JĖZUS IEŠKO TAVĘS

24 eilinis sekmadienis (C)
Iš 32, 7–11. 13–14; 1 Tim 1, 12–17; Lk 15, 1–32

Pasitaiko, kad kunigui skaitant gražiausią Evangeliją, pavyzdžiui, kad ir šiandien, kaip Jėzus tartum geriausias piemuo ieško paklydusių avių, džiaugiasi nusidėjėlio sugrįžimu, klausytojai sau ramiausiai snaudžia. Evangelija jau dešimtis kartų girdėta, ir iš pirmųjų žodžių aišku, apie ką bus kalbama, todėl be jokio susidomėjimo klausomasi arba svajojama.

Nors Evangelija jau daugel kartų girdėta, tačiau vargu ar bent kartą ji suprasta ir pritaikyta. Žiūrėk, ką tik girdėję šią Evangeliją kartoja seną giesmę: “Dievas žmogų užmiršo, nebesirūpina...”, o ką tik klausėsi, kad Jėzus mumis rūpinasi labiau nei geras piemuo savo avimis. Dėl vieno nusidėjėlio, kuriam net ir blogo linkime, Dievas sielvartauja ir ieško būdų, kaip išgelbėti jo sielą. Daugelis piemenų numoja ranka, jei iš didelės bandos pradingsta koks gyvulys, Jėzus elgiasi kitaip. Žmonių yra daugiau kaip 5 milijardai, tačiau Jėzus nepamiršta nė vieno, daro visa, kad ir tas, kuris sielos visiškai nevertina, nepražūtų.

Mes tikriausiai vaizduojamės Jėzų tik kaip pasyvų, kenčiantį ant kryžiaus ar susirūpinusį, laukiantį, kada ateisime paprašyti jo pagalbos. Tai neteisingas supratimas. Iš Jėzaus palyginimų matome, jog jis pats aktyviai veikia, eina žmonių ieškoti ir gelbėti, kaip rūpestingas piemuo pražuvusios avies.
Kai kurie jau nebepanašūs į avis – sulaukėję, primena labiau vilkus. Bet Jėzus net ir ant kryžiaus meldžiasi už juos, kad ir vilkai pavirstų avimis: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Tikras tėvas ar motina neiškenčia ir keikia juos mušantį vaiką, o Jėzus meldžiasi už visus.

Ir štai Dievas vis dėlto ieško tų pražuvėlių ir paklydėlių taip stropiai, kaip kad ta varginga moteris pamestos drachmos. Ji viską name iškiloja, išvarto ir, kur ranka nepasiekia, ten iššluoja, kiekvieną kampelį apšviečia... “Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15, 9–10).

Dangus, Dievas ir angelai džiaugiasi dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio! Kodėl džiaugiasi? Džiaugiasi ne dėl savo gėrio, bet dėl atgailaujančiojo, kad šis bus laimingas.

Pamesta drachma yra kiekvienas, kuris paklysta ir pražūsta; kiekviena, kuri tamsioje gatvėje siūlosi, ir tas, kuris jos ieško, kiekvienas, kuris pameta tikėjimą ir nusigręžia nuo Dievo.

Pamesta drachma! Dievas jos ieško. Taip stropiai ir nuoširdžiai, kad prie jo “rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjeliai jo žodžių pasiklausyti” (Lk 15, 1).

Kristaus vietą užėmė Bažnyčia. Jos rūpestis žmonių ieškoti, juos laimėti ir jiems padėti į kelią išeiti. Kristus savo Bažnyčiai įsakė skelbti visam pasauliui, visiems žmonėms – iki pasaulio pabaigos. Niekas, nepaisant kokią jis Bažnyčioje vietą užimtų, neturi snausti. Kasdien gimsta naujų žmonių, kurie Kirstaus nepažįsta. Kasdien nupuola žmonės, kurie Kristų jau pamiršo. Ar viską padarėme, kad juos laimėtume, jų ieškotume? Ar bent ką nors padarėme?

Kristus įsakė ne žmonėms ateiti į Bažnyčią, bet Bažnyčiai eiti pas žmones: “Eik į kelius ir patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni” (Lk 14, 23).

Mes, Bažnyčios nariai, į žmones turime eiti taip, kaip eina sektantai, reklamos agentai. Šie moka niekam vertus daiktus pristatyti taip, kad žmonės nė nepajunta, kaip užmoka šimtu procentų brangiau negu tas daiktas iš tikrųjų vertas. Pas mus atvirkščiai. Brangiausių ir vertingiausių dalykų nemokame net už dyką įsiūlyti, nes taikome pasenusius metodus, kurie gal tiktų muziejams, bet ne mūsų laikams.

Kodėl Bažnyčios skelbiamomis svarbiausiomis Evangelijos tiesomis – meile, lygybe, broliškumu – netikima, o patikima, kai apie jas kalba netikintys? Kodėl daugelis tiki ne visa Evangelija, o tik jos nuotrupomis, kai jas skelbia sektos nariai. Kodėl jie mano, kad mes norime juos valdyti, kai tuo tarpu mūsų svarbiausias tikslas – jiems tarnauti?

Todėl, kad mes prieš moderniškus ginklus naudojame pasenusius. Todėl, kad kovojame ne tais pačiais ginklais. Žinoma, niekas čia nereikalauja griebtis šmeižto, apgaulės, melo... Tad svarbiausia ir niekad nesenstanti priemonė ieškant pamestų drachmų išlieka Evangelijos artimo meilės darbai. Kas juos daro, prie to, kaip ir prie Kristaus, artinsis muitininkai ir nusidėjėliai. Jei visi darytume artimo meilės darbus, tai apie mus supagonėjęs pasaulis galėtų pasakyti tą patį, ką yra pasakęs anas pagoniškas pasaulis apie pirmuosius krikščionis: “Žiūrėkite, kaip jie vieni kitus myli”.

O jei aš viso to neturiu, tai jau esu ta pražuvėlė avis, ta pamestoji drachma, kurios Jėzus nedelsdamas įnirtingai ieško. Jėzus tikrai yra tas Gerasis Ganytojas, kuriam ir kiekvienas mažmožis yra  svarbus, jis tavęs ieškos, tave apšvies ir atves į savo namus, jei pats tuo rūpinsies.