APOSTOLOS SUOS

Apaštališkasis laiškas Motu proprio
dėl teologinės ir teisinės Vyskupų konferencijų (1) prigimties
 
 

Įžanga
 

1. Viešpats Jėzus paskyrė Apaštalus „kaip kolegiją, t. y. pastovų būrį, kuriam vadovauti pavedė iš jų pačių tarpo išrinktam Petrui" (2). Apaštalai nebuvo Jėzaus išrinkti ir pasiųsti nepriklausomai vienas nuo kito, bet sudarė Dvylikos grupę, pagal Evangelijose kartojamą apibūdinimą „vienas iš Dvylikos" (3). Viešpats jiems visiems drauge patikėjo Dievo karalystės skelbimo misiją (4); Viešpats siuntė juos ne individualiai, bet po du (5). Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi Tėvui dėl Apaštalų ir tų, kurie per jų žodį jį įtikės, vienybės (6). Po prisikėlimo ir prieš žengdamas į dangų Viešpats patvirtino Petrui suteiktą ganytojo vyresnybę (7) ir patikėjo Apaštalams tą pačią misiją, kurią gavo iš Tėvo (8).

Sekminių dieną nužengus Šventajai Dvasiai, konkreti Apaštalų kolegija pripildoma naujos dieviškojo Užtarėjo gyvybinės galios. Petras, stojęs „su Vienuolika" (9), kalba miniai ir pakrikštija daugybę įtikėjusiųjų; atsiranda pirmoji bendruomenė, vienijama klusnumo Apaštalų mokymui (10); iš Apaštalų rankų bendruomenė gauna savo pastoracinių problemų sprendimą (11); Paulius kreipiasi būtent į Jeruzalėje likusius Apaštalus, kad patvirtintų bendrystę su jais ir įsitikintų, jog bėga neveltui (12). Apaštalų suvokimas, kad jie sudaro nedalomą kūną, pasireiškia ir tuomet, kai iškyla klausimas, ar krikščionys, kilę iš pagonių, privalo laikytis tam tikrų Senojo Testamento nuostatų. Tuomet Antiochijos bendruomenėje nutariama, kad „Paulius, Barnabas ir kai kurie iš anų nuvyks dėl šio ginčo į Jeruzalę pas Apaštalus ir vyresniuosius"(13). Norėdami išspręsti problemą Apaštalai ir vyresnieji susirinko, tarėsi ir Petro autoriteto vadovaujami svarstė, o galiausiai nutarė, kad „Šventajai Dvaisiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti ir jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina..."(14)

2. Viešpaties Apaštalams patikėtoji išganymo misija tęsis iki pasaulio pabaigos (15). Kad ši misija būtų vykdoma pagal Kristaus valią, Apaštalams buvo pavesta „rūpestingai skirti įpėdinius <…>. Vyskupai dieviškuoju nustatymu užima Apaštalų vietą kaip Bažnyčios ganytojai" (16). Ganytojo tarnybai vykdyti „Apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu Šventosios Dvasios išliejimu (17); rankų uždėjimu jie perdavė savo pagalbininkams Šventosios Dvasios dovaną (18), dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupystės konsekraciją"(19).

„Panašiai kaip Viešpaties patvarkymu šventasis Petras ir kiti Apaštalai sudaro vieną Apaštalų kolegiją, taip ir Petro įpėdinis, Romos Popiežius, ir Apaštalų įpėdiniai, Vyskupai yra susivieniję draugėn" (20). Taigi visi Vyskupai yra gavę iš Kristaus užduotį visame pasaulyje skelbti Evangeliją ir dėl to rūpintis visa Bažnyčia. Taip pat vykdydami Viešpaties patikėtą misiją, jie bendradarbiauja vienas su kitu ir su Petro įpėdiniu (21), kuriame Viešpats įsteigė „tikėjimo bei bendrystės vienybės išliekantį ir regimą principą bei pagrindą" (22). Kiekvienas Vyskupas savo ruožtu yra vienybės vietinėje Bažnyčioje regimas principas ir pagrindas (23).

3. Vyskupai, suvokdami priklausą vieningam kūnui, Bažnyčios istorijos tėkmėje savo misijai vykdyti pasitelkė priemones, struktūras ir bendravimo priemones, reiškiančias jų bendrystę ir rūpestį visomis Bažnyčiomis ir pratęsiančias pačios Apaštalų kolegijos gyvavimą: pastoracinį bendradarbiavimą, konsultacijas, tarpusavio pagalbą ir kt., – išlaikant valdžią, kurią kiekvienas Vyskupas dieviškuoju sutvarkymu turi savo vietinėje Bažnyčioje.

Nuo pat pirmųjų šimtmečių šios bendrystės tikrovė ypatingai ir būdingai reiškėsi šaukiant Susirinkimus. Tarp jų verta paminėti – drauge su visuotiniais susirinkimais, kuriems pradžią davė Nikėjos Susirinkimas 325 m., – dalinius susirinkimus, tiek plenarinius, tiek provincinius, kurie, pradedant nuo II amžiaus, dažnai vykdavo visoje Bažnyčioje (24).

Dalinių susirinkimų praktika tęsėsi ir Viduramžiais. Tačiau po Tridento Susirinkimo (1545 – 1563) jie vykdavo rečiau. Nepaisant to, 1917 m. Kanonų teisės kodekse, siekiant atgaivinti tokią garbingą instituciją, buvo numatyta dalinių susirinkimų rengimo tvarka. Šio Kodekso kan. 281 kalbama apie plenarinį susirinkimą ir nustatoma, jog jis gali vykti leidžiant popiežiui, kuris paskiria delegatą susirinkimui sušaukti ir jam vadovauja. Tame pačiame Kodekse numatoma rengti provincinius susirinkimus bent kas dvidešimt metų (25), o Vykupų konferencijas arba asamblėjas kiekvienoje provincijoje – bent kas penkerius metus, kad būtų galima spręsti vyskupijų problemas ir pasirengti provincijos susirinkimui (26). Naujajame 1983 m. Kanonų teisės kodekse išsaugotas platus normų rinkinys, reguliuojantis dalinius susirinkimus, tiek plenarinius, tiek provincinius (27).

