BAIMĖ MYLĖTI
Nerimo pasaulis

Gyvenimo marginalas (visuomenės atstumtasis) yra tasai, kuris nešiojasi savyje sudaužytą savo paties įvaizdį; tam tikra prasme mes visi esame tie prašalaičiai arba vadinamieji “marginaliniai” žmonės – visi nešiojamės sudaužytą savo pačių įvaizdį, patys gerai nežinodami, kas esame. Galime pasakyti, jog esame asmenys, skirti amžinybei, Dievo vaikai, – tačiau tarp tokio pasakymo arba šį pasakymą kildinančio tikėjimo, tarp suvokimo, jog turime būti Dievo mylimi ir turime sugebėti daryti gerus dalykus, – ir tarp to, kas vyksta kasdienybėje, įsiterpia visas pasaulis!

Tikrovė yra ta, kad daugelis iš mūsų dažnai gyvena labai priartėję prie nevilties ribos arba liūdesio formos, stabdančios bet kokį polėkį ir varžančios kūrybingumą. Mes uždarome savo viduje savo pačių įvaizdį, sulaužytą nuodėmės, mūsų moralinio ir dvasinio skurdo. Čia kalbu ne apie evangelinį vargšų palaiminimą, bet apie skurdą, kilusį iš nevilties, iš visų mûsų silpnybių ir neištikimybių, gimusį iš mūsų nepakankamo pasitikėjimo Dievo atleidimu. Mes iš pradžių nesuvokiame nei apie Dievo kvietimą, nei apie mūsų pašaukimą mylėti, o tik pajuntame kažkokį lūžį savo pačių viduje. Patys gerai nežinome, kas esame...

Šis neigiamas įvaizdis dažnai ateina iš pirmųjų mūsų gyvenimo metų, per kuriuos mums atrodė, jog buvome atmesti ir nemylimi kaip tokie.

Viena mergina, suvokusi, jog ji buvo mylima vien dėl labai sėkmingų studijų, man sakė: “Man turi visada gerai sektis, antraip atrodys, kad mirsiu, nes niekas nemyli pačios giliausios mano esybės”.
Geras žingsnis skiria tą jauseną, kai suvokiame esą mylimi dėl pasisekimų arba užimamų pareigų, – ir tarp to, kad jaučiamės esą mylimi giliausia savo asmens esybe! Tėvai myli savo kūdikį dėl jo paties, nes jis kilęs iš jų, nesvarbu, ar jis rėkia, ar verkia, ar juokiasi... Gyventi jaučiant, kad esi mylimas dėl to, ką darai, o ne dėl to, kad esi, yra baisus dalykas.

Gyvenimo prašalaičiui susidaro įspūdis, jog jis negali būti mylimas savo giliausiąja esybe, jei jis nesugeba sėkmingai veikti. Šis suskaldytas jo paties įvaizdis, kai giliausioji asmenybės plotmė atskiriama nuo jo veiklos, žmoguje gimdo liūdesiu ir atmetimu nuspalvintą pasaulį, įsivaizdavimą, kad esi blogas ir atmestas, tikrą neviltį.

Negalima likti nevilties pasaulyje, nes šis ilgesingas nerimas yra pati baisiausia kančia. Gal net pati mirtis būtų saldesnė už tą vidinės mirties apraišką, kai nesugebame nei miegoti, nei valgyti, arba, kai priešingai, esame verčiami be perstojo miegoti ir valgyti ar farširuoti save narkotikais, alkoholiu bei kitokiomis priemonėmis. Žmogus jaučiasi tarsi ne savo kailyje, tarsi visų žvilgsniai nukreipti į jį, ir ši jausena yra nepakeliama.

Šis nepakeliamas nerimas gali mus priversti bėgti į sapnų ar svajonių pasaulį ar netgi paskęsti dvasinėje ligoje, kas yra gal net ir patogiausia. Sapne susikuriamas savas pasaulis, kuriam negresia pavojus būti sugriautam! Tačiau vos grįžus į realų pasaulį čia vėl iš naujo susiduriama su pragaru, vėl jautiesi atstumtas ir nereikalingas. Kai kurie žmonės metų metais gyvena psichiatrinėje ligoninėje susikurę savo iliuzijų pasaulį. Jeigu kažkokiais stebuklingais vaistais gydytojai galėtų išvesti juos iš to iliuzijų pasaulio ir grąžinti į tikrovę, tie žmonės susidurtų ten su dar baisesniu nerimu.

