GUODĖJAS

Mintys apie Šventąją Dvasią
(tęsinys)

Naujos akys

Vos gavusių Dvasią mokinių akys atsiveria. Ką Jėzus buvo pažadėjęs atsisveikinimo kalboje Evangelijoje pagal Joną, tampa realybe: Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko (Jn 14, 26). Dabar staiga paaiškėja daugybė dalykų.
 

Naujas žvilgsnis į Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią

Pirmiausia Dvasia mums suteikia naują, gilesnį žvilgsnį į Dievą. Tikėjimas vienatiniu Dievu – Izraelio pasididžiavimas ir privilegija prieš kitas tautas – išsiskleidžia į tikėjimą Dievu Trejybe. Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Pirmą kartą tai yra visiška tiesa apie Dievą, tiesa, kurios niekas nežinojo. Dvasia ateina mus to mokyti.

Mes, krikščionys, – net po dvidešimties amžių – dar nesame to visiškai perpratę. Dažnai malda kreipiamės į Dievą taip, tarytum dar gyventume pirmosios Sandoros laikais. Arba į Jėzų. Arba į Šventąją Dvasią – gana retai, reikėtų pridurti. O į Trejybę nesikreipiame beveik niekada. Mūsų akyse Dievas ir toliau lieka niekuo neišsiskiriantis. Tarsi plokščias paviršius, ir mes praeiname pro šalį nepastebėdami to milžiniško turto, kurio Jėzus atėjo mums atskleisti. Nors Dievas yra vienas ir nedalijamas, Jis nėra kažkoks plokščias paviršius, kurį nevalingai pagauna mūsų žvilgsnis. Ten, kur neegzistuoja jokia diferenciacija, negali būti ir meilės, kadangi meilė reikalauja skirtingų polių; meilė neįmanoma, jei nėra priešpriešos. Taip ir mums artėjant prie Dievo atsiranda tam tikra dinamika: mes einame Tėvo link per Sūnų su Šventąja Dvasia.

Bažnyčios tėvai ir Rytų krikščionys išseko kontempliuodami šį Dievą Trejybę. Kai kurie kaip Augustinas pasirinko filosofinę kryptį. Kiti pasuko į mistiką: Tėvas yra kalbanti burna, Sūnus – judančios lūpos, Dvasia yra Meilės pabučiavimas. Visi Bažnyčios tėvai skelbė Dievą Trejybę.

Kaip tik tai ir yra svarbiausia. Trejybė nėra nei aritmetikos uždavinys, nei geometrinė konstrukcija, nei filosofijos studijų objektas. Ji yra Meilės slėpinys. O Meilė atiduoda save: Sūnus – Tėvui, Tėvas – Sūnui, abu – Dvasiai ir Dvasia – Jiems. Šis savitarpio atsidavimas (kenozė) Trejybės viduje sukuria judesį, panašų į vaizduojamą gražiojoje Rubliovo Trejybės ikonoje: trys labai panašūs angelai, atrodo, lenktyniauja lenkdami galvas vienas prieš kitą, amžinai vienas kitam nusileisdami. Vien tik Dvasia mums gali tai parodyti.
 

Naujas žvilgsnis į Jėzų

Dvasia mums taip pat padeda kitaip žvelgti į Jėzų. Be Dvasios Jėzus lieka mums tolimas: kažkokia archyvinė medžiaga iš labai tolimos praeities. Apie Jėzų tėra viena knyga – Evangelija, seniai pasibaigusių įvykių prisiminimas: apie tuos dalykus kartkartėmis gera stabtelti ir su grauduliu keletą akimirkų pamąstyti. Vien tik Dvasia gali mus priartinti prie Jėzaus. Ar Jėzus nepažadėjo, kad liks su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20)?

Beje, be Dvasios net nesuvoktume Jėzaus žodžių, ir Jo Evangelijos būtų negyvas laiškas. Apie tai Jėzus taip pat užsiminė prieš atsisveikindamas: Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jn 14, 25–26).

Ar Jėzaus žodžiai Evangelijoje taip sunkiai suvokiami? Vis dėlto lengvai suprantame, kas ten parašyta! Galbūt. Bet suprasti Jėzaus žodžius, tai ne tik įvaldyti žodyną ir sintaksę. Ne tik pagauti tai, kas parašyta. Tai suprasti širdimi. O tai įmanoma tik tada, jei aš leidžiuosi paliečiamas žodžio ir jei sakau: “Tai šiandien sakoma man, ir aš noriu gyventi pagal šiuos žodžius”. Iš tiesų suprasti – tai atsiversti. Vien tik Dvasia gali tai padaryti, nes tik Ji viena gali paveikti širdį.

Be Dvasios nesuprasime ir Jėzaus veiksmų. O ypač Jo kančios ir mirties prasmės. Keletą kartų per savo mirtingą gyvenimą Jėzus kalbėjo apie tai: “Reikia”, – sakydavo Jis. Bet visose Evangelijose tarytum priedainis ataidi mokinių reakcija: Jie nieko negirdėjo… Jiems tai buvo visiškai neaiškūs žodžiai… Jie nesuprato… Ir tik atėjus Dvasiai viskas tapo aišku. Jėzus pats tai pasakys Emauso mokiniams: Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?! (Lk 24, 26) Taip parašyta ir Mozės bei Pranašų knygose.

Be Dvasios Jėzus lieka asmeniu, prie kurio niekada negalėtume visiškai prisiartinti. Nors jo asmuo ir žavintis, net labai artimas, tačiau Jis visada lieka anapus mūsų, per atstumą, kaip, beje, ir visi žmonės, kuriuos sutinkame. Šitaip per atstumą mokiniai gyveno su Juo ir Jo žemiškame gyvenime. Žinoma, Jėzus juos mokė ir netgi suteikė tam tikrą galią gydyti; tačiau Jis jiems liko svetimas. Be Dvasios taip būtų ir mums. Jėzus ateina pas mus per Dvasią. Jis nėra tik pavyzdys, kurį reikia kontempliuoti ir kuriuo reikia sekti. Jis ateina pas mus: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20), – sako Paulius. Būtent kankiniai, labiau negu bet kas kitas, savo kančiose patyrė šį buvimą.

(Bus daugiau)