4. Greta dalinių susirinkimų tradicijos ir harmoningai derinantis su ja, dėl istorinių, kultūrinių, socialinių ir ypatingų pastoracinių priežasčių, pradedant nuo pastarojo šimtmečio, įvairiose šalyse atsirado Vyskupų konferencijos. Jos buvo įsteigtos turint ypatingus pastoracinius tikslus, kaip priemonė, leidžianti atsakyti į įvairius, su bendrais interesais susijusius bažnytinius klausimus ir rasti tinkamus sprendimus. Skirtingai nuo susirinkimų šios Konferencijos turėjo tvirtai nustatytą ir tęstinį pobūdį. Šventosios Vyskupų kongregacijos (Sacra Congregatio Episcoporum et Regularium) 1889 m. rugpjūčio 24 d. Instrukcija jas aiškiai įvardija, pavadindama „Vyskupų konferencijomis" (28).

Vatikano II Susirinkimo dekrete Christus Dominus ne tik išreiškiama viltis, jog atgis garbinga dalinių susirinkimų institucija (plg. Nr. 36), bet ir pabrėžtinai kalbama apie Vyskupų konferencijas, pripažįstant faktą, jog jos įsteigtos daugelyje kraštų, ir nustatant jų veiklą liečiančias ypatingas gaires (plg. Nr. 37 – 38). Susirinkimas iš tikrųjų pripažino šių struktūrų naudą bei vaisingumą, nutardamas jog „būtų naudinga, kad visur tos pačios tautos ar krašto Vyskupai rinktųsi pastoviomis sutartomis datomis, kad bendrai pasitarę, pasidaliję žiniomis bei patyrimu, harmoningai derintų jėgas bendram Bažnyčių labui" (29).

5. Popiežius Paulius VI 1966 m. Motu proprio „Ecclesiae Sanctae" įpareigojo įsteigti Vyskupų konferencijas ten, kur jų dar nebuvo; jau egzistavusios Vyskupų konferencijos privalėjo parengti savo statutus; tais atvejais, kai buvo neįmanoma sudaryti Konferenciją, atitinkami Vyskupai privalėjo prisidėti prie jau egzistuojančių Vyskupų konferencijų; leista steigti kelių tautų ar netgi tarptautines Vyskupų konferencijas (30). Po kelerių metų, 1973-aisiais, Pastoraciniame vadove Vyskupams iš naujo nurodoma, jog „Vyskupų konferencija įsteigta kaip šiuolaikinė priemonė kolegialumui įvairiai ir vaisingai praktikuoti. Šios Konferencijos puikiai padeda ugdyti bendrystės dvasią su visuotine Bažnyčia ir tarp įvairių vietinių Bažnyčių" (31). Mano paties 1983 m. sausio 25 d. išleistame Kanonų teisės kodekse nustatytos specifinės normos (kan. 447 – 459), kuriomis remiantis apibrėžiamiVyskupų konferencijų tikslai ir galios, taip pat jų steigimas, narystė ir veikla. Kolegialumo dvasia, įkvėpusi steigti Vyskupų konferencijas ir vadovaujanti jų veiklai, ragina taip pat bendradarbiauti įvairių kraštų Konferencijas tarpusavyje, kaip rekomenduoja Vatikano II Susirinkimas (32) ir nuosekliai patvirtina kanoninės normos (33).

6. Po Vatikano II Susirinkimo Vyskupų konferencijos žymiai išsiplėtojo ir krašto ar specifinės teritorijos Vyskupams tapo pirmutinės svarbos priemone, norint pasidalyti nuomonėmis, pasitarti tarpusavyje ir bendradarbiauti visos Bažnyčios labui: pastaraisiais metais jos visame pasaulyje yra konkreti gyva ir veiksminga tikrovė (34). Jų svarbą atskleidžia tas faktas, kad jos veiksmingai prisideda ugdant Vyskupų, taigi ir Bažnyčios, vienybę, kaip vertingas bažnytinės bendruomenės tvirtinimo instrumentas. Vis dėlto auganti jų veiklos apimtis iškėlė kai kurių pastoracinės bei teologinės prigimties klausimų, ypač dėl jų [Vyskupų konferencijų] santykių su atskirais dieceziniais Vyskupais.

7. Dvidešimčiai metų praėjus po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, 1985 metais vykusi Ypatingoji Vyskupų Sinodo asamblėja pripažino pastoracinę naudą ir netgi Vyskupų konferencijų būtinybę šiandieninėje situacijoje, tačiau ten pat buvo pabrėžta, jog „Vyskupų konferencijos savo veiklos būdais privalo atsižvelgti į Bažnyčios gėrį, t. y. tarnybą vienybei ir neatimamą kiekvieno Vyskupo atsakomybę, visuotinės Bažnyčios ir jo vietinės Bažnyčios atžvilgiu" (35). Todėl Sinodas rekomendavo visapusiškiau ir giliau studijuoti teologinį ir po to nuosekliai juridinį Vyskupų konferencijų statusą, o visų pirma išnagrinėti jų mokymo autoritetą atsižvelgiant į dekreto Christus Dominus Nr. 38 ir Kanonų teisės kodekso kan. 447 ir 753 (36).

Taigi šis dokumentas yra taip pat anuomet pageidautų studijų rezultatas. Jo tikslas – griežtai išlaikant ištikimybę Vatikano II Susirinkimo dokumentams – nustatyti teologinius bei juridinius principus, saistančius Vyskupų konferencijas ir pasiūlyti būtiną juridinių normų visumą, padedančią nustatyti teologiškai gerai pagrįstą ir juridiškai tikrą Vyskupų konferencijų veikimą.

II

Kolegiali Vyskupų vienybė

8. Visuotinėje Dievo tautos bendrystėje, kurios labui Viešpats įsteigė Apaštalų tarnystę, kolegiali Vyskupų vienybė išryškina Bažnyčios prigimtį. Bažnyčia, būdama žemėje Dievo karalystės šaltinis ir pradžia, yra „išliekanti ir tikra vienybės, vilties ir išganymo sėkla visai žmonijai" (37). Lygiai taip kaip Bažnyčia yra viena ir visuotinė, taip ir Episkopatas yra vienas ir nedalomas (38); jis siekia tiek, kiek apima regima Bažnyčios struktūra, ir išreiškia turtingą Bažnyčios įvairovę. Šios vienybės regimas šaltinis ir pagrindas yra Romos popiežius – Vyskupų korpuso galva.

