1998 m. kovo 16 d. buvo paskelbtas Vatikano Religinių santykių su judaizmu komisijos parengtas dokumentas "Mes atsimename: Šoa apmąstymas", lydimas popiežiaus Jono Pauliaus II laiško Religinių santykių su judaizmu komisijos prezidentui kardinolui Edward I. Cassidy. Šis dokumentas žydų aplinkoje sukėlė įvairių reakcijų. Būta palankesnių nuomonių, tačiau abejota dokumento tikslingumu; kita vertus, būta ir labai kritiškų atsiliepimų, tačiau jiems stigo minčių tikslumo. Prieš nagrinėjant kritinius atsiliepimus pirmiausia verta tiksliau apibrėžti dokumento prigimtį ir jo tikslą. Kalbėdami apie šio dokumento kilmę prisimename 1987 m. rugpjūčio 31 d. Romoje įvykusį Šventojo Sosto Religinių santykių su judaizmu komisijos ir Tarptautinio žydų tarpreliginių konsultacijų komiteto susitikimą. Tuomet anuometinis Popiežiškosios religinių santykių su judaizmu komisijos prezidentas kardinolas J. Willebrands paskelbė Šventojo Sosto mintį parengti oficialų katalikų dokumentą Šoa tema. Šią mintį patvirtino popiežius Jonas Paulius II Kastelgandolfe 1987 m. rugsėjo 1 d. priimdamas minėtojo susitikimo dalyvius ir primindamas kiek anksčiau vykusiame susitikime su Varšuvos žydų bendruomene pasakytus žodžius, kuriais pavadino Šoa visai žmonijai skirtu "perspėjimu, liudijimu ir tyliu šauksmu".
Vatikano dokumentas skirtas viso pasaulio katalikams, taip pat ir tiems, kurie gyveno šalyse, praeityje neturėjusiose santykių su žydų tauta, taip pat ir nežinojusiems, kas įvyko Europoje tragiškais II pasaulinio karo metais. Iš tikrųjų Šoa nėra vien tik problema, daugiausiai dominanti Bažnyčią Europoje, Šoa liečia Izraelio ir pačios Bažnyčios esmės slėpinį.Todėl ne tik Europos, bet ir viso pasaulio krikščionys privalo "atminti". Šiame žodyje stipriai aidi biblinė prasmė: "atsimink", Izraeli (7, 18), ir tai išreiškia Vatikano dokumento prasmę. Bažnyčia nori "priminti" katalikams baisiąją Šoa dramą, kad visi, o pirmiausia katalikai, visiškai įsisąmonintų "joje glūdintį išganingą įspėjimą: nevalia leisti, kad sugedusios antijudaizmo ir antisemitizmo sėklos vėl kada nors išleistų šaknis žmogaus širdyje". Bažnyčia, žvelgdama į ateitį "atsimena" praeitį: "Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet, priešingai, vyrautų abipusė pagarba, kaip ir dera tiems, kurie garbina vienatinį Kūrėją bei Viešpatį ir turi bendrą tikėjimo tėvą Abraomą.
***
Šiandien Šoa atminimas turi trejopą tikslą "nuvalyti" Bažnyčios atmintį, krikščionis ir žydus parengti naujai ateičiai, pašalinant istorines kliūtis, galinčias trukdyti krikščionims ir žydams susitaikyti ir galiausiai neleisti, kad tokios tragedijos kartotųsi. Bažnyčios atmintis gali būti nuvalyta ypač naujai persvarsčius santykius, kurie per ilgus šimtmečius nusistovėjo tarp krikščionių ir žydų, užduodant klausimą, kokiu mastu tie santykiai parengė ar sukūrė aplinką, leidusią įsisiautėti audrai, nušlavusiai milijonus žydų per didžiausią trijų tūkstantmečių istorijoje tragediją. Šoa įvyko Europoje, ilgą krikščionybės civilizaciją išgyvenusiose šalyse; šis faktas kelia klausimą: "Koks yra santykis tarp nacių vykdyto persekiojimo ir šimtmečiais vyravusios krikščionių nuostatos žydų atžvilgiu?" Jei apsvarsčius paaiškės, kad Šoa nusikaltimuose esama ir krikščionių atsakomybės, Bažnyčia privalo padaryti "atgailos aktą", išreikšdama "didelį liūdesį dėl jos sūnų ir dukterų nusižengimų kiekviename amžiuje". Šis atgailos aktas negali likti vien tik žodžiai, bet privalo būti "saistantis įsipareigojimas".
