršti, kad karitatyvinį darbą labai dažnai – žinoma, tik iš dalies – finansuoja valstybė. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur Darbo ir socialinių reikalų ministerija remia įvairius Caritas projektus. Būtina siekti bendradarbiauti su visomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir vengti beprasmiško varžymosi. Juk darbo socialinėje srityje pakanka visiems.

Vykdant Caritas tarnybą, itin privalu rūpintis, kad ji netaptų pernelyg biurokratizuota ir formalizuota. Organizuotasis pagalbos teikimas neturėtų virsti vadinamuoju aparatu, o žmonės – atveju ar dalyku. Tai reiškia, jog pagalbos organizacijai niekada nevalia prarasti savojo tarnystės pobūdžio, ir pirmiausia tai pasakytina apie Caritas.
 

Pabaigos žodis

Šiais samprotavimais parodėme, kad Caritas tapatybė labai artimai susijusi su tikėjimu ir teologija. Caritas kaip organizacijai patikėta iš paties Dievo kylanti pareiga mylėti artimą, mylėti jį veikliai. Galios ir išminties jai teikia tikėjimas. Priešingu atveju tai būtų tik tradicinis socialinis darbas. Tad Caritas gali deramai imtis dabarties uždavinių bei atsiliepti į iššūkius tiktai tada, kai laikysis savo tapatybės.

Buvusiose komunistinėse šalyse Caritas turi geras plėtros galimybes. Štai pavyzdys: per praeitų metų potvynio katastrofą Lenkijoje išaiškėjo, jog šia organizacija visuomenė itin pasitiki. Žmonės, norėję padėti nukentėjusiems, dažniausiai tai darydavo tarpininkaujami Caritas. Norėdama šio pasitikėjimo neiššvaistyti, Caritas privalo nuolatos prisiminti bei rūpestingai puoselėti savo evangelines šaknis.
 

Šis pranešimas buvo perskaitytas per Vidurio Europos Caritas konferenciją Krokuvoje 1998 m. kovo 12 dieną.