Episkopato vienybė yra vienas iš Bažnyčios vienybės konstitucinių elementų (39). Per Vyskupų korpusą „visame pasaulyje išreiškiama ir išlaikoma apaštališkoji tradicija" (40); esminiai bažnytinės bendrystės komponentai yra dalijimasis tuo pačiu tikėjimu, kurio paveldas patikėtas jų rūpesčiui, dalyvavimas tuose pačiuose sakramentuose, „kurių reguliarus bei vaisingas teikimas, garantuojamas jų autoritetu" (41), taip pat lojalumas ir klusnumas jiems kaip Bažnyčios ganytojams. Kadangi ši bendrystė apima visą Bažnyčią, ji formuoja ir Vyskupų kolegijos struktūrą, ji yra „organiška realybė, reikalaujanti juridinės formos ir tuo pačiu metu animuojama meilės" (42).

9. Kolegialiai Episkopatas „turi galią tik tuo atveju, kai jis yra vienybėje su savo galva – Romos popiežiumi, ir niekuomet be šios galvos, – jis yra aukščiausios ir pilnutinės valdžios visuotinėje Bažnyčioje subjektas" (43). Gerai žinoma, jog mokydamas šios doktrinos Vatikano II Susirinkimas taip pat iškėlė, jog Petro įpėdinis išlaiko „savo primato valdžią visiems, tiek ganytojams, tiek visiems tikintiesiems. Iš tikrųjų Romos popiežius kaip Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas turi pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę valdžią Bažnyčioje ir gali ją visuomet laisvai vykdyti" (44).

Vyskupų korpuso turima aukščiausioji valdžia visai Bažnyčiai tegali būti jų vykdoma tik kolegialiai, tiek iškilmingu būdu jiems susirinkus į visuotinį Susirinkimą, tiek pasklidus visame pasaulyje, su sąlyga, jeigu Romos popiežius kviečia juos veikti kolegialiai ar bent laisvai priima jų bendrą veikimą. Taip kolegialiai veikdami Vyskupai vykdo jiems būdingą valdžią tikinčiųjų ir visos Bažnyčios labui, ir, nors ištikimai gerbdami Romos popiežiaus, Vyskupų kolegijos galvos, primatą ir vyresnybę, jie neveikia kaip jo vikarai ar delegatai (45). Iš to tampa aišku, jog jie veikia kaip Katalikų Bažnyčios Vyskupai visos Bažnyčios labui ir, kaip tokie, tikinčiųjų pripažįstami ir gerbiami.

10. Ekvivalentiška kolegiali veikla neįmanoma vietinių Bažnyčių ar tokių Bažnyčių sandraugų, atitinkamai sukviestų jų Vyskupų, lygiu. Atskiroje vietinėje Bažnyčioje diecezinis vyskupas vadovauja jam patikėtai kaimenei Viešpaties vardu, jis tai daro kaip tikras, ordinarinis ir tiesioginis ganytojas. Jo veiksmai yra visiškai asmeniški, nekolegialūs, netgi tuomet, kai jis vadovaujasi bendrystės dvasia. Negana to, nors ir turėdamas Šventimų sakramento galios pilnatvę, jis nevykdo aukščiausios valdžios, priklausančios Romos popiežiui ir Vyskupų kolegijai, kaip Visuotinei Bažnyčiai būdingų elementų; šie elementai yra kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje, kad ji galėtų būti Bažnyčia pilnutine prasme, tai yra ypatinga visuotinės Bažnyčios esamybė su visais jai būdingais elementais (46).

Vietinių Bažnyčių lygmeniu, Bažnyčioms susibūrus pagal geografinį regioną (kraštą, šalį, sritį), jų Vyskupai nevykdo pastoracinės tarnystės bendrai kolegialiais aktais, prilygstančiais Vyskupų kolegijos aktams.

11. Kad būtų galima geriau suprasti, kaip kolegiali vienybė reiškiasi geografinio regiono Vyskupų bendroje pastoracinėje veikloje, naudinga bent trumpai prisiminti, kaip kiekvienas Vyskupas, vykdydamas savo ordinarinę pastoracinę tarnybą, yra susijęs su visuotine Bažnyčia. Būtina atsiminti, jog kiekvieno Vyskupo priklausomybė Vyskupų kolegijai pasireiškia visos Bažnyčios atžvilgiu ne tiktai vadinamaisiais kolegialiais veiksmais, bet taip pat rūpesčiu visa Bažnyčia, kuris, nors ir nevykdomas juridinio pavaldumo aktais, labai prisideda prie visuotinės Bažnyčios gerovės. Visi Vyskupai privalo ugdyti ir ginti visai Bažnyčiai bendrą tikėjimo bei disciplinos vienybę ir puoselėti visokią bendrą visai Bažnyčiai veiklą, ypač stengdamiesi ugdyti tikėjimą ir nušviesti tiesos pilnatve visus žmones (47). „Galiausiai yra tiesa, kad, gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie viso Mistinio Kūno, kuris taip pat yra Bažnyčių kūnas, gėrio" (48).

Vyskupai prisideda prie visuotinės Bažnyčios gėrio ne tiktai gerai vykdydami munus regendi savo Bažnyčiose, bet taip pat ir vykdydami mokymo bei šventinimo tarnybas.

Žinoma, atskiri Vyskupai kaip tikėjimo mokytojai kreipiasi į visuotinę tikinčiųjų bendriją tik visos Vyskupų kolegijos aktu. Tik tikintieji, patikėti Vyskupo pastoracijai, privalo laikytis jo sprendimo, padaryto Kristaus vardu, tikėjimo ir moralės klausimais ir juo remtis religiniu dvasios pritarimu."Vyskupai, vykdantys mokymą bendrystėje su Romos popiežiumi, privalo būti visų gerbiami kaip dieviškosios ir visuotinės tikrovės liudytojai" (49); o jų mokymas, jei juo ištikimai perduodamas ir išaiškinamas tikėjimo turinys ir jo pritaikymas gyvenime, teikia didžiulę naudą visai Bažnyčiai.

