(KAP, KNA) Birželio 19 – 20 d. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Austrijoje, kur, be kita ko, akcentavo Europos vienybės ir Europos Sąjungos plėtimosi į Rytus, taip pat vienybės Bažnyčioje ir tarp vyskupų būtinybę, pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Iš 8 milijonų Austrijos gyventojų 77 procentai yra katalikai.
 

Austrija gali būti pavyzdys Europai

Į Austriją popiežius Jonas Paulius II atvyko birželio 19 d. popietę. Salzburgo oro uoste jį sutiko Austrijos prezidentas Thomas Klestilis, Austrijos Vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Johannas Weberis, Salzburgo arkivyskupas Georgas Ederis, Vienos kardinolas Christophas Schönbornas, kardinolas Franzas Königas, kiti šalies vyskupai.

Savo pirmoje kalboje oro uoste popiežius palinkėjo Bažnyčiai Austrijoje taikos ir įspėjo, kad kuriant naująją Europą "širdys turėtų trokšti ne tik pelno ir pinigų, bet ir Dievo žmonių labui". "Kas nežino saiko, nepasiekia ir tikslo", – sakė Jonas Paulius II. Sykiu jis pabrėžė krikščioniškosios žmogaus, kaip sukurto pagal "Dievo paveikslą ir panašumą", sampratos svarbą. Be šio kriterijaus "statomiems Europos namams gresia pavojus suirti ir būti trumpalaikiems". Krikščioniškoji žmogaus samprata yra ne "muziejinis" reliktas, bet šiuolaikinės Europos, pastatytos iš skirtingų kultūrų, tautų ir religijų "statybinių akmenų", pagrindas. Kalbėdamas apie Europą "nuo Atlanto iki Uralo", Jonas Paulius II pavadino Austriją "vienybės įvairovėje" pavyzdžiu. Šiandieninės Austrijos teritorijoje yra įsispaudę esminiai keltų, romėnų, germanų, vengrų ir slavų bruožai. Tad ši šalis gali būti pavyzdys vieningai Europai, kuri "nė vieno neišstumia, bet turi vietos visiems".

Po sveikinimo ceremonijos popiežius nuvyko į Šv. Petro arkiabatiją, kur pasimeldė prie šventojo Ruperto kapo ir pašventino karmeličių vienuolyno Insbruke kertinį akmenį.
 

Tiktai naujoji evangelizacija gali garantuoti tvirtą tikėjimą

Birželio 19 d. vakare Salzburgo katedroje popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo apie 15 000 tikinčiųjų. Netiesiogiai užsimindamas apie Bažnyčios Austrijoje krizę, jis sakė: "Neišstokite, bet ženkite į priekį". Sykiu jis priminė didžiąją Salzburgo misionieriavimo pirmajame tūkstantmetyje tradiciją bei kvietė katalikus neuždaryti tikėjimo "mūsų Dievo namuose", bet "nešti jį laukan". Salzburgas turėtų būti "misijų centras" šiandien ir ateityje. Savo apsilankymu jis norįs ne tik priminti garbingą istoriją, bet ir paakinti visus katalikus "sąžiningai atnaujinti tikėjimą" ir "savo jėgas ryžtingai sutelkti su kitais tikinčiaisiais".

Per pamokslą popiežius daug dėmesio skyrė kunigų ir pasauliečių santykiams bei įvairioms tarnyboms Bažnyčioje. Jis pabrėžė branginąs visus, kurie nenuilstamai stengiasi atgaivinti parapijų bendruomenes. Pasak Jono Pauliaus II, džiugu, kad po Vatikano II Susirinkimo radosi daug tarnybų, kurioms "dosniaširdiškai" pasiaukoja nesuskaičiuojama daugybė pasauliečių. Per tai pasauliečiai suvokia savo atsakomybę, gaunamą priimant Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus.

Tačiau, popiežiaus žodžiais, kartais būna sunku tarp įvairių užduočių surasti teisingą bendrabūvio būdą. Lygybė orumo atžvilgiu Bažnyčioje nereiškia lygybės tarnybų bei veiklos sričių atžvilgiu. Ypatingi vyskupų bei kunigų ganytojiškos tarnybos uždaviniai negali atitekti pasauliečiams. Kita vertus, ganytojams privalu gerbti specifinius pasauliečių uždavinius. Todėl, anot popiežiaus, pasauliečiams nederėtų perleisti savo tarnybų kunigams, dijakonams ar etatiniams darbuotojams: "Bendras ganytojų bei kaimenės kelias bus sėkmingas tiktai tada, kai kiekvienas užims jam priderančią vietą".