***
Štai pagrindinė problema: kokiu mastu krikščionybė laikytina atsakinga už Šoa? Aiškiau tariant, jei praeityje nebūtų buvę antijudaistinės polemikos ir antijudaistinės krikščionių elgsenos apraiškų, Šoa katastrofa nebūtų įvykusi, bent jau nebūtų įgavusi tokio siaubingo masto? Svarbu atsakyti į šį klausimą, nes kai kurių radikaliai nusiteikusių žydų kritika dokumento "Mes atsimename: Šoa apmąstymas"atžvilgiu remiasi šio dokumento teiginiu: "Šoa buvo visiškai modernaus neopagoniškojo režimo darbas" turimas mintyje nacionalsocializmas ir kad jo "šaknys yra už krikščionybės".
Kai kurių žydų nuomonė priešinga anot jų, Šoa yra "pakrikštytųjų" krikščionių darbas ir tiesioginė pasekmė per šimtmečius Bažnyčios puoselėtos "paniekos", taigi Šoa tapo "antisemitizmo šimtmečių kulminacija, dėl kurios krikščioniškieji mokymai yra atsakingi" (Mordekai Waxman, Le Monde, 1998 kovo 17). "Mokydama niekinti žydus ir skleisdama teiginius, jog žydai esą Dievo prakeikta ir atmesta tauta, Katalikų Bažnyčia per šimtmečius puoselėjo priešiškus jausmus žydų ir žydiškumo atžvilgiu, prisidėdama prie antisemitiško klimato sukūrimo Europoje <...>. Nacizmas tikrai nebuvo krikščioniškas judėjimas, veikiau antikrikščioniškas ir pagoniškas, tačiau jis nebūtų taip sėkmingai išplitęs be antijudaizmo ir antisemitizmo bangos, palaikomos Bažnyčios nuostatos" (David Rosen, La Repubblica, 1998 kovo 18). Dar aiškiau teigia Nobelio premijos laureatas Elie Wiesel, nurodydamas, jog labiausiai nesutinkąs su ta Vatikano dokumento vieta, kurioje sakoma, jog Šoa yra neopagoniško ir antisemitinio režimo produktas ir kad jo šaknys yra už krikščionybės. Anot jo, "istorija įrodė priešingą dalyką kad nacistinis ir fašistinis genocidas atsirado pačioje krikščionybės širdyje, iš kurios liejasi gilus ir atavistinis antisemitizmas. Nepamirškime, jog visi budeliai buvo pakrikštyti" (Corriere della Sera, 1998 kovo 18).
Ką galvoti apie šiuos teiginius? Atrodo, kad jie istoriškai nepagrįsti, nes, viena vertus, neproporcingai padidina įtaką, kurią Šoa katastrofai turėjo krikščionių aplinkoje paplitęs antijudaizmas, kita vertus, šiuose teiginiuose neatsižvelgiama į tikrąjį nacionalsocializmo pobūdį. Be abejo, du tūkstantmečius besitęsiantys krikščionių ir žydų santykiai, ypač Europoje, yra stipriai paženklinti antijudaizmu, ir tai sukūrė žydams pakankamai sunkias gyvenimo sąlygas. Viena vertus, jie iš tikro buvo kaltinami kaip Dievo prakeikta ir atmesta tauta dėl to, kad atmetė ir užsispyrėliškai nepriima tikėjimo Jėzumi Kristumi ir nesiliauja neapkentę krikščionių; tai esanti dievžudžių tauta dėl to, jog Piloto rankomis nužudė Dievo Sūnų; atmetusi Kristų, ši tauta pasmerkta gyventi išsklaidyta tarp kitų tautų. Ji kaltinta ir dėl krikščionių vaikų ritualinių aukojimų, konsekruotų ostijų išniekinimų ar vandens nuodijimo (šiuos populiarius kaltinimus praeityje popiežiai yra atmetę kaip neteisingus), galiausiai žydai kaltinti dėl palūkininkavimo ir lupikavimo. Kita vertus, šie pseudoteologiniai prietarai, kurie kartais būdavo grindžiami Naujuoju Testamentu, sudarė prielaidas nukreiptiems prieš žydus įstatymams atsirasti, prievartiniams atvertinėjimams į krikščionybę, getams steigti, religiniams persekiojimams ir neretai pogromams, kurių metu pavieniui ar grupėmis būdavo žudomi žydai, minėtieji prietarai ypatingo svarumo įgaudavo liaudies maištų metu.