Kiekvienas Vyskupas, būdamas „aukščiausios kunigystės malonės dalytojas" (50), vykdydamas savo šventinimo tarnybą, didžiai prisideda prie Bažnyčios darbo šlovinant Dievą ir šventinant žmones. Tai yra darbas visos Kristaus Bažnyčios, kuri veikia kiekviename teisėtame liturginiame šventime, vykdomame bendrystėje su Vyskupu ir jam vadovaujant.

12. Kai tam tikros teritorijos Vyskupai bendrai vykdo atitinkamas pastoracines funkcijas savo tikinčiųjų labui, toks vyskupų tarnystės bendras vykdymas yra konkretus kolegialios dvasios (affectus collegialis) pritaikymas (51), kuris „yra bendradarbiavimo tarp Vyskupų regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu siela" (52). Vis dėlto šis teritorinio vieneto Vyskupų tarnystės vykdymas niekuomet nėra tos pačios kolegialumo prigimties, kuri būdinga Vyskupų, kaip aukščiausios valdžios Bažnyčioje subjekto, veiksmams. Vyskupų santykis su Vyskupų kolegija visiškai skiriasi nuo Vyskupų santykio su struktūromis, suorganizuotomis minėtiems bendriems pastoraciniams uždaviniams vykdyti.

Vyskupų korpuso veikimo kolegialumas susijęs su faktu, kad „visuotinės Bažnyčios nedera suvokti kaip vietinių Bažnyčių sumos ar federacijos" (53). "Ji nėra tų Bažnyčių bendrystės rezultatas, o savo esminiu slėpiniu yra ontologiškai ir chronologiškai pirmesnė tikrovė už kiekvieną vietinę Bažnyčią" (54). Panašiai ir Vyskupų kolegijos nedera suprasti nei kaip vietinėms Bažnyčioms vadovaujančių Vyskupų sumos, nei kaip tų Vyskupų bendrystės rezultato. Kadangi Vyskupų kolegija yra esminis visuotinės Bažnyčios elementas, ji yra tikrovė, pranokstanti vadovavimo atskirai Bažnyčiai tarnystę (55). Vyskupų kolegijos valdžia visai Bažnyčiai nėra atskirų Vyskupų vietinėse Bažnyčiose vykdomų valdžių sumos rezultatas; tai yra pirmesnė tikrovė, kurioje dalyvauja atskiri Vyskupai, galintys veikti visos Bažnyčios mastu tik kolegialiai. Vien tik Romos popiežius, Vyskupų kolegijos galva, gali individualiai vykdyti aukščiausią valdžią Bažnyčioje. Kitais žodžiais tariant, „vyskupų kolegialumas griežta ir tikrąja prasme priklauso tik visai Vyskupų kolegijai, kuri, kaip teologinis subjektas, yra neskaidoma" (56). Tokia yra pabrėžtina Viešpaties valia (57). Tačiau šios valdžios nedera suprasti kaip dominavimo; jai būdinga tarnavimo dimensija, nes ji kyla iš Kristaus, Gerojo Ganytojo, guldančio gyvybę už avis (58).

13. Dalinių Bažnyčių sandraugos yra susijusios su jas sudarančiomis Bažnyčiomis; tasai ryšys pagrįstas bendromis krikščioniškojo gyvenimo tradicijomis ir Bažnyčios įsišaknijimu žmonių bendruomenėse, kurias vienija kalba, kultūra ir istorija. Šie santykiai labai skiriasi nuo tarpusavio priklausomybės ryšio tarp visuotinės Bažnyčios ir vietinių Bažnyčių.

Panašiai tam tikros teritorijos (šalyse, regionuose ir kt.) Vyskupų suformuotų organizacijų ir jose dalyvaujančių Vyskupų santykis, nors turi tam tikrą panašumą, iš tikro yra visiškai skirtingas nuo to santykio, kuris yra tarp Vyskupų kolegijos ir atskirų Vyskupų. Įpareigojantis poveikis, kuriuo pasižymi vyskupiškosios tarnybos veiksmai, bendrai vykdomi Vyskupų konferencijose ir bendrystėje su Apaštalų Sostu kyla iš to, jog Apaštalų Sostas įsteigė šias organizacijas ir joms patikėjo asmeninės Vyskupų Šventosios valdžios pagrindu tam tikras kompetencijos sritis.

Tam tikrų vyskupiškosios tarnybos veiksmų bendras vykdymas padeda įgyvendinti kiekvieno Vyskupo puoselėjamą rūpestį visa Bažnyčia, kurio išraiška – reikšminga broliška pagalba kitoms vietinėms Bažnyčioms, ypač artimesnėms ir vargingesnėms (59), ir taip pat jėgų bei pastangų suvienijimas su kitais to paties regiono Vyskupais bendrajam ir kiekvienos Bažnyčios gėriui ugdyti (60).

III

Vyskupų konferencijos

14. Vyskupų konferencijos pateikia konkrečią kolegialumo dvasios pritaikymo formą. Kanonų teisės kodeksas, remdamasis Vatikano II Susirinkimo nuorodomis, pateikia tikslų apibrėžimą: „Vyskupų konferencija kaip nuolatinė institucija, yra krašto arba tam tikros teritorijos Vyskupų sandrauga drauge vykdant tam tikrus savo teritorijos tikinčiųjų pastoracinius uždavinius, kad būtų galima geriau ugdyti Bažnyčios žmonijai teikiamą gėrį, ypač apaštalavimo formomis bei priemonėmis, atitinkamai pritaikytomis laiko, ir vietos atžvilgiu" (61).

15. Vatikano II Susirinkimas aiškiai iškėlė šiuolaikinę būtinybę Vyskupų konferencijoje vienyti jėgas dalijantis patirtimi ir nuomonėmis, kadangi „Vyskupai dažnai tegali vaisingai ir tinkamai atlikti savo tarnybą tik tuomet, jei jie kaskart vis glaudžiau ir darniau bendradarbiauja su kitais Vyskupais" (62). Neįmanoma pateikti išsamų sąrašą dalykų, reikalaujančių šio bendradarbiavimo, tačiau kiekvienam aišku, jog sritys, kurios nuolat reikalauja bendro Vyskupų veikimo, apima tikėjimo bei moralės ugdymą bei išlaikymą, liturginių knygų vertimą, kunigystės pašaukimų ugdymą bei formavimą, katechetinių priemonių parengimą, katalikų universitetų ir kitų švietimo centrų ugdymą bei išlaikymą, ekumeninį angažavimąsi, santykius su civiline valdžia, žmogiškosios gyvybės, taikos ir žmogaus teisių apsaugą, taip pat siekiant garantuoti žmogaus teisių apsaugą civiliniais įstatymais, socialinio teisingumo ugdymą, socialinio bendravimo priemonių naudojimą.

