GUODĖJAS

Mintys apie Šventąją Dvasią
 
 

Broliai ir seserys,

šie Šventosios Dvasios metai yra antrieji iš trejų pasiruošimo 2000-ųjų jubiliejui metų. Daugelis mūsų nesuvokia Šventosios Dvasios. Ji tokia slėpininga! Kaip ją įsivaizduoti?

Žinoma, Tėvo taip pat niekas negali įsivaizduoti. Tačiau visi mes žemėje turime tėvus, truputį panašius į Dievą. Dėl Jėzaus nekyla jokių problemų: Jis buvo žmogus kaip mes, o apie žmones mes šį tą nusimanome. Bet Šventoji Dvasia?..

Mūsų dienomis nemažai žmonių domisi "dvasia". Juk nuolat girdime sakant: Dvasia pasitraukė, praradome šventąją ugnį? Keistas nuovargis užvaldė mūsų visuomenę ir daugybę žmonių. Kai kurie tapę cinikais sako: Mes su įsitikinimu skelbėme, bet niekas nepasikeitė. Jie nuleidžia rankas, palūžta. Verčiau susivynioti savo vėliavėles!..

Daug žmonių ieško "dvasios" netradiciškai. Šiuos žmones domina nežemiškos jėgos, jie kreipiasi į būrėjas, kad sužinotų jiems palankų metą, tyrinėja pagoniškus papročius, juos traukia "X- failai", o "Andų pranašystė" vis dar perkamiausia knyga. Stengiamasi patekti į įvairius seminarus ir sesijas, kur yra bent menkiausia proga atrasti dvasią. Tai tikra karštligė.

O mes, krikščionys? Juk turime Šventąją Dvasią. Jos pilna visa Biblija: nuo pasaulio sukūrimo iki pabaigos, nuo Pradžios knygos iki Apokalipsės. O gal ir mes praradome "šventąją ugnį"? Tuomet pats laikas imtis ieškoti vietų, kur galėtume atrasti Dvasią. Nes tokių vietų yra mumyse pačiuose, Bažnyčioje ir visuomenėje.
 
 

Įvaizdžių sūkurys
 
 

Dvasia tokia gyva, kad Ją sunku pagauti. Jos vardas dvelksmas, vėjas. O kas gali ranka sugriebti savo atodūsį ar užsklęsti vėją? Jėzus Nikodemui sakė: Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8). Štai kodėl taip sunku Ją įsivaizduoti, suvokti. Ji visą laiką per greitai išslysta, įgauna kitą pavidalą, kaip debesys danguje, pučiant stipriam vėjui. Dvasia bijo sustingimo. Todėl apie Ją kalbėti tenka įvaizdžiais. Nes tik įvaizdžiai yra lankstūs ir judrūs.
 

Stipri ir nesugaunama kaip vėjas
 

Norintis suvokti, kas yra Dvasia ir ką Ji veikia, turi stebėti vėją. Vėjas gainioja visomis kryptimis debesis, pakelia kelio dulkes, lyg mažulyčių malūnų sparnelius suka liepų sėklas, kad šios keliautų augti į kitus kraštus. Vėjas čia, bet jo nesimato, jis tarsi nekviestas svečias. Apie vėjo lankymąsi sužinome tik todėl, kad jis beldėsi į duris ir langus, kol juos netikėtai atplėšė, o sodą nuklojo nulaužytomis šakomis.

Taip ir su Dvasia: Ji stipri, nesugaunama ir paslaptinga kaip vėjas. Ji tai čia, tai ten, bet visada nutolsta per greitai. Kartais Ji gali būti šiek tiek pašėlusi. Ledinė ar šilta kaip vasaros vėjas. Ji dovanoja sparnus ir lengvumą. Bet gali atkakliai statyti kliūtis.

Dvasia – dvelksmas glūdi mumyse: jos dėka gyvename. Ji pripildo naujagimio plaučius, palieka mirštantįjį be gyvybės.

Senasis Testamentas visa tai žinojo. Ar ne Dvasia išdžiovino Raudonąją jūrą, ar ne Ji, gyvybės dvelksmas, prikėlė Ezechielio lygumą nuklojusius mirusiųjų kaulus? Tai Ji, anot Psalmės (Ps 47, 8), sukelia audrą ir skandina laivus. Ji įbaugino Joną ir visą laivo, kuriuo šis plaukė, įgulą.
 