Nereikia pamiršti ir žydų nuostatos krikščionių atžvilgiu: kasdieninėje judėjų maldoje kartota "18 palaiminimų", iš kurių dvyliktuoju buvo prakeikiami minim (eretikai) ir nozrim (nazariečiai arba krikščionys), maldaujama, kad šie "akimirksniu išnyktų ir būtų išbraukti iš gyvenimo knygos". Babilono Talmude (Shanedrin, 43a) Jėzus Nazarietis (Yeshu ha-Notcri) pristatytas kaip raganius, kuris savo burtininkavimu pastūmėjo Izraelio tautą į apostazę; dėl šių nusikaltimų jis buvo Velykų išvakarėse pakabintas ant medžio. Tarp žydų buvo paplitęs ir Jėzų menkinantis gandas, esą jis buvo gimęs iš svetimavimo, o jo tikras tėvas buvo romėnų kareivis vardu Pantera, arba Pandera, dėl to Jėzus įvairiuose rabinų tekstuose (Tosefta, traktatas Chullin, 2, 22; Babilono Talmudas, Shabbat 104a) vadinamas patronimu ben Pandera (Panderos sūnus), kituose tekstuose ben Stada.
Šiaip ar taip, aišku, jog krikščionių pasaulyje būta grubaus ir atkaklaus antijudaizmo, kuris giliai persmelkė krikščionių liaudies sąmonę. Tačiau taip pat tikra yra ir tai, kad per du tūkstantmečius pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis netgi tuomet, kai būdavo sudarytos sąlygos sistemingam žydų naikinimui nevyko tai, kas nors iš tolo prilygtų Šoa katastrofai. Tam, be kita ko, prieštaravo idėja, jog istorinis žydų tautos užsispyrimas įrodo krikščionybės dieviškumą ir yra ženklas to, kad Bažnyčia gyvuos per amžius.
Taigi koks yra antijudaizmo ryšys su Šoa? Tai nėra tiesioginis priežasties ir pasekmės santykis, taigi absoliučiai neteisinga tvirtinti, jog antijudaizmas tapo tiesiogine ar netiesiogine Šoa priežastimi ar sukūrė palankų Šoa klimatą. Krikščionių pasaulio atsakomybė dėl Šoa katastrofos yra ta, jog antijudaistiniai prietarai sukliudė kai kuriems krikščionims padaryti tai, ką jie galėjo, kad išvengtų žydų suėmimo ir deportacijos į koncentracijos stovyklas. Sakome "kai kuriems krikščionims", nes buvo daug krikščionių kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie netgi rizikuodami savo ar savo šeimų gyvybe slėpė ir gelbėjo žydus. Vien tik iš Italijos 40 kunigų buvo deportuoti į Dachau koncentracijos stovyklą už pagalbą žydams.
Vatikano dokumente primenama, kad daugelis krikščionių "visiškai nieko nežinojo apie galutinį sprendimą, kurio buvo imtasi prieš ištisą tautą". Taip pat tiesa ir tai, kad buvo krikščionių, kurie "baiminosi dėl savęs ir dėl savo artimųjų", deja, buvo ir tokių, "kurie pasinaudojo situacija", dar kitus "stūmė pavydas". Tai yra sunkios krikščionių kaltės žydų atžvilgiu; dėl šių sunkių kaltybių Bažnyčia su širdgėla atgailauja Dievo ir žydų tautos akivaizdoje. Tačiau reikia atvirai ir tiesiai pripažinti, kad šios kaltės taip pat ir antijudaizmas tik labai mažu mastu ir netiesiogiai turėjo įtakos žydų tautos tragedijai. Kai teigiama, jog Šoa įvyko "krikščionybės širdyje", neatsižvelgiama į tai, jog Vokietija Trečiojo Reicho metais buvo, tiesa, "krikščioniška" šalis, tačiau užvaldyta visiškai totalitarinio, aršiai antikrikščioniško režimo, kuris vienu iš savo tikslų laikė ir krikščionybės sunaikinimą vien dėl jos žydiškos kilmės. Kai teigiama, jog žydų tautos budeliai buvo "visi pakrikštyti", pamirštama, kad daugelis nacistų ir SS vadovų atsižadėję krikščioniškojo krikšto priėmė "arijų krikštą".
