Jonas Paulius II
 

Sekminės: Dvasios išliejimas

Birželio 17-osios visuotinė audiencija
 
 

1. Per Paskutinę vakarienę Jėzus savo apaštalams pasakė: "Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu" (Jn 16, 7). Jėzus tesėjo savo pažadą: Velykų dienos vakare jis pasirodo susirinkusiems vienuolikai, kvepia į juos ir taria: "Imkite Šventąją Dvasią!" (Jn 20, 22). Praėjus penkiasdešimčiai dienų, per Sekmines, mums buvo "galutinai apreikšta, kas jau buvo įvykę Velykų sekmadienį toje pačioje Paskutinės vakarienės menėje" (Dominum et vivificantem, 25). Apaštalų darbų knyga paliko mums šio įvykio aprašymą (plg. Apd 2, 1 – 4).

Apmąstydami šį tekstą, galime įžvelgti kai kuriuos Šventosios Dvasios slėpiningosios tapatybės požymius.

2. Pirmiausia svarbu suvokti ryšį tarp žydų Sekminių šventės ir pirmųjų krikščioniškųjų Sekminių.

Iš pradžių Sekminės buvo Septynių savaičių šventė (plg. Tob 2, 1), Derliaus šventė (plg. Iš 23, 16), kai Dievui būdavo atnašaujamos pirmienos (plg. Sk 28, 26; Įst 16, 9). Pamažu šventė įgijo naują reikšmę: ji tapo Sandoros, kurią Dievas sudarė su savo tauta, duodamas jai savo Įstatymą, švente.

Šv. Lukas vaizduoja Sekminių įvykį kaip teofaniją, kaip Dievo manifestaciją, analogišką tai, kuri įvyko prie Sinajaus kalno (plg. Iš 19, 16 – 25): ūžesys, smarkus vėjas, ugnies liežuviai. Naujiena yra aiški: Sekminės yra naujasis Sinajaus kalnas, Šventoji Dvasia yra naujoji Sandora, ji yra naujojo Įstatymo dovana. Augustinas įžvalgiai pastebi: "Broliai, štai didelis ir nuostabus slėpinys: Sekminių dieną jie [žydai] gavo Įstatymą, parašytą Dievo pirštu, ir vėl būtent Sekminių dieną atėjo Šventoji Dvasia" (plg. Ser. Mai 158, 4). Rytų Bažnyčios tėvas Severianas iš Gabalos patikslina: "Derėjo, kad lygiai tą pačią dieną, kurią buvo duotas senasis Įstatymas, būtų dovanota Šventosios Dvasios malonė" (plg. Cat. in Apost. 2, 1).

3. Taip išpildomas protėviams duotas pažadas. Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: "Šitokia gi yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis: įdiegsiu juose savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį" (Jer 31, 33). Ezekielio knygoje rašoma: "Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte" (Ez 36, 26 – 27).

Kokiu būdu Šventoji Dvasia yra naujoji ir amžinoji Sandora? Panaikindama nuodėmę ir išliedama žmogaus širdyje Dievo meilę: "Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo" (Rom 8, 2). Mozės Įstatymas išvardijo įsakymus, bet negalėjo pakeisti žmonių širdies. Reikalinga buvo nauja širdis, ir būtent tai Dievas mums siūlo per Jėzaus atliktą išganymą.

Tėvas išima mūsų akmeninę širdį ir dovanoja jautrią, kaip Kristaus, širdį, kupiną Šventosios Dvasios ir leidžiančią mums veikti iš meilės (plg. Rom 5, 5). Šios dovanos dėka tarp Dievo ir žmonijos sudaroma nauja Sandora. Šv. Tomas taikliai sako, jog pati Šventoji Dvasia yra Naujoji Sandora, nes kuria mumyse meilę, Įstatymo pilnatvę (plg. Comment. in 2 Cor 3, 6).

4. Per Sekmines nusileidžia Dvasia, ir atsiranda Bažnyčia. Bažnyčia yra, pasak Jono evangelijos, atgimusiųjų "iš aukštybės", "iš vandens ir Dvasios" bendruomenė (plg. Jn 3, 3 – 5). Krikščionių bendruomenė nėra pirmiausia tikinčiųjų laisvo apsisprendimo rezultatas; jos ištakos visų pirma yra laisva Dievo meilės, dovanojančios Šventąją Dvasią, iniciatyva. Tikėjimo kupinas pritarimas šiai meilės dovanai yra "atsakymas" į malonę, kuris ir pats yra malonės padarinys. Todėl tarp Šventosios Dvasios ir Bažnyčios egzistuoja gilus ir neišardomas ryšys. Šv. Ireniejus apie tai sako: "Kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, ten ir Bažnyčia, ir visa malonė" (Adv. haer. 3, 24, 1). Dabar suprantame drąsią šv. Augustino formuluotę: "Taigi turime Šventąją Dvasią, jeigu mylime Bažnyčią" (In Io. 32, 8).

Pasakojimas apie Sekminių įvykį pabrėžia, kad Bažnyčia atsiranda visur: tokia yra tautų – partų, medų, elamiečių <…>(plg. Apd 2, 9 – 11), kurie klauso Petro pirmojo pamokslo, – vardijimo prasmė. Šventoji Dvasia duota visiems visų rasių ir tautų žmonėms ir sukurs tarp jų naują Kristaus mistinio Kūno vienybę. Šv. Jonas Krizostomas apibūdina Šventosios Dvasios sukurtąją bendruomenę šiuo konkrečiu pavyzdžiu: "Kas gyvena Romoje, žino, kad Indijos gyventojai yra jos nariai" (plg. In Io., 65, 1; PG 59, 361).

5. Faktas, kad Šventoji Dvasia yra "naujoji Sandora", reiškia, Jog Švenčiausiosios Trejybės trečiojo Asmens veikimo paskirtis – sudabartinti prisikėlusįjį Viešpatį ir su juo – Dievą Tėvą. Dvasia išties veikia išganingai, leisdama patirti Dievo buvimą "tiesiogiai". Naujosios ir amžinosios Sandoros esmė ta, kad Dievas dabar tapo prieinamas kiekvienam iš mūsų. Visi, "maži ir dideli" (Jer 31, 34), tam tikra prasme apdovanoti "tiesioginiu" Viešpaties pažinimu; apie tai rašoma ir Pirmajame Jono laiške: "Dėl jūsų – Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo Patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė, taip jame ir laikykitės" (1 Jn 2, 27). Taip išsipildo pažadas, Jėzaus duotas savo mokiniams per Paskutiniąją vakarienę: "O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs" (Jn 14, 26).

Per Šventąją Dvasią susitinkame su Viešpačiu normaliomis savo, kaip sūnų ir dukterų, gyvenimo aplinkybėmis, draugiškoje akistatoje, patirdami Dievą kaip Tėvą, Brolį, Draugą ir Sužadėtinį. Tai Sekminės. Tai naujoji Sandora.