Jūsų Ekscelencijos,

Visų pirma nuoširdžiai dėkojame, kad pakvietėte mus į šį susitikimą. Naudodamasi proga noriu padėkoti gerbiamiems vyskupams už dėmesį, pagalbą ir rūpestį, kurį jutome gyvendamos pogrindyje, taip pat ir dabar, kai žengiame Bažnyčios Lietuvoje atnaujinimo keliu.

Lietuvos Moterų Vienuolijų Aukštesniųjų Vyresniųjų Konferencija įkurta 1995 metais. Trejus konferencijos gyvavimo metus jos pirmininke buvo s. Albina Pajarskaitė. Jos vadovaujama, konferencija stengėsi įgyvendinti savo tikslus, kuriuos nurodo mūsų statutas.

Visų pirma tai visų vienuolijų bendravimo ir bendradarbiavimo plėtimas. Jūs gerai žinote, kad nelaisvės metais buvome labai uždaros. Nelengva buvo atverti savo kongregacijų, o ir kiekvienos sesers širdies duris kitų kongregacijų seserims. Čia mums daug padėjo užsienio seserų rengiami kursai, kurie kelerius metus vykę visoje Lietuvoje sukvietė į vieną vietą įvairių šeimų seseris. Ko jau ko, o bendravimo tai tikrai galėjome pasimokyti iš užsienio seselių.

Antras svarbus uždavinys – bendras narių ugdymas. Kaip jau minėjau, pirmieji kursai buvo surengti užsienyje gyvenančių Lietuvos ir Amerikos seserų. Jie vyko kelerius metus. Seserys iš jų nemažai turėjo naudos. Tačiau pastebėjome, kad yra dalykų, kurie mums ne visai priimtini arba tiesiog svetimi. Todėl pabandėme pačios organizuoti kursus. Iš studijų užsienyje sugrįžusias seseris paprašėme jiems vadovauti. Jau dvejus metus vyksta magistrų ir novicijų kursai ir vienerius – junijorių. Mūsų seserų darbu esame patenkintos. Jos gražiai bendrauja su novicijomis ir junijorėmis bei jų magistromis, taip pat kviečiasi kunigus bei įvairių dalykų specialistus.

Norėtume ir toliau tęsti šiuos narių ugdymo kursus. Gal reikėtų atkreipti dėmesį į tų žinių, kurias kursų metu gauna seserys, integravimą į savo vienuolijas. Ne visuomet būna lengva sugrįžusioms magistroms ir novicijoms įgyvendinti tai, ką jos sužinojo kursuose.

Vienerius metus buvome surengę Pašvęstojo gyvenimo teologijos kursus vyresniosioms. Juos vedė tėvas Philippe Marie. Apie 60 lankiusių kursus kongregacijų vyresniųjų turėjo progą susipažinti su autoriteto reikšme Bažnyčioje ir kongregacijoje.

Mes nemanome visiškai atsisakyti užsienio seserų pagalbos, tačiau norėtume, kad jų dėstomi dalykai būtų integruoti į bendrą ugdymo programą.

Praėjusiais metais pirmą kartą buvo sušauktas visuotinis Lietuvos vienuolių moterų suvažiavimas. Mes pačios ir kiti įsitikinome, kad po 50 metų trukusio persekiojimo ir vienuolijų naikinimo vienuolinis gyvenimas Lietuvoje egzistuoja.

Šiandien Lietuvoje yra daugiau negu 1000 seserų. Nors apie 70 proc. jų yra garbingo amžiaus – 70 metų ir vyresnės, kad ir gyvenimo išvargintos, neturėjusios visapusiško vienuolinio gyvenimo ugdymo, seserys pasiryžusios ir toliau būti ten, kur Viešpats jas šaukia. Savo malda, auka ir darbu trokštame tarnauti Dievui ir Tėvynei atnaujindamos Bažnyčios Lietuvoje veidą.

Kviesdamas į šį susitikimą Lietuvos Vyskupų sekretoriatas prašė papasakoti apie mūsų ateities planus. Man dabar sunku visų vardu kalbėti, nes išrinkta nauja taryba ir mes dar nespėjome apsitarti. Norėčiau galbūt pasidalyti savo asmenine nuomone, kaip dabar madinga sakyti, programa.