Čia išgydymas nereiškia tik išvadavimo nuo ligos, žmogui reikia pasiūlyti tokį gyvenimo būdą, kad jis galėtų būti laimingas ir priimamas, kad jis galėtų mylėti, dirbti ir gyventi pagal savo žmogiškąjį orumą. Jeigu grąžinimo į tikrovę pretekstu žmogus vėl iš naujo įstumiamas į pasaulį, kuriame jis turi blogą savo paties įvaizdį, yra kitų pajuokiamas ir atmetamas, tuomet geriau tą žmogų palikti jo psichozėje. Kai kurios ligos formos turi gynybos išraišką; netgi pats agresyvumas, sukeliantis mūsų šiurkštumą bei smurtą, iš tikrųjų yra bėgimas nuo nerimo.
 

Ištiesta ranka

Norėdami padėti kam nors išsiveržti iš to pasaulio ir iš naujo rasti viltį ir gyvenimo džiaugsmą, reikia jam ištiesti ranką; netgi ne tik ranką, bet atgręžti veidą ir žvilgsnį, kuris pagelbės žmogui susigrąžinti pozityvų savo paties įvaizdį, tariant: “Dar giliau negu tavo psichozė, dar giliau už visa, kas bloga, giliau už tavo smurto proveržius ir neapykantą, tavyje yra kažkas ypatingai gražaus”. Tačiau reikia įstengti tai ištarti ir akimis, ir rankomis bei tolydžio įrodyti žmogui, jog jo gilioji asmenybė nėra bloga, kad ji yra graži ir pilnatviška, sugebanti nuveikti gražius dalykus. Nepakanka tai ištarti tik vieną kartą, reikia tai kartoti ir įrodyti, gal netgi ir metų metais. Aš išgyvenau ypatingą gyvenimo patirtį viename Haiti kalėjime, kur žmonės buvo labai nusivylę, primityvūs ir smurtingi. Buvau paprašytas kalbėti su jais. Pirmą kartą susitikau su dvidešimčia moterų, antrąjį – su dvidešimčia vyrų, o paskutinį kartą didžiuliame mediniame barake susirinko apie šimtinė vyrų, veikiausiai iš vargingų priemiesčių, kurie girti smurtavo bei prievartavo. Pradžioje jų veidai buvo siaubingai uždari. Mane lydėjęs kunigas Baudry vertė mano žodžius iš prancūzų į kreolų kalbą. Jaučiausi esąs jų nepriimamas. Buvau iš svetur atvykęs baltaodis, pamokslaujantis apie gailestingumą. Pradėjau jiems kalbėti apie vaikus, apie vaiką, glūdintį kiekviename iš jų ir manyje. Apie tai, kaip šis vaikas trokšta švelnumo, apie kiekvieno iš mūsų turimą savo paties įvaizdį. Galiausiai aš jiems pasakiau: “Gali taip atsitikti, jog nė vienam iš jūsų nepavyks iš čia išeiti, gal kuris nors išeisite, kad vėl čia pat sugrįžtumėte po kelių savaičių. Gali būti, kad visas pasaulis jus atmes, tačiau aš viliuosi, jog ateis diena, kai pasauliui atsiskleis kiekviename iš jūsų glūdintis grožis; viliuosi, jog mes visi prisikelsime, ir tą dieną jūsų būtybės grožis nušvis ir bus viso pasaulio pripažintas. Nes jūs patys gerai žinote, jog jūsų širdies gelmėje giliau už visus susiskaldymus slypi švelnumo trokštantis vaikas”. Pamačiau, kaip jų veidai atsipalaidavo ir pradėjo šypsotis. Tarp mūsų užsimezgė spontaniška bendrystė. Šis ramybės momentas yra labai svarbus, nes galbūt jisai išplauks iš atminties mirties valandą ir suteiks viltį. Tačiau to nepakanka, kad žmogus būtų išgydytas. Kad žmonės galėtų iš tikrųjų augti, reikia, kad kas nors lydėtų juos diena iš dienos, nes dažniausiai jie, būdami maži, neturėjo mamos, bylojančios visa savo esybe: “Ar tu verki, ar juokiesi, ar vaikštai, ar ne, esi mano vaikas ir aš tave myliu. Tu esi man vienintelis”.