Paslaptinga ir kantri kaip šaltinis
 

Dvasia panaši į šaltinį: niekas nėra paslaptingesnis, ištikimiau tarnaujantis už šaltinį. Retai kada žinoma, iš kur jis išteka. Jis staiga ištrykšta tarp dviejų akmenų ar iš samanų kupsto. Prie jo malonu prisėsti ir klausytis, nes šaltiniai žino malonaus ir žavaus čiurlenimo paslaptį. Šaltiniai traukia savo gyvybe. Beje, antika juose apgyvendino gracingas dievybes – nimfas ir najades.

Šaltiniai taip pat teikia gyvybę bei sveikatą. Jie nėra stovintis ir švinkstantis vanduo. Jie niekada nebūna klastingi ar pavojingi kaip jūra. Šiai patinka kviesti į kovą: Nagi, eikš pasigalynėti su manimi! Ne, šaltiniai nežudo, jie labiau linkę žavėti.

Šaltinio kantrybė ir ištikimybė bekraštė. Jūs galite ramiai eiti miegoti, jis liks budėti, o ryte rasite jį savo poste žvalų ir gaivų. Šaltinis kaip Dvasia: paslaptingas, kantrus ir ištikimas, švelnus ir neišsenkantis žavingu čiurlenimu.

Nieko nuostabaus, kad šaltinis yra gaivinančios ir žavinčios, per amžius teikiančios gyvybę Šventosios Dvasios įvaizdis.
 

Karšta ir gyva kaip ugnis
 

Dvasia panaši ir į ugnį. Apie tai liudija entuziazmą nusakantys posakiai: liepsningas arba priešingai išblėsęs žmogus, nes Dvasia turi daug bendra su ugnimi. Ugnis apkeri. Kas nemėgsta susižavėjęs žiūrėti į laužo liepsnas? Susėdę aplink židinį žmonės žiūri ne vienas į kitą, bet žvelgia į liepsnas. Panašiai būna ir sukūrus laužą: savaime visi, nelaukdami kvietimo, sėdasi aplink jį. Taip ir su Dvasia: Ji sušildo, sužavi ir suburia žmones.

Tačiau ugnis ne tik užburianti, bet ir galinga. Ji išgrynina mineralus, sukietina molį ir paverčia jį keramika ar porcelianu. Ugnis viską gali negailestingai sunaikinti. Ji yra veiksminga.

Ugnis taip pat suteikia entuziazmo. Ar apie su užsidegimu kalbantį nesakoma: "jo žodžiai liepsningi"? Per Sekmines leidosi "ugnies liežuviai". Dvasia gali uždegti širdį. Mokiniai iš Emauso kalbėjo: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegę, kai jis kelyje mums kalbėjo? (plg. Lk 24, 32).
 

Švelni kaip balandis
 

Būtent šį Dvasios įvaizdį dažnai matome bažnyčiose: kupolų viršūnėse arba virš senųjų sakyklų. Balandis yra puikus Dvasios įvaizdis ne todėl, kad jis skraido, bet dėl skrydžio grakštumo. Ar balandis skrenda, ar tupi, jis visada gražus pažiūrėti. Jis nenardo kaip neprijaukinta kregždė, nepuola piktai kaip sakalas, nepurpčioja šiek tiek nerangiai kaip žvirblis. Balandis turi savo stilių.

Be to, jis ištisus metus, anot Giesmių giesmės, "burkuoja meile". Jis simbolizuoja Dievo mylimą tautą: "Mano balandėlė Izraelis". Todėl jis būna prie "Tėvo Mylimojo" – nusileidžia ant Jėzaus Jordano upėje.
 

Gydantis ir kvepiantis aliejus
 

Dvasia panaši į kvepiantį balzamą ir gydantį aliejų. Niekas taip nepakerta žmogaus kaip kančia. Niekas labiau nesustiprina už palengvėjimą ir sveikimą. Tampame kitu žmogumi: grįžta gera nuotaika – "pozityvi dvasia" – ir viskas stoja į savo vietas. Todėl kiekvienas gijimo laikas yra palaimintas: reikia tiek laiko atsigauti, kad sugrįžtų gyvybinės jėgos.

Aliejus gali būti ir kvapnus. O kvapas suteikia gerą savijautą ir pasitikėjimą savimi, sukuria malonią ir jaukią aplinką.