Gyvename nuostabiu Bažnyčios Lietuvoje atnaujinimo laiku. Tai Bažnyčios pavasaris. Kokia ji bus, labai daug priklausys nuo mūsų šiandieninio suvokimo ir darbo.

Ilgus metus mes tarsi buvome atskirtos tvora nuo visuomenės gyvenimo ir tik per plyšelius galėjome pasiekti tuos, pas kuriuos buvome siunčiamos, gudresni ir drąsesni perlipdavo ir įsibraudavo giliau. Mes negalėjome liudyti Dievo laisvai ir viešai.

Šiandien iškilo didelė pagunda būti visur, visų esame kviečiamos. Nuolat girdime sakant: kur tos seselės? kodėl jos nežiūri senelių, kodėl nesurenka visų gatvės vaikų ir t. t.? Veiklos banga yra labai stipri ir patraukianti, nes tai matomi rezultatai. Ir vargas mums, jei mes taip lengvai pasiduosime šiai bangai. Vienuolynai virs socialinės rūpybos centrais, veikliomis organizacijomis, tačiau išnyks pats vienuolinis gyvenimas.

Mano manymu, visoms seserims ir visoms bendruomenėms svarbiausias dalykas yra suvokti, kad esame pašauktos Dievo ir Dievui. Todėl svarbiausias vienuolinio gyvenimo dalykas yra maldos gyvenimas. Kiekvieno vienuolyno – tiek kontempliatyvaus, tiek aktyvaus – pamatas yra kontempliacija. Šiandien Lietuvoje dar yra vienuolynų todėl, kad mūsų visas vienuolinio gyvenimo ugdymas pogrindyje buvo paremtas maldos ir adoracijos branginimu.

Žmonėms reikia autentiško Dievo ir žmogaus ryšio liudijimo. Jiems reikia radikalaus krikščioniško gyvenimo liudijimo, o ne pasakojimo apie tai, koks jis turėtų būti. Seserys salezietės sukvietė jaunimą ir paklausė, ko jis laukia šiandien iš vienuolių. Jaunimas atsakė: "Duokite mums Jėzų! Mums nereikia sviedinių, mums nereikia pramogų, mums nusibodo matyti nuolat skubančias ir niekur nespėjančias seseris".

Duokite mums Jėzų! To labiausiai reikia ir mūsų Tėvynės vaikams, jaunimui, šeimoms. Kaip mes duosime Jėzų, pačios pas Jį retai teužsukdamos? Gana būti tik labdaros dalijimo punktais, organizacijų vadovėmis: šiais darbais puikiausiai galime pasidalyti su pasauliečiais.

Mes labai prašytume gerbiamus vyskupus ir kunigus suprasti, kaip svarbu seserims turėti pastovų maldos laiką, susikaupimų ir rekolekcijų dienas. Kartais tenka išgirsti iš kunigų priekaištų, kiek seserys daug veltui praleidžia laiko melsdamosi, tuo tarpu jų laukia "svarbūs" darbai. Padėkite mums tapti laisvomis Šventosios Dvasios veikimui per mus. O tam reikia laiko įsiklausyti ir suprasti, ko Dievas iš mūsų prašo.

Kiekviena kongregacija yra pakviesta įvykdyti Dievo jai siųstą misiją žemėje. Tai atspindi kongregacijos charizma. Labai svarbu, kad kiekviena kongregacija gyventų savąja charizma ir įgyvendintų jai skirtus uždavinius.

Labai prašytume gerbiamus ganytojus, kviečiant seseris konkrečiam apaštališkajam darbui, atkreipti dėmesį į kongregacijos charizmą bei tikslus.

Lietuvos seserys ir visos kongregacijos ieško savo vietos Bažnyčioje. Mes labai norėtume, kad mūsų gyvenimas ir veikla integruotųsi į vyskupijos ir visos Bažnyčios Lietuvoje sielovadinį planą. Panašūs susitikimai su Vyskupų Konferencija, taip pat seserų susitikimai, kurių jau ne vieną turėjome per šį laikotarpį, su savo ordinarais padės drauge rasti tas sritis, kur seserys, vadovaudamosi savo charizma, galės vaisingai darbuotis.