Kad bûtų užpildytos visos “trūkstamų metų spragos”, būtina mylinti esybė, nuolat kartojanti: “Tu gali daryti gerus dalykus, nesi pasmerktas liūdesiui, vienatvei ir mirčiai. Įmanoma, kad tavo esybė iš gilumos atgimtų”.
 

Pavojinga tikrovė...

Ši ištiesta ranka gali būti tiek labai gražus, tiek ir labai pavojingas dalykas. Gali atsitikti, jog ištiesęs ranką nebus ištikimas, nebus tikras, nors jis ištars: “Myliu tave”, tačiau iš tikrųjų nemylės, nes mokėsi mylėti iš knygų arba mano esąs įgaliotas taip sakyti. Netikros viltys paverčia ištiestą ranką baisiai pavojinga tikrove. Žmogus, turintis pažeistą savo paties įvaizdį, tikintis, jog jame nėra nieko gera, nebeišdrįs priimti ištiestos rankos, nes per gerai žinos pasekmes: “Jei jis paims šią ranką, atgaivinančią jame viltį, ir jei ranka jį pames, tuomet viskas baigta! Kartą skaičiau vieno kalinio mintį: “Jei stabtelėjęs gatvėje pažvelgi į mane ir ištiesi man ranką, kad ją paimčiau, po to pameti mane, – nenustebk, jei kam nors kitam, ištiesusiam man ranką, skelsiu antausį”. Nepaprastai sunku po kokios nors blogos patirties pakartoti antrą - panašią. Jei sykį pasitikėjau, o mane apleido ir aš parpuoliau, nebegalėsiu klausytis kvietimo pasitikėti. Galvosiu: “Visi jūs melagiai!”

Kartą sutikau vieną belgę, kuri sakėsi patyrusi smurtingą atsaką į ištiestos rankos gestą. Ji jautėsi taip sužeista, kad daugiau nebegalėjo nieko duoti. Paaiškinau jai, jog tam tikra prasme taip ir turėjo atsitikti, nes labai kenčiančiam žmogui ištiesta ranka tampa tiesiog nepakeliama.
Kiekvienam žmogui būtina apie save susikurti saugumo zoną, gyvybiškai svarbią erdvę, o kartais geravaliai žmonės, kaip ana ponia iš Briuselio, nori įsibrauti į šią slaptą erdvę ištiesdami ranką. Tačiau pažeistas žmogus to negali pakelti, nes ir taip dažnai buvo bandoma pažeisti jo erdvę – žmogus ima kandžiotis, muštis, spiegti ir dar labiau užsiveria.

Kai kurie truputėlį naivūs žmonės, nesuvokiatys tikrosios meilės prasmės, galvoja, kad mylėti reiškia nuraminti kitą, duoti kažką ir įsiskverbti į jo slaptąją erdvę, kad galima būtų jam padėti. Tačiau jeigu tasai kitas nenori, kad būtų įžengta į jo slaptąją erdvę? Privalome nepaprastai gerbti kiekvienam mūsų būtiną erdvę.
 

...turi būti išbandyta

Ištiesta ranka turi būti išbandyta. Išbandomas kiekvienas naujas atsakingas asmuo ar vyresnysis, nesvarbu kokios jam patikėtos pareigos. Norime žinoti, kiek toli galime žengti: “Kiek galiu pasitikėti tavimi? Ar aš tau tikrai rūpiu? Kiek tu turi galios?” Dvasinis autoritetas tuo labaiu turi būti išmėgintas. Kai kunigas atvyksta į parapiją, parapijiečiai privalo žinoti, ar gali juo pasitikėti. Ši taisyklė galioja kiekvienam žmogui, kiekvienai žmogiškajai atsakomybei, juo labiau marginalinei asmenybei, gyvenimo prašalaičiui, staiga išvydusiam ištiestą ranką: “Kokie motyvai skatina ištiesti ranką? Kodėl norima man padėti? Ar tai daroma savo garbei, ar už atlyginimą, ar siekiama sau naudos?”

Kodėl tampama kalėjimo prižiūrėtoju? Komanduoti žmonėms, privalantiems paklusti vien pamojus pirštu ar parodžius žvilgsniu, – visa tai gali sukelti tam tikrą galios pojūtį. Gali taip atsitikti, jog vidujai labai skurdūs žmonės jaučia egzistencinį troškimą komanduoti ir matyti, kaip kiti jiems paklūsta. Žinoma, negalime apibendrinti visų atvejų, tačiau toks polinkis egzistuoja. Jei įsakinėjimas tampa egzistencine būtinybe, užuot padėjus kitiems pasiekti laisvę, tai gali palikti gąsdinančias pasekmes.

