20 eilinis sekmadienis (C)
Jer 38, 46. 810; Žyd 12, 14; Lk 12, 4053
Pirmajame skaitinyje Jeremijo kentėjimai aprašomi taip realistiškai, jog primena Jėzaus kančios aprašymą. Čia nevyksta jokių stebuklų, pagalbon neateina angelų legionai. Jeremijas bejėgis, apleistas, atiduotas į priešų rankas. Savo persekiotojams jis nedaro jokio įspūdžio. Nenuostabu, kad krikščionys įžvelgė jame Kristaus provaizdį. 38-ajame skyriuje skaitome, kad Jeremijas buvo atvestas tautos didikų akivaizdon ir apkaltintas išdavyste. Tai vyko babiloniečių apgulties metais 587-aisiais metais Jeruzalė buvo paimta. Galima įsivaizduoti įkaitusią to meto atmosferą. Kunigaikščiai pareikalavo Jeremiją nužudyti. Kadangi karalius Cidkijas neišdrįso jiems pasipriešinti, Jeremijas buvo įmestas į šulinį. Vieno dvariškio Ebed Melecho jis buvo išgelbėtas. Karalius Cidkijas pasiuntė atvesti pranašą Jeremiją ir slapta kalbėjosi su juo. Jeremijas įspėjo karalių, kad miesto laukia pražūtis. Pranašui buvo pagerintos įkalinimo sąlygos. Jis laikytas kalėjimo prieangyje, kol miestas buvo paimtas.
Laiško žydams autorius, išvardijęs Senojo Testamento veikėjus, išsaugojusius tikėjimą (11 skyrius), nusikelia į dabartį ir ragina skaitytojus bet kokia kaina išlaikyti tikėjimą. Krikščioniškoji egzistencija šiame pasaulyje palyginama su ištvermės mokykla, kurioje dieviškąja lavyba mokomasi įveikti sunkumus. "Liudytojų debesis" žymi Senojo Testamento šventuosius, kurie vaizduojami tarsi žiūrovai stadione. Jie jau nubėgo savąją lenktynių atkarpą. Jie yra nuoširdūs šių lenktynių sirgaliai, karštai trokštantys, kad krikščionys ištvertų. Žinoma, didžiosios lenktynės jau laimėtos, jų nugalėtojas yra Jėzus. Tačiau, panašiai kaip populiariuose maratono bėgimuose, svarbu dalyvauti ir baigti bėgimą. Jėzus yra "tikėjimo vadovas ir ištobulintojas" (12, 2). Vadovas duoda stipraus tikėjimo pavyzdį, leidžiantį ištverti viso gyvenimo kentėjimus, vainikuotus kryžiaus kančia, žinant, kad laukia dieviškojo išaukštinimo atlygis. Būdamas toks jis yra pavyzdys didesnis už visą debesį Senojo Testamento pavyzdžių krikščionims, kurie šiame pasaulyje kenčia, tačiau tiki gausią žadėtąjį atlygį danguje (11, 1. 1316). Jei Kristus taip ištvermingai laikėsi nuodėmingų priešininkų rankose, mes turėtume pasimokyti iš jo ir išlikti tvirti savo priešininkų akivaizdoje (12, 3). 4 eilutėje kalbant apie nuodėmę turima omenyje veikiausiai (bet ne tik tai) apostazijos nuodėmė. Posakyje "grumiantis su nuodėme" galima įžvelgti atletinę terminologiją. Šis sakinys ragina krikščionis savo Mokytojo pavyzdžiu būti pasirengusius kovai net iki mirties siekiant įveikti visas kliūtis kelyje į Dievą.
Evangelijos skaitinys parodo, kad Kristaus atėjimas ženklina apsisprendimo laiką, krizę, kai nė vienas negali išlikti neutralus. 4950 Luko evangelijos eilutes galime atskirti nuo konteksto. Ugnis, kurios trokšta Jėzus, yra ant Kryžiaus uždegta apvalanti ugnis (plg. Jn 12, 32). "Krikštas" yra kančia, kai Jėzus pasiners į kentėjimų jūrą. Jėzus atneša žmonijai išgelbėjimą, tačiau jis žino, jog kelias į išgelbėjimą veda per kančią (plg. Lk 24, 4446). Skaitydami 5153 eilutes, kur kalbama apie nesantarvę, turime prisiminti Luko evangelijos pradžią (Lk 2, 3435), kur Jėzus vadinamas "prieštaravimo ženklu". Jėzus "skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui" (2, 34); žmonės bus už arba prieš jį (Lk 12, 5153). Nesutarimai šeimoje jo atnešto susiskaldymo dramatiška išraiška remiasi pranašo Michėjo mintimi (7, 6). Šiandieninėje Luko ištraukoje aptinkame dar vieną joniškajai tradicijai artimą bruožą. Ketvirtajai Evangelijai būdinga tai, kad Kristus pačiu savo buvimu nulemia skaidymąsi: žmonės turi arba pritarti, arba priešintis šviesai (plg. Jn 8, 12; Jn 9). Jėzus turi būti "pakrikštytas", jis privalo pasinerti priešybėje, neapykantoje, skausme ir netgi mirtyje, trokšdamas įvykdyti savo Tėvo valią ir išgelbėti nusidėjėlius. Jėzaus sekėjai taip pat kviečiami iš dalies dalyvauti savo Viešpaties likime. Jų ištikimybė jam gali brangiai kainuoti.
Pagal kun. Wilfrid Harrington OP