Liepos 18–19 d. Kryžių kalne vyko atlaidai. Sekmadienio rytą nuo Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros pajudėjusi maldininkų eisena Kryžių kalną pasiekė prieš pietus. 14.00 val. prasidėjo šv. Mišios, kurias aukojo apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Erwinas Josefas Enderis, Lietuvos vyskupai. Po šv. Mišių kalno papėdėje maldininkai šoko, vaišinosi brolių pranciškonų išvirta arbata ir duona. Čia pateikiame apaštališkojo nuncijaus pamokslą, pasakytą liepos 19 d. aukotose šv. Mišiose.
 

Brangūs broliai vyskupai ir kunigai,

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

1. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kviesdamas mane dalyvauti šioje jûsų šventėje prie Kryžių kalno, pasakė: “Kryžių kalnas yra lietuvių tautos šventovė. Čia susilieja kančia ir viltis, Viešpaties globos ir palaimos troškimas”. Vyskupas tęsė: “Tą dieną drauge su mūsų žmonėmis paliudysime vienybę ir bendrą susirūpinimą mūsų krašto likimu. Taip pat prisiminsime Šventojo Tėvo apsilankymą Kryžių kalne prieš penkerius metus”.

Dėkoju vyskupui Bartuliui už jo malonų kvietimą, kurį labai noriai priėmiau. Šiandien jau trečią kartą grįžtu į šią šventą vietą nuo tada, kai prieš devynis mėnesius atvykau į jūsų valstybę kaip popiežiaus atstovas.

Kryžių kalne jaučiuosi esąs maldininkas, sekantis pėdomis paties Šventojo Tėvo, kuris labai troško pagerbti šią išskirtinę pamaldumo vietą savo buvimu ir malda, kartu jautriai prisiminti didžiąją jūsų tautos kančių istoriją ir sustiprinti jūsų tikėjimą Dievu bei Kristaus kryžiumi, kurio įspūdingu simboliu ir liudijimu tapo šis kalnas.

“Ilgai laukiau šios dienos” – pasakė Jonas Paulius II savo homilijoje. Jis panoro čia atvykti savo vizito Lietuvoje 1993 m. dienomis, kad drauge su tikinčiaisiais apmąstytų Kristaus kryžiaus paslaptį bei prisimintų “Kryžiaus dramą”, kurią daugelis jūsų tėvynainių privalėjo asmeniškai išgyventi ir iškęsti per 50 žiaurios komunistinės priespaudos metų. Popiežius prisiminė, kad tada jūsų Tėvynėje siautėjo “siaubinga visuotine prievarta pažymėta sistema”; sistema, paneigianti pačias elementariausias žmogaus teises, pasmerkianti nekaltuosius, be teismo pasiųsdama juos į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas, ištremdama į Sibirą ar net pasmerkdama mirti.

Šis Kryžių kalnas, kurį tuometinis ateistinis režimas ne kartą siekė sunaikinti, bet jūsų tautiečiai jį iš naujo atstatydavo, liudija, kad tuo kančios ir galbūt nusivylimo laikotarpiu Kristaus kryžius patiems persekiojamiesiems ir visai jūsų tautai tapo neišsemiamas dvasinės stiprybės, paguodos ir padrąsinimo šaltinis.

Pasak vyskupo Bartulio, šis kalnas, vienintelis toks visame pasaulyje, drauge yra kančios ir vilties ženklas, taip pat nusiminusių bei kankinamų žmonių pagalbos šauksmas į Dievą, jų Kūrėją ir Išganytoją. Ši vieta tapo tikra šventove, kur lietuvių tauta į nesuskaitomus įžadinius kryžius sudėjo savo pačias nuoširdžiausias maldas ir viltis, kad laimės aukščiausi idealai – laisvė, pagarba žmogiškajam orumui ir savajai tautai.