Štai kodėl žmogus, ypač trapus ir pažeidžiamas, negali paklusti kitam, kol tikrai neįsitikina, ar anas rūpinasi jo asmeniu, ar tik trokšta pajusti savo paties galią. Yra tūkstančiai būdų kieno nors motyvacijai išmėginti, ir sužeistieji nepaprastai greitai juos perpranta. Motyvacija atsispindi veido išraiškoje, ištiestoje rankoje, balso tone. Dažnai balso tonas yra iškalbingesnis negu patys žodžiai! Ištiesta ranka yra labai daugiaprasmė, ir tai mes nuolat patiriame “Arkos” bendruomenėje: “Jei tu man tiesi ranką, vadinasi, aš ligonis; jei aš ją priimu, tai įrodo, kad esu niekam netinkamas”. Tai panardina žmones į neišsprendžiamą dilemą – priimti pagalbą ir įrodyti savo nevertingumą ar atmesti ją ir grįžti į baisią vienatvę. Nepaprastas nuolankumas ir subtilumas, kad ištiesta ranka taptų vilties nešėja. Ištiesta ranka turi byloti: “Tiesa, kad tu dabar sergi, tiesa, kad tu esi buvęs vagis ir šiandien esi tik apgailėtinas tipas, tačiau aš pasitikiu, kad tu gali daryti gražius dalykus”.

Nėra lengva tikrai ištiesti ranką. Tuo labiau nelengva priimti ištiestą ranką. Daugybė marginalinių žmonių, gyvenimo prašalaičių, galima sakyti, mes visi, nepaprastai bijome valdžios autoriteto. Autoritetą labai sunku išgyventi tiek jį įvykdančiam, tiek jam pavaldžiam, ypač jei vaikystėje patirta blogų išgyvenimų, nes autoritetas atskleidžia mūsų priklausomybę.

Blogas autoritetas yra įstatymas be pasitikėjimo, tai įsakymai nepasitikint įsakančiuoju. Tai gąsdinanti valdžia, laužanti ir žeminanti, šlovinanti komanduojantį ir neugdanti paklûstančiojo. Yra žmonių, patyrusių nepakeliamą valdžią vaikystės metais, jie suaugę bijo bet kurios valdžios. Šia tema galima daug kalbėti, tačiau žinome, jog valdžią ir įstatymus turime išgyventi meilės, pasitikėjimo ir atleidimo dvasioje.
 

Baimė gyventi

Su kokiais sunkumais pažeista būtybė gali susidurti šaknydamasi į gyvenimą? Mes jau matėme, kad tokia būtybė apimta įvairiausių baimių. Labiausiai pribloškiantis pavyzdys yra kaliniai, kurie trokšta laisvės, tačiau sykį ją atgavę jaučiasi nesaugūs ir nori grįžti atgal į kalėjimą.

Turiu vieną bičiulį, įkalintą dideliame Kanados kalėjime už banko užpuolimą. Jo veiklus veržlumas, jėga ir agresyvumas yra tikrai ne vidutiniai. Keturi šimtai tenykščių kalinių jį išrinko savo atstovu. Galima įsivaizduoti, kokį galios ir prestižo pojūtį tai sudaro būnant kalėjime! Tačiau, kai šis žmogus bus paleistas į laisvę, jis gatvėje neras 400 žmonių, kurie jį išrinktų savo atstovu. Priešingai, jis bus visų atmestas ir norėdamas susigrąžinti gyvenimo ir galybės pojūtį bus beveik priverstas grįžti į kalėjimą. Kalinys po truputį apie save suburia pažįstamų būrį: jis pažįsta prižiūrėtojus, tiek simpatingesnius, tiek ir nesimpatiškus, pažįsta “stukačius”; kalinys susikuria ištisą gynybos ir saugumo priemonių sistemą, o išėjęs iš kalėjimo jis viso to netenka ir nebežino, kaip gyventi. Žmogus, dešimtį metų praleidęs kalėjime arba, pavyzdžiui, ligoninėje, susikuria saugumo pasaulį, leidžiantį gyventi netgi iš pažiūros nepakenčiamomis sąlygomis, nes žmogus sugeba gyventi netgi ten, kur neįmanoma.

