FANATIKAS MOKYTOJAS, FANATIKAI MOKINIAI

13 eilinis sekmadienis (C)
Lk 9, 51–62
 

Reikėtų stebėtis, kodėl klausytojai, visi kaip susitarę, nebėga iš bažnyčios, išgirdę šios dienos Evangelijos žodžius: Kristaus mokiniui neleidžiama pirmiau palaidoti savo tėvą ir tik tuomet sekti Jį. Jeigu žmogus nori būti Jėzaus mokinys, jis privalo palikti šeimą, netgi netaręs atsisveikinimo žodžio. Reikia atminti dar ir tai, kad šie žodžiai buvo sakomi gilų šeimos jausmą turintiems žmonėms. O ir dabar ne vienas besiklausantis šio pamokslo mintyse patars man: "Kunigėli, įpilk daugiau vandens į savo gėrimą, nes normaliam žmogui neįmanoma jo gerti. Pagaliau ir tamsta, kunige, vargu bau ar būtum toks radikalus..." Kaip suderinti šios dienos perikopę su mūsų nenoru būti tokiems radikaliems?

O radikalumo gaida nuskamba jau pačioje pirmojoje šios dienos Evangelijos skaitinio eilutėje: "Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę"(Lk 9, 51). Gal reikėjo išversti šią eilutę šiek tiek paprasčiau, kad Jėzus tiesiog nuėjo į Jeruzalę? Betgi tą Jėzaus ryžtingumą ir skubėjimą pastebi ir kiti evangelistai. Morkus netgi priduria asmeninį savo įspūdį: "Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo" (Mk 10, 32). Tokie tvirti, tokie ryžtingi tie Jėzaus žingsniai, kad mokinių širdis apima savotiška baimė: ir kam gi tas skubėjimas? Laiko, atrodo, pakankamai, kad laiku būtų pasiektas galutinis kelionės tikslas – Jeruzalė. Jėzus nedelsia, nesižvalgo atgal į tuos gražius metus, praleistus Galilėjoje. Prašančiajam, kad būtų leista atsisveikinti su namiškiais, Jėzus pasako daugelio dažnai kartojamą frazę, bet taip, tarsi kalbėtų sau pačiam: "Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei" (62).

Lyg aidas tokiam Jėzaus nusiteikimui užrašyti dviejų Griaustinio sūnų – Jokūbo ir Jono žodžiai: "Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti" (54). Čia ai?ki aliuzija į galingąjį Eliją (2 Kar 1, 10), kuris ugnimi sunaikino Dievo priešininkus. Bet ar tai ne fanatizmas? Ar tai ne konfesijų karas? Samariečiai juk irgi elgiasi pagal savo įsitikinimus. Jeruzalė – tai ne vienintelė vieta, kurioje galima melstis Dievui. Tokia vieta gali būti ir Garizimo kalnas. Todėl į Jeruzalę keliaujantiems žydams galima trukdyti. Gal aplinkiniai kaimai iš to tik pasipelnys? Fanatizmas ir vienų, ir kitų. Istorijoje randama nemažai pavyzdžių, kai dėl fanatiškų žmonių įsitikinimų atsitiko baisių dalykų.

Šių dienų žmogaus akimis vertinant situaciją, Luko evangelija atrodo labai ekumeniška: Jėzus "atsisukęs sudraudė juos"(55). Kai kurie rankraščiai ir Vulgata šioje vietoje įterpia: "Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti".

Ir štai "jiems einant keliu", vienas po kito pasitaiko trys praeiviai. Su visais trimis įvyksta pokalbis, ir visus tris kartus Jėzus atsako nebanaliai ir nestandartiškai. Galbūt dėl tų atsakymų radikalumo Lukas juos ir surašė į vieną vietą. Turinio požiūriu, atrodo, juos ne daug kas sieja. Paralelių galima rasti ir Kalno pamoksle, pavyzdžiui, radikalus yra toks Viešpaties pasakymas: "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę" (Mt 19, 24), arba ilgokas tekstas apie atlygį ir priešų meilę (Mt 5, 38–48), šv. Pauliaus žodžiai iš Laiško filipiečiams: "Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame" (3, 8).

Ir tie trys pokalbiai iš mūsų nagrinėjamo teksto savo svarba nėra tolygūs. Tik su antruoju sutiktuoju pokalbį inicijuoja Jėzus: "Sek paskui mane". Galima b?tų pamanyti, kad tai frazė iš apaštalų pašaukimo scenos, nes pokalbis užbaigiamas liepimu: "Eik ir skelbk Dievo karalystę". Kitų dviejų pokalbių iniciatoriai yra praeiviai. Ar jie tikrai buvo pasiruošę sekti Kristų? Ar tai nebuvo tik momentinis užsidegimas, suliepsnoję šiaudai? Atrodo, kad taip ir buvo, nes Jėzus priekaištavo, jog jie savo vidumi dar nelaisvi nuo turtų ar kito prieraišumo. Nesi vertas artimesnio bendravimo. Per daug vietos tavo širdyje užima šeima, žmona, vaikai, giminės.

Dievo karalystė šiems pretendentams dar nėra aukščiausia vertybė, už kurią būtų galima aukoti kitas gyvenimo brangenybes, nes jos savaime yra vertingos ir geros. Prisiminkime, kad Jėzus turi brangių sau žmogiškų vertybių, kurias Jis pripažįsta, skelbia, myli tol, kol jos netampa kliūtimi pakeliui į Jeruzalę. Prisiminkime kai kuriuos Jo gyvenimo epizodus, iš kurių matyti, kokia brangi jam buvo mokinių draugystė, tas brolis ir dvi seserys iš Betanijos, meilė Motinai, išsvajotasis Jeruzalės miestas, dėl kurio likimo Jėzus verkė. Kiek daug pasako vien užuomina, kad "lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus". Nesvetimas Jėzui namų šilumos jausmas, gal ir santuokinės vertybės, jeigu jos nekliudytų Jo misijai.

Dievo karalystė, Dievo reikalai, draugystė su Juo, be jokios abejonės, yra brangiau už viską. Įrodymas – tie, kurie dėl tos Karalystės palieka viską. Tikrieji Kristaus mokiniai visą savo gyvenimą projektuoja atsižvelgdami į ją.

Bet mums rūpi, ar "normalūs" Jėzaus šalininkai dispensuojami nuo to radikalumo? Jokiu būdu ne. Ir "normalaus" krikščionio gyvenime bus situacijų, kai reikės ryžtingai ginti Jėzaus reikalą. Persekiojimų periodais gali būti pareikalauta įrodyti ištikimybę net ir kraujo kaina. Šalia kruvinosios kankinystės yra nekruvina: tenka atsisakyti karjeros, turto, laisvo ir nevaržomo gyvenimo būdo. Iš įprastų vėžių žmogų gali išmušti nelaukta liga. Kartais be žmogaus ypatingos kaltės suyra šeima, o ištikimybės pažado vis tiek tenka laikytis.

Visuomet šios dvi išeitys buvo ir liks viena greta kitos: vieni visu gyvenimu liudija Dievo Karalystę – jie tampa vienuoliais, o kiti, jokio gyvenimo stiliaus specialiai nesirinkę, irgi patenka į tokias situacijas, kai privalu įrodyti, jog jie tikrai Jėzaus mokiniai.