ŠVENTOJI DVASIA IR SĄJŪDŽIAI:
KO GALĖTUME PASIMOKYTI?
 
 

Vienas ryškiausių posusirinkiminės Bažnyčios bruožų yra ne tik atsinaujinimo sąjūdžių atsiradimas, bet ir jų reikšmė Bažnyčios ateičiai.

Pats esu ne sykį buvęs ten, kur popiežius Jonas Paulius II yra drąsiai pareiškęs, kad "sąjūdžiai – tai Bažnyčios ateitis". Ne mažiau reikšmingas pasaulinės Bažnyčios scenos stebėtojas kardinolas Josephas Ratzingeris irgi yra į tai atkreipęs dėmesį ir pavadinęs laikus, kuriais gyvename, "Sekminių valanda".

"Didelės vilties ženklas visuotinėje Bažnyčioje – net ir apimtoje giliausios krizės, kurią Bažnyčia išgyvena Vakarų pasaulyje, – yra naujų sąjūdžių atsiradimas. Šių sąjūdžių niekas neplanavo ir niekas neįkūrė, jie paprasčiausiai savaime kilo iš tikėjimo vidinio gyvybingumo. Juose išryškėja – nors labai silpnai – tai, kas labai panašu į Sekminių valandą Bažnyčioje. Turiu omenyje, pavyzdžiui, charizminio atsinaujinimo sąjūdį, Cursillo sąjūdį, fokoliarinus, Communizione e liberazione ir kitus… Mano manymu, nuostabu, kad Dvasia dar kartą pasirodė esanti stipresnė už mūsų programas ir veikia kitaip, negu įsivaizdavome… Jie auga tyliai. Mūsų uždavinys – Bažnyčios pareigūnų bei teologų uždavinys – atverti jiems duris, parengti vietą…

Laikotarpis po Susirinkimo vargiai buvo tai, ko troško Jonas XXIII, tikėjęsis ‘naujųjų Sekminių’. Bet jo malda neliko neišgirsta. Racionalistinio skepticizmo nusausintame pasaulyje atsirado nauja Šventosios Dvasios patirtis, tapusi pasauliniu atsinaujinimo sąjūdžiu. Tai, kas Naujajame Testamente, kalbant apie charizmas, apibūdinama kaip regimi Dvasios atėjimo ženklai, nebėra vien senovė, praeities istorija – ši istorija šiandien virsta liepsnojančia realybe" [1].

Metai prieš mirtį kreipdamasis į savo arkivyskupijos charizminį atsinaujinimo sąjūdį, kardinolas Bernardinas, daugelio atsinaujinimo sąjūdžių rėmėjas, pasakė: "Esu tvirtai įsitikinęs, kad vienas didžiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių yra charizminio atsinaujinimo pakilimas Katalikų Bažnyčioje" [2].

Pasirengimo 2000 metų jubiliejui laikotarpiu dėmesiui nukrypus į Šventosios Dvasios asmenį bei veikimą, pravartu pasvarstyti, ko iš šių sąjūdžių būtų galima pasimokyti. Juk, būdami Šventosios Dvasios sąjūdžiai, jie svarbūs Bažnyčiai kaip visumai. Daugiausia dėmesio skirsiu sąjūdžiams, kurie daro didžiausią įtaką Jungtinėse Valstijose ir kuriuos geriausiai pažįstu; tai Cursillo sąjūdis su daugeliu atšakų, Santuokinio susitikimo (Marriage Encounter) sąjūdis ir įvairiai besireiškiantis Katalikų charizminis atsinaujinimas.

Šiame trumpame rašinyje norėčiau paminėti dvi sritis, kuriose mes, kaip Bažnyčia, galėtume pasimokyti iš sąjūdžių patirties; tai parengimas sakramentams ir evangelizacija.
 