2. Atnešdami ant šio kalno kryžius, tiek panašius į Golgotos kryžių, ant kurio mirė Atpirkėjas, tie vyrai ir moterys išpažino savo tikėjimą nukryžiuotu Kristumi, kuris vienintelis gali tikinčiajam parodyti vertę ir prasmę netgi kančioje, ligoje bei skausme, ir vien tik jis gali pakeisti visišką žmogaus pralaimėjimą mirtyje į pergalės ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Mūsų krikščioniškasis tikėjimas yra džiugus ir linksmas, nes mums skelbia linksmąją naujieną apie mūsų atpirkimą per Kristų. Tai tikėjimas, kai nenusiviliama susidūrus su blogiu ir skausmu pasaulyje. Taip yra todėl, kad per Kristų kryžius savo įvairiausiomis formonis tikinčiajam tapo taip pat vilties ir išganymo įrankis. Tuo remdamasis, šventasis Paulius gali tarti antrajame šios dienos Mišių skaitinyje girdėtus žodžius: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”(Kol 1, 24). Kaip ir šventasis Paulius, daugybė kitų kankinių taip pat džiaugsmingai paliudijo Kristaus pergalę prieš kančią ir mirtį. Per Kristų ir su Kristumi net mirtis gali mums tapti gyvenimu ir galiausiai džiaugsmo šaltiniu.

Kas drįstų abejoti, kad atgauta nepriklausomybė, laisvė ir tolesnis jūsų bei kitų Rytų Europos tautų atgimimas nėra taip pat ir prieš tai buvusios ilgos kančios, tariamojo pralaimėjimo ir daugelio vyrų bei moterų pasiaukojimo vaisius? “Kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla”, – buvo sakoma jau krikščionybės pradžioje.

Jūsų tauta ir Bažnyčia, kurią totalitarinis ateistinis režimas 50 metų naikino ir stengėsi amžiams pašalinti iš šios žemės, šiandien atgimsta su nauju savo vertės pajautimu ir naujomis viltimis jūsų tautai ir visoms Baltijos šalims. Atsitiko priešingai: pats ateistinis režimas žlugo ir iki dabar susiduria su dideliais sunkumais, mėgindamas atsitiesti po savo ideologinio ir moralinio pralaimėjimo.
Šiandien, šios šventės metu, atsimindami popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Kryžių kalne prieš penkerius metus, su dideliu pripažinimu ir nuostaba turėtume prisiminti taip pat ir jo drąsą pasmerkiant priespaudą ir neteisingumą, jo nenuilstamą rūpinimąsi žmogiškuoju orumu ir tautų teisėmis, kaip tik tuo popiežius labai prisidėjo pagreitindamas tolesnius stulbinančius ir beveik stebuklingus politinius pokyčius, įvykusius devintojo dešimtmečio pabaigoje visoje Rytų Europoje.
Todėl jūsų Kryžių kalnas yra ne vien tik kančios ir mirties pralaimėjimo liudininkas bei simbolis, bet ir gėrio pergalės prieš blogį ženklas ir pažadas. Mūsų dienomis kalnas vertas kitokio įvertinimo ir dar didesnio sureikšminimo kaip šios Bažnyčios ir visos jûsų tautos šventovė. Šiaulių vyskupija tai suvokia. Šventojo Pranciškaus atvykimas į šią vietą su mažu pranciškonų vienuolynu, statomu netoli kalno, byloja apie gerą ateitį.

3. Ši ypatinga tikėjimo ir liaudiško pamaldumo vieta neleidžia mums žvelgti vien į praeitį, bet įpareigoja mus ir ateičiai. Praėjus keletui dienų po savo apsilankymo Lietuvoje, 1993 m. rugsėjo mėnesį atvykęs į Vernos šventovę, kur šventasis Pranciškus gavo stigmas, popiežius pasakė: “Reikėtų visiems, ypač Europai, pereiti per šias vietas – Verną ir Kryžių kalną, – kad pajėgtume nugalėti pasaulietiškumą ir Kristaus kryžius nebūtų beprasmis”.

Todėl Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis teisingai su šiandienine švente prie Kryžių kalno sieja, jo žodžiais tariant, “mūsų bendrą susirūpinimą tautos likimu”. Praeities totalitarinis režimas buvo paremtas melu ir prievarta, t. y. klaidinga komunistine materializmo ir ateizmo ideologija. Kaip tik todėl jis taip triukšmingai žlugo. Jei dabar norime sukurti geresnę visuomenę, privalome ją pagrįsti tiesa ir teisingumu.