Per pamokslą popiežius pripažino, kad krikščionims šiandien ne visada lengva liudyti – net ir tada, kai jie nėra persekiojami. Daug kur jie sutinkami "abejingai". Tokia nuostata kelia ne mažiau problemų nei atviras priešiškumas. Jonas Paulius II čia atkreipė dėmesį į mažėjantį Mišių dalyvių skaičių: kunigams bei bendradarbiams šiandien su nusivylimu tenka konstatuoti, kad svečių už "Žodžio ir Eucharistijos stalo" nuolatos mažėja, nes patrauklesnis atrodo "gerovės ir vartotojiškumo stalas". Todėl daugelis amžininkų gyvena "taip, tarsi Dievo nebūtų". Iki šių laikų išlikusioms liaudies pamaldumo formoms stinga sąmoningo įsitikinimo pagrindo. Todėl gresia pavojus, kad, susidūrusios su plintančia sekuliarizacija, "išseks" ir šios tikėjimo formos.

Tiktai naujoji evangelizacija, pasak popiežiaus, garantuos gryną ir tvirtą tikėjimą, galintį paversti paveldėtas tradicijas "išlaisvinančia jėga". Čia kyla klausimas, kur yra "šaltiniai", iš kurių būtų galima maitintis. Senoji Europa, norinti susivienyti į tautų šeimą, atrodo "sustabarėjusi". Net susidaro įspūdis, jog žemynas norėtų pamažu užmiršti krikščioniškąją naujieną. Tačiau diktatoriškų sistemų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje rodo, kad "senieji šaltiniai" – Šventasis Raštas, sakramentai, malda – vėl gali tekėti "pilnatviškai ir gaiviai". Jonas Paulius II ragino jaunimą maitintis iš šių šaltinių: "Popiežius deda į jus viltis". Net ir kartais jausdamiesi "nedidele kaimene", jaunuoliai neturėtų prarasti vilties. Juk pradžioje į pasaulį patraukė tik dvylika vyrų. Todėl jis tikįs, kad jaunimas vėl suteiksiąs senajai Europai krikščionišką veidą.

Vakare popiežius Jonas Paulius II lėktuvu išvyko į Austrijos sostinę Vieną.
 

Kurti visą Europą apimančią laisvės, teisingumo ir taikos zoną

Per susitikimą su Austrijos prezidentu T. Klestiliu, vyriausybės nariais, Vienoje akredituotais diplomatais ir aukščiausiais "Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos" pareigūnais birželio 20 d. Vienoje popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai akcentavo Europos Sąjungos (ES) plėtimąsi į Rytus. "Europos architektų" dar laukia didžiulis uždavinys "iš Vakarų Europos gerovės salos sukurti visą Europą apimančią laisvės, teisingumo ir taikos zoną". Siekiant pamažu išlyginti nežmoniškus gerovės skirtumus Europoje, labiau pasiturinčioms šalims teks skaitytis su "materialinių aukų" neišvengiamybe. Be to, bus reikalinga ir dvasinė pagalba "skatinant tolesnį demokratinių struktūrų kūrimą bei tvirtinimą ir teisinės valstybės politikos kultūrą".

Kai Austrija liepos pradžioje pagal eilę perims vadovavimą ES tarybai, Viena, pasak Jono Pauliaus II, taps "daugelio vilčių centru, pirmiausia šalių, besirengiančių pradėti derybas dėl įstojimo į Europos Sąjungą". Popiežius sakė tikįs, kad "pavyks žengti žingsnius, suartinančius šio žemyno Rytus ir Vakarus, abu plaučius, be kurių Europa negali kvėpuoti". Skirtingos Rytų ir Vakarų tradicijos praturtins Europos kultūrą ir bus dvasinio atsinaujinimo pagrindas. "Todėl veikiau reikėtų kalbėti ne apie ‘plėtimą į Rytus’, bet apie viso žemyno ‘sueuropinimą’". Popiežius apgailestavo, kad, nepaisant "geležinės uždangos" griuvimo, skiriančios Europą linijos dar nėra iki galo pašalintos.

Jonas Paulius II pabrėžtinai reikalavo įveikti visas antisemitizmo liekanas: "Mums nevalia užmiršti, kad Europos istorija glaudžiai susijusi su tautos, iš kurios kilo Jėzus Kristus, istorija. Europoje žydų tauta patyrė nenusakomų kančių". Negalima manyti, kad visos šios neteisybės šaknys jau yra galutinai išrautos. Tad susitaikymas su žydais yra "viena pagrindinių būtent Europos krikščionių pareigų".