Parengimas sakramentams

Viena iš patirčių, būdingų daugeliui sąjūdžių, yra "atsivertimo" patirtis. Ypač tai būdinga Cursillo ir Katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdžiams. Abu sąjūdžiai garsėja gebėjimu pastūmėti plataus spektro katalikus – nepraktikuojančius, nominalius, "sekmadieninius", įsipareigojusius, bet nejaučiančius įkvėpimo – karštai ir aktyviai įsitraukti į santykį su Dievu bei tarnavimą kitiems. Keliaudamas patiriu, kad daugelis tikinčiųjų, aktyviai veikiančių visos šalies parapijose, yra pabudę aktyviam katalikiškam gyvenimui per vieną iš šių sąjūdžių, net jeigu jie nebedalyvauja pačių sąjūdžių struktūrose ar renginiuose.

Būtų labai naudinga panagrinėti įvairius elementus, kuriuos šie sąjūdžiai naudoja norėdami paskatinti žmones atsiversti. Tarp jų derėtų paminėti asmenišką pasauliečių liudijimą, Naujienos skelbimą kerygmiškai, nedidelių grupelių, padedančių įsisavinti Naujieną, egzistavimą, dėmesio sutelkimą į tai, kas individualu ir asmeniška, į atsaką ir stiprų maldos ir kartais pasninko akcentavimą. Tačiau čia norėčiau pabrėžti tai, kas charizminio atsinaujinimo sąjūdyje vadinama "krikštu Dvasioje", – ne tik dėl to, kad tai yra sąjūdžių "galios" pagrindas, bet ir dėl to, kad tai tiesiogiai siejasi su mūsų svarstoma tema, būtent Šventąja Dvasia.

Šiai temai teologai skyrė daug dėmesio. Garsus katalikų biblistas, buvęs Katalikų Biblijos susivienijimo vadovas George Montague SM ir garsus katalikų ekumenizmo teologas Killian McDonnell OSB neseniai paskelbė didelę studiją, kurioje analizuojami teologiniai ir šventraštiniai "charizminės patirties" aspektai.

Trumpai tariant, jie daro išvadą, kad charizminė "krikšto Šventojoje Dvasioje" patirtis iš esmės yra tai, ką Šventasis Raštas ir pirmųjų aštuonerių bažnytinio gyvenimo šimtmečių Bažnyčios tėvai laiko neatskiriama įkrikščioninimo sakramentų patirties dalimi.

Apžvelgę gausius patristinius šaltinius, jie daro išvadą:

"Taigi iš Kartaginos Šiaurės Afrikoje, Poitiers Galijoje, Jeruzalės Palestinoje, Cezarėjos Kapadokijoje, iš Konstantinopolio, taip pat iš Antiochijos, Apamea, Mabbugo ir Cyrrhus Sirijoje turime liudijimų apie charizmų gavimą per įkrikščioninimo apeigas… Dar kartą pabrėžtina, kad priimti krikštą nereiškia tapti kokio nors sąjūdžio nariu. Priešingai, tai reiškia aprėpti įkrikščioninimo pilnatvę, priklausančią Bažnyčiai" [3].

Nors daugiausia dėmesio patraukia tokie neįprasčiausi – bent mūsų laikais – charizminio atsinaujinimo bruožai kaip kalbėjimas kalbomis, pranašavimas ir gydymas, svarbiausia šiame sąjūdyje yra tai, kas vadinama krikštu Šventojoje Dvasioje arba pamatiniu susitikimu su Kristumi ir pripildymu Šventąja Dvasia; ir būtent tai Naujajame Testamente laikoma normaliu įkrikščioninimo reiškiniu. Dėl terminologijos galima ginčytis, išorinės išraiškos formos gali varijuoti, tačiau pamatinė realybė bei patirtis, regis, yra tai, kas tinka visai Bažnyčiai. Iš tiesų daugelis sąjūdžių Bažnyčioje liudija įvairius vienos ir tos pačios realybės aspektus. Tokios nuomonės laikėsi ir kardinolas Suenensas, kuris teigė, kad tai, kas vyksta charizminio atsinaujinimo sąjūdyje, yra malonė visai Bažnyčiai arba malonės atgavimas visai Bažnyčiai, ir kad sąjūdžio funkcija yra ištirpti platesnėje Bažnyčioje. Šio proceso pradžią galima matyti jau dabar.