1991 metų įvykiai buvo ypatingi, bet automatiškai nesukūrė naujo pasaulio. Jį dabar turi sukurti jūsų tauta, kantriai, garbingai, suvokdama, kad vien materialaus valstybės atkūrimo negali pakakti. Vien materiali gerovė be moralinio ir dvasinio jūsų visuomenės atgimimo sukompromituos pačią laisvę, kurią neseniai atgavote daugelio aukų dėka. Atsiskyrusiai nuo tiesos ir moralės laisvei iškyla pavojus išnykti, ir tai gali nuvesti į naują priklausomybę bei vergiją.

Žmonijos istorijoje tėra vienas asmuo, išdrįsęs apie save patį pasakyti: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu. Todėl ir geresnė, tikresnė bei teisingesnė ateitis negali būti sukurta be Dievo, kuris savo Sūnuje Jėzuje Kristuje mums rodo tikrą kelią, vedantį į gyvenimą, o ne į mirtį, priespaudą bei neteisingumą. Todėl ir jūsų tautai šią lemiamą atgimimo akimirką labiau nei bet kada reikalinga Kristaus Evangelija. Todėl Bažnyčia, buvusi drauge su jūsų žmonėmis tamsiausiomis priespaudos ir persekiojimo valandomis, nori būti drauge ir ánešti savo specifiná indėlį kaip religinė ir dvasinė vadovė bei moralės atnaujintoja šiuo laikotarpiu, kai esate šaukiami vėl imti valstybės likimą į savo rankas ir ją kurti savo atsakomybe. Elkitės kaip atsakingi vyrai ir moterys, pasimokę iš tragiškos savosios istorijos patirties! Elkitės kaip tikri ir ištikimi Kristaus mokiniai!

Kristaus žodžiai, pasakyti Mortai šios dienos Evangelijoje, skirti mums visiems: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno, kas tau iš tiesų reikalinga. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”. Apie tą vienintelį esminį ir būtiną dalyką mums primena šis išskirtinis Kryžių kalnas. Jis tai primindavo jūsų tautiečiams praeities kančiose ir neviltyje, tai turi priminti ir šiandien, taikos bei kylančios gerovės laikais. Kai tik dėl to popiežius kviečia visus pereiti per šią tikėjimo ir pamaldumo vietą, kad “pajėgtume nugalėti pasaulietiškumą ir Kristaus kryžius nebūtų beprasmis”.

Todėl mielai pasinaudosiu padėkos žodžiais, kuriais Šventasis Tėvas baigė savo homiliją eucharistinės aukos šioje vietoje metu: “Dėkojame jums, lietuviai, už ðį Kryžių kalną, už šį didįjį liudijimą, duotą Dievui ir žmogui; liudijimą, duotą per nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus paslaptį; liudijimą, duotą jūsų istorijai ir visoms Europos ir pasaulio tautoms”. Amen.

Su Kristaus meile sveikinu jus visus, brangūs broliai ir seserys, atvykusius paminėti ir šioje iškilmingoje liturgijoje švęsti ypatingą religinę ir istorinę šio vienintelio Kryžių kalno reikšmę. Tai darome vienydamiesi su Šventuoju Tėvu, kuris po savo apsilankymo 1993 metais jaučiasi vis glaudžiau susijęs su šia šventa vieta.

Atrodo, kad šioje jūsų tautos šventovėje visa lietuvių tauta išpažįsta su šventuoju Pauliumi: “Aš niekuo nesigirsiu, nebet mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi”. Atrodo, kad čia visas per tautos istoriją patirtas kančias norima sujungti su Kristaus kančia ir mirtimi, kuri vėliau kenčiančiai tautai tapo paguodos, jėgų ir vilties šaltinis.

Šiandien ir mes sekame pėdomis tų maldininkų, kurie ateina prie šio kalno pastatyti savo kryžių šalia brolio kryžiaus, susivienyti su juo ir nukryžiuotu Kristumi, parodyti, kad kiekvienas privalome nešti kito kryžių, paliudyti savo tikėjimą nauju, mums srūvančiu nuo Kryžiaus gyvenimu.

Kad deramai pasirengtume mūsų naujam susitikimui su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi, melskime savo nuodėmių atleidimo.