***
Iš tikrųjų Šoa reiškinys suprantamas tik tuomet, kai jis suvokiamas ne kaip antijudaizmo rezultatas krikščionių aplinkoje, bet kaip "arijiškojo", taigi pagoniško ir antikrikščioniško antisemitizmo padarinys. Hipotetiškai galime manyti, jog jis būtų atsiradęs ir be krikščioniškojo antijudaizmo. Tai akivaizdu, jei pasvarstysime apie hitlerinio nacionalsocializmo prigimtį ir tikslą. Tai nebuvo vien tik judėjimas ar politinė partija, tai tapo Weltanschauung, pasaulėžiūra, pagrįsta tariama viršenybe ir unikalumu arijų rasės, kuriai skirta viešpatauti pasaulyje ir sukurti naują viršesnę pasaulinę tvarką. Tačiau, kad arijų rasė taptų viešpataujanti, pirmiausia reikėjo išsaugoti jos grynumą, o dėl to fiziškai sunaikinti visas ne arijų rases, kurios kėlė pavojų arijų rasės grynumui visų pirma žydus, po to čigonus ir kitas Europoje gyvenusias tautas. Po to reikėjo įveikti marksistinį "internacionalizmą" ir krikščionybę, nes jie gynė "rasių lygybę", o ypač reikėjo įveikti ir galiausiai visiškai sunaikinti Pasaulinę Žydų Hegemoniją, kurią žydai vykdė arba finansinėmis, arba politinėmis galiomis, užimdami atsakingus postus tiek kapitalistinėse valstybėse (Šiaurės Amerikoje), tiek marksistiniuose režimuose (Sovietų Rusijoje). Tad vos atėję į valdžią nacionalsocialistai pasiūlė fiziškai išnaikinti pirmiausia Vokietijos žydus, o vėliau karo metais ir visų Vermachto nukariautų šalių žydus. Tasai "galutinis sprendimas", tai yra visiškas žydų išnaikinimas, nacionalsocializmui buvo ne šalutinis, bet esminis tikslas, siekiantis giliausios nacionalsocializmo esmės, todėl niekas neįstengė jo sustabdyti. Ir netgi griežtas nacionalsocializmo pasmerkimas, pateiktas popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Mit brennender Sorge (1937 kovo 14), nors ir turėjo tam tikrą pozityvų poveikį, tačiau, priešingai, sukėlė griežtų antižydiškų reakcijų.
Svarbu prisiminti dar vieną faktą, beje, gana žinomą. Daugelis nacistų vadovų, tarp jų ir SS reichsfiureris H. Himmler, priklausė Juodajam ordinui, pašvęstųjų organizacijai, kuri sėmėsi idėjų iš viduramžių Teutonų ordino. Ši organizacija turėjo savo pagoniškas apeigas, iš kurių svarbiausios buvo krikštas ir santuoka. Jų credo buvo: "Tikime visatos Dievą. Tikime mūsų kraujo misija, kuri amžina jaunyste trykšta vokiečių žemėje. Tikime tauta, rasės išlaikytoja, ir Dievo pašauktuoju Fiureriu". Nacistinė kraujo ir rasės ideologija buvo giliausia prasme pagoniška ir antikrikščioniška, pagrįsta sudievinta arijų rase, kuriai skirta viešpatauti pasaulyje ir sukurti naują viršesnę valstybę.