16. Paprastai Vyskupų konferencijos yra nacionalinės, t. y. jos vienija to paties krašto Vyskupus (63), kadangi tos pačios tautos piliečių kultūros, tradicijos ir bendros istorijos ryšiai, taip pat ir socialinių ryšių sąveikos reikalauja iš šios teritorijos episkopato narių pastovesnio bendradarbiavimo, negu to reikalautų kitos teritorijos bažnytinės aplinkybės. Vis dėlto Kanonų teisėje numatoma galimybė, kad „Vyskupų konferencija gali būti įkurta daugiau ar mažiau išplėstoje teritorijoje taip, kad apimtų tik kai kurių toje teritorijoje įsteigtų Bažnyčių Vyskupus arba vietinių Bažnyčių, veikiančių skirtingose tautose, vadovus" (64). Iš to išplaukia, jog Vyskupų konferencijos gali veikti taip pat kitu teritoriniu pagrindu arba tarptautiniu lygiu. Apaštalų Sostui priklauso teisė spręsti apie asmenines arba dalykines aplinkybes, sąlygojančias didesnį ar mažesnį Konferencijos teritorinį išplėtimą. „Kadangi išskirtinai tik aukščiausiajai Bažnyčios valdžiai priklauso, išklausius Vyskupų, kuriuos liečia šio klausimo sprendimas, įsteigti, paleisti arba pakeisti Vyskupų konferencijas" (65).

17. Kadangi Vyskupų konferencijų tikslas yra garantuoti tam tikros teritorijos vietinių Bažnyčių gėrį, bendradarbiaujant tų Bažnyčių šventiesiems ganytojams, kurių rūpesčiui patikėtos Bažnyčios, kiekviena Konferencija turi apimti tos teritorijos diecezinius vyskupus ir visus teisėtai jiems prilygstančius, taip pat ir Vyskupus koadjutorius ir kitus titulinius vyskupus, vykdančius toje teritorijoje Apaštalų Sosto arba Vyskupų konferencijos pavestas specialias užduotis (66). Plenariniuose Vyskupų konferencijos posėdžiuose sprendžiamąjį balsą turi dieceziniai Vyskupai ir teisiškai jiems prilygstantys, po to vyskupai koadjutoriai, pačia teise turintys sprendžiamąjį balsą, Vyskupų konferencijos statutai negali šiuo požiūriu numatyti kitaip (67). Vyskupų konferencijos pirmininkas ir vicepirmininkas privalo būti renkamas tik iš tų narių, kurie yra dieceziniai vyskupai (68). Vyskupai augziliarai ir kiti Konferencijai priklausantys tituliniai Vyskupai turi sprendžiamojo arba patariamojo balso teisę pagal Konferencijos statutus (69). Čia dera atsižvelgti į santykį tarp diecezinių vyskupų ir vyskupų augziliarų bei titulinių vyskupų, kad eventuali pastarųjų dauguma nesąlygotų diecezinių vyskupų pastoracinio vadovavimo. Dera, kad Vyskupų konferencijos statutai leistų dalyvauti ir vyskupams emeritams ir kad jie turėtų patariamąjį balsą. Ypatingą dėmesį reiktų skirti siekiant įgalinti vyskupus emeritus dalyvauti tiriamosiose komisijose, nagrinėjančiose klausimus, kuriuos vyskupas emeritas itin kompetentingas spręsti. Pagal Vyskupų konferencijos prigimtį, jos nario dalyvavimo teisė Konferencijoje negali būti deleguota kam nors kitam.

18. Kiekviena Vyskupų Konferencija turi savo statutus, kuriuos ji pati sudaro. Tačiau jie turi būti Šventojo Sosto patikrinti, t. y. gauti recognitio; šiuose statutuose turi b?ti numatyta „plenarinių Konferencijos posėdžių tvarka, taip pat Vyskupų konferencijos nuolatinė taryba, generalinis sekretoriatas, taip pat kitos tarnybos bei komisijos, kurios Konferencijos nuomone, padės veiksmingiau pasiekti užsibrėžtus tikslus" (70). Tačiau siekiant šių tikslų reikia vengti tarp plenarinių posėdžių veikiančių tarnybų bei komisijų biurokratizacijos. Būtina atsižvelgti į esminį dalyką, kad Vyskupų konferencijos su savo komisijomis ir tarnybomis egzistuoja tam, kad padėtų Vyskupams, o ne kad užimtų jų vietą.

19. Vyskupų konferencijos valdžia ir jos veiklos sfera glaudžiai susijusi su diecezinio Vyskupo ar pagal teisę jiems tolygių prelatų veikla. Vyskupai „Dievo vardu vadovauja kaimenei, kurios ganytojai jie yra kaip doktrinos mokytojai, kaip Šventojo kulto kunigai ir vadovavimo tarnai. [...] Dieviškuoju sutvarkymu Vyskupai yra Apaštalų įpėdiniai kaip Bažnyčios ganytojai" (71). Jie vadovauja jiems patikėtoms vietinėms Bažnyčioms kaip Kristaus vietininkai ir pasiuntiniai patarimu, paraginimu ir pavyzdžiu, tačiau taip pat ir savo šventąja valdžia [...]. Ši valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra tikra, ordinarinė ir tiesioginė" (72). Jos vykdymas reguliuojamas aukščiausiosios Bažnyčios valdžios, ir tai yra santykio tarp visuotinės Bažnyčios ir vietinės Bažnyčios rezultatas, kadangi pastaroji egzistuoja tik kaip Dievo tautos dalis, kurioje „viena šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia tikrai veikia ir yra esama" (73). Iš tikrųjų „Romos Vyskupo primatas ir Vyskupų Kolegija yra tikrieji visuotinės Bažnyčios elementai, neišvedami iš Bažnyčių partikuliariškumo, bet vis dėlto esantys kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje" (74). Vyskupo šventosios valdžios vykdymas, būdamas šitokios tvarkos dalimi gali būti tam tikru mastu apribotas Bažnyčios ir tikinčiųjų naudai" (75). Tai aiškiai numatyta Kanonų Teisės Kodekse: „diecezinis Vyskupas jam patikėtoje vyskupijoje turi visą ordinarinę, tikrąją ir tiesioginę valdžią, pastoracinei tarnybai vykdyti, išskyrus tuos atvejus, kurie teise arba Romos popiežiaus dekretu rezervuojami aukščiausiajai Bažnyčios valdžiai ar kokiai nors kitokiai bažnytinei valdžiai" (76).