Panašiai sunku yra išsiveržti iš svajonių bei iliuzijų pasaulio. Gąsdinantį nesaugumo pojūtį sukelia pareiga savarankiškai ką nors spręsti; to bijomasi, kadangi žmogaus pažeistas jo paties įvaizdis. Daugelis vienaip ar kitaip išgyvena šį vidinį konfliktą. Mes patys tai patiriame, kai susergame gripu ir būname valgydinami lovoje: nėra visiškai nemalonu būti šiek tiek palepinamam, tačiau praėjus karščiavimui ateina diena, kai vėl turime patys pasiruošti pusryčius. Gal vien dėl to vertėjo susirgti? Beje, kai kurie žmonės labai aiškiai naudojasi savo būkle norėdami būti dėmesio centre. Šis paprasto gripo pavyzdys dar labiau galioja tais atvejais, kai žmonės visą gyvenimą leidžia kitiems už juos spręsti. Žmogus, visą laiką gyvenęs nuostata, jog yra neįgalus, nebežino, kaip elgtis, jei tenka palengva siekti savarankiškumo! Jis susikūrė ištisą gynybos ir saugumo sistemą, kurios dėka jam nereikia judėti; jis gyvena savo mažame pasaulyje, kuriame visi daiktai turi savo vietą. Toks žmogus gali patirti siaubingą nesaugumo jausmą tą dieną, kai jam bus liepta spręsti savarankiškai.

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios “Arkos” bendruomenėje skirtumas tarp globojančiųjų ir globojamųjų gali teikti didelio saugumo pajautimą. Į tai reikia atkreipti dėmesį ir nesistengti to saugumo pojūčio išsklaidyti labai greitai, antraip kai kurie gali patirti didžiulį nerimą. Augama tol, kol garantuojamas saugumas. Daugelis, manau, kad mes visi, bijome atsidavimo, bijome gyvenimo, bijome Jėzaus Kristaus. Pažįstame savo mažą pasaulį, įpročius, draugus, žinome, kiek valandų mums reikia miegoti... Tačiau, jeigu sekame Jėzumi, jei leidžiame jam visa tai išjudinti, kas bus tuomet?
 

Baimė mylėti

Kaip priimti šią tikrovę – baimę mylėti. Vienas kalinys iš Alabamos pasakė: “Visą savo gyvenimą buvau mušamas, tad jei kas nors artinasi prie manęs norėdamas padaryti man ką nors gera, pasijuntu visiškai išmuštas iš vėžių...”

Jei kas nors siekia įsiveržti į mūsų slaptąją erdvę ir pažadina mumyse slaptą galią mylėti, mes pabūgstame. Meilė tam tikra prasme yra panaši į apsėdimą. Ta prasme, kad, pavyzdžiui, motina jaučiasi nuolat traukiama savo vaiko, tarsi būtų jo apsėsta. Taip sunku išmokti įvaldyti šią meilės tikrovę, kylančią iš mūsų esybės gelmių. Nežinome, nei kaip ją išmatuoti, nei kaip kontroliuoti, juo labiau, jog mumyse dar glūdi ištisas pasaulis priklausomybių, nusivylimų, pavydų, neapykantų, – nes meilė daro mus pažeidžiamus.

Kur tuomet vieta mūsų laisvei ir savarankiškumui? Šito J. P. Sartras klausia savo veikale “Būtis ir nebūtis”. Jam mylėti – reiškia valdyti kito laisvę. Sartras neturi nė mažiausio supratimo apie dviejų žmonių tarpusavio vienybės harmoniją, apie tokią jausmų ir dvasių dermę, kaip rašoma Apaštalų darbuose: “jie visi buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 34, 32). Sunku paaiškinti šią vienybę, nes tai yra viena iš pačių slėpiningiausių realybių.