***
Antrasis kaltinimas, kuris iškilo paskelbus dokumentą "Mes atsimename: Šoa apmąstymas", esą jame nutylėti popiežiaus Pijaus XII "tylėjimai". "Tyla apie popiežiaus nutylėjimus daro šį dokumentą nuviliantį", rašė A. Levi (Corriere della Sera, 1998 kovo 17). Izraelio aškenazitų vadovas rabinas Meir Lau Vatikano dokumentą pavadino "nepriimtinu", tvirtindamas: "Nemanau, kad galima būtų kalbėti apie praeities atitaisymą nenurodant, kas (Pijus XII red.) liko neveiklus ir nepajudino nė piršto, kad išgelbėtų tai, ką buvo galima išgelbėti" (Il Messaggero, 1998 kovo 17). Joe Golan pažymi: "kalbama ne apie atleidimo prašymą, reikia visiškai aiškiai pasakyti mea culpa. Faktas yra tai, kad žydų naikinimas vyko krikščionių žemėje. Jis vyko tuomet, kai Bažnyčia ir tuometinis popiežius Pijus XII tylėjo. Jis neekskomunikavo Hitlerio" (lUnita, 1998 kovo 18). Savo ruožtu F. Nirenstein rašo: "Krikščioniškoji Europa Šoa metu sukėlė neregėto masto žudynes; Vokietija vieną dieną netapo pagoniška; esesininkai didžiąja dalimi buvo tikintieji <...>. Istoriškai klaidinga nepaisyti Pijaus XII atsakomybės: klasikinis aiškinimas, jog jis tylėjo nenorėdamas pakenkti, yra menkas ir netgi piktnaudžiaujantis" (La Stampa, 1998 kovo 17). Istorikas G. Mosse daro išvadą, jog Pijus XII "nepanaudojo savo moralinio autoriteto, stodamas prieš žydų persekiojimą. Jis pasirinko tylą, kad išvengtų Bažnyčios pražūties. Taip darydamas išgelbėjo Bažnyčią, bet paaukojo savo moralinį tikėtinumą. Jis pasielgė kaip valstybės vadovas, ne kaip popiežius " (La Stampa, 1998 kovo 17).
Dokumente "Mes atsimename: Šoa apmąstymas" nekalbama apie tą Pijaus XII tylą popiežių, kuris "žinojo, bet nekalbėjo"; tačiau jame primenama, jog "popiežiaus Pijaus XII diplomatijos išmintingumą daug kartų yra pripažinusios žydų organizacijos bei asmenybės". Taip pat prisimenama, jog "tų pačių metų (1945) rugsėjo 21-ąją Pijus XII priėmė Pasaulinio žydų kongreso generalinį sekretorių dr. A. Leo Kubowitzkį, atvykusį Izraelitinių bendruomenių sąjungos vardu pareikšti Šventajam Tėvui šilčiausią padėką už Katalikų Bažnyčios pastangas per karą padedant žydams visoje Europoje" (LOsservatore Romano, 1945 rugsėjo 23). Taip pat primenama, kad 1958 m., mirus popiežiui Pijui XII, Golda Meir atsiuntė žinią: "Kai mūsų tautą užklupo siaubinga kankinystė, popiežius pakėlė balsą už aukas". Minėtieji faktai parodo teiginio apie tariamą popiežiaus Pijaus XII "tylą" klaidingumą, teiginio, kuris pirmąkart išnyra 1963 m. R. Hochhutho dramoje "Der Stellvertreter " (Vikaras) ir S. Friedländerio operoje "Pijus II" bei "III Reichas" (1964), praėjus penkeriems šešeriems metams po Pijaus XII mirties. Vatikano dokumente nurodyti faktai nepatiko daugeliui kritikų, norėjusių sulaukti "drąsaus" popiežiaus Pacelli tylos pasmerkimo. Bažnyčiai, anot jų, pritrūkę drąsos žengti esminį žingsnį atliekant "nuoširdžią atgailą" teshuva.
Ar istoriniu požiūriu įmanoma "pasmerkti" popiežiaus Pijaus XII "tylą"? Žinoma, ne. Dėl paprasčiausios priežasties: popiežius Pijus XII netylėjo nacionalsocializmo baisybių akivaizdoje. O tais atvejais, kai prieš savo valią buvo priverstas tylėti, jis tai darė anaiptol ne norėdamas "išvengti Bažnyčios pražūties", bet trokšdamas apsaugoti nuo didesnių kentėjimų tiek žydus, tiek krikščionis.
***
Klausimas dėl Pijaus XII "tylos" turėjo būti galutinai išspręstas išspausdinus Šventojo Sosto aktų bei dokumentų rinkinį II pasaulinio karo metais (Actes et Documents du Saint Siege relatifs a la seconde guerre mondiale, 1965 81). Komentuodamas šį dokumentų rinkinį vienas iš jo sudarymo kuratorių P. Blet patvirtino, jog nebuvo praleistas nė vienas svarbus dokumentas, nes "tai galėtų pakenkti Popiežiaus paveikslui ir Šventojo Sosto reputacijai" (La Civilta Cattolica, 1998, Nr. 1). Tačiau šio dokumentų rinkinio tarsi nepastebėjo rašiusieji apie popiežių Pijų XII; kai kurie iš jų įtarinėja, esą labiau kompromituojantys dokumentai nebuvo įtraukti, ir reikalauja, kad Vatikano archyvai būtų visiems atverti. Panašiai rašo prof. Margiotta Broglio: "Popiežiaus Pijaus XII pontifikato bei jo nuostatos marksizmo ir holokausto atžvilgiu nereikėtų patikėti komisijoms, turinčioms tikslą puoselėti dviejų religijų dialogą, o veikiau mokslininkams, įgudusiems naudotis istorinės kritikos metodais, kuriems turėtų būti visiškai atverti to baisaus periodo archyvai. Be to neįmanomas visapusiškas mokslinis Pijaus XII politikos įvertinimas" (Corriere della Sera, 1998 kovo 17).