20. Vyskupų konferencijoje Vyskupai bendrai vykdo ganytojų tarnystę Konferencijos apimamos teritorijos tikinčiųjų labui; tačiau, norint, jog šis vykdymas būtų teisėtas ir privalomas atskiriems vyskupams, būtina, kad aukščiausioji Bažnyčios valdžia visuotine teise ar atskirais potvarkiais pavestų tam tikrus sprendimus Vyskupų konferencijai. Vyskupai negali nei individualiai, nei susibūrę į Konferenciją riboti savo šventąją valdžią Vyskupų konferencijos labui, juo labiau jos daliai, nuolatinei tarybai, komisijai ar pačiam pirmininkui. Ši logika visiškai aiškiai išdėstoma kanonų normose, kur kalbama apie susivienijusių į Vyskupų konferenciją vyskupų legislatyvinės valdžios vykdymą: „Vyskupų konferencija gali išleisti bendrus potvarkius tik tokiais atvejais, kuriais bendroji teisė tai numato, arba Apaštalų Sostas savo iniciatyva ar Vyskupų konferencijos prašymu pateikia ypatingą potvarkį" (77). Kitais atvejais „atskirų diecezinių Vyskupų kompetencija visiška, ir nei Vyskupų konferencija, nei jos pirmininkas negali veikti visų Vyskupų vardu, nebent visi ir kiekvienas Vyskupas pareiškia savo pritarimą"(78).

21. Bendras Vyskupų tarnystės vykdymas apima taip pat ir mokymo tarnybą. Kanonų teisės kodekse šiuo požiūriu numatyta pamatinė norma: „Vyskupai, esantys bendrystėje su Vyskupų kolegijos galva ir nariais, tiek pavieniui, tiek susivieniję į Vyskupų konferencijas, tiek susibūrę į vietinius susirinkimus, – nors ir neturėdami mokymo neklaidingumo, – yra jiems patikėtų tikinčiųjų autentiški tikėjimo mokytojai ir perteikėjai; tikintieji privalo sekti savo Vyskupų autentišku mokymu jausdami religinę pagarbą (religioso animi obsequio )" (79). Be šios bendrosios normos, Kodekse konkrečiau nustatomos kai kurios Vyskupų konferencijų mokymo kompetencijų sritys, pavyzdžiui „rūpintis, kad jos teritorijoje būtų leidžiami Katekizmai, jei tai atrodytų naudinga, su išankstiniu Apaštalų Sosto patvirtinimu" (80), taip pat Šventojo Rašto knygų bei jų vertimų aprobavimas (81).

Kai tam tikros teritorijos Vyskupai bendrystėje su Romos popiežiumi vienbalsiai ir bendrai skelbia katalikiškąją tiesą tikėjimo ir moralės klausimais, jų balsas gali veiksmingiau pasiekti jų liaudį ir palengvinti tikintiesiems religiniu dvasios klusnumu sekti magisteriumu. Vyskupai, ištikimai vykdydami mokymo tarnybą, tarnauja Dievo žodžiui, kuriam skirtas jų mokymas; jie dievobaimingai jo klausosi, šventai išlaiko ir ištikimai aiškina, kad jų tikintieji kuo geriau jį priimtų (82). Kadangi tikėjimo doktrina yra bendras visos Bažnyčios gėris ir jos bendrystės ryšys, Vyskupai, susibūrę į Vyskupų konferenciją, privalo ypač sekti visuotinės Bažnyčios magisteriumu ir tinkamai perteikti jį jiems patikėtiems žmonėms.

22. Spręsdami naujus klausimus ir siekdami, jog Kristaus žinia apšviestų ir vestų žmonių sąžines, sprendžiant visuomenės pokyčių atnešamas naujas problemas, Vyskupai, susibūrę į Vyskupų konferenciją ir bendrai vykdydami savo mokymo tarnybą, gerai suvokia savo pareiškimų ribotumą. Nors šie pareiškimai yra oficialūs, autentiški ir išlaiko bendrystę su Apaštalų Sostu, jie neturi visuotinio magisteriumo pobūdžio. Dėl šios priežasties Vyskupai turi būti atsargūs ir netrukdyti kitos teritorijos vyskupų mokymo darbui, atsižvelgti į platesnį, gal netgi pasaulinį atgarsį, kurį socialinės bendravimo priemonės teikia atskiro regiono įvykiams.

Atsižvelgiant į tai, kad autentiškas Vyskupų magisteriumas, kurį jie vykdo Kristaus įgalioti, privalo visuomet būti vienybėje su Vyskupų kolegijos galva ir jo nariais (83), ir kad Vyskupų konferencijos pareiškimai priimami vienbalsiai, jie, be abejo, gali būti pačių Konferencijų skelbiami, o tikintieji privalo religinės pagarbos dvasia paklusti tam autentiškam savo Vyskupų mokymui. Tačiau, jei vienbalsiškumo nėra, tuomet vien tik Konferencijos Vyskupų dauguma negali skelbti pareiškimo kaip autentiško Vyskupų konferencijos mokymo, kuriam turėtų paklusti visi tos teritorijos tikintieji, nebent Konferencija b?tų gavusi Apaštalų Sosto pripažinimą (recognitio). Apaštalų Sostas nesuteikia šio recognitio, jei dauguma nėra kvalifikuota. Apaštalų Sostas įsikiša taip, kaip reikalauja įstatymas dėl Vyskupų konferencijos bendrųjų dekretų leidimo (84). Šventojo Sosto recognitio, be kita ko, turi garantuoti, kad susiduriant su naujais klausimais, kuriuos kelia šiems laikams būdingi spartūs socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, magisterinis atsakymas skatintų bendrystę, o ne kenktų jai ir ir galimas visuotinio Magisteriumo ištarmes ne apsunkintų, bet jas parengtų.