Popiežiškosios tarybos Cor Unum prezidentas arkivyskupas Paul Cordes charizminio atsinaujinimo Katalikų Bažnyčioje 25-ųjų metinių proga yra pasakęs: "Charizminis atsinaujinimas ateityje dar daug prisidės prie įkrikščioninimo sakramentų tinkamo supratimo ugdymo bei atnaujinimo, kad visa Dievo tauta vieną dieną galėtų patirti didesnę gyvenimo Kristuje pilnatvę, būdama – kaip jūs vadinate – ‘pakrikštyta Dvasioje’" [4].

Mums, kaip Bažnyčiai, gyvenant sparčiai plintančioje iš pagrindų sekuliarizuotos kultūros aplinkoje, rengimą sakramentams vis labiau reikia traktuoti kaip progą evangelizuoti. Nebegalime daryti prielaidos, kad tikėjimą arba jo supratimą turi atvedantys vaikus pakrikštyti tėvai, tam tikro amžiaus katalikai, kuriems buvo "automatiškai" suteikti pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentai, arba daugybė "bažnytinės santuokos" norinčių porų. Tokios evangelizacijos tikslas turėtų būti atsivertimas, širdies ir proto pasikeitimas, gyvenimo pasikeitimas, kylantis iš pasidavimo Jėzaus asmeniui ir pasibaigiantis Šventosios Dvasios, suteikiančios troškimą ir jėgų gyventi "naują gyvenimą", išliejimu.

Plintant sekuliarizacijai, parengimo sakramentams programas galima pagerinti tiktai apmąsčius sąjūdžių atsivertimo patirtį, dėmesį telkiant ne tik į jų technikas, bet ir į jų esminį bei pagrindžiantį susitikimą su Dievu.
 

Evangelizacija

1983 metais Haityje popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą pakvietė imtis "naujosios evangelizacijos", kurios būtų "naujas užsidegimas, metodai ir raiška". 1992 metais kreipdamasis į visus Lotynų Amerikos vyskupus Kolumbo naujojo pasaulio atradimo bei vėlesnės jo evangelizacijos 500-ųjų metinių proga, jis vėl pakartojo šį kvietimą.

"Naujoji evangelizacija nėra ‘nauja Evangelija’… Tai taip pat nereiškia pašalinti iš Evangelijos tai, kas atrodo sunkiai priimtina šiuolaikinei mąstysenai. Kultūra nėra Evangelijos matas; priešingai, kiekvienos kultūros ir kiekvieno žmogaus matas – Jėzus Kristus. Naujosios evangelizacijos išeities taškas yra tikrumas, kad Kristuje slypi ‘nesuvokiami turtai’ (Ef 3, 8), kurių negali išsemti nė viena kultūra ar era ir kuriuos visada turime nešti žmonėms, kad juos praturtintume… Šie turtai pirmiausia yra pats Kristus, jo asmuo, nes jis pats yra mūsų išganymas" [5].

Avery Dulles SJ vienoje savo esė įvertino šį evangelizacijos akcentavimą kaip vieną iš reikšmingiausių ir labiausiai netikėtų poslinkių katalikų Tradicijoje.