Labai teisinga pastaba, tačiau norėtume pastebėti, kad keturi jėzuitai, parengę ir išleidę minėtąjį aktų bei dokumentų rinkinį, buvo profesionalūs istorikai, kurių moksliniai darbai sulaukė visuotinio pripažinimo. Jų darbo tikslas buvo ne krikščionių ir žydų dialogo stiprinimas. Jie buvo tiesiog rimti ir pasirengę asmenys, kuriems buvo patikėta užduotis perteikti mokslininkų dispozicijon visa tai, ką Šventasis Sostas nuveikė pirmiausia siekdamas išvengti karo, po to išgelbėti žmonių gyvybes ir palengvinti baisingas kančias, sukeltas neregėtų karo žiaurybių.
***
Popiežiaus Pijaus XII "tylos" tema verta pakartoti tai, ką jėzuitas t. Gumpel, geras Pijaus XII pontifikato žinovas, pasakė interviu žurnale Inside the Vatican (1997 birželis). Jis visų pirma pažymėjo, jog kol popiežius Pijus XII buvo gyvas, jam nebuvo pareikšta jokių kaltinimų. Priešingai, daugybė žydų, tarp jų daug rabinų bei įvairių žydų organizacijų atstovų, gyrė popiežių ir dėkojo jam už tai, ką jis padarė savo pontifikato metais. Tai buvo žmonės, išgyvenę tragiškus nacių persekiojimo metus. Tuo tarpu dauguma tų, kurie šiandien kaltina Pijų XII, tais metais buvo arba visai jauni, arba netgi negimę. Požiūris pasikeitė 1963 metais, pasirodžius R. Hohhutho veikalui "Vikaras". Galima prisiminti, jog buvęs generalinis konsulas Milane, žymus istorikas E. Pinchas Lapide jautė pareigą protestuoti prieš R. Hohhutho kaltinimus. Savo knygoje Three Popes and Jews (1967) E. Pinchas Lapide rašo: "Popiežius Pijus XII, Šventasis Sostas, Vatikano nuncijai ir visa Katalikų Bažnyčia nacizmo metais išgelbėjo nuo 700 000 iki 850 000 žydų nuo tikros mirties. <...> Sąžinė ir dėkingumas verčia prieštarauti R. Hochhutho rašinių neteisybei". Kai "Vikaras" buvo vaidinamas Didžiojoje Britanijoje, seras G. F. Osborne dArcy, buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Antrojo pasaulinio karo metais, viešai protestavo prieš R. Hochhutho teiginius.
T. Gumpel SJ minėtame interviu paliečia patį problemos branduolį: "Ką turėjo daryti popiežius Pijus XII? Jis privalėjo rinktis pareikšti viešą protestą prieš Hitlerį arba to nedaryti. <...> Pijus XII priėjo išvadą, jog jo viešas protesto aktas nebūtų davęs net menkiausių pozityvių rezultatų ir, žinoma, būtų padidinęs persekiojimus. Toks jo aktas būtų buvęs neatsakingas. Be to, viešas protestas būtų sutrukdęs Bažnyčiai slapstyti žydus". Panašios taktikos laikėsi tarptautinis Raudonasis Kryžius ir Amerikos žydų organizacijos, tačiau joms nebuvo priekaištaujama dėl jų "tylėjimo".