23. Pati Vyskupų tarnybos prigimtis reikalauja, kad, kai jie bendrai vykdo ją per Vyskupų konferenciją, tai būtų daroma plenariniame Susirinkime. Mažesnės struktūros – nuolatinė taryba, komisija ar kitos tarnybos – neturi galios vykdyti autentiško magisteriumo aktų nei savo vardu, nei Vyskupų konferencijos vardu, nei jos įgaliotos.

24. Dabartiniu metu Vyskupų konferencijos vykdo daug uždavinių Bažnyčios labui. Jos yra pašauktos vis labiau palaikyti „kiekvieno Vyskupo neatimamą atsakomybę visuotinės Bažnyčios ir jo vietinės Bažnyčios atžvilgiu" (85), ir, žinoma, nekliudyti įgyvendinti ją neteisėtai veikiant jo vardu, jei Kanonų Teisė nenumato Vyskupo valdžios apribojimų Vyskupų konferencijos naudai. Vyskupų konferencija taip pat neturi filtruoti tiesioginių atskirų Vyskupų santykių su Apaštalų Sostu ar jiems kliudyti. Čia pateikti paaiškinimai drauge su toliau sekančiais normatyviniais patikslinimais atitinka 1985 m. Ypatingosios Vyskupų Sinodo Generalinės asamblėjos troškimus ir siekia nušviesti ir padaryti veiksmingesnę Vyskupų konferencijų veiklą. Vyskupų konferencijos tinkamai peržiūrės savo statutus siekdamos suderinti juos su šiais paaiškinimais ir normomis pagal Sinodo paraginimą.

IV

Papildomos normos dėl Vyskupų Konferencijų

Str. 1. – Kad Vyskupų konferencijų doktrininiai pareiškimai, minimi šio laiško Nr. 22, būtų autentiškas magisteriumas ir galėtų būti skelbiami pačios Konferencijos vardu, jie privalo būti vienbalsiai priimti jos narių Vyskupų arba gautas Apaštalų Sosto recognitio, jei jie priimti plenariniame susirinkime bent dviem trečdaliais balsų Vyskupų, priklausančių Konferencijai ir turinčių sprendžiamąjį balsą.

Str. 2. – Joks Vyskupų konferencijos organas, išskyrus plenarinį susirinkimą, neturi galios skelbti autentiško magisteriumo aktų. Vyskupų konferencija negali suteikti tokios galios savo komisijoms ar kitoms savo įsteigtoms struktūroms.

Str. 3 – Kitokios rūšies pareiškimams, skirtingiems nuo 2 str. paminėtųjų, Vyskupų konferencijos nuolatinė taryba privalo eksplicitiškai autorizuoti Konferencijos doktrinos komisiją.

Str. 4. – Vyskupų konferencijos privalo peržiūrėti savo statutus, kad jie atitiktų šio dokumento paaiškinimus ir normas, taip pat ir Kanonų Teisės Kodeksą, po to jos privalo atsiųsti statutus Apaštalų Sosto recognitio gauti pagal Kanonų Teisės Kodekso 451 kanoną.

Kad Vyskupų konferencijos dar vaisingiau reikštųsi gerais darbais, aš nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Pateikta Romoje, Šv. Petro [bazilikoje], gegužės 21 d., Viešpaties Dangun Žengimo iškilmėje, 1998 -aisiais, dvidešimtaisiais mano pontifikato metais.
 