Toliau Jonas Paulius II priminė dar vieną svarbią savo pontifikato temą – "gyvybės kultūrą", kuria privalu priešintis "mirties kultūrai". Su "gyvybės kultūra" yra susijusi besąlygiška žmogaus gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga. "Austrijoje galiojantis leidimas nutraukti nėštumą per tris pirmuosius mėnesius tebėra kraujuojanti žaizda mano širdyje", – sakė popiežius. Nevalia užmiršti ir eutanazijos problemos. Kiekvienas žmogus turi teisę "į orią mirtį tada, kai to nori Dievas". Todėl negalima daryti nuolaidų nei "nevaržomai privačiai autonomijai", nei "kokioms nors visuomeninio ar ekonominio pobūdžio aplinkybėms". Jonas Paulius II priminė "XX amžiaus į šios šalies istoriją įrašytus tamsiuosius puslapius" ir konstatavo: "Jei negerbiami Dievo įstatymai, kas gali garantuoti, kad kada nors žmonių valdžia vėl nepareikš pretenzijų į teisę spręsti žmogaus gyvenimo kurio nors tarpsnio vertingumą ar nevertingumą".

Pasak popiežiaus, nuo krikščionių priklauso, "ar Europa užsisklęs savyje ir savo egoizme, ar atras savo sielą gyvybės, meilės ir vilties kultūroje". Savo pontifikato pradžioje, 1978 m. spalio 22 d., Romoje, Šv. Petro aikštėje, susirinkusiems tikintiesiems jis yra sušukęs: "Atverkite duris Kristui!" Šiandien Vienoje Šventasis Tėvas dar kartą kviečia senąjį žemyną: "Europa, atverk duris Kristui!"
 

Parapinės bendruomenės privalo skatinti pašaukimus

"Nauji pašaukimai ir šiandien galimi per Šventąją Dvasią", – pareiškė popiežius Jonas Paulius II per birželio 20 d. šv. Mišias St. Pölteno parke. Tačiau tam reikia sukurti aplinką, "skatinančią įsiklausyti į Dievo kvietimą". Čia labai svarbus parapijos bendruomenės vaidmuo. Jei ten gyva "tikros ištikimybės Viešpačiui" nuostata ir vyrauja "gilaus religingumo ir sąžiningo pasirengimo liudyti" aplinka, pašauktiesiems lengviau ištarti ‘taip". Parapinės bendruomenės gyvumo kriterijus yra ne tik jos akcijų skaičius, bet ir "jos maldos gyvenimo gylis". Dievo žodžio klausymas ir Eucharistijos šventimas yra dvi bendruomenę remiančios kolonos. Skundai dėl kunigų ir vienuolių stokos mažai naudingi. Pašaukimai nėra "padaromi", juos reikia "išmelsti iš Dievo".

Kunigo tarnyba Bažnyčioje yra įsteigta ne žmogaus, bet Dievo. Per tarnybinę kunigystę Kristus "iki šiandien nepertraukiamai tęsia savo išganymo misiją" ir tam paskyrė vyskupus bei kunigus, kurie yra "sakramentinis Jėzaus Kristaus sudabartinimas". Todėl, pripažįstant ir branginant vertingas pasauliečių tarnybas parapijos bendruomenėje, nevalia užmiršti, kad sakramentinėje srityje "pasaulietis niekada negali pakeisti kunigo: kunigą pakeisti galiausiai gali tiktai kunigas". Jonas Paulius II ragino kunigus būti, nepaisant darbo krūvio, "linksmais Evangelijos tarnais", kuriems jų gyvenimo būdo pasirinkimas kelia pasitenkinimą. Pirmiausia jauni žmonės turėtų suprasti, kad kunigystė "yra ne nykstantis modelis, bet ateitį turintis pašaukimas".