Psalmyne skaitome: Žiūrėk, kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos – Aarono barzdos, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Ziono kalnų, nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžiną gyvenimą (plg. Ps 132). Beje tepalai ir kvepalai beveik visada stovi greta vienas kito šeimos vaistinėlėje.

***

Šie skirtingi Dvasios įvaizdžiai glūdi kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje. Jie priklauso jos "gimtajai kalbai". Bet tai dar nereiškia, kad kalbama būtent apie Šventąją Dvasią. Tai dar nėra nei Dievo Dvasia, nei Jėzaus Dvasia. Tiesą sakant, tai dar nėra dvasia – asmuo. Tai dar nėra kas nors, tai tik kažkas. Bet nepaisant to mes jau turime įvaizdžių, žodžių ir egzistencinės patirties rinkinį, trumpai tariant, žodyną kalbėti apie Šventąją Dvasią.
 

Nukreipta į tikslą Dvasia
 

Vaizdinga kalba apie Dvasią gali lietis visomis kryptimis: ji visai nenukreipta į tikslą, per mažai nutaikyta. Sakytum, Dvasia nesiekia nieko konkretaus. Ji tik sklando vienon, paskui kiton pusėn, laistydama visa, kas gyva. Ji panaši į pašėlusį vasaros vėją, kuris panorėjęs pakyla ir tiek.

Senasis Testamentas parodo nukreiptą į daug konkretesnį tikslą Dvasią. Čia Ji jau nesitenkina anarchišku sklandymu. Ji veda, ramina arba taiso, nukreipia. Ji labai išmintinga, žino, ko nori. Žinoma, Ji dar neatrodo asmuo, bet yra protinga. Ji jau Dievo Dvasia.
 

Iš molio gabalo ji sukuria žmogiškąją būtybę
 

Dievo Dvasia sklando virš vandenų, bet ne šiaip sau. Ji veikia pagal planą: Dievas tarė ir tai išsipildė. Jo Dvasia veikia pagal gerai apibrėžtus nurodymus. Sukuria dangų ir žemę, saulę, mėnulį ir žvaigždes, jūrą, žemę ir visa, kas ją dengia. Sukuria augalus, brandinančius savo rūšies sėklas, gyvūnus, kurie dauginasi. Dievo Dvasia žino visus dėsnius ir juos įdiegia kiekvienam kūriniui. Dievo Dvasia išmintinga. Ji nėra tik užgaida ar nuotaikos kaprizas.

Per savo Dvasią Dievas sukuria žmogų. Tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybė (Pr 2, 7). Ne šiurkšti jėga, bet didi išmintis sukuria iš molio žmogų. Čia dirba menininkas, "žmonių kūrėjas". Tai panašu į patyrusį stiklo pūtiką, skysto stiklo burbulą paverčiantį nuostabia vaza, arba į keramiką, nulipdantį gražų kūrinį ir paskui jį dedantį į krosnį; tik Dvasia yra dar geresnis specialistas. Taip, Dievo Dvasia žino, ko nori.
 

Žygdarbių laikas
 

Toji pati Dvasia nusileidžia ant Izraelio tautos vadovų, teisėjų ir karalių. Kiekvienasyk Ji nusileidžia ant tam tikro žmogaus, tam tikrą akimirką, padaryti kokį nors garsų žygdarbį visos tautos labui. Taigi Ji asmeniška, pralekianti ir stulbinanti.

Šitaip Ji ateina pas teisėjus: VIEŠPATIES dvasia apėmė Jeftą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą, <…> jis sėlino prieš amoniečius (Ts 11, 29). Gedeonui pavyko laimėti mūšį su saujele vyrų. Samsonas perplėšia liūtui gerklę ir sugriauna pagonių šventyklą… Teisėjų Dvasia atlieka žygdarbius.

Taip pat įvykiai klostosi ir kai kuriems karaliams. Taip buvo Sauliui per jo pirmąsias kovas prieš Izraelio priešus ir jaunajam Dovydui, parbloškusiam laukinius žvėris arba filistiniečių milžiną Galijotą. Beje, kai tik Dvasia pagauna Dovydą, įvyksta didelių dalykų, herojiškų žygdarbių, kuriuos verta užrašyti ir išsaugoti tautos atmintyje. Bet su karaliais Dvasia elgiasi ir kiek kitaip. Ji juos ne tik išmoko įgudusiai valdyti ranką, bet ir suteikia išminties širdžiai. Taip atsitiko ir Saliamonui, kuriam Dievas po šventyklos pastatymo dovanojo "nuolankią širdį".
 