Buvo gausybė liūdnų faktų, įtikinusių Pijų XII susilaikyti nuo viešo protesto. Vienas jų tai, kad popiežiaus Pijaus XI enciklika Mit brennender Sorge, kurioje kuo griežčiausiai smerkiamas nacionalsocializmas ir rasizmas, visiškai nepasiekė norėto tikslo. Šios enciklikos tekstas imantis griežčiausios konspiracijos buvo atgabentas į Vokietiją, išspausdintas dvylikoje skirtingų spaustuvių, po to, slapta išplatintas visiems parapijų klebonams bei administratoriams ir perskaitytas iš visų Vokietijos sakyklų 1937 metų kovo 21 dieną. Rezultatas nebuvo toks, kokio tikėtasi žydų persekiojimas nebuvo sustabdytas. Priešingai, Hitleris įsiuto ir ėmėsi dar šiurkštesnių priemonių prieš žydus. Gestapas konfiskavo dvylika spaustuvių, daugybė katalikų pateko į kalėjimą.
Antrasis faktas, įtikinęs popiežių Pijų XII susilaikyti nuo viešo protesto, 1942 metų įvykiai Olandijoje. Tais metais nacių okupuotame krašte prasidėjo žydų deportacijos. Visų krikščioniškųjų Bažnyčių vadovai kalvinistai, liuteronai, katalikai susitarė sekmadienį Bažnyčiose perskaityti viešą protestą prieš tas deportacijas. Šį planą sužinojęs Gestapo vadovas Karsten pranešė visiems Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių vadovams, jog, jeigu šie paskelbs tą viešą protestą, bus deportuoti ne tik žydų tautybės žmonės ir žydai išpažįstantys judaizmą, bet taip pat ir priėmę krikščionybę ir pakrikštyti žydai. Išgirdę šį grasinimą visų bažnytinių bendruomenių vadovai, išskyrus katalikus, atsisakė sumanymo. Taigi visose Olandijos katalikų bažnyčiose buvo perskaitytas viešas protestas. Tai tik pagreitino žydų tautybės žmonių ir judaizmą išpažįstančių žydų deportaciją, o žydų tautybės katalikai, tarp jų Edita Stein bei jos sesuo, koncentracijos stovyklose nužudyti. Šį faktą popiežius Pijus XII sužinojo kaip tik tuomet, kai dienraštyje lOsservatore Romano ketino paskelbti protestą prieš nacizmą. Tai popiežių taip sukrėtė, kad jis suplėšė ir sudegino keturis jau parašyto teksto puslapius.
Iš tikrųjų daugelis žydų patarė popiežiui Pijui XII susilaikyti nuo viešo pasmerkimo tarp jų buvo ir šimtinė žydų pabėgėlių iš Berlyno ir kitų Vokietijos miestų. Ir pačioje Vokietijoje, kai Miunsterio vyskupas C. A. von Galen, žinomas savo priešingumu nacionalsocializmui, norėdamas pasakyti nukreiptą prieš žydų persekiojimą pamokslą, paklausė žydų bendruomenės patarimo, bendruomenės atstovai jį įtikino susilaikyti, nes pamokslas nebūtų niekam pasitarnavęs, vien tik pagreitinęs bei nulėmęs daugybės žydų mirtį. Tiek vokiečių, tiek kitų tautybių vyskupai ne kartą prašė popiežiaus nedaryti pareiškimų prieš nacizmą. Pažymėtinas vienas neseniai paskelbtas liudijimas. 1997 metų kovo 21 dieną kardinolas P. Decca prisiminė: "1942 metais buvau Grigaliaus universiteto rektorius, taip pat buvau įpareigotas vesti rekolekcijas Šventajam Tėvui ir Romos kurijai. Po šių rekolekcijų popiežius Pijus XII mane priėmė privačioje audiencijoje, kuri užsitęsė nepaprastai ilgai, nes popiežius norėjo informuoti mane <...>, apie kai kuriuos skausmingus faktus, sukėlusius neramumus, varginusius Bažnyčią. Žinoma, šie faktai lietė ypač Hitlerio valdomą Vokietiją <...>. Daugelis apgailestavo, kad popiežius tvirčiau nepakelia balso prieš Hitlerį dėl katalikų arba žydų persekiojimo. Šventasis Tėvas dėl to kentėjo, nes buvo pasirengęs viešai ir iškilmingai pasmerkti Hitlerio veiklą. Popiežius man parodė vokiečių kardinolų ir vyskupų laišką, kuriame šie prašė jį nekalbėti, nes jeigu popiežius viešai prabiltų prieš Hitlerį, tai sukeltų dar didesnius žydų bei katalikų persekiojimus. Tai popiežiui sudarė labai skausmingą situaciją. Mačiau, kaip jis kentėjo. Jis sakė: "Jei aš tyliu, tai skundžiamasi, jog popiežius nebylus ir tvirtai nepareiškia to, ko reikalauja aplinkybės. Kita vertus, jei aš kalbėsiu, bus taip, kad <...> Hitleris atsikeršys, dar žiauriau persekiodamas katalikus ir žydus. Mačiau popiežių iš tikrųjų prislėgtą, nežinantį, ką daryti, tylėti ar kalbėti. Atrodė, jog ši audiencija pati ilgiausia, kokią tik turėjau pas popiežių Pijų XII, tačiau ji buvo ir pati skausmingiausia, nes nežinojau, ką popiežiui patarti".