Ištiesta ranka žmogui, ypač jei jis yra marginalas, gali sukelti visokeriopų vaizdinių, dėl kurių jis pasijus nelaimingas. Nepaprastai pavojinga pažeisti kieno nors erdvę. Tai gali jo širdyje atpalaiduoti pavydo ir neapykantos galias, atskleisiančias tam žmogui dar daugiau jame glūdinčio blogio. Taip pasiekiamas priešingas siektinam tikslas: užuot atskleidus pozityvų žmogaus įvaizdį, dar labiau pabrėžiamas jo negatyvusis vaizdinys. Šitai gali visiškai išmušti iš vėžių. Jei kas nors buvo taip sutrikdytas meile, ne funkciniu, bet asmeniniu ryšiu, toks žmogus ima bijoti meilės.
Panašiai būna ir tuomet, jei priėmęs ištiestą ranką trokšta gauti daugiau, negu tasai kitas yra pasirengęs jam duoti, tuomet priėmusiojo ranką širdyje gims nebe meilė, bet neapykanta ir netgi troškimas nužudyti mylimąjį objektą. Jis manys, jog norima apriboti santykius, kurių jis norėjo neriboti, ir todėl norės griauti. Jo širdyje sugyvena meilė ir neapykanta. Tai blogiausia, kas gali atsitikti, ir tai yra beveik visų depresijų šaltinis. Šis priešingų jausmų sąmyšis sukelia sumaištį, ir žmogus nebežino, ką daryti: jis tuo pačiu metu neapkenčia ir myli, nori ir nenori, trokšta mirties ir nori gyventi. Šių priešybių visiškai neįmanoma išgyventi, ir žmogus panyra į depresiją, pasidaro pasyvus, kadangi aktyvumas atrodo esąs pernelyg pavojingas.

Ištiesus ranką ir įžengus į kito erdvę, galima išprovokuoti tai, kas pasaulyje gražiausia ir tai, ką žmogiškoji sąmonė suvokia kaip blogiausią dalyką' – pavydą. Privalome padėti žmonėms išgyventi tą labai natūralų reiškinį – pavydą. Pakanka paprasčiausiai žingsniuoti su jais drauge iki tos dienos, kai tasai pavydas bus nuskaistintas.

Keista, kad pavydas yra jausmas, dėl kurio nedrįstama prisipažinti. Taip yra galbūt todėl, kad pavydas nesąmoningai susijęs su žudymu. Kartais paprasčiausiai pakanka padėti žmonėms įsisąmoninti jų pavydą ir suvokti, kad tai yra labai natūralus dalykas. Meilės gimimas yra nuostabi tikrovė, tačiau ją dažnai lydi kitos tikrovės, t.y. pavydas, neapykanta, konfliktas tarp priklausomybės ir nepriklausomybės poreikių. Mylėti gali pasidaryti nebepakeliama: žmogus negali priimti ištiestos rankos, nes ši ranka sukelia per daug emocijų.

Kiekviename iš mūsų yra gyvybinis slaptos erdvės poreikis. Apskritai mes suvokiame savo ribas ir žinome, iki kur galime ateiti. Štai kodėl privalome nepaprastai gerbti kito erdvę; turime jos nepažeisti, neiti pernelyg greitai, ypač jei esame atsakingi už pažeistus asmenis.

Dažnai sakoma, ir tai yra tiesa, jog “Arkos” bendruomenė yra meilės bendruomenė; ten reikia labai mylėti, tačiau meilės tikrovė reikalauja nepaprasto subtilumo! Kartais galima išvysti šaunių pagalbininkų, kurie vos atvykę čia pat žingsniuoja gatve rankomis susikibę su neįgaliaisiais. Tai žavingas vaizdas, tačiau tame gali glūdėti didžiulis pagarbos stygius kito asmens erdvės atžvilgiu. Tiesa, tie žmonės gali trokšti meilės, jie gali būti labai jautrūs prisilietimui, tačiau jiems reikia padėti susirasti savo erdvę, o tai padaroma nebūtinai juos glostant ir glamonėjant... Minėtieji veiksmai gali juos visiškai išmušti iš vėžių!

Taigi kiekvienam reikia padėti rasti savo erdvę ir tuo pačiu metu ją gerbti. Mylėti nereiškia gatvėje paimti už rankos ar glostyti. Tai padėti kitam tapti laisvesniam, visapusiškiau savimi pačiu, padėti atskleisti jo paties grožį ir jame glūdintį gyvybės šaltinį.

Galima griauti duodant ir tikint, kad mylima – taip iš tikrųjų sukuriama priklausomybės būklė, vedanti į nusivylimą ir neapykantą arba atpalaiduojanti ištisą seksualumo ir pavydo pasaulį, kurio kitas nebegali kontroliuoti. Vienintelė tikra dovana, kurią galime kam nors padovanoti, yra atskleisti žmogaus teigiamas savybes ir įrodyti jam, kad jis gali daryti gerų dalykų.
 