"Mano nuomone, posūkis į evangelizaciją popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II bažnytinėse vizijose yra viena labiausiai netikėtų ir svarbiausių raidos krypčių Katalikų Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo… Nors abu popiežiai smarkiai praplėtė evangelizacijos sampratą, jie sykiu išsaugojo pagrindinį ankstesnės kerygminės sampratos akcentą. Jiems, kaip kerygminiams teologams, evangelizacijos šerdis ir centras yra Dievo gelbstinčios meilės, parodytos Jėzuje Kristuje, skelbimas. Kur nėra tariamas Jėzaus vardas, ten negali būti jokios evangelizacijos tikrąja to žodžio prasme… Visa tai sudaro žymų poslinkį katalikų Tradicijoje. Amžiais evangelizacija buvo vargšas našlaitis. Net ir tada, kai ši sąvoka būdavo vartojama, evangelizacija buvo laikoma antraeiliu dalyku, ypatingu kelių kunigų ir vienuolių pašaukimu. Tačiau net ir šiems specialistams labiau rūpėdavo ne skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną, bet įgyti Bažnyčiai naujų narių. Šiandien, atrodo, regime gimstant naują katalikybę, kuri, neprarasdama savo institucinio, sakramentinio ir socialinio matmens, yra autentiškai evangelinė… Katalikų dvasingumas savo geriausiomis valandomis visada skatino gilų asmenišką santykį su Kristumi. Evangelizuodami privalome pakelti savo akis į jį ir peržengti visą ekleziocentrizmą. Bažnyčia yra lemiamai svarbi, tačiau ji nėra apsiribojusi savimi. Ji yra priemonė įtraukti visą pasaulį į vienybę su Dievu per Jėzų Kristų… Pernelyg daug mūsų dienų katalikų atrodo niekada nesutikę Kristaus. Iš Bažnyčios mokymo jie kažkiek žino apie jį, tačiau jiems trūksta tiesioginio asmeniško pažinojimo… Pirmutinis ir didžiausias Bažnyčios prioritetas yra skelbti Naujieną apie Jėzų Kristų kaip džiaugsmingą žinią visam pasauliui. Tiktai būdama ištikima savo evangelinei misijai, Bažnyčia gali tikėtis įnešti ypatingą indėlį į visuomenės, politikos ir kultūros sritis" [6].

Šis kvietimas evangelizuoti susilaukė didelio susidomėjimo, sukėlusio konferencijų ir publikacijų, taip pat nacionalinių, diecezinių ir parapinių evangelizacijos komitetų steigimo bangą. Tačiau daugelyje parapijų vis dar daugiau kalbama, negu daroma. O juk sąjūdžiai galėtų padėti darbais paversti žodžius apie evangelizaciją. Daugelis sąjūdžių vienaip ar kitaip patys yra evangelizaciniai. Parapijos ir vyskupijos galėtų pasinaudoti jais kaip evangelizacijos instrumentais, galinčiais atnešti vaisių parapijoms ir vyskupijoms, kaip jau ne sykį yra buvę. Svarbu, kad sąjūdžio vadovai pasižymėtų brandumu, nuolankumu ir tarnavimo nuostata; to, deja, ne visada būta. Nepaisant to, mums verta ne tik pasinaudoti sąjūdžiais ar jų technikomis, bet ir artimiau pažinti jų patirtį, būtent jų susitikimą su Dievu.

Evangelizacija yra Jėzaus tarnybos tęsimas per Bažnyčią Šventosios Dvasios galia. Taip dažnai per sąjūdžius įvykstančių atsivertimų šerdis yra pats Jėzus, Šventosios Dvasios galia per Bažnyčią kviečiantis vyrus ir moteris. Norint, kad "naujoji evangelizacija" duotų tikrų vaisių, jos pagrindą turėtų sudaryti suvokimas, jog per savo šiandienos mokinius Šventosios Dvasios galia veikia pats Jėzus.

Jau 1986 metais popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad pasirengimas 2000 metų Didžiajam jubiliejui reiškia pamatinį susitikimą su Dievu.

Jis apibūdina pasirengimo Didžiajam jubiliejui laiką kaip "naują advento laiką, kurio pabaigoje, kaip ir prieš du tūkstančius metų, ‘visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą’" (Lk 3, 6; plg. Iz 40, 5), kaip "įvykį, kuris turėtų kiekvienam priminti ir iš naujo sudabartinti Žodžio atėjimą laiko pilnatvėje". "Kai laikotarpiu, vedančiu į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, ‘ir Dvasia, ir sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui: Ateik!’, šiai jų maldai, kaip visada kupinai eschatologinės svarbos, lemta suteikti prasmės pilnatvę ir Didžiojo jubiliejaus šventei. Šiai maldai rūpi išganinga paskirtis, kuriai Šventoji Dvasia savo veikimu nuolat atveria širdis žmogaus žemiškojoje istorijoje. Tačiau sykiu ši malda nukreipta į konkretų istorijos momentą, pabrėžiantį ‘laiko pilnatvę’, paženklintą 2000 metais. Kaip Mergelė iš Nazareto, kurioje Žodis tapo kūnu, buvo parengta Šventosios Dvasios, taip ir Bažnyčia nori rengtis šiam Jubiliejui Šventojoje Dvasioje" [7].