Dar norėčiau užsiminti apie keletą dalykų, kurie yra tiesiogiai susiję su mūsų ordinarais ir Lietuvos Vyskupų Konferencija.

Pradėjusios viešą vienuolinį gyvenimą, susidūrėme su daugybe juridinių klausimų. Visų pirma mes prašome padėti mums sutvarkyti savo kongregacijų bažnytinės teisės reikalus. Labai svarbu, kad kongregacija turėtų aiškų ordinaro (jei yra diecezinė) patvirtinimą. Kiekvienas vienuolinis namas – tiek popiežinių, tiek diecezinių teisių – turi turėti raštišką ordinaro patvirtinimą, jei tas namas atitinka kanoninius reikalavimus, t. y. jame gyvena seserys ir yra koplytėlė (608 kan., 609 kan. 1, 2 paragrafai).

"Bet kokia sielovadinė veikla vyskupijoje priklauso vietos ordinaro jurisdikcijai"(Mutue relatione). Apie tai kalbama ir 678, 680, 681 kan. Jeigu veiklą paveda ordinaras, tarp ordinaro ir vienuolijos vyresniojo (arba tarp klebono ir vyresniojo) sudaroma sutartis, kurioje aiškiai nurodoma veiklos rūšis, kas atliks šį darbą, aptariami ekonominiai klausimai (Mutue relatione, 57b).

Prašome jūsų pagalbos sutvarkyti ir Valstybės juridinius klausimus. Šiuo metu vienuolijų statusas yra neapibrėžtas. Daugelis apskritai nežino, kas tai yra ir kokiai kategorijai jas priskirti. Vienuolijos prilyginamos įmonės statusui ir seserys turi mokėti didesnius komunalinius mokesčius, negali perrašyti savo butų ar namų vienuolijos vardu be mokesčių. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme vienuolijos neminimos, todėl sunku būna valdininkams įrodyti, kad joms galioja šis įstatymas.

Mes esame labai dėkingos Lietuvos Vyskupų Konferencijai už tai, kad pasirūpino novicijų, o dabar, atrodo, gautas pažadas ir dėl kitų nedirbančių dėl savo tiesioginio pašaukimo seserų, sveikatos draudimu ir pensijomis. Tai labai svarbus dalykas, nes seserims, kurios privalo visiškai atsidėti pašaukimo reikalams, yra sunku rasti būdų pasirūpinti pačioms.

Labai prašytume Vyskupų Konferencijos apie panašių įstatymų, kurie susiję su seserų vienuoliniu gyvenimu, rengimą iš anksto pranešti mums ir kartu spręsti šiuos reikalus.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo apaštališkajame paraginime "Vita Consecrata" sako: "Pirmoji pašvęstojo gyvenimo užduotis – akivaizdžiai rodyti stebuklus, kuriuos Dievas padaro trapioje pašauktųjų žmogystėje. Tuos stebuklus jie liudija ne tiek žodžiais, kiek įtikinamąja perkeistos būties kalba, kuri gali paveikti pasaulį. Į žmonių nustebimą jie atsiliepia skelbdami malonės stebuklus, kuriuos Viešpats padaro tuose, kuriuos myli". Toliau Šventasis Tėvas rašo: "O stebukle! Štai stoviu kupinas pagarbos sau ir droviuosi, tarsi stovėčiau prieš tave; nežinau, ką turiu daryti, nes man nedrąsu; nežinau, kur atsisėsti, prie ko prieiti, kur galėtų pailsėti sąnariai, kurie priklauso tau; kokiems darbams, kokiems užmojams panaudoti tuos nuostabius dieviškus stebuklus"(20).

Štai tokie ir mūsų planai ateičiai: nežinome, ko Viešpats paprašys iš mūsų: ar darbų, ar aukos, ar tylios maldos – svarbu, kad būtume visada pasiruošusios atsiliepti į Jo kvietimą ir atsiduoti Jo valiai.