Baimė būti mylimam

Dažnai sakoma, kad visas pasaulis ieško meilės. Tai tiesa, o, kita vertus, netiesa. Gali būti taip, kad žmogus tiek bijo būti mylimas, jog atsitveria daugybe užtvarų: meilė jam yra pernelyg pavojinga ir žeidžianti. Jeigu pažinę meilę patiriame apleidimą, įžengiame į nerimo pasaulį, žvilgčiodami iš padilbų arba svarstydami, ką kiti apie mus galvoja. Visą tą vidinį pasaulį taip sunku pakelti, kad galiausiai žmogus nusprendžia, kad daugiau nebemyli. Tačiau po to gyvenimas tampa dar labiau nepakenčiamas, nes be meilės neįmanoma gyventi. Kai kurie žmonės taip labai trokšta meilės, jog juos visiškai išveda iš rikiuotės šis didžiulis troškimas bei juos pančiojanti baimė mylėti ir būti mylimiems.
 

Baimė angažuotis

Galima patirti taip pat ir baimę angažuotis. Kai kurie žmonės tokiais momentais ima panikuoti ir sumyšta. Taip atsitinka dažniau, negu manoma. Paėmus už rankos žmogų, kuriam reikalinga pagalba, ir suvokus, jog tuo pačiu užsimezgė tarpusavio priklausomybė, gali apimti panika.

Kartą apie Kalėdas ėjau Paryžiuje netoli St. Germain des Pres. Staiga mane užkalbino moteris ir paprašė: “Duok man dešimt frankų!” Paklausiau, kam jai reikalingi tie pinigai. “Šiandien aš dar nieko nešlamščiau”, – atsakė ji. Taip užsimezgė pokalbis, ir mes artėjome vienas prie kito. Žinoma, kad, kalbantis su trapiu ar pažeistu žmogumi, yra tam tikra riba, kurią peržengus nebeįmanoma trauktis atgal. Tasai žmogus parodė per daug pasitikėjimo. Nuo to taško nebeįmanoma grįžti. Jutau, jog ši moteris bijojo, ji tarsi klausė:”Ko šis ilgšis nori?” Aš taip pat pabūgau, nes žinojau, jog jeigu žengsiu dar toliau, toks veiksmas iš manęs pareikalaus daugybės laiko ir teks angažuotis dalykui, viršijančiam mano jėgas. Aš pabūgau. Daviau jai dešimt frankų ir nuėjau.

Kitaip tariant, kai gimsta tarpusavio pasitikėjimas, gali atsirasti pavojus, nes suvokiama, jog užsimezgė tarpusavio ryšys: “Aš nebegaliu palikti tavęs, o tu nebegali palikti manęs”.

“Arkos” bendruomenėje kartais susiduriame su tokiais dalykais, kai imame kalbėti apie angažavimąsi. Asistentas gali išgyventi panašią paniką spręsdamas dilemą: “Jei liksiu, prarasiu savo laisvę, jeigu išvyksiu, būsiu nelaimingas”.

Angažavimosi momentas yra tarsi kryžkelė, nes niekuomet nesame tikri, kad liksime ištikimi. Moteriškės iš St. Germain bulvaro atveju tai nereiškė angažavimosi visam gyvenimui, tačiau būtų tekę jai skirti kažkiek laiko, o tai jau yra tam tikras įsipareigojimas. Iš tikrųjų galima patirti tam tikrą paniką, kai reikia įsipareigoti: “Ar išliksiu ištikimas, ar sugebėsiu šiam žmogui pagelbėti?” Taip pat ir, atvirkščiai, galime suvokti savo pačių pažeidžiamumą ir baimintis, jog kitas neišlaikys savo įsipareigojimo.
 

Švelnumas ir galia

Yra dar vienas reiškinys, kuris dažnai susijęs su baime mylėti, ypač vyrų atžvilgiu. Dabartinė civilizacija yra visiškai priešinga angažavimuisi, kito išklausymui ir švelnumui, – ši civilizacija moko, jog vyriškumo esmė yra sėkmė ir profesinis pasisekimas. Vyras nuo pat savo vaikystės raginamas būti geresnis ir stipresnis, todėl ši gilioji meilės realybė gali jam atrodyti kaip pasikėsinimas į jo vyriškumą ir galybę. Įsiklausimo ar angažavimosi vertybės gali pasirodyti tokios naivios!
Taip manoma dėl pasitikėjimo stokos, baimės, jog kitas prisiartins pernelyg arti ir atskleis mūsų įgimtą neturtą, kartu bus prarastas gražus (gal pernelyg gražus!) mūsų įvaizdis: “Verčiau laikytis atstumo, nes jeigu jis per daug prisiartins, gresia pavojus, jog pamatys mane tokį, koks esu”.
 