Pasak Jono Pauliaus II, šiandien daug žmonių yra "praradę Dievą kaip Tėvą" ir todėl jaučia "gimtosios tikėjimo kalbos" stoką. Popiežius akino tikinčiuosius padėti šiems žmonėms "įsigilinti į tikėjimo abėcėlę". Palankumas, užuojauta ir meilė yra vieni svarbiausių "religinio žodyno" žodžių, kuriuos supranta kiekvienas. Tuo galima grįsti "gyvenimo gramatiką", padedančią žmogui "Šventojoje Dvasioje skiemenimis skaityti planą, kurį jam yra numatęs Dievas". "Darbais liudykite tai, ko mokote žodžiais", – akino popiežius tikinčiuosius. Dievas yra numatęs "misiją" kiekvienam žmogui. Katalikai privalo būti "ne tik praeities palikimo valdytojai", bet ir pionieriai, rengiantys kelią į ateitį, kurion Bažnyčią veda Šventoji Dvasia.

Krikščionių tikėjimą išpažįstančius sutuoktinius Jonas Paulius II ragino paversti savo šeimas "namų Bažnyčiomis", kuriose vaikai mokytųsi gyventi pagal tikėjimą. Jis taip pat prašė tėvų neriboti vaikų laisvės "radikaliai sekti Jėzumi Kristumi, kai jie pajunta Dievo kvietimą". Vaikai nėra tėvų nuosavybė, jie patikėti jiems Dievo tam tikram laikui. Tėvų misija yra "leisti vaikams įaugti į laisvę, kuria remdamiesi jie galėtų atsakingai įsipareigoti". Bažnyčios ir visuomenės ateitis sprendžiama šeimose.
 

Išpažinti Kristų reiškia sekti Kristumi

Birželio 21 d. Vienos Didvyrių aikštėje (Heldenplatz) popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias, per kurias palaimintaisiais paskelbė tris austrų vienuolius – nacių režimo nužudytąją seserį Restitutą Kafką, premonstratietį Jakobą Kerną ir "darbininkų apaštalą" tėvą Antoną Mariją Schwartzą.

Per pamokslą popiežius pabrėžė, jog nepakanka išpažinti Kristų tik žodžiais. "Kristaus išpažinimas" neatskiriamai susijęs su "sekimu Kristumi". "Išmanyti Raštą ir Tradiciją yra svarbu, studijuoti Katekizmą yra vertinga, tačiau kokia iš to nauda, jei tikėjimo žinojimo nelydi darbai?" – klausė jis. Teisingą išpažinimą turėtų papildyti "teisingas gyvenimas", nes "tikratikystė" turi būti įtikinama. "Jėzus Kristus ieško ne tik žmonių, kurie jį džiūgaudami sveikintų. Jis ieško žmonių, kurie juo sektų". Kristaus naujienos įtikinamumo galia priklauso nuo to, ar galima pasitikėti jos skelbėju. Todėl naująją evangelizaciją derėtų pradėti "nuo savęs, nuo savo gyvenimo būdo". Bažnyčiai, pasak Jono Pauliaus II, šiandien trūksta tokių "pilnakraujų krikščionių", kokie buvo trys nauji palaimintieji.
 

Gyvenimas yra "Dievo dovana"

Baigdamas savo vizitą į Austriją, popiežius Jonas Paulius II aplankė Vienos "Caritas socialis" seserų slaugos ligoninę, kur nepagydomai vėžiu sergantiems žmonėms suteikiama galimybė oriai gyventi ir mirti.

albėdamas slaugos namuose, popiežius pavadino gyvenimą "Dievo dovana" ir gėrybe, dėl kurios gali spręsti tik Dievas. Sprendimas "aktyviai numarinti" visada esąs "savivalė", net jei tai būtų norima pavaizduoti kaip solidarumo bei užuojautos poelgį. Jonas Paulius II kritikavo ir "dirbtinį gyvenimo prailginimą bet kuria kaina", ir "mirties paspartinimą". Abiem atvejais gyvenimas ir mirtis laikomi dalykais, kuriais laisvai disponuoti gali pats žmogus. Tačiau tai yra atmestinas klaidingas požiūris. "Turi būti aišku, kad gyvenimas yra dovana, ir žmogus turi jį gyventi, jausdamasis atsakingas Dievui", – sakė popiežius.

Jonas Paulius II teigiamai įvertino slaugos namų idėją, pavadindamas ją "humaniškos ir krikščioniškos palydos mirštant" įgyvendinimu. Slaugos namai leidžia patirti, kad mirimas yra "gyvenimas prieš mirtį". Paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dalį čia taip pat galima išgyventi sąmoningai ir individualiai ją formuojant. Slaugos namai yra ne vien "mirties namai", bet ir "vilties slenkstis", kur dėmesys telkiamas ne į modernią "aparatinės medicinos" techniką, bet į "žmogų, pasižymintį nepakartojamu orumu".