(1) Rytų Bažnyčios, vadovaujamos Patriarchų ar Didžiųjų arkivyskupų, yra valdomos savo atitinkamų Vyskupų sinodų, kuriems suteikta įstatymų leidžiamoji, teisinė ir, tam tikrais atvejais, administracinė valdžia (plg. Rytų Bažnyčių Kanonų Kodeksas (RBKK), kan. 110 ir 152): šiame dokumente apie tai nekalbama. Taigi šiuo požiūriu negalima lyginti šių Sinodų ir Vyskupų konferencijų. Šis dokumentas galioja junginiams, įsteigtiems tuose regionuose, kur yra keletas Bažnyčių sui iuris, reglamentuojamų RBKK kan. 322 ir jų pačių statutų, patvirtintų Apaštalų Sosto (RBKK, kan. 322, 4; apaštališkoji konstitucija Pastor bonus, str. 58, jei minėtosios asamblėjos lygintinos su Vyskupų konferencijomis (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas apie ganytojiškąsias vyskupų pareigas Christus Dominus, 38).
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium , 19; plg. Mt 10, 1–4; 16, 18; Mk 3, 13–19; Lk 6, 13; Jn 21, 15–17.
(3) Mt 26, 14; Mk 14, 10.20.43; Lk 22, 3.47; Jn 6, 72; 20, 24.
(4) Plg. Mt 10, 5–7; Lk 9, 1–2.
(5) Plg. Mk 6, 7.
(6) Plg. Jn 17, 11.18.20–21.
(7) Plg. Jn 21, 15–17.
(8) Plg. Jn 20, 21; Mt 28, 18–20.
(9) Apd 2, 14.
(10) Plg. Apd. 2, 42.
(11) Plg. Apd. 6, 1–6.
(12) Plg. Gal 2, 1–2, 7–9.
(13) Apd 15, 2.
(14) Apd 15, 28.
(15) Plg. Mt 28, 18–20.
(16) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 20.
(17) Plg. Apd 1, 8; 2, 4; Jn 20, 22–23.
(18) Plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 21.
(20) Ten pat, 22.
(21) Ten pat, 23.
(22) Ten pat, 18; ten pat, 22–23; Nota explicativa praevia, 2; Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Pastor aeternus, Prologus: DS 3051.
(23) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23.
(24) Apie kai kuriuos II amžiaus susirinkimus, plg. Eusebijas Cezarėjietis. Historia Ecclesiastica, V, 16, 10; 23, 2–4; 24, 8; SC41, p.p. 49, 66–67, 69. Trečiojo amžiaus pradžioje Tertulijonas giria graikų praktikuojamą susirinkimų rengimo tvarką (plg. De ieiunio, 13, 6: CCL 2, 1272). Iš šv. Kiprijono Kartaginiečio laiškų sužinome apie įvairius Afrikos ir Romos susirinkimus, pradedant nuo antrojo ir trečiojo III a. dešimtmečio (plg. Epist. 55, 6; 57; 59, 13, 1; 61; 64; 67; 68; 2, 1; 70, 4, 1; 72; 73, 1–3; Bayard (ed.), Les Belles Lettres, Paris 1961, II, S. 134–135; 235; 252–256; 259–262; 262–264). Apie Vyskupų sinodus II ir III amžiuje, plg. K. J. Hefele, Histoire des Conciles, 1, Adrien le Clere, Paris 1869, S. 77–125.
(25) Plg. Kanonų teisės kodeksas (1917). Kan. 283.
(26) Plg. Kanonų teisės kodeksas (1917). Kan. 283
(27) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 439–446.
(28) Sacra Congregatio Episcoporum et Regularium. Instructio „Alcuni Arcivescovi" De collationibus quolibet anno ab Italis Episcopis in variis quae designantur Regionibus habendis (1889 rugpjūčio 24); Leonis XIII Acta, IX (1890), p. 184.
(29) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus; plg. dogminė konstitucija Lumen gentium, 23.
(30) Popiežius Paulius VI. Motu proprio „Ecclesiae Sanctae" (1966 08 06), I. Normae ad axsequenda Decreta SS. Consilii Vaticani II „Christus Dominus" et „Presbiterorum Ordinis", Nr. 41: AAS 58 (1966), 773–774.
(31) Vyskupų Kongregacija. Vadovas Ecclesia Imago, De pastorali Ministerio Episcoporum (1973 02 22), 210.
(32) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 38, 5.
(33) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 459, ?1. Šis bendradarbiavimas skatinamas tarptautiniais Vyskupų konferencijų susivienijimais kaip antai Consejo Episcopal Latinoamericano (CELAM), Consilium Conferentiarum Episcopalium Europae (CCEE), Secretariado Episcopal de America Central y Panama (SEDAC), Commissio Episcopatuum Communitatis Europaeae (COMECE), Association des Conferences Episcopales de l’Afriquae Centrale (ACEAC), Symposium des Conferences Episcopales d’Afrique et de Madagascar (SCEAM), Inter – Regionat Meeting of Bishops of Southern Africa (IMBSA), Soutern African Catholic Bishops’ Conference (SACBC), Conferences Episcopales de l’Afrique de l’ Quest Francophone (CERAO), Association of the Episcopal Conferences of Anglophone West Africa 9AECAWA), Association of Member Episcopal Conferences in Eastern Africa (AMECEA), Federation of Asian Bishops’Conferences (FABC), Federation of Catholic Bishops’ Conferences of Oceania (FCBCO) (plg. Annuario Pontificio, 1998, p. 1112–1115). Tačiau minėtosios organizacijos, tiksliai kalbant, nėra Vyskupų konferencijos.
(34) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos Kuriją (1986 birželio 28), Nr.7c: AAS79 (1987), 197.
(35) Baigiamasis pranešimas, II, C), 5: L’Osservatore Romano (1985 gruodžio 10), p. 7.
(36) Ten pat, II, C), 8, b.
(37) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 9.
(38) Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė Konstitucija Pastor aeternus, Prologus: DC 3051.
(39) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 gegužės 28), 12.
(40) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 20.
(41) Ten pat, 26.
(42) Ten pat, Nota explicativa praevia, 2.
(43) Ten pat, 22.
(44) Ten pat, 22.
(45) Plg. ten pat, 22; Acta Synodalia Sacrosancti Concilii Oecumenici Vaticani II, vol. III, pars VIII, Typis Poliglottis Vaticanis 1976, p. 77, Nr. 102.
(46) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 gegužės 28), 13.
(47) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23.
(48) Ten pat, 23.
(49) Ten pat, 25.
(50) Ten pat, 26.
(51) Plg. ten pat, 23.
(52) 1985 m. Vyskupų sinodas. Baigiamasis pranešimas, II C), 4: L’Osservatore Romano, 1985 gruodžio 10, p. 7.
(53) Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupams (1987 rugsėjo 16), 3: Insegnamenti, X, 3 (1987), 555.
(54) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 gegužės 28), 9.
(55) Tarp kitko, akivaizdu, jog yra daug vyskupų, kurie vykdydami būdingus vyskupo tarnybai uždavinius, nevadovauja vietinei Bažnyčiai.
(56) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Romos kuriją (1990 gruodžio 20), 6: AAS 83 (1991), 744.
(57) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 22.
(58) Plg. Jn 10, 11.
(59) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23; dekretas apie vyskupų pastoracinę tarnybą Bažnyčioje Christus Dominus, 6.
(60) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 36.
(61) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 447; plg. Vatikano II Susirinkimas. Christus Dominus, 38, 1.
(62) Vatikano II Susirinkimas. Christus Dominus, 37.
(63) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 448, 1.
(64) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 448, 2.
(65) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 449, 1.
(66) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 450, 1.
(67) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 454, 1.
(68) Plg. Pontificia Commissio Codici Iuris Canonici Authentice Interpretando. Responsum ad propositum dubium Utrum Episcopus Auxiliaris (1988 gegužės 23) AAS 81 (1985), 388.
(69) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 454, 2.
(70) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 451.
(71) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 20.
(72) Ten pat, 27.
(73) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 11; Kanonų Teisės Kodeksas. Kan. 368.
(74) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 gegužės 28), 13.
(75) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 27.
(76) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 381, 1.
(77) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 455, 1. Bendrųjų dekretų sąvoka apima taip pat ir vykdomuosius dekretus, žr. kan. 31–33; plg. Pontificia Commissio Codici Iuris Canonici Authentice Interpretando. Responsum ad propositum dubium, 1985 gegužės 14, Utrum sub locutione: AAS 77 (1985) 771.
(78) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 455, 4.
(79) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 753.
(80) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 775, 2.
(81) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 825.
(82) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 10.
(83) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 25. Kanonų keisės kodeksas. Kan. 753.
(84) Plg. Kanonų teisės kodeksas. Kan. 455.
(85) 1985 m. Vyskupų sinodas. Baigiamasis pranešimas, II, C), 5: L’Osservatore Romano, 1985 gruodžio 10, p.7.