Atleidžianti meilė

Mylėti reiškia gerbti visas kito nustatomas distancijas, gerbti jame esantį judėjimą, neforsuojant ir nesiekiant sugriauti jo apsauginių barjerų. Šitaip mylint atskleidžiamas nepaprastas Jėzaus Kristaus meilės slėpinys ir tai, ką ši meilė duoda mūsų pažeistam pasauliui.

Tiesiantysis ranką gerai žino, jog yra vargšas ir nesugebės likti ištikimas, kad jo motyvai yra mišrūs. Tačiau jis pasitiki, jog perteikia ne savo, bet Jėzaus meilę. Kad galėtų tikrai mylėti ir gerbti kitą, jis turi būti įskiepytas į Jėzų. Jėzus mums garantuoja, jog egzistuoja meilės galybė, kur kas stipresnė už mûsų pačių meilę, ir kad savo jėgomis mes nesukursime mūsų siekiamos bendrystės.

Mes visi privalome būti ypač subtilūs įrankiai. Privalome įsisąmoninti, jog Jėzus mus myli ne dėl mûsų pasisekimų ar kompetencijos. Jis myli mūsų asmenybes – tokius, kokie esame, su visu neturtu, kurį jis geriau negu bet kas kitas pažįsta. Taip suvoksime, jog ir mes esame pašaukti mylėti kitą visame neturte.

Tai gali užtrukti ištisus metus, tačiau ne tai svarbu. Esminis dalykas yra ne išgydymas, bet tarpusavio pasitikėjimas, augimas ir viltis. Ištiesta ranka byloja ne vien tik: “Myliu tave visame menkume ir skurde”, bet taip pat ir: “Pasitikiu, kad gali augti ir nuveikti gražių dalyklų”.

Kuo labiau mums atsivers begalinis Jėzaus gailestingumas ir jo atleidimo švelnumas, tuo labiau savo ruožtu mes tapsime atleidimo ir gailestingumo įrankiais savo broliams. Šis atleidimas nėra vienkartinis, nes meilė atleidžia visuomet. Gailestingoji meilė, toli palikdama kito klaidas, žengia pasitikti jo tikrąjį asmenį ten, kur gyvena Šventoji Dvasia, į Šventosios Dvasios šventovę, kuri yra kiekviename žmoguje.
 

Įskiepyti į Jėzų

Nesvarbu, kad jaučiame savyje visokiausius pavydo ir užvaldymo troškimus. Dievo meilė, į kurią esame įskiepyti, yra stipresnė. Mums pakanka paprasčiausiai priimti savo šešėlius ir leistis Jėzaus nuskaistinamiems.

Jėzus mums sako: “Tu gali išdrįsti mylėti ir ištiesti ranką. Gal ir padarysi kvailysčių, bet nesirūpink dėl to. Nebijok būti neištikimas, nes galiausiai mano ištikimybė pasireikš per tave”.

Privalome žinoti, jog patys savaime negalime būti ištikimi. Be galios, sklindančios iš Jėzaus širdies, nėra skaisčios, stiprios, tikros ir gyvybę teikiančios meilės. Be Dievo meilė visuomet tampa pasiglemžėlė; norima paimti, užvaldyti, pasisavinti ar tiesiog suspindėti prieš kitus, užuot siekus duoti gyvenimą, tai yra ne save pačius, bet Jėzų per save. Neįmanoma ištiesti ranką sužeistam asmeniui gerbiant jo baimes ir augimo lėtumą, jei nesame tvirtai įskiepyti į Šventąją Dvasią ir Jėzų. Tik jie vieni gali mums duoti galios ir vidinės ramybės, paverčiančios mūsų meilę tikra; ne tik lipšnia, siekiančia daugiau ar mažiau galybės bei šlovės, bet tokia, kuri teikia gyvybę ir per kurią pažeistas asmuo gali suvokti, jog jis taip pat yra gyvybės šaltinis.