1. Nesigilindamas specialiai į įvairius straipsnius religine tematika, vis dėlto noriu pasidalyti kai kuriomis mintimis apie pastebėtus netikslumus, kurie ateityje gali duoti blogesnių vaisių. Rengiant knygas ar straipsnius, reikėtų labai gerai pasverti kai kuriuos terminus ar net teiginius. Štai, pavyzdžiui, "Mažosios studijos" kai kuriose valandėlėse lietuviams labai aiškus žodis "komunija" vartojamas ne Švenčiausiajam (sakramentui), bet bendrystei ("Krikščionių komunija") nurodyti. Labai gaila, kad ta prasme lotyniškas žodis communio daugybę kartų yra išverstas net pasauliečiams skirtame popiežiaus paraginime Christifideles laici ir cituojamas kai kuriuose kituose straipsniuose. "Bažnytinė komunija <...> yra organiška komunija, analogiška gyvo ir veiklaus kūno komunijai"(Christifideles laici, 20), "<...> neišsenkantis komunijos Bažnyčioje ir Bažnyčios komunijos šaltinis"(ten pat) ir daugybėje kitų vietų. Kalbininkai griežtai reikalauja nemaišyti ir neišplėsti žodžių ir terminų prasmės (užtektų pasklaidyti bent jau "Kalbos kultūrą", "Gimtąją kalbą"). Kad kas sakytų "Bažnyčios – Komunijos tikrovė", "Komunijos ekleziologija"(ten pat, 18, 19) ir pan., turbūt iki 1994 m. niekas negirdėjo. Betgi naujovių amžiuje gyvenant gal ir nereikėtų stebėtis naujuoju Babilonu, ir dar Lietuvos religinėje spaudoje. Vargšai pasauliečiai! Ar jie panorės suprasti tokių vertėjų abrakadabromis pateiktus labai gerus dalykus?

2. Š. m. "Bažnyčių žinių" 4 nr. straipsnio "Pasninko sąvoka ir praktika" pabaigoje, kur kalbama apie eucharistinį pasninką, yra labai neatsakingai nurodyta: "Virškinamas daiktas, oraliai priimamas, laikomas maistu. Nevirškinami daiktai ar nenuryjami produktai <...> pasninko nelaužo. Skystis leidžiamas, net ir sotinantis". Išeitų, kad galima gerti ir limonadą, ir arbatą, pieną ar pan. Bet CIC kan. 919 labai aiškiai nurodo, kad prieš priimant Švenčiausiąjį paprastai galima gerti tik vandenį ir vaistus. Taigi ne bet kokį skystį.

3. Dar blogiau, kai netikslumų atsiranda mokyklai skirtuose vadovėliuose. Iki šiol visi žinojome, kad Atgailos (dabar dažnai Susitaikymo) sakramentas yra įsteigtas paties Kristaus. Bet štai X klasei skirto vadovėlio "Amžiais keliaujanti Dievo tauta" 84 p. skaitome, kad Konstantinas savo krikštą atidėliojo iki 337 metų, "Kadangi dar nebuvo įsteigtas Susitaikymo sakramentas" nuodėmių atleidimui gauti. Nemanyčiau, kad autorės nežinojo to sakramento įsteigimo istorijos, bet sakinys tikrai klaidinantis ir gal net eretiškas. Sakramentas jau buvo teikiamas pirmajame amžiuje, kaip Kristaus paliktas, bet tik vėliau Bažnyčios buvo paaiškinta ir nustatyta teikimo tvarka ir būdas.

Arba vėl, IV klasei skirto vadovėlio "Dievas Gelbėtojas" 58 – 60 p. yra pasakojama apie Jėzaus Kristaus stebuklus. Jis prikėlęs mirusiuosius, gydęs ligonius ir t. t. Ir čia pat klausiama: "kokius gerumo ir meilės stebuklus šiandien gali padaryti padedamas Jėzaus?" (60 p.) savo namuose, kieme... ir t. t. Negi paguosti draugą, padėti per gatvę pereiti seneliui jau prilygsta Jėzaus stebuklams? Ar reikia nuvertinti Kristaus stebuklus iki gerų darbų? O gal iš tikrųjų Kristus darė tik nuostabius dalykus, bet ne stebuklus? Ir apskritai ar galima kalbėti apie "meilės stebuklus mano gyvenime" ta prasme, kuri nurodoma vadovėlio 58 ir 59 p. Gal verčiau nurodyti, kad Jėzus tais darbais norėjo parodyti žmogui savo meilę (bet ne juos nustebinti, ir vaiką paskatinti bei paklausti, kaip jis meilę gali parodyti kiekvienam net kasdieniame gyvenime. Nereikia vaiko daryti dėl mažų meilės darbų medalio vertu herojumi...

Šio vadovėlio puslapiuose yra ir kitų labai taisytinų dalykėlių, bet čia ne apie juos.

Nurodyti pavyzdžiai rodo, kad svarbiems dalykams turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys ir atsargiau parenkami žodžiai. Juk tai ne šiaip "poetų" kalbelės. Kartais vienoks ar kitoks neatsargus žodis gali padaryti nepataisomą žalą net žmogaus nusistatymui ir apsisprendimui. Pagaliau ir knygų Nihil obstat pasirašinėtojai turėtų atidžiau pasverti...
 

Kunigas V. Masys