Popiežius taip pat pabrėžia, jog Bažnyčiai labai reikia naujo susitikimo su Viešpačiu, kad ji prisimintų savo tikrąją savastį, tai, kas galbūt buvo užmiršta arba nepakankamai įvertinta.

"Bažnyčia šiam Jubiliejui negali rengtis kitaip, kaip tiktai Šventojoje Dvasioje. Tai, kas ‘laiko pilnatvėje’ įvyko Šventosios Dvasios galia, ir dabar tik Dvasios galia gali iškilti Bažnyčios atmintyje. Tiktai jos galia tai gali būti sudabartinta naujajame žmonijos istorijos tarpsnyje – 2000 metais nuo Kristaus gimimo". "Reikia peržengti istorinį įvykio matmenį, kuriuo aprėpiama jo paviršutiniška vertė. Per kristologinį įvykio turinį turime pasiekti pneumatologinį matmenį". "Visas Bažnyčios gyvenimas, toks, koks pasirodys per Didįjį jubiliejų, reiškia kelionę į susitikimą su neregimuoju Dievu, į susitikimą su Dvasia, kuri dovanoja gyvenimą". "Kas nugalės? Tas, kuris atvirai priims dovaną"[8].

Sąjūdžiai gali padėti mums visiems "prisiminti" ankstyvosios Bažnyčios katechumenatą, pasirengimą krikštui, egzorcizmus, mokymus, tikėjimo bendruomenę; krikščioniškosios santuokos prasmę, būtinybę lavintis, remti, praktiškai mokyti ir pranašauti; baimingą pagarbą keliančią Šventosios Dvasios dovaną ir visus įvairius jos veikimo būdus, visas charizmas; visus Jėzaus misijos matmenis, mokymą, skelbimą, ligonių gydymą, demonų išvarymą, mirusiųjų prikėlimą, krikštijimą Šentojoje Dvasioje, rankos ištiesimą vargšams bei išstumtiesiems; visuotinę Tėvo meilę, pasiekiančią kiekvieną – šventąjį, nusidėjėlį ir nekrikščionį.

Iš tiesų melskimės su Dvasia, kad šiais pasirengimo metais Jėzus ateitų, mus pažadintų ir padėtų mums prisiminti bei šiandien sudabartinti viską, kas mums, kaip Kristaus sužadėtinei, priklauso.

1. Kardinolas Joseph Ratzinger ir Vittorio Messori. The Ratzinger Report. San Francisco, Ignatius Press, 1985. P. 43–44, 151.
2. Kardinolas Joseph Bernardin. 1995 m. Sekminių homilija. Leidinyje: SCRC Spirit, 1997 m. gegužė/birželis.
3. Kilian McDonnell, George T. Montague. Fanning The Flame: What Does Baptism in the Holy Spirit Have to Do with Christian Initiation? Collegville, The Liturgical Press, 1991. P. 20–22.
4. Vyskupas Paul Cordes. Kreipimasis į visuotinės Bažnyčios Katalikų charizminį atsinaujinimo sąjūdį. Kalba, pasakyta 1992 m. birželio mėn. Pittsburge (Pennsylvania, JAV).
5. Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis į Lotynų Amerikos vyskupus. L’Osservatore Romano, angl. leid., 1992 spalio 21. P. 7. Nr. 6.
6. Ten pat. P. 13, 16–17.
7. Jonas Paulius II. Dominum et vivificantem. Nr. 56, 61, 66.
8. Jonas Paulius II. Dominum et vivificantem. Nr. 51, 53, 54, 55.