***
Dokumentui "Mes atsimename: Šoa apmąstymas" teisingai įvertinti pakenkė faktas, kad viešas dėmesys buvo sutelktas į popiežiaus Pijaus XII "tylos" problemą. Tai iš tikrųjų daugeliui sutrukdė suvokti šio dokumento giliąją prasmę. Laimei, kad taip pat ir tarp žydų netrūko tokių, kurie įžvelgė Vatikano dokumente "didelį žingsnį ne vien tiktai naujo Bažnyčios santykio su žydais link, tačiau ir Bažnyčios atsinaujinimą perskaitant savo skausmingą istoriją" (A. Levi. Corriere della Sera, 1998 kovo 17). Romos vyriausiasis rabinas E. Toaff įvertino Vatikano dokumentą kaip "reikšmingą žingsnį, kurį Bažnyčia padarė kelyje į aiškesnę savo pačios vidinę tapatybę, trečiajam tūkstantmečiui artėjant. "Šio dokumento labai laukėme, todėl laikome jį vertingu". (Il Tempo , 1998 kovo 17). Italijos žydų bendruomenių sąjungos prezidentės Tullia Zevi nuomone, Vatikano dokumentas "vainikuoja penkiasdešimt dialogo metų", per kuriuos "Bažnyčia smarkiai pažengė į priekį žydų klausimu". Ji toliau rašo, kad nors popiežius Pijus XII viešai nepasmerkė persekiotojų, "jis buvo labai artimas persekiojamiesiems" (Avvenire, 1998 kovo 17).
Dokumente "Mes atsimename: Šoa apmąstymas" visų pirma reikia įžvelgti tai, jog jis vainikuoja ilgą Bažnyčios apmąstymų laikotarpį, pradėtą Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate. Šioje deklaracijoje apmąstomas Izraelio slėpinys ką Izraelis tiek savo praeities istorija, tiek dabartiniu momentu reiškia Bažnyčiai. Iš tikrųjų Šoa nebuvo vien tik bandymas, beje, iš dalies pavykęs, rasiniu pagrindu išnaikinti vieną tautą. Nacizmas iš tikrųjų siekė dar giliau išnaikinti "Dievo tautą", "tautą, pašauktą liudyti vienintelį Dievą ir Sandoros įstatymą". Šia prasme Šoa užgauna Katalikų Bažnyčią, kuri Izraelyje pažįsta savo "šventąją šaknį" (Rom 11, 16) ir kuri neturi tokių glaudžių ryšių su jokia kita religija. Bažnyčia priima žydų Bibliją kaip Šventosios Dvasios įkvėptą Dievo žodį ir prideda prie jos dar kai kurias knygas, laikydama, jog Senasis Testamentas buvo visų pirma skirtas parengti ir pranašiškai paskelbti išganytojo Kristaus ir Mesijinės karalystės atėjimą (plg. Vatikano II Susirinkimas Dei Verbum, 16). Bažnyčia laiko žydus "vyresniaisiais broliais", prisimindama, kad Jėzus, jo Motina Marija, pirmieji mokiniai ir Paulius, fariziejus iš Tarso, buvo žydai, taip pat ir krikščionių liturgija, ypač Eucharistinė, dideliu mastu įkvėpta judėjų liturgijos. Vatikano dokumento pabaigoje išreiškiama atgaila dėl krikščionių sukeltų kentėjimų žydų tautai, tačiau taip pat viliamasi po šimtmečių neapykantos ir nesusipratimų pradėti naują brolybės, bendradarbiavimo ir taikos laikotarpį. Ši ateitis, be abejo, priklauso nuo krikščionių, tačiau taip pat ir nuo žydų tautos bei visų geros valios žmonių.
Parengta pagal La Civilta Cattolica 1998 Nr. 2 vedamąjį.