Dvasia, verčianti kalbėti pranašus
 

Karaliai ne visada klausė Dievo Dvasios. Tada Ji persikėlė ant kitų, pranašų, galvų. Šie nevykdo garsių žygdarbių, tik kartais sudaužo ąsotį, sulaužo jungą ar persiplėšia drabužius. Tai simboliniai veiksmai. Nėra reikalo juos aprašinėti žygdarbių knygose, bet jie tinka kaip pranašystės. Taigi Dievo Dvasia atsisako fizinių apsireiškimų ir pasirenka kelią, vedantį į širdį. Ji įkvepia žmones, įpareigotus mokyti moralės. Šioji gali būti tiek kaip priekaištas, tiek kaip skundas. Jau nekalbama apie laukinių gyvūnų žudymą ar filistiniečių nukariavimą. Nuo šiol kovojama su užkietėjusia ir pikta širdimi. Pranašams reikia ne tvirtos rankos, bet vidinės ištvermės: O aš, – sako Dievas Jeremijui, – štai padariau tave šiandien sutvirtintu miestu, geležiniu šulu ir vario siena, kad būtum prieš visą kraštą (Jer 1, 18).

Bet per pranašus Dvasia pasako ir kitų dalykų: jie perduoda pažadus ir paguodos žodžius… Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte (Ez 36, 26–27).
 

Dvasia kiekvieno širdyje visiems laikams
 

Pamažu Dievo Dvasia atskleidžia savo tikrąjį veidą. Ji apsigyvena žmogaus širdyje. Ji tampa nuolankumo Dvasia, daugiau nebeveikiančia raumenų, bet įkvepiančia širdį. Beje, jos veikimas tampa daug tylesnis ir slaptesnis, bet drauge gilesnis ir stipresnis. Iš tiesų, kas gali suvaldyti žmogaus širdį? Kas ją gali atvesti į atgailą ir atversti?

Nuo šiol Dvasia priklauso visiems žmonėms; Ji, jei derėtų taip sakyti, demokratizuojama. Po to išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus. Net ant vergų – vyrų ir moterų – tomis dienomis išliesiu savo dvasią (Jl 2, 28–29). Taigi ateina metas, kai daugiau nebebus prvilegijuotųjų: Dvasią turės visi. Bet kol kas tas laikas dar neatėjo; pirmiausia reikia sulaukti Sekminių. Ir Petras nepamirš to paminėti ilgoje kalboje: Čia išsipildė Joelio pranašystė.
 

Jėzaus Dvasia
 

Septyni Jėzaus gyvenimo paveikslai
 

Dvasia yra ne vien jėga, apimanti Izraelio teisėjus ir karalius ar įkvepianti pranašus. Dvasia, apie kurią kalbame, yra Jėzaus Dvasia. Kiekviena Jėzaus gyvenimo scena, kurioje veikia Dvasia, drauge yra paveikslas to, kas ir mums įvyksta. Mums tai yra archetipai: tose scenose galime atpažinti save.
 

Neįmanoma tampa įmanoma
 

Kas nežino angelo žodžių Marijai: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi (Lk 1, 35)?Anot Mato, angelas ta patį sako ir Juozapui: Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt 1, 21).

Ką daro Dvasia per Apsireiškimą? Ji paverčia tikrove tai, kas neįmanoma. Marija nepažįsta vyro. Kaip ji galėtų tapti nėščia?

Tą patį Dvasia daro ir mumyse. Ji atsako į be perstojo mus kankinantį klausimą: kaip tai įvyks? Mūsų gyvenime taip pat niekas neprasideda savaime. Ir kiekvienąsyk kyla klausimas: kaip tai bus įmanoma? Renkantis gyvenimo kelią, tuokiantis, įsivaikinant kūdikį, priimant sunkų sprendimą, susitaikant, sūnui ar dukrai renkantis, kur mokytis, prisiimant atsakomybę bendruomenėje. Jau negalvojant apie daugybę išbandymų, tokių kaip liga, nedarbas, rūpinimasis senais tėvais, sutuoktinio mirtis, staiga tampant vieninteliu šeimos maitintoju… Kaip tai bus įmanoma?