Popiežius apgailestavo, kad skausmo, kančios, ligos ir mirties temą šiandien norima išstumti iš asmeninės ir visuomeninės sąmonės. Mirties išstūmimas pasireiškia tuo, kad daugeliui žmonių tenka mirti ligoninėse ir kitose institucijose, toli nuo jiems įprastos gyvenimo aplinkos. Tuo tarpu dauguma žmonių norėtų mirti savo namų aplinkoje, supami artimų giminaičių bei ištikimų draugų. Tačiau tai dažnai pranoksta šeimos dvasines ir fizines jėgas. Ypač sunku vienišiems žmonėms, kurie neturi nieko, kas galėtų juos palydėti jų gyvenimo pabaigoje. Nors tokie žmonės miršta "turėdami stogą virš galvos", jų širdis jaučiasi "benamė".

Būtent gyvenimo pabaigoje žmogui kyla esminių klausimų: "Kaip aš mirsiu? Vienas ar supamas mielų žmonių? Kas manęs laukia po to? Ar priims mane Dievas į savo rankas?" Popiežius ragino kelti šiuos klausimus pacientui "atsargiai ir jautriai" ir kalbėti apie kančią bei mirtį taip, kad jis atsikratytų baimės. Ypač šiandien reikia iš naujo žadinti šią sąmonę. Viduramžiais būta "mirties meno", tuo tarpu šiandien net krikščionys neretai neskuba sąmoningai priimti mirtį ir su ja apsiprasti. Žmogus yra pernelyg nusiteikęs "mėgautis" gyvenimu. Mieliau krypstama į dabartį ir "prasiblaškoma darbu, profesine veikla bei malonumais". Tačiau šioje "vartojimo, našumo ir išgyvenimų paieškos visuomenėje" tiktai dar labiau juntamas "transcendencijos troškulys". Vis mažiau esama žmonių, manančių, jog "sulig mirtimi viskas baigta", nors anapusinį pasaulį jie kartais įsivaizduoja labai miglotai.

Norint sunkiai sergančius ir mirštančius žmones suartinti su krikščioniškąja naujiena, tiems, kurie prižiūri pacientus, privalu "savo elgesiu rodyti, kad jie rimtai traktuoja Evangelijos žodžius". Todėl rūpinimasis mirties laukiančiais žmonėmis yra "vienas svarbiausių Bažnyčios įtikinamumo kriterijų". Tam, kuris žino esąs paskutiniuoju savo gyvenimo tarpsniu globojamas įsitikinusių krikščionių, lengviau įtikėti, kad "po mirties jo laukia Kristus kaip naujas gyvenimas". Bažnyčia taip pat privalo teikti Ligonių sakramentą tiems, kurie to nori. Popiežius akino drauge su pacientais išgyventi jų kančią, nes "šio pasaulio ašaras šluosto tiktai tie, kurie patys gali verkti".
 

Europa turi prisiminti savo krikščioniškąsias ištakas

Sakydamas atsisveikinimo kalbą Schwechato oro uoste, popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, jog Europai būtina prisiminti savo krikščioniškąsias ištakas. Įvykus "švelniajai revoliucijai" ir kritus geležinei uždangai, "Europa mums buvo padovanota iš naujo". Ši dovana yra "užduotis ir įpareigojimas", Europai reikia "dvasinio veido". Kuriant politinius planus bei ekonomines teorijas, privalu neužmiršti, kad Europa "daug skolinga" krikščionybei. Tačiau, kita vertus, krikščionybė irgi turėtų būti labai dėkinga Europai, nes iš čia ji buvo nešama į kitus pasaulio kraštus. Todėl Europai nevalia vengti savo "dvasinės atsakomybės".

Pasak popiežiaus, per šv. Mišias Didvyrių aikštėje jis vėl galėjęs konstatuoti, "kad Bažnyčios didvyriškumas yra jos šventumas". "Bažnyčios didvyriai" nebūtinai yra tie, kurie žmogaus akimis darė įtaką pasaulio istorijai. Neretai tai yra "moterys ir vyrai, kurie daugeliui atrodo maži, tačiau yra dideli Dievui". Jų vardų nerastum tarp galingųjų, tačiau "gyvenimo knygoje" jie įrašyti didžiosiomis raidėmis. Palaimintųjų ir šventųjų gyvenimo istorijos, pasak Jono Pauliaus II, yra įtikinantys ir šiandienos žmonėms suprantami dokumentai.