Bet Jėzaus Dvasia yra neįmanomų dalykų Dvasia. Nes Dievui nėra negalimų dalykų, – sako angelas (Lk 1, 37). Jis tai sako ir mums.
 

Tėvas danguje
 

Jėzus stovi po Krikštytojo ranka Jordano upėje. Jis palenkia galvą ir meldžiasi. Tada atsiveria dangus, ant Jo nusileidžia Dvasia ir pasigirsta balsas: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi (Lk 3, 22).

Tas pats sakoma ir kiekvienam iš mūsų. Nes ir ant mūsų nusileido Dvasia taip, kaip ant Jėzaus Jordane. Mūsų Jordanas yra krikštykla. Į ją irgi nusileidžia Dvasia, ir kiekvienam iš mūsų Tėvas sako: Tu esi mano mylimas vaikas, mano širdies vaikas. Nes mes esame Tėvo sūnūs ir dukterys tiek pat, kiek ir Jėzus. Tėvas mums davė viską. Jis mums dovanojo savo mintis, jausmus, emocijas, begalinę meilę. Viską kaip ir Jėzui. Išskyrus viena: Jėzus tai turi nuo amžių, o mes tai gavome laike. Esame įsūnyti vaikai. Bet įsūniai – kiekvienas tai žino – yra lygūs su tikraisiais vaikais.

Dėl šios priežasties galime išvengti šiandieninio žmogaus išgyvenamo jausmo, kad esame našlaičiai: nesame vieniši. Turime Tėvą, kuris rūpinasi mumis visais. Dvasia yra beribio pasitikėjimo Dvasia. O pasitikėjimo, kaip sakė Lizjė Teresėlė, niekada negali būti per daug.
 

Ramstis išmėginimuose
 

Trečiasis Dvasios įsikišimas į Jėzaus gyvenimą – neįprasta scena, į kurią dažniausiai visiškai nekreipiame dėmesio. Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą (Lk 4, 1). Morkus šį reikalą paaiškina dar tiesmukiškiau: Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą (Mk 1, 12). Keista Dvasia, vedanti Jėzų į pagundą. Ar tikrai ši Dvasia yra Dievo Dvasia?

O taip! Dvasia suteikia Jėzui galią pataisyti ir atstatyti tai, kas buvo blogai prieš Jį, tiesą sakant, dar nuo Mozės laikų. Anais laikais visi Izraelio sūnūs pasidavė pagundoms dykumoje. Nes buvo maisto, stebuklų, savo asmenybių vergai. Dvasios dėka Jėzus atsilaikė prieš visa tai ir laimėjo kovą prieš blogį.

Ir mes tai galime Jame. Mus gundo pinigai, malonumai ir valdžia. Patys savaime jie yra geri dalykai, sukurti Dievo. Bet laukinis mūsų nesaikingumas pavertė šias sveikas ląsteles vėžinėmis. Norime per daug gėrybių, malonumų, valdžios. Iš kūrinių padarėme dievus.

Patekome į spąstus ir kartu su Pauliumi sakome: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. <…> Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <…> Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! (Rom 7, 15. 19. 24). Mus išlaisvins Jėzaus Dvasia, ta pati, kuri pastūmėjo Jėzų į dykumą.
 

Atrasti savo pašaukimą ir sekti juo
 

Visi ieškome savo pašaukimo, savo gyvenimo plano. Tai ne visada paprasta: gali atsitikti, kad ilgą laiką abejosime, eisime aplinkeliais, netgi pasiklysime ir atsidursime ten, kur pradėjome. Bet Dvasia sergi mūsų žygius: Ji mums parodo siektiną tikslą ir mūsų pašaukimą. Ji taip pat lengvai stumteli iš nugaros, kad padėtų įveikti visus mirties periodus, abejojimus, paralyžius ir kitus svyravimus.

Taip buvo Jėzui jo jaunystės kaimo Nazareto sinagogoje. Jis jau senokai buvo dailidė, nors ten neatrado savo profesijos, bet atrado savo pašaukimą – tai, ko iš Jo norėjo Dievas: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų (Lk 4, 18–19).

Toks yra ir mūsų pašaukimas: skelbti Gerąją naujieną, sakyti išlaisvinančius žodžius, daryti išlaisvinančius darbus, atverti akis, garsinti, kad Dievo malonės metai arti. O mūsų pagrindiniai klausytojai yra lygiai tokie patys kaip Jėzaus: vargšai, belaisviai, aklieji ir prislėgtieji.
 

Džiūgavimo Dvasia
 

Dvasia Jėzuje daro dar kai ką, ko mums labai trūksta. Paklausykite: Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: "Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams" (Lk 10, 21).

Visur, kur tik apsireiškia Dvasia, nesulaikomai pliūpteli džiaugsmas, kaip pavasarį nesulaikomai išsprogsta pumpurai. Jonas šokteli savo motinos įsčiose, Marija pratrūksta Magnificat, piemenukai džiaugsmingai patraukia į Betliejų. Po kiekvieno stebuko ir nuodėmių atleidimo pliūpteli džiaugsmingo šlovinimo choras.

Bet visų įspūdingiausias paties Jėzuaus džiaugsmas, kai Jis mato mažiausius ir beraščius suprantant viską, nors didieji ir išsimokslinusieji nesugeba Juo sekti. Jei mus apleidžia džiaugsmas, jei jo stinga mūsų Bažnyčiai, reikia klausti savęs, ar esame pakankamai maži ir vargšai. Ten, kur mažieji, karaliauja džiaugsmas; ten yra ir Jėzaus Dvasia.
 

Atvirkštinis pasaulis
 

Tai, ką paslaptingiausio Dvasia nuveikė Jėzaus gyvenime, pamatome Jo mirties scenoje. Išoriškai išnyko bet kokia dvasia: Jis atidavė dvasią.

Bet Jonas įžvelgia daug giliau. Šie žodžiai turi dvigubą prasmę. Jonas ne tiek mato išeinančią dvasią, kiek regi, kaip Jėzus savo mirtyje ir per savo mirtį įpučia Šventąją Dvasią visai žmonijai: [Jis] atidavė dvasią (Jn 19, 30).

Iš mirties kyla gyvenimas. Dvasia apverčia aukštyn kojom tai, kas akivaizdu. Ten, kur, rodės, triumfuoja mirtis, prasiveržia gyvenimas. Ten, kur, rodės, viskas baigėsi, viskas tik prasideda. Šventoji Dvasia viską apverčia. Nuo šios akimirkos nesibaigs stebuklų metas. Nukryžiuotasis tampa pasaulio Išganytoju, Tas, kuris numirė, tampa Gyvuoju, Pasmerktasis – Teisėju. Įvyksta dar daugiau stebuklų: žvejai tampa apaštalais, jaunos Bažnyčios persekiotojas – maloniu pamokslininku, nusidėjėlis – popiežiumi. Tai dar stipriau negu tai, kas įvyko per Apsireiškimą. Iš tiesų, neįmanoma tampa įmanoma: gyvenimas iškyla iš mirties, ir gėdos medis virsta šlovės sostu.
 

Gailestingumo Dvasia
 

Paskutinis Dvasios darbas – viena iš paskutiniųjų Jėzaus gyvenimo tarp mūsų scena – tai prisikėlimo sekmadienio vakaras. Jėzus įeina ir sako: "Ramybė jums!" <…> Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: "Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos" (Jn 20, 22–23).

Pirmasis Jėzaus Dvasios darbas yra nuodėmių atleidimas. Mūsų dienomis, kai mąstome, ką Jėzus atėjo nuveikti žemėje, dažnai galvojame apie visai kitus dalykus. Pirmiausia kalbame apie išgydymą, išlaisvinimą, teisingumą ir ramybę, apie pagarbą kiekvienai žmogiškajai būtybei, tarpusavio meilę. Bet dėl ko pirmiausia Jėzus atėjo, ir ką Dvasia tuoj pat atliko po Jo prisikėlimo, – tai nuodėmių atleidimas. Beje, tai užšifruota pačiame Jo varde: Jo vardas Jėzus (Dievas gelbsti). Angelas sakė Juozapui: Tu jam duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.

***

Septynios Jėzaus gyvenimo scenos, septyni Dvasios veikimo pavyzdžiai. Septyni pastebėjimai apie tai, ką Jėzaus Dvasia daro ir mūsų gyvenime. Nes Jėzaus gyvenimo paveikslai yra mūsų gyvenimo archetipai.
 

Iš prancūzų k. vertė Vilma Rimavičiūtė

